Vilniaus apygardos teismo nutartis

2025-11-06 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-384-365/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-11-06
Bylos Nr.
AN2-384-365/2025
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-01154-2025-1
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Gintaras Dzedulionis
Pažeidėjas
A. V.
Kategorijos
Administracinio nusižengimo bylos Nr. AN2-384-365/2025
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01154-2025-1
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 16.11.3; 21.11.10
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. lapkričio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2025 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. SAVAD-13-ANR_N-10773-2025 paliktas nepakeistas ir A. V. skundas netenkintas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2025 m. birželio 30 d. nutarimu (toliau – ir Institucijos nutarimas) A. V. buvo pripažintas kaltu, padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 2 dalyje, už tai, kad jis 2025 m. vasario 12 d., 16.42 val., adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairuodamas transporto priemonę sustojo ir stovėjo Kelių eismo taisyklių draudžiamoje vietoje: transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje, administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai, ir jam paskirta nuobauda – 70 Eur dydžio bauda.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi (toliau – ir skundžiama nutartis) administracinėn atsakomybėn patraukto A. V. skundas dėl Institucijos nutarimo netenkintas, paliekant Institucijos 2025 m. birželio 30 d. nutarimą nepakeistą. Pirmosios instancijos teismui, įvertinus byloje esančius įrodymus, nekilo abejonių, jog A. V. pažeidė KET 150.5 punktą ir padarė nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje. Teismas sprendė, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam A. V. paskirta nuobauda pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį yra individualizuota tinkamai ir konstatavo, kad naikinti ar keisti Institucijos nutarimą nėra jokio pagrindo.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai bei argumentai

3. Administracinėn atsakomybėn patraukto A. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2025 m. birželio 30 d. nutarimą, o administracinio nusižengimo bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

3.1. Apeliantas automobilį pastatė teritorijoje, kuri daugelį metų faktiškai naudojama transporto priemonių statymui vietos gyventojų. Viešai prieinamos „Google Maps“ nuotraukos patvirtina, kad ši praktika tęsiama jau daugiau nei 12 metų. Teritorija yra sutankinta, išvažinėta, žolė neauga, o paviršius faktiškai pritaikytas automobilių statymui.

3.2. Per ilgą laiką atsakingos institucijos nei įrengė draudžiamųjų ženklų, nei fiziškai apribojo teritorijos naudojimo transporto priemonėms, nei taikė nuoseklią kontrolę. Toks nuoseklus neveikimas sudarė pagrįstą įspūdį, kad šioje vietoje automobilių statymas yra toleruojamas.

3.3. Administracinė atsakomybė turi būti taikoma tik tada, kai elgesys daro realią žalą viešajam interesui. Apeliantas pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju tokios žalos nėra: teritorija nebėra žalioji zona, aplinka nėra niokojama, eismo saugumui ši vieta pavojaus nesukelia. Apelianto vertinimu, baudos skyrimas vien dėl formalaus teritorijos statuso ir Kelių eismo taisyklių taikymo šiuo atveju yra perteklinis ir neproporcingas.

3.4. Ginčo vietoje automobilius nuolat stato daugelis gyventojų, tačiau nuobauda skirta tik pavieniams asmenims. Toks selektyvus taikymas kelia diskriminacijos riziką ir pažeidžia lygiateisiškumo principą.

3.5. Nutarime teigiama, kad automobilis stovėjo „nuo važiuojamosios dalies borteliu atskirtoje teritorijoje“. Tačiau, pasak apelianto, faktinė situacija rodo, kad šaligatvio danga yra aptrupėjusi ir išvažinėta; ji nesudaro jokio realaus skirtumo tarp važiuojamosios dalies ir teritorijos, kurioje statomi automobiliai; šioje vietoje nėra pėsčiųjų eismui būdingų požymių (nėra pakankamo pločio, dangos vientisumo ar saugaus atskyrimo). Tokia teritorija nei savo būkle, nei įrengtais elementais neatitiko šaligatvio ar pėsčiųjų zonos požymių, todėl vairuotojui pagrįstai galėjo susidaryti įspūdis, jog ji tinkama automobilių statymui.

3.6. Atkreipiamas dėmesys, jog pati savivaldybė atliko tam tikrus darbus (iškirsti medžiai, pakeistas elektros stulpas, įrengti konteineriai), tačiau nauji medžiai neatsodinti, šaligatvis nebuvo atkurtas ir liko nepritaikytas pėstiesiems, net ir prie konteinerių zonos. Tai sustiprina pagrįstą vairuotojo įspūdį, jog teritorija nėra laikoma funkcionuojančiu šaligatviu, todėl stovėjimas joje negali būti laikomas akivaizdžiai draudžiamu.

3.7. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus, apeliantas mano, kad priimtas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Vairuotojas negalėjo objektyviai suprasti, jog stovėjimas šioje vietoje draudžiamas, institucijų neveikimas sudarė teisėtą lūkestį, kad stovėjimas toleruojamas, o realios žalos viešajam interesui nepadaryta.

Atsiliepimas

4. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos grupės įgalioto asmens atsiliepimu į apeliacinį skundą prašoma palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartį ir apeliacinio skundo netenkinti. Institucijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, taip pat ANK 569 straipsniu, įvertino įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovavosi įstatymu ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Institucijos vertinimu, A. V. neigdamas savo kaltę, sau palankiu būdu interpretuoja teisės normas, ramdamasis tik savo asmenine nuomone, todėl apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip gynybinė pozicija.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalimi apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje administracinėn atsakomybėn patrauktas A. V., nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog jis padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje.

6. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apylinkės teismo nutarties bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą administracinio nusižengimo byloje, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

7. Kaip jau paminėta, A. V. nubaustas už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 150.5 punktą, o būtent už sustojimą ir stovėjimą transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje, kurioje pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti. ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, ir už sustojimą ir stovėjimą vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti. Pagal KET 150.5 papunktį sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu), taip pat sporto, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose. Taigi, šiuo atveju apygardos teismo įsitikinimu, nurodytas teisinis reglamentavimas bei byloje surinkta medžiaga paneigia apeliaciniame skunde A. V. išdėstytus argumentus, kuriais pastarasis grindžia savo nekaltumą.

8. Apeliantas neginčija aplinkybių, jog transporto priemonę jis paliko stovėti užfiksuotoje vietoje; neteigia, kad vieta, kurioje sustojo ir paliko stovėti savo automobilį yra paženklinta kaip skirta transporto priemonių stovėjimui. Tačiau nesutinka su jo nubaudimu, nes laikosi pozicijos, jog ginčo vieta yra objektyviai tinkanti transporto priemonių statymui, jo (A. V.) elgesys nedaro realios žalos, nes žaliosios zonos ginčo vietoje nebėra, toje vietoje statoma daug automobilių, tačiau baudos skiriamos tik pavieniams asmenims, pažymėdmas, jog šaligatvis išvažinėtas ir aptrupėjęs, o pėsčiųjų eismui būdingų požymių nėra. Pasak apelianto, tokią jo poziciją pagrindžia ir savivaldybės atlikti tam tikri darbai (iškirsti medžiai, pakeistas elektros stulpas, įrengti konteineriai), kas, neva tai, sustiprina pagrįstą vairuotojo įspūdį, jog teritorija nėra laikoma funkcionuojančiu šaligatviu, todėl stovėjimas joje negali būti laikomas akivaizdžiai draudžiamu.

9. Visgi, apygardos teismas, dar kartą įvertinęs byloje esančius duomenis, nenustatė pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde dėstoma apelianto pozicija, kuri iš esmės yra pagrįsta subjektyviu asmens aplinkybių suvokimu, priešingu teisiniam reglamentavimui.

10. Pirmiausia pasisakytina dėl dėstomų argumentų susijusių su parkavimo erdve, apeliantui akcentuojant savivaldybės veiksmus/neveikimą, kuri iš esmės nesprendžia situacijos, dėl ko, pasak apelianto, stovėjimas aptariamoje vietoje vairuotojų yra toleruojamas, dėl ko ir teritorija, apelianto vertinimu, yra tinkama automobilių statymui. Šie argumentai laikytini nesusijusiais su nagrinėjama byla, todėl negali paneigti apelianto atžvilgiu priimtų procesinių sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo. Apygardos teismas pažymi, kad šioje administracinio nusižengimo byloje yra sprendžiamas klausimas, ar A. V. padarė administracinį nusižengimą, dėl kurio jam buvo surašyta protokolas, kuris ir nustato šios bylos nagrinėjimo ribas. Todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas A. V. administracinio nusižengimo bylą savivaldybės veiksmų/neveikimo nevertina, tokie argumentai nepaneigia Institucijos nutarimo bei pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų, jog apelianto automobilis stovėjo tam neskirtoje vietoje.

11. Vertinant byloje esančius duomenis, kurie akcentuojami ne tik skundžiamoje nutartyje, bet ir Institucijos atsiliepimuose į apelianto skundus, t.y. Viešosios tvarkos grupės vyriausiojo specialisto, fiksavusio administracinio nusižengimo faktą, darytos ginčijamos teritorijos nuotraukos yra pakankamos A. V. kaltei pagrįsti. Iš jų aiškiai matyti, kad apelianto A. V. automobilis nors ir pastatytas ant išvažinėto žemės ploto, vis tik jis nuo važiuojamosios kelio dalies aiškiai atskirtas technine priemone – kelio borteliu ir šaligatviu, kurie akivaizdžiai apgadinti dėl nuolatinio automobilių važinėjimo. Ši užfiksuota informacija yra pakankama daryti išvadą, jog apelianto automobilis pastatytas transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje, juolab, jog pakraščiuose ir aplink apšvietimo stulpą (fotonuotraukose pateiktose iš viešai prieinamų Vilniaus miesto interaktyvaus žemėlapio ir „ Google maps“, b.l. 60-61) matomi vejos fragmentai, šioje teritorijoje aplink pakankamai tankiai auga medžiai, todėl pagrįsta Institucijos pozicija, pateikta pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime (b.l. 49-55), jog teritorija, kurioje buvo pastatytas A. V. automobilis, patenka į vientisą žaliajai zonai priskirtiną plotą. Nors dalis šios teritorijos yra suplūkta, išvažinėta, joje nebeauga žolė, kas akcentuojama apelianto skunde, vis tik tai nesuponuoja pagrindo spręsti, jog tokioje vietoje tapo galimas transporto priemonių statymas. Priešingas vertinimas sudarytų sąlygas nepagrįstoms situacijoms, kuomet išnaikinus veją/žaliąjį plotą ir todėl nebegalint inkriminuoti pažeidimo už sustojimą ir stovėjimą transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje, tokiose vietose taptų galimas transporto priemonių statymas, nors iš esmės tokioje teritorijoje jų statymas yra draudžiamas. Todėl nesutiktina su apelianto vertinimu, kad Institucijos pasirinkimas taikyti nuostatą dėl draudimo parkuotis „kitose vietose“ yra sąmoningas pasirinkimas, ignoruojant teismų praktiką. Taigi, įvertinus šiuos duomenis, apygardos teismas pritaria Institucijos bei apylinkės teismo argumentams, jog šie įrodymai aiškiai atskleidžia, kad vieta, kurioje užfiksuotas apelianto automobilis niekaip neįgyja stovėjimo aikštelės statuso.

12. Kvestionuodamas ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo sudėtį, apeliantas skunde nurodo, kad jis neturėjo aiškaus pagrindo manyti, jog pažeidžia taisykles, ir tokius argumentus grindžia tuo, kad jo automobilis buvo priparkuotas vietoje, kurioje daugiabučių namų gyventojai stato automobilius kasdien ne pirmus metus, o kadangi, pasak apelianto, tokia teritorija nei savo būkle, nei įrengtais elementais neatitiko šaligatvio ar pėsčiųjų zonos požymių, todėl jam, kaip vairuotojui, pagrįstai galėjo susidaryti įspūdis, jog ji tinkama automobilių statymui. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad asmens kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų administracinio nusižengimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik išaiškinimu, kaip traukiamas atsakomybėn asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio nusižengimo požymius. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog vieta, kurioje stovėjo A. V. automobilis neturi jokių kitų automobilių stovėjimo aikštelės ar įrengtų ir specialiai suformuotų automobilių stovėjimo vietų specifinių požymių, suteikiančio transporto priemonių stovėjimo vietos statusą. Prie šios teritorijos taip pat nėra kelio ženklo Nr. 528 „Stovėjimo vieta (Transporto priemonių stovėjimo vieta)“, kuris naudojamas transporto priemonėms stovėti skirtai vietai pažymėti. Vien teritorijos (ploto), kurioje buvo pastatytas apelianto automobilis, atribojimas borteliais ir šaligatviu nuo važiuojamosios kelio dalies, nesant jokių kelio ženklų, kad šioje teritorijoje pakankamai tankiai auga medžiai (nors dėl nuolatinio automobilių statymo konkrečioje vietoje veja beveik sunyko), šiuo atveju yra pakankamas pagrindas suvokti, kad konkreti teritorija nėra skirta automobilių sustojimui ir stovėjimui, ir tai reiškia, jog nusižengimo padarymo metu ši ginčo vieta nebuvo transporto priemonių stovėjimo aikštelė, o už transporto priemonių parkavimą šioje teritorijoje yra skiriamos baudos. Tai leidžia daryti išvadą, kad apelianto teiginiai apie tai, kad jis negalėjo identifikuoti teritorijos ir pan., yra tik jo gynybinė versija.

13. Dėl argumentų, susijusių su bortelių nusidėvėjimu, pabrėžtina, kad vien tai, jog važiuojamą ir nevažiuojamąją dalis atskiriantis bortelis yra nusidėvėjęs – nekeičia bortelio paskirties, t. y. atskirti kelio važiuojamąją dalį nuo transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtos teritorijos, ir nereiškia, kad asmuo turi teisėtą pagrindą pervažiuoti tokį bortelį ir palikti savo transporto priemonę tam neskirtoje vietoje. Juo labiau, kad iš bylos medžiagoje pateiktų fotografijų matyti, jog bortelis yra aiškiai užfiksuotas, nėra sunkiai pastebimas ir tai tik sustiprina apygardos teismo įsitikinimą, kad tokia teritorija nėra skirta transporto priemonių statymui. Automobilio pastatymas vietoje, kai važiuojamoji dalis aiškiai atskirta nuo kitokio pobūdžio teritorijos (šaligatvio, vejos ir pan.) yra vertinamas, kaip automobilio pastatymas stovėjimui neskirtoje teritorijoje. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, kad A. V. automobilis stovėjo tam neskirtoje vietoje, t. y. KET draudžiamoje vietoje. Kita vertus, akcentuotina ir tai, kad pats apeliantas iš esmės neneigia, jog vieta, kurioje paliko savo automobilį specialiai nėra skirta ir pritaikyta transporto priemonių stovėjimui.

14. Apelianto skundo argumentai, kuriais akcentuojama, kad vieta yra objektyviai tinkanti transporto priemonių statymui, apelianto elgesiu (t.y. pastačius transporto priemonę ginčo vietoje) realios žalos viešajam interesui nėra (aplinka nėra niokojama, žala nedaroma, vieta pavojaus nesukelia eismo saugumui ir kt.), savaime nesuteikia teisės parkuoti automobilį pažeidžiant KET. Pažymėtina, kad ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl pažeidimui padaryti subjektui užtenka atlikti aptariamoje straipsnio dalies dispozicijoje nurodytus veiksmus, kuriuos įstatymų leidėjas apibrėžia kaip savaime pavojingus – sustoti ir stovėti vietose, kuriose tai draudžia KET. Taigi šiuo atveju pažeidėjui atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, ar dispozicijoje įtvirtintų objektyviosios pusės požymių atlikimas buvo toks pavojingas, jog sukėlė pasekmes ir buvo padaryta žala, nes visuomenei pavojingas yra pats sustojimas ir stovėjimas draudžiamoje vietoje. Pažymėtina ir tai, kad kitų asmenų daromi identiško pobūdžio nusižengimai neatleidžia atsakomybėn traukiamo asmens nuo atsakomybės, o nagrinėjamu atveju, byloje esantys duomenys leidžia neabejotinai daryti išvadą, kad apeliantui inkriminuoto nusižengimo požymius jo veika atitinka. Tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo A. V. kitaip vertina bylos aplinkybes, patvirtinančius įrodymus ir pateikia savitą teisinio reguliavimo interpretaciją, skundą nagrinėjančiam teismui nesuteikia pagrindo daryti priešingas išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas bei naikinti Institucijos nutarimą bei skundžiamą nutartį.

15. Apeliacinis skundas grindžiamas ir argumentais, kad baudos skyrimas vien dėl formalaus teritorijos satuso ir Kelių eismo taisyklių taikymo šiuo atveju yra perteklinis ir neproporcingas. Pasisakant dėl šių argumentų visų pirma pastebėtina, kad įstatymų leidėjas už ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą yra numatęs baudą nuo 30 Eur iki 90 Eur. Bendrieji administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindai įtvirtinti ANK 32 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, jog administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal ANK specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, o 2 dalyje reglamentuota, jog administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. Administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšys parenkamos iš šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis). Administracinės nuobaudos bei administracinio poveikio priemonių skyrimas yra administracinio nusižengimo bylą išnagrinėjusio pareigūno ar pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas paskirtą administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai ji yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

16. Šiuo atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo nusižengimo pobūdį, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens asmenybę ir jį charakterizuojančius duomenis (apie jo administracinius baustumus) bei nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę (pažeidimas padarytas pakartotinai) ir atsakomybių lengvinančių aplinkybių nebuvimą, pritartina pirmosios instancjos teismo išvadai, kad A. V. už jo padarytą administracinį nusižengimą Institucijos nutarimu paskirta ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta šiek tiek didesnė už sankcijos vidurkį bauda yra teisinga ir proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, bauda paskirta vadovaujantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklėmis bei įvertinus visas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes. Kadangi byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyto minimalios ir maksimalios baudos vidurkio, todėl pagrindo mažinti A. V. skirtą baudą nėra.

17. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 20 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto A. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Gintaras Dzedulionis