Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-03-18 · Civilinė byla Nr. 2A-26-345/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-18
Bylos Nr.
2A-26-345/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-09195-2013-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Goda Ambrasaitė-Balynienė, Henrichas Jaglinskis, Vidas Stankevičius
Atsakovas
D. K.
Ieškovas
BUAB „Vienos kava“
Kategorijos
  • 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-26-345/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09195-2013-9Procesinio sprendimo kategorija 63.1.; 110.1.; 121.21.; 126.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės-Balynienės, Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Vido Stankevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-15584-854/2013 pagal ieškovo BUAB „Vienos kava“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo kontora“, ieškinį atsakovui D. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Vienos kava“, atstovaujamas bankroto administratoriaus BUAB „Bankroto administravimo kontora“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti 2012 m. gegužės 18 d. kasos išlaidų orderį Nr. KIO-0324 niekiniu ir negaliojančiu ab initio; priteisti iš atsakovo D. K. 13 828 Lt sumą ieškovo naudai, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi iškėlė UAB „Vienos kava“ bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto administravimo kontora“. Bankroto administratorius, pradėjęs vykdyti bankroto procedūrą, nustatė, jog 2012 m. gegužės 18 d. atsakovui D. K. iš ieškovo kasos buvo išduota 13 828 Lt suma. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi UAB „Vienos kava“ turtui buvo taikytas areštas nuo 2012 m. gegužės 10 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. iki 2012 m. gegužės 21 d., todėl tuo periodu buvo draudžiama vykdyti finansines prievoles. Todėl 2012 m. gegužės 18 d. kasos išlaidų orderis Nr. KIO-0324 yra niekinis ir negaliojantis nuo sudarymo momento, o atsakovui neteisėtai iš kasos išmokėta 13 828 Lt suma privalo būti grąžinta.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies. Pripažino ex officio ieškovo UAB „Vienos kava“ 13 828 Lt dydžio sumos išmokėjimo atsakovui D. K. sandorį negaliojančiu ir taikė restituciją. Priteisė iš atsakovo D. K. ieškovo BUAB „Vienos kava“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Bankroto administravimo kontora“, naudai 13 828 Lt skolą, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo 13 828 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2013 m. kovo 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo veiksmus, išmokant atsakovui 13 828 Lt sumą, vertino kaip sandorį, kuriuo buvo siekiama grąžinti skolą, o kasos išlaidų orderį – kaip dokumentą, patvirtinantį ieškovo veiksmą, sąlygotą jo valia panaikinti ieškovo ir atsakovo paskolinius santykius. Teismas ieškovo reikalavimą pripažinti kasos išlaidų orderį niekiniu atmetė, motyvuodamas tuo, kad pats kasos išlaidų orderis nėra sandoris. Teismas nagrinėjo klausima ne dėl kasos pajamų orderio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, tačiau ieškovo pinigų išmokėjimo atsakovui sandorio teisėtumo klausimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovo bankroto administratorius neginčijo šalių paskolinių santykių, tačiau tvirtino, jog ieškovas neturėjo teisės turto arešto metu vykdyti finansines prievoles. Tuo tarpu atsakovas teigė, jog nutartis dėl arešto nebuvo įsiteisėjusi, be to areštas pritaikytas tik materialiajam turtui, bet ne piniginėms lėšoms. Teismas nurodė, kad Civilinio proceso kodekso 152 str. 1 d. numato, jog nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai. Tai reiškia, kad nutartis vykdoma nedelsiant, siekiant, jog atsakovas neperleistų ar kitaip neprarastų turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, ar nutrauktų atitinkamus veiksmus. Perleidžiant įmonės turtą kai galioja jam taikytas areštas, yra pažeidžiamos imperatyvios įstatymo normos, o imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CPK 1.80 str. 1 d.). Atsižvelgęs į teismų formuojamą praktiką panašiose bylose, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi pritaikytas areštas galiojo ir ieškovo piniginėms lėšoms, esančioms bendrovės kasoje. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog ieškovas, grąžindamas skolą, vykdė ūkinę komercinę veiklą, todėl turėjo teisę išmokėti 13 828 Lt. Motyvavo, kad atsakovas nepagrindė, kaip skolos grąžinimas kreditoriui, sumažinant bendrovės turimo bendro turto mastą, sumažintų bankroto patiriamus kreditorių nuostolius tokiu būdu, kad iš skolos grąžinimo, kaip komercinės veiklos veiksmo, neva gautos pajamos galėtų būti panaudotos su komercine veikla susijusioms išlaidoms. Teismas, išanalizavęs ieškovo atstovo cituojamą teismų praktiką, konstatavo, jog aukštesnės instancijos teismų bylose nustatytos faktinės aplinkybės šioje byloje nagrinėjamais klausimais atitinka nagrinėjamos bylos ratio decidenti, todėl nėra pagrindo nesivadovauti ieškovo atstovo nurodytais aukštesnės instancijos teismų išaiškinimais. Teismas, nustatęs, jog ieškovas, išmokėdamas atsakovui 13 828 Lt sumą Vilniaus apygardos teismo nutartimi paskirto turto arešto galiojimo metu, pažeidė imperatyvias įstatymo normas, numatytas Civilinio proceso kodekso 675 str., ex officio konstatavo, jog sandoris dėl 13 828 Lt sumos perdavimo atsakovui yra niekinis ir negaliojantis pagal Civilinio kodekso 1.80 str. 1 d, 1.81 str. 1 d. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.145 str. 1 d., taikė restituciją ir iš atsakovo ieškovo naudai priteisė pagal 2012 m. gegužės 18 d. kasos išlaidų orderį išmokėta 13 828 Lt dydžio suma.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas D. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas iš esmės rėmėsi ne teisės normomis, o tik aukštesnės instancijos teismų praktika, kuri nėra galutinai suformuota, ir kuri ne visiškai atitinka faktines šios bylos aplinkybes, o materialinės teisės normas, kurias taikė, pirmosios instancijos teismas aiškino netinkamai. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Vienos kava“. Nutartis įsiteisėjo 2012 m. gegužės 21 d., todėl 2012 m. gegužės 18 d. UAB „Vienos kava“ dar turėjo teisę vykdyti ūkines ir finansines operacijas, tame tarpe išmokėti pinigus. 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi teismas areštavo visą UAB „Vienos kava“ nekilnojamąjį turtą ir kitą ilgalaikį materialų turtą iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Taigi, teismas iš esmės areštavo tik materialų turtą, bet ne pinigines lėšas, todėl išmokant ginčo sumą 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės nebuvo pažeistos. Be to, ieškovas ieškinyje turto sąvoką aiškino plečiamai, o teismas 2013 m. gegužės 28 d. sprendime nepasisakė, kodėl palaiko tokią turto aiškinimo sąvoką. Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. nustato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, be kita ko, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Tuo tarpu reikalaujama grąžinti suma buvo išmokėta dar neįsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą UAB „Vienos kava“, todėl nei Įmonių bankroto įstatymas, nei jokios kitos imperatyvios įstatymo normos nebuvo pažeistos. Vien pats bankroto bylos iškėlimo faktas (juolab, kad 2012 m. gegužės 10 d. teismo nutartis iškelti bankroto bylą UAB „Vienos kava“ 2012 m. gegužės 18 d. dar nebuvo įsiteisėjusi) nereiškia, kad įmonė negali vykdyti jokių operacijų ar veiklos. Juolab, kad net ir įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 5 p.). 2012 m. gegužės 18 d. kasos išlaidų orderiu Nr. KIO-0324 pinigai apeliantui buvo išmokėti dengiant ieškovo BUAB „Vienos kava“ skolą atsakovui, kuri susidarė atsakovui iš savo asmeninių lėšų finansuojant UAB „Vienos kava“ ūkinę-komercinę veiklą. Todėl 2012 m. gegužės 18 d. kasos išlaidų orderiu Nr. KIO-0324 pinigai apeliantui buvo išmokėti teisėtai.

Atsiliepimas

Ieškovas BUAB „Vienos kava“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodo, kad bankroto bylose vyrauja viešasis interesas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto byloje ypatumas yra tas, kad jos taikomos siekiant užtikrinti visų kreditorių reikalavimus, kad turimo turto apimtis nesumažėtų ir bendrovės finansinės galimybės nepablogėtų. Teismų praktikoje aiškiai išaiškinta, kokia apimtimi yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės įmonės turtui nuo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo iki jos įsiteisėjimo momento, t. y. materialiosioms, nematerialiosioms ir finansinėms vertybėms, kurias valdo, naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos, taigi ir lėšoms, neatsižvelgiant į jų laikymo vietą ir formą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi ieškovui UAB „Vienos kava“ iškelta bankroto byla, paskirtas bankroto administratorius UAB „Stinkoma“, bei areštuotas visas ieškovo nekilnojamasis ir kitas ilgalaikis materialus turtas iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, nustatytas 45 dienų terminas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos ieškovo kreditorių reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pareikšti ir kt. (b. l. 6). Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi paskirtas kitas ieškovo bankroto administratorius UAB „Bankroto administravimo kontora“ (b. l. 7, 8).

Vilniaus apygardos teismui priėmus nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui ir jo turto arešto, 2013 m. gegužės 18 d. UAB „Vienos kava“ išmokėjo atsakovui D. K. 13 828 Lt sumą. Lėšų išmokėjimo faktą patvirtina 2012 m. gegužės 18 d. kasos išlaidų orderis Nr. KIO-0324 (b. l. 9).

Apelianto nuomone, nutartis, kuria iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2012 m. gegužės 21 d., todėl 2012 m. gegužės 18 d. UAB „Vienos kava“ dar turėjo teisę vykdyti ūkines ir finansines operacijas, tame tarpe išmokėti pinigus. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turto sąvoką aiškino plečiamai, kadangi teismas iš esmės areštavo tik materialų turtą, bet ne pinigines lėšas. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Pagal Civilinio proceso kodekso 675 str. 1 d., skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas. Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 4 d. nustatyta, kad priėmęs nutartį iškelti įmonei bankroto bylą, teismas, be kitų reikalavimų, privalo uždėti įmonės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (CPK 145 str. 1 d. 1 ir 3 p.). Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra privaloma vykdyti (CPK 18 str.). Civilinio proceso kodekso 152 str. 1 d. numato, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra vykdoma skubiai. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad neįsiteisėjus nutarčiai, kuria įmonei iškelta bankroto byla, negaliojo ir ta pačia nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Vienas įmonių bankroto instituto tikslų – kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsauga. Kreditoriams sudaromos sąlygos patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir finansų, taip pat apsaugoti skolininko interesus, kad, esant galimybei, būtų atkurtas finansinis jo stabilumas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo apsaugoti nemokios įmonės turtinę padėtį ir užkirsti kelią per tą laiką sumažinti jos turtą, taip apsaugant visų kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo nutarties iškelti ar atsisakyti kelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 2 d. 5 p.). Iš šio įstatyme nustatyto reglamentavimo matyti, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, pradeda galioti didesnė bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių turtinių interesų apsauga, o iki tol, teisme esant paduotam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo ir galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, nurodyti interesai saugomi ta apimtimi, kuria nustatyta teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi įmonė, kuriai gresia bankroto bylos iškėlimas, gali disponuoti savo turtu tiek, kiek to neriboja teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Dėl to, sprendžiant klausimą, turėjo įmonė teisę sudaryti sandorius, išmokėti atsakovui lėšas, iki bankroto bylos jai iškėlimo ar ne, esminę reikšmę turi teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turinys.

Nagrinėjamu atveju, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 10 d. nutartimi, kuria ieškovui UAB „Vienos kava“ iškelta bankroto byla, areštavo visą UAB „Vienos kava“ nekilnojamąjį turtą ir kitą ilgalaikį materialų turtą, ši nutartis apeliacine tvarka skundžiama nebuvo. Kaip jau minėta, nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įsigaliojo nuo jos priėmimo momento (CPK 152 str.). Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 16 d. apibrėžia turto sąvoką – tai, materialiosios, nematerialiosios ir finansinės vertybės, kurias valdo, naudoja ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas, ir kurias naudojant tikimasi gauti ekonominės naudos. Taigi, pagal teisinį reglamentavimą, bendrovės turtas yra ir lėšos, neatsižvelgiant į jų laikymo vietą ir formą. Sistemiškai aiškinant minėtas įstatymo nuostatas ir bankroto proceso tikslus, akivaizdu, kad siekiant užtikrinti visų kreditorių interesus, buvo areštuotas visas bendrovės turtas, įskaitant ir lėšas, esančias bendrovės kasoje. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas visiškai nepagrįstai savaip interpretuoja nutarties rezoliucinės dalies turinį, teigdamas, jog teismas areštavo tik materialų turtą, bet ne pinigines lėšas.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad paprastai teismų praktikoje, kai ieškinio reikalavimams užtikrinti nepakanka kilnojamojo ar nekilnojamojo turto ir atsiranda pagrindas areštuoti skolininko turimas lėšas, konstatuojama, kad ekonomiškumo ir interesų pusiausvyros principai suponuoja būtinybę palikti galimybę skolininkui toliau vykdyti ūkinę - komercinę veiklą, net jei ieškovo reikalavimas nebūtų visiškai užtikrintas. Tačiau šiuo atveju buvo sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas ir buvo siekiama užtikrinti visų įmonės kreditorių interesus. Taigi, akivaizdu, kad bankroto bylos iškėlimo stadijoje, teismas bendra tvarka taikė laikinąsias apsaugos priemones visam bendrovės turtui be išimčių. Pažymėtina, kad išimtys, suteikiančios teisę naudoti įmonės veiklai lėšas, paprastai nėra preziumuojamos ir kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas, vertinant objektyvias aplinkybes tokiam poreikiui.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto nuomone, kad neįsiteisėjusi nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo suteikė teisę bendrovei naudoti kasoje esančias lėšas, nes, kaip jau minėta, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto byloje ypatumas yra tas, kad jos taikomos siekiant užtikrinti visų kreditorių reikalavimus, kad turimo turto apimtis nesumažėtų ir bendrovės finansinės galimybės nepablogėtų. Taigi, šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas padarė teisinga išvadą, kad pagal teismo nutartį ir kasoje esančioms lėšoms galiojo areštas, o išmokant ginčo sumą buvo pažeisti laikinųjų apsaugos priemonių draudimai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog ieškovas, išmokėdamas atsakovui 13 828 Lt sumą Vilniaus apygardos teismo nutartimi paskirto turto arešto galiojimo metu, pažeidė imperatyvias įstatymo normas, numatytas Civilinio proceso kodekso 675 str., padarė pagrįstą išvadą, jog sandoris dėl 13 828 Lt sumos perdavimo atsakovui yra niekinis ir negaliojantis pagal Civilinio kodekso 1.80 str. 1 d., 1.81 str. 1 d. bei vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.145 str. 1 d. taikė restituciją ir iš atsakovo ieškovo naudai priteisė pagal 2012 m. gegužės 18 d. kasos išlaidų orderį išmokėtą 13 828 Lt dydžio sumą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes, jas teisingai įvertino ir priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinės teisės normas ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Procesinės teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantas D. K. už apeliacinį skundą sumokėjo 415 Lt. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 83 str. 1 d. 8 p., nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Ieškovas nagrinėjamoje byloje – BUAB „Vienos kava“, todėl apeliantas D. K. kaip dalyvaujantis šioje byloje asmuo vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 83 str. 1 d. 8 p. yra apskritai atleistas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Dėl šios priežasties, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 87 str. 1 d. 1 p., numatančiu žyminio mokesčio grąžinimą, kai jo sumokėta daugiau nei numato įstatymas, teismas ex officio nutaria D. K. grąžinti 415 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Apeliaciniu skundu apeliantas bei atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas neprašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2013 m. liepos 18 d. mokėjimo nurodymu Nr. 8 per banką „Swedbank“, AB už apeliacinį skundą sumokėtą 415 Lt (keturi šimtai penkiolika litų) žyminį mokestį.

TeisėjaiGoda Ambrasaitė-BalynienėHenrichas JaglinskisVidas Stankevičius