- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-23
- Bylos Nr.
- ATP-559-354/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-36-3-00998-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Nijolė Matuzevičienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutarimo, kuriuo Š. P. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 str. 2 d., paskirta 120 Lt (34 Eur) bauda, o administracinės bylos dalis dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo nutraukta (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.), ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Š. P. nubaustas už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 4 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas pervargęs, kelio vingyje nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir trenkėsi į šalia kelio esančią gyvenamo namo tvorą ir ją apgadino. Tokiais savo veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 14, 133 punktų reikalavimus.
Apeliaciniu skundu Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariatas prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. A2.6.-1085-237/2014 ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, t. y. skirti ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytą baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu, o už ATPK 127 str. 2 d. skirti piniginę baudą arba atimti teisę vairuoti transporto priemones.
Skunde apeliantas pažymi, kad Š. P., įvykus eismo įvykiui, turėjo pasilikti eismo įvykio vietoje ir atlikti veiksmus, kaip numatyta KET. Nurodo, kad automobilio vairavimas pervargus priskiriamas prie šiurkščių KET pažeidimų. Apeliantas pabrėžia, kad vairuotojas suremontavo tvorą tik po kelių dienų, kai į įvykio vietą atvyko pareigūnai bei pažymi, kad Š. P. ankščiau yra teistas už administracinės teisės pažeidimus 10 kartų.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės nėra ginčijamas apylinkės teismo sprendimas pripažinti Š. P. kaltu padarius ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą ir paskirti už tai atitinkamą administracinę nuobaudą (120 Lt baudą), tačiau apeliantas teigia, kad Š. P. taip pat padarė ATPK 130 str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą ir prašo už tai skirti sankcijoje numatytą baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu.
Iš byloje surinktų įrodymų – tvoros savininkės A. J. paaiškinimo, jos sesers J. M. paaiškinimo, paties Š. P. paaiškinimo, vyresniojo patrulio D. K. tarnybinio pranešimo, matyti, jog Š. P., grįždamas iš darbo ir važiuodamas namų link, jautėsi pavargęs ir kelio vingyje, nesuvaldęs automobilio, trenkėsi į A. J. gyvenamojo namo tvorą ir ją apgadino. Išlipęs iš automobilio Š. P. susirinko savo automobilio detales ir nuėjo pas nukentėjusiosios seserį J. M. susitarti dėl žalos atlyginimo. Š. P. pažadėjo tvorą pataisyti, todėl J. M. seseriai A. J., kuri šioje sodyboje lankėsi maždaug prieš mėnesį, apie įvykį nieko nesakė. Kadangi per savaitę Š. P. tvoros nesutvarkė, J. M. apie įvykį pasakė seseriai, o ši pranešė policijai.
Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad Š. P. veikoje nėra nusižengimo, numatyto ATPK 130 str., sudėties, t. y. nėra subjektyvinės pusės, padarė išvadą, kad Š. P. iš eismo įvykio vietos tyčia nepasišalino. Tokią išvadą apylinkės teismas grindė tuo, kad, kaip parodė liudytoja J. M., Š. P. pats atėjo pas ją kalbėti apie sugadintą tvorą. Nors ji ir nėra sodybos savininkė (savininkė yra jos sesuo), tačiau ji susitarė dėl žalos atlyginimo būdo, leido pažeidėjui suremontuoti tvorą ir apie įvykį seseriai nepranešė, t. y. nusprendė už savininkę. Pirmosios instancijos teismo nuomone, šios aplinkybės rodo, kad Š. P. nesiekė išvengti atsakomybės, ar slėpti įvykio aplinkybes. Jis manė, kad savo pareigą atliko – susitarė su nukentėjusiu asmeniu.
Eismo įvykis, tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas (Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 12 p.). Nustačius, kad vairuodamas automobilį Š. P. atsitrenkė į tvorą ir ją apgadino, sprendžiama, kad eismo įvykis buvo. Tai reiškia, kad eismo įvykį sukėlęs Š. P. privalėjo nepasišalinti iš įvykio vietos ir pranešti apie eismo įvykį policijai, įvykio vietoje nesant nukentėjusio asmens (KET 234 p.). Taigi Š. P. veiksmai – nepranešimas policijos pareigūnams ir išvažiavimas iš eismo įvykio vietos – formaliai atitinka ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal šio nusižengimo esmę, jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Kaip nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo tyčios turinio negalima sieti vien tik su asmens supratimu, kad jis sukėlė eismo įvykį. Asmuo turi suvokti ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-11-2012).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokie duomenys, kurie rodo, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai, atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-7-3-2013).
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.
Kaip nurodyta teismo posėdžio protokole, bylos nagrinėjimo teisme metu J. M. paaiškino, kad Š. P. iš įvykio vietos nebėgo, pats pas ją atėjo ir iš karto kalbėjosi dėl žalos atlyginimo. Iš nukentėjusiosios A. J. paaiškinimo matosi, kad nukentėjusioji jokių pretenzijų Š. P. neturi. Bylos nagrinėjimo metu ji paaiškino, kad į policiją kreipėsi praėjus savaitei po įvykio, nes per savaitę tvora nebuvo pataisyta, o Š. P. parodė, kad neturėjo galimybių iš karto pataisyti tvoros, nes jo automobilis buvo apgadintas ir jis negalėjo parsivežti reikiamų medžiagų tvorai sutaisyti. Iš vairuotojo pažymėjimo ir transporto priemonės draudimo liudijimo matyti, kad Š. P. turi teisę vairuoti, automobilis įvykio dieną buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Bylos nagrinėjimo metu J. M. patvirtino, kad Š. P. buvo blaivus. Iš pažymos apie baustumą matyti, kad galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Šios aplinkybės iš esmės neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad Š. P. tyčia būtų pasitraukęs iš eismo įvykio vietos, su kuria tiesiogiai susijęs, pažeisdamas KET reikalavimus. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad Š. P., sukėlęs eismo įvykį, būtų vengęs atsakomybės, pareigos atlyginti padarytą žalą, neigęs buvimo įvykio vietoje faktą, stengęsis paslėpti eismo įvykio pėdsakus ar pan. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės leidžia manyti, kad Š. P., pasitraukdamas iš eismo įvykio vietos, manė atlikęs pareigą – susitaręs su nukentėjusiu asmeniu, vadinasi, nebuvo pagrindo susiformuoti suvokimui, kad jo pasišalinimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Taigi pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai, išsamiai išsiaiškino bylos aplinkybes, reikšmingas ATPK 130 str. 1 d. aprašyto teisės pažeidimo tyčios turiniui nustatyti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sprendžiama, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino įrodymus, tinkamai pagrindė savo išvadas ir teisingai nustatė, kad Š. P. elgesyje nėra būtino ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo subjektyviosios pusės požymio – veikimo tyčia, ir bylos dalį dėl šio pažeidimo nutraukė. Todėl keisti ar naikinti šį teismo sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.
nutaria:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.