Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2006-11-23 · Administracinė byla Nr. A-438-1403-06

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-11-23
Bylos Nr.
A-438-1403-06
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Sigita Rudėnaitė (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Gintaras Kryževičius, Nijolė Piškinaitė, Algirdas Taminskas
Pareiškėjas
J.E.
Trečiasis asmuo
Kauno miesto savivaldybei, Kauno technologijos universitetui
Kategorijos
  • 11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A8 – 1403/2006Procesinio sprendimo kategorija 11.9
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. lapkričio 23 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus, Nijolės Piškinaitės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei F.K.,trečiųjų suinteresuotųjų asmenų atstovams K.Š., K.P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.E. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J.E. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybei ir Kauno technologijos universitetui dėl praleisto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J.E. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su pareiškimu, kuriame prašė atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į jo tėvui E.E. priklausiusį namą, esantį (duomenys neskelbtini) Kaune, pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku įrodančius dokumentus.

Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad yra garbaus amžiaus, nuo 1935 metų negyvena Lietuvoje ir nemoka lietuvių kalbos. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo aiškus Kauno miesto savivaldybės reikalavimas pateikti Lietuvos Respublikos piliečio pasą, nes jis pateikė savo paso, išduoto 1935 metais kopiją. Pareiškėjas pabrėžė, jog nesuprato, kad reikia vėl įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, nes visada save laikė Lietuvos Respublikos piliečiu, o gimimo pažymėjimą gavo tik 2003 metais.

Tretysis suinteresuotasis asmuo Kauno miesto savivaldybė prašė pareiškėjo pareiškimo netenkinti. Paaiškino, kad pareiškėjo nurodytos minėto termino praleidimo priežastys nėra svarbios, o pareiškėjas ne kartą buvo informuotas apie būtinybę pateikti Lietuvos Respublikos piliečio paso kopiją ir kitus dokumentus.

Tretysis suinteresuotasis asmuo Kauno technologijos universitetas taip pat prašė pareiškėjo pareiškimo netenkinti. Paaiškino, kad terminas buvo praleistas dėl pareiškėjo kaltės, nes jis savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą galėjo įgyvendinti per atstovą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo J.E. pareiškimą atmetė.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjui Lietuvos Respublikos piliečio pasas buvo išduotas 2002 m. birželio 11 d., kai buvo pasibaigęs LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio l dalyje nustatytas terminas pateikti prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tačiau, kaip nurodė teismas, terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės per įstatymo nustatytą terminą dėl svarbių priežasčių. Tokia LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies taikymo praktika suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr.A7-821-06. Teismas konstatavo, jog dėl tos priežasties, kad pareiškėjas neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą iki LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio l dalyje nustatyto termino pasibaigimo, šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalis, nustatanti praleisto termino atnaujinimo galimybę, pareiškėjui netaikytina.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos 2006 m. vasario 27 d. sprendimą ir patenkinti jo prašymą atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises kartu su pilietybę patvirtinančiu dokumentu. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo yra neaišku, kada gi pasibaigė terminas pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog būtent jo atveju Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra išnagrinėjęs prašymą, kuriuo jis teigė, kad pateikęs pilietybę patvirtinantį dokumentą iki 2003 m. gruodžio 31 d., turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Anot pareiškėjo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2004 m. birželio 27 d. nutartimi A(5)-120/2005 nusprendė, kad pareiškėjui neužkertama teisė kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisėms atkurti.

2. Skundžiamame Kauno apygardos administracinio teismo sprendime neteisingai buvo pritaikytos ir išaiškintos materialinės teisės normos, o sprendime pateikiamas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo interpretavimas pažeidžia teisėtų lūkesčių ir teisinio apibrėžtumo bei dispozityvumo principus. Pareiškėjo teigimu, asmuo turi teisę tikėtis, kad įstatymas bus taikomas taip, kaip yra išdėstytas įstatymo leidėjo, o ne taip, kaip interpretuoja teismas, juolab kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartimi pasisakė konkrečiu pareiškėjo nurodytu atveju. Pareiškėjas mano, kad jeigu iš tikrųjų įstatymo interpretacija yra tokia, jog jam, Lietuvos piliečiui, pusmečiu pavėlavusiam pateikti pilietybę įrodantį dokumentą dėl svarbių priežasčių, negali būti atkurtos nuosavybės teisės į pareiškėjo tėvo namą ir netaikytinas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 10 straipsnis, tokiu atveju pats įstatymas pažeidžia pareiškėjo teises, numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 28 straipsniuose.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti, pareiškėjo ir Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. 2006 m. vasario 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, byloje Nr. A(7)-821/06 išaiškinta, jog terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo numatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės per įstatymo nustatytą terminą dėl svarbių priežasčių.

2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą, pripažindamas, jog pareiškėjas J.E. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą iki LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio l dalyje nustatyto termino pasibaigimo, todėl šio įstatymo 10 straipsnio 4 dalis, nustatanti praleisto termino atnaujinimo galimybę, pareiškėjui netaikytina.

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą tretysis suinteresuotasis asmuo Kauno technologijos universitetas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti ginčijamą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjo teigimu, apeliantas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teisę kartu su pilietybę patvirtinančiu dokumentu, nenurodo jokių svarbių priežasčių, dėl kurių toks prašymas galėtų būti patenkintas. Tokių priežasčių nebuvo nurodyta ir pirmosios instancijos teisme. Anot pareiškėjo, apelianto prašymo (skundo) patenkinimas sukurtų nestabilumą ir neapibrėžtumą ekonominiuose santykiuose, būtų precedentas 15 metų trunkantį nuosavybės teisių atkūrimą tęsti iki begalybės.

2. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnis nustato, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą administracinėje byloje, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, taikant LR piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (administracinė byla Nr. A7-821-06). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo ja:

IV.

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu.

Pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas. Kaip antai, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt.

Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma.

Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti.

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų sąlygų, būtinų asmens subjektinei teisei atsirasti, įvykdymu.

Ir priešingai, nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu.

Pavyzdžiui, turto savininko palikuonis, kol yra gyvas pats turto savininkas, nėra šių teisinių santykių subjektas, nes neatitinka įstatyme nustatytos prielaidos, apibūdinančios asmens subjektiškumą. Ir turto savininkui, nepageidaujančiam atkurti nuosavybės teisių, mirus, po nustatyto termino, iki kada pastarasis galėjo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turto savininko palikuoniui nenumatyta galimybė atnaujinti terminą, kuris būtų susijęs su jo subjektiškumo atsiradimu po įstatyme numatyto termino.

Sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę, asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Todėl byloje nagrinėjamo ginčo aspektu reikšminga yra ta aplinkybė, kada pareiškėjas įgyvendino savo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ir priklausomai nuo to, ar jis tapo nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių tinkamu subjektu, ar ne.

Šiuo atveju pažymėtina, kad pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimas iki 2001 m. gruodžio 31 d., arba nepateikimas kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, negali būti tapatinamas su asmens faktiniu buvimu Lietuvos Respublikos piliečiu iki nurodytos datos, nes piliečio pasas ar kitas jį atstojantis dokumentas, tik įrodo juridinę reikšmę turintį faktą – asmens subjektinę teisę į pilietybę – tačiau jos nesukuria bei nepanaikina (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1997 m. liepos 2 d. redakcija).

Apibendrinant tai, kas pasakyta, darytina išvada, kad tais atvejais, kai asmuo būdamas nustatyta tvarka pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu iki 2001 m. gruodžio 31 d., ir kai iki šios datos kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises nepateikia Lietuvos Respublikos piliečio paso ar kito jį atstojančio dokumento, jis subjektiškumo požymių, leidžiančių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nepraranda, o terminas pateikti pasui ar kitam jį atstojančiam dokumentui gali būti atnaujintas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pavyzdžiui, kai asmuo pasą pameta, jį praranda, keičia ir pan., ir dėl to negali jo pateikti kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, nuolat gyvenantis užsienyje, 2002 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos piliečio pasas jam buvo išduotas 2002 m. birželio 11 d. (t.1 b.l. 10; 127).

Faktiniai duomenys, apibūdinantys pareiškėjo asmens statusą, atitiko tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punkte (1997 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytas prielaidas Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti.

Tačiau, kad pareiškėjas taptų Lietuvos Respublikos piliečiu Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1997 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) numatytu pilietybės išsaugojimo būdu, jis turėjo įvykdyti šiame straipsnyje nustatytas sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 4.2, 4 ir 4.2.6 punktai).

Konkrečiai, pareiškėjas turėjo pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 17 str. 2 d., 31 str. 2 d.).

Kaip minėta, pareiškėjas vykdyti šias sąlygas, būtinas Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti, pradėjo tik 2002 m. balandžio 29 d.

Tokiu būdu pareiškėjas iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, o tuo pačiu, kaip subjektas, neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjui nesant byloje aptariamo teisinio santykio subjektu, negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse.

Dėl paminėto, tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J.E. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasGintaras KryževičiusNijolė PiškinaitėSigita RudėnaitėAlgirdas Taminskas