- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-18
- Bylos Nr.
- 2A-260/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Virginija Čekanauskaitė (pran.), Danutė Milašienė
- Atsakovas
- A. M., M. M.
- Ieškovas
- N. M.
- Trečiasis asmuo
- Viktorija P
- Advokatai
- Eligijus Karbauskas
- Kategorijos
- 34.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Danutės Milašienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. M. ir atsakovų A. M. bei M. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-265-538/2009 pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovams A. M. ir M. M., tretieji asmenys Viktorija P. P., A. P., Palangos miesto 2-ojo notarų biuro notarė Jurgita Doržinkevičienė, Vaikų teisių apsaugos tarnyba, dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu ir buto pripažinimo asmeniniu turtu bei atsakovų A. M. ir M. M. priešieškinį ieškovei N. M. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė N. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. M. ir M. M., prašydama pripažinti jos asmenine nuosavybe gyvenamąją patalpą (kotedžą) ir 0,0483 ha ploto žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), bei pripažinti negaliojančiu Palangos miesto 2-ojo notarų biuro 2007 m. sausio 18 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą.
Ieškovė nurodė, kad 2001 m. lapkričio 30 d. susituokė su M. M., tačiau M. M. 2006 m. liepos 20 d. žuvo ir ieškovė liko gyventi su jų mažamečiu sūnumi D. M.. Gyvenant santuokoje, 2002 m. lapkričio 12 d. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn buvo įsigytas 85 procentų baigtumo gyvenamasis pastatas (kotedžas) su žemės sklypu, esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, šis turtas turi būti pripažintas jos asmenine nuosavybe, nes buvo įgytas už jos asmenines lėšas (CK 3.89 str. 1 d. 7 p.). Šiam turtui įsigyti buvo panaudotos tokios lėšos: 95 000 Lt pasiskolinti iš V. P. P. ir A. P. pagal 2002 m. spalio 30 d. paskolos sutartį (paskolos ėmimui M. M. pritarė ir išdavė ieškovei įgaliojimą atlikti visus su tuo susijusius veiksmus), 35 000 Lt gauti pardavus ieškovei iki santuokos priklausiusį sodo žemės sklypą su nameliu, 30 000 Lt gauti dovanų iš ieškovės tėvo, o įrengimo darbams užbaigti panaudoti 46 000 Lt, gauti pardavus ieškovei priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, į minėtą turtą ji investavo 206 000 Lt asmeninių lėšų, o santuokinių lėšų buvo panaudota tik 15 000 Lt, todėl po M. M. mirties gali būti paveldima tik dalis šių 15 000 Lt. Ieškovės teigimu, turtas pirktas už jos asmenines lėšas, ji neginčija 95 000 Lt skolos bei suvokia, kad papildomai reiks sumokėti 50 000 Lt baudą ir delspinigius už tai, kad laiku jos negrąžino. Kreditoriai pagal šią sutartį pareiškė jai ieškinį ir Palangos miesto apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimu priteisė iš ieškovės kreditoriams minėtus 95 000 Lt, o Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. gegužės 8 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą.
Taip pat ieškovė nurodė, jog M. M. vaikai iš pirmos santuokos - atsakovai A. M. ir M. M. - pareikalavo paveldėjimo teisės į jų tėvui priklausančią turto dalį liudijimo. Palangos m. 2-ojo notarų biuro notarė 2007 m. sausio 18 d. išdavė paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, pagal kurį mirusiojo M. M. vaikai atsakovai įgijo nuosavybės teisę į po 1/8 dalį minėto turto kiekvienas. Ieškovės nuomone, paveldėjimo teisės liudijimas turi būti pripažintas negaliojančiu, nes įpėdinių pagal įstatymą paveldima turto dalis turi būti skaičiuojama tik nuo minėtos panaudotų santuokinių lėšų sumos (15 000 Lt), tai yra paveldėjimo teisės liudijimas išduotas paveldėti turtą, kuris nepriklausė M. M..
Atsakovai A. M. ir M. M. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ginčo turtas buvo įgytas ieškovės ir jų tėvo M. M. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, todėl, atsakovams, kaip pirmos eilės įpėdiniams, buvo pagrįstai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas.
Taip pat atsakovai pateikė priešieškinį dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Nurodė, kad atsiradus palikimui ginčo turtas tapo bendrąja daline jų ir ieškovės nuosavybe, tai yra 5/8 turto dalys priklauso ieškovei, o po 1/8 priklauso mirusiojo vaikams: atsakovams ir D. M.. Tačiau atsakovų, kaip bendraturčių, teisės buvo nuolat pažeidinėjamos, jie negali naudotis turtu, todėl priešieškiniu jie prašė atidalinti jų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šalys sutinka, kad turto padalinti natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai negalima, todėl atsakovai, nurodydami, jog ginčo turto vidutinė vertė yra 1 278 000 Lt, prašė priteisti jiems iš ieškovės kompensaciją po 159 750 Lt kiekvienam atsakovui, tai yra po 1/8 dalį nuo minėtos turto vertės (CK 4.80 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, tai yra pripažino 7/8 dalis gyvenamosios patalpos ir 7/8 dalis žemės sklypo asmenine ieškovės N. M., nuosavybe, o kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat teismas iš dalies patenkino priešieškinį, tai yra atidalino atsakovams A. M. ir M. M. priklausančią po 1/8 dalį ginčo turto iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisė iš ieškovės po 52 625 Lt kompensacijos už šią dalį kiekvienam atsakovui, o kitą priešieškinio dalį atmetė. Teismas priteisė atsakovui A. M. iš ieškovės 652,83 Lt žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų bei 866,67 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Teismas sprendė, kad ginčo turtas buvo ieškovės ir M. M. bendroji jungtinė nuosavybė, todėl, mirus M. M., atsirado paveldėjimo teisiniai santykiai, tai yra pusė sutuoktinių turto atiteko ieškovei, o kita dalis paveldima įpėdinių pagal įstatymą - ieškovei priklauso 5/8, o jos nepilnamečiam vaikui D. M. ir atsakovams priklauso po 1/8 dalį turto (CK 5.11 str.). Dėl to teismas konstatavo, kad turtas turi būti atidalintas iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant turtą natūra ieškovei, o atsakovams iš ieškovės priteisiant kompensaciją.
Teismas, spręsdamas dėl atsakovams priteistinos kompensacijos dydžio, skyrė ginčo turto vertinimo ekspertizę ir nustatė, kad ginčo turto kaina yra 865 000 Lt. Nuo šios sumos 1/8 dalis yra 108 125 Lt, todėl atsakovams priklausytų po 108 125 Lt kiekvienam. Tačiau teismas taip pat sprendė, kad ieškovė už ginčo turtą yra sumokėjusi 65 000 Lt asmeninių lėšų (30 000 Lt ieškovė buvo gavusi iš savo tėvo, 35 000 Lt gavo pardavusi žemės sklypą su pastatais, esantį sodininkų bendrijoje „Pavėsis“), be to, ginčo buto remonto metu pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą už 46 000 Lt. Dėl to teismas atsakovams priteistiną sumą mažino 111 000 Lt, nurodydamas, jog tai yra asmeninės ieškovės lėšos ir kiti įpėdiniai negali paveldėti šios sumos dalies.
Taip pat teismas nurodė, jog ieškovė nereiškia reikalavimo dėl nepilnamečio D. M. turto dalies, todėl nustatė, kad atsakovams už turtą priteisus kompensaciją, ieškovei lieka 7/8 dalys, o D. M. – 1/8 dalis ginčo turto.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė N. M. prašo 95 000 Lt paskolą išdalyti pagal paveldimas turto dalis po 1/8 ir atsakovams, o atsakovams priteistą kompensaciją sumažinti po 1/8 dalį nuo 95 000 Lt paskolos sumos, tai yra sumažinti po 11 875 Lt kiekvienam atsakovui. Nurodo, kad ginčo turtui pirkti 2002 m. spalio 30 d. sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią kreditoriai V. P. P. ir A. P. suteikė 95 000 Lt dydžio paskolą ieškovei bei M. M.. Palangos miesto apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimu priteisė iš ieškovės kreditoriams minėtus 95 000 Lt, o Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. gegužės 8 d. nutartimi šį sprendimą paliko nepakeistą. Atsižvelgdama į tai, ieškovė teigia, kad minėta paskola taip pat turėtų būti išdalinta tomis pačiomis dalimis, kaip ir paveldimas turtas, tai yra atsakovams po 1/8 dalį, todėl atitinkamai turi būti mažinama jiems priteista kompensacija po 11 875 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai A. M. ir M. M. prašo ieškovės skundą atmesti, o jų skundą patenkinti. Atsakovų nuomone, nepagrįsta ieškovės pozicija, jog teismo priteista kompensacija turi būti sumažinta dėl ieškovės asmeninės skolos. Taip pat nurodo tuos pačius argumentus, kuriais grindžia savo apeliacinį skundą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai A. M. ir M. M. prašo minėtą teismo sprendimą pakeisti ir ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkini, tai yra atidalinti atsakovams priklausančią ginčo turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, ieškovei priteisiant po 1/8 dalį buto ir žemės (kurių vidutinė rinkos vertė 865 000 Lt), o atsakovams iš ieškovės priteisiant po 108 125 Lt kiekvienam atsakovui kompensacijos. Atsakovų teigimu, teismas nepagrįstai ir neteisėtai sumažino atsakovams priteistas kompensacijos sumas, o priteistos sumos neatitinka ieškovei priteisto turto vertės. Ginčo turtas buvo įgytas bendrojon jungtinėn ieškovės ir M. M. nuosavybėn. Atsiradus palikimui ieškovei buvo pripažinta teisė į 1/2 turto dalį, kurios vertė 432 500 Lt, tai yra keturis kartus didesnė nei ieškovės pateiktos ir teismo nurodytos jos į turtą įdėtos asmeninės piniginės lėšos. Be to, ieškovei, kaip ir kitiems įpėdiniams, buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į 1/4 dalį palikimo (kurio vertė 108 125 Lt). Taigi ieškovei iki atidalinimo priklausė turto už 540 625 Lt, tai yra ženkliai daugiau nei teismo nurodyta įdėtoji jos piniginė dalis. Tuo tarpu atsakovai paveldėjo tėvo turto dalį, todėl teismo nurodymas, kad jie negali paveldėti ieškovės sumokėtos piniginės sumos dalies, yra nepagrįstas. Nustatyta ginčo turto vertė yra 865 000 Lt, todėl, atsakovams priteisiant kompensaciją už jų 1/8 dalį šio turto, jiems turėjo būti priteista iš ieškovės kiekvienam po 108 125 Lt.
Taip pat atsakovai teigia, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes neteisingai nurodė, jog iš dalies patenkino ieškinį. Teismas sprendė, jog ginčo turtas yra bendroji jungtinė ieškovės ir M. M. nuosavybė, tai yra iš esmės atmetė ieškinį. Dėl to bylinėjimosi išlaidos turėjo būti atitinkamai paskirstytos. Taip pat teismas atsakovams turėjo priteisti ne tik sumokėtą žyminį mokestį, tačiau ir išlaidas ekspertizei bei advokato pagalbai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė N. M. prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, o jos skundą patenkinti. Teigia, kad atsakovų nurodoma ginčo turto vertė neatitinka tikrovės. Taip pat, ieškovės nuomone, atsakovų prašymas padidinti priteistą kompensaciją yra nepagrįstas, nes ginčo turto pirkimo metu sutuoktiniai panaudojo tik 15 000 Lt bendrų lėšų. Ieškovė ginčo turto pirkimui ir įrengimui panaudojo savo asmenines lėšas, o kadangi santuokoje su M. M. nebuvo gyvenusi nė vienerių metų, daugiau bendrų lėšų nebuvo. Bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją paneigia rašytiniai įrodymai: lėšų dovanojimo sutartis, ikisantuokinio turto įgijimas ir pardavimas bei paskola. Be to, ieškovei dar reikės grąžinti paimtą 95 000 Lt paskolą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Kaip žinoma, apeliacinės instancijos nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, ir visais atvejais patikrina, ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniuose skunduose nurodytų ribų.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš paveldėjimo teisinių santykių. Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti ginčo turtą jos asmenine nuosavybe, o atsakovai priešieškiniu reikalavo atidalinti jų paveldėtą turto dalį iš bendros dalinės paveldėtojų nuosavybės. Teismas reikalavimus patenkino iš dalies: pripažino turtą bendra jungtine ieškovės ir jos mirusio sutuoktinio nuosavybe, tačiau laikė, kad atidalijamos ir atsakovams priteisiamos kompensacijos turi būti mažinamos ieškovės į ginčo turtą įneštų asmeninių lėšų dydžiu. Apeliaciniuose skunduose ieškovė prašo pripažinti, kad minėta 95 000 Lt paskola yra bendroji jungtinė jos ir mirusio sutuoktinio nuosavybė, todėl taip pat turi būti padalinta įpėdiniams, o atsakovai prašo padidinti jiems priteistas kompensacijas, nes, jų nuomone, šios negalėjo būti mažinamos ieškovės į ginčo turtą investuotų lėšų dydžiu.
Taigi skunduose nėra ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo turtas yra jungtinė ieškovės ir mirusiojo jos sutuoktinio nuosavybė. Taip pat šalys sutaria dėl to, jog, padalijus ginčo turtą, atsakovams turėtų tekti po 1/8 jo dalį. Nebėra ginčo iš dėl to, kad visa ginčo nekilnojamojo turto kaina yra 865 000 Lt, kaip nustatyta teismo paskirtoje ekspertizėje. Neginčijama teismo nustatyta aplinkybė, jog ieškovė perkant paveldimą nekilnojamąjį turtą įnešė 111 000 Lt asmeninių lėšų (30 000 Lt ieškovė buvo gavusi iš savo tėvo, 35 000 Lt gavo pardavusi žemės sklypą su pastatais, esantį sodininkų bendrijoje „Pavėsis“, 46 000 Lt gavo pardavusi jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą).
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laiko šias aplinkybes nustatytomis, dėl jų nepasisako, o bylą, kaip minėta, nagrinėja apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str.).
Dėl ieškovės apeliacinio skundo
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo 95 000 Lt paskolą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išdalinti pagal paveldimas turto dalis po 1/8 dalį atsakovams ir atitinkamai sumažinti iš jos atsakovams priteistą kompensaciją. Grįsdama šį prašymą, ieškovė nurodo, jog minėta paskola buvo suteikta bendrai jai ir M. M.. Dėl to, ieškovės nuomone, paskola, kaip abiejų sutuoktinių turtas, turi būti atitinkamai paveldima ir atsakovams priteista kompensacija turi būti mažinama po 11 875 Lt.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atmeta šiuos ieškovės argumentus ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskolos neįtraukė į paveldimo turto masę, nes neįrodyta, jog minėta paskola buvo gauta abiejų sutuoktinių vardu bei jog ji buvo panaudota ginčo turto sukūrimui (CPK 185, 178 str.). Šią išvadą patvirtina tokie motyvai:
Pirma, kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo paskolos sutartis buvo pasirašyta 2002-10-30 (t. 1, b. l. 39). Paskolos būdu įgyjamos lėšos yra didelės vertės turtas, todėl tokias pajamas būtina deklaruoti. Tuo tarpu ieškovė 2002-11-13 pateiktoje brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijoje 95 000 Lt dydžio paskolos nedeklaravo (t. 1, b. l. 14). Atsižvelgiant į tai, kad oficialiai valstybės įgaliotoms institucijoms pateikiamos deklaracijos laikomos turinčiais didelę įrodomąją vertę dokumentais, ieškovei tenka pareiga paneigti oficialios deklaracijos duomenis (CPK 178 str.). Tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų, kurie pateisintų paskolos deklaracijoje nenurodymą (CPK 185 str.). Abejones dėl šios paskolos gavimo laiko ir panaudojimo sustiprina Palangos miesto apylinkės teismo 2007-12-22 sprendime pažymėta aplinkybė, jog ieškovė patikslino metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2006 metus, deklaruodama 95 000 Lt paskolą (t. 2, b. l. 14). Taigi 2002 metais gauta ginčo paskola buvo deklaruota tik 2007 metais.
Antra, ieškovė nurodė, jog paskolos sutartį pasirašė veikdama savo ir sutuoktinio vardu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės nurodytas jai M. M. suteiktas įgaliojimas nepatvirtina teiginių, apie abiejų sutuoktinių valią imti ginčo 95 000 Lt paskolą. Kaip matyti iš 2002-09-18 įgaliojimo turinio, ieškovei suteikti įgaliojimai yra labai plataus pobūdžio, tačiau iš esmės susiję su ginčo nekilnojamojo turto įsigijimu bei tinkamu eksploatavimu (t. 1, b. l. 6). Dokumente nėra kalbama apie teisę paimti tam tikro dydžio paskolą įgaliotojo vardu. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos, ypač didelės, paėmimas yra rimtas įsipareigojimas bei asmens finansinės padėties apsunkinimas, negali būti laikoma, jog bendro pobūdžio įgaliojimas veikti siekiant įgyti turtą ir tvarkyti su tuo susijusius reikalus, apima ir įgaliojimą paimti paskolą. Šis įgaliojimas tik patvirtina teismo išvadą, jog ginčo nekilnojamasis turtas buvo pirktas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn ir toks turto įsigijimas atitiko M. M. valią, tačiau bendros paskolos ėmimo tai nepatvirtina (CPK 185 str.). Tokį minėto įgaliojimo vertinimą patvirtina ir Klaipėdos apygardos teismo 2008-05-08 nutartis, kurioje teismas konstatavo, kad N. M. nebuvo tinkamai įgaliota sudaryti paskolos sutartį sutuoktinio vardu (t. 1, b. l. 89). Trišalė avanso sutartis, sudaryta 2002-09-06 (t. 1, b. l. 5), taip pat neduoda pagrindo kitokiai išvadai. Sudarant šią sutartį ieškovė nedalyvavo, o pirkėju nurodomas M. M. ir minima jo iš banko turėta gauti paskola. Be to, šioje sutartyje minima, kad pirkėjas sutarties pasirašymo metu sumoka pardavėjui 17 500 Lt (5 000 JAV dolerių) avanso, tuo tarpu ieškovė apie tokią sumą nekalba, nurodydama, jog buvo mokėta 15 000 Lt. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės nurodytas jai M. M. suteiktas įgaliojimas nepatvirtina jos teiginių apie abiejų sutuoktinių valią imti 95 000 Lt paskolą ginčo turto įsigijimui finansuoti.
Trečia, abejones, kad paskola paimta abiejų sutuoktinių vardu ir panaudota ginčo turto sukūrimui, patvirtina nenuosekli pačios ieškovės pozicija. Kaip minėta, ieškinyje ji nurodė, jog ginčo turtas turi būti pripažintas asmenine jos nuosavybe, nes buvo sukurtas jos lėšomis. Grįsdama šį teiginį, ieškovė aiškino, kad vienas iš tokių jos asmeninių įneštų lėšų šaltinių buvo minėta 95 000 Lt paskola. Tuo tarpu apeliaciniame skunde ieškovė teigia priešingai, tai yra nurodo, jog paskola buvo paimta abiejų sutuoktinių vardu ir turi būti laikoma bendra jungtine jų nuosavybe.
Ketvirta, ieškovė, teigdama, jog paskola buvo bendras sutuoktinių turtas ir buvo panaudota ginčo turtui įgyti, remiasi Palangos miesto apylinkės teismo 2007-12-22 sprendimu (t. 2, b. l. 12). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog tiek šis teismo sprendimas, tiek Klaipėdos apygardos teismo 2008-05-08 nutartis, kuria jis paliktas nepakeistas (t. 1, b. l. 88), neduoda pagrindo kitaip vertinti situacijos nagrinėjamoje byloje (CPK 185 str.).
Kaip matyti iš šių teismų procesinių sprendimų, teismai nagrinėjo bylą pagal ieškovų (kreditorių pagal ginčo paskolos sutartį) ieškinį N. M. dėl 95 000 Lt skolos priteisimo ir A. M. bei M. M. ieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia. Taigi buvo sprendžiamas klausimas dėl kreditorių teisės reikalauti iš N. M. grąžinti minėtą skolą bei dėl paskolos sutarties realumo bei galiojimo. Tačiau pastarojoje byloje nebuvo keliami šiai bylai aktualūs klausimai dėl paskolos priklausymo bendrąja jungtine nuosavybės teise N. M. bei M. M. ar dėl šios paskolos realaus panaudojimo. Dėl to, minėtoje byloje nekeliant su šiais klausimais susijusių reikalavimų, teismai nenagrinėjo šiai bylai reikšmingų aplinkybių, o rėmėsi bendrą sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija bei tyrė paskolos sutarties realumą.
Atsižvelgiant į tai, negali būti suteikiama prejudicinė reikšmė teismo pažymėtoms aplinkybėms, į kurias teismas nesigilino bei kurių teismas nenagrinėjo, nes tai neįėjo į bylos nagrinėjimo ribas. Iš esmės klausimai dėl ginčo paskolą ėmusių subjektų bei dėl jos priklausymo nuosavybės teise sutuoktiniams ar vienam iš jų, dėl jos panaudojimo, pirmą kartą keliami ir nagrinėjami šioje byloje.
Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės skundžiama teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją šiame apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d.).
Dėl atsakovų apeliacinio skundo
Apeliaciniu skundu atsakovai skundžia teismo sprendimo dalį, kuria teismas sumažino jiems iš ieškovės priteistiną kompensaciją. Atsakovų teigimu, ieškovei iki turto atidalijimo priklausė turto už 540 625 Lt, o tai yra ženkliai daugiau nei teismo nurodyta įdėtoji jos asmeninių pinigų dalis. Atsakovų nuomone, ginčo turto vertė yra 865 000 Lt, todėl jiems turi būti priteisiama kompensacija po 1/8 dalį nuo šio turto vertės, tai yra kiekvienam po 108 125 Lt.
Kaip matyti iš jų procesinių dokumentų turinio, atsakovai neginčija fakto, kad ieškovė įnešė į ginčo turto įsigijimą teismo nurodytus 111 000 Lt asmeninių lėšų, o savo reikalavimą grindžia tuo, kad, padidėjus turto vertei iki 865 000 Lt, ieškovei tenkanti jo dalis pilnai padengia jos įneštas asmenines lėšas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks aiškinimas yra ydingas, todėl atsakovų argumentai turi būti atmesti (CPK 185 str.). Kaip minėta, paveldimas nekilnojamasis turtas buvo pripažintas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jo dalys atitinkamai paskirstytos pagal jungtinės nuosavybės paveldėjimą reglamentuojančias taisykles (CK 5.11, 5.13 str.). Tačiau sutuoktinių turto bendrumas yra teisinė prezumpcija, kurią galima paneigti (CK 3.88 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovai neginčija teismo išvados, jog ieškovė įnešė į minėto turto sukūrimą asmenines lėšas. Taigi įsigyjant nekilnojamąjį turtą bendrojon jungtinėn nuosavybėn buvo naudojamos ir ieškovės asmeninės lėšos. Kadangi ieškovės įdėtos asmeninio turto dalies neįmanoma atidalinti iš bendrosios sutuoktinių nuosavybės natūra, teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, jog atsakovams priteistina kompensacija turi būti mažinama ieškovės asmeninių lėšų dalyje, tokiu būdu atskiriant ir ieškovei pripažįstant jos asmeninę nuosavybės teisę į įneštus pinigus (CPK 185 str.).
Atsakovai savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Šiuos teiginius atsakovai grindžia tuo, kad ieškinys buvo visiškai atmestas, o priešieškinis patenkintas iš dalies, todėl ir bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos proporcingai.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovų teiginius kaip nepagrįstus ir neatitinkančius faktinės situacijos (CPK 185 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas mažino atsakovams iš ieškovės priteistiną kompensaciją ieškovės įneštų pinigų dalimi, taigi iš esmės teismas šią dalį turto pripažino ieškovės asmenine nuosavybe, kuri, kaip minėta, turi būti grąžinta jai, kaip asmeninis turtas bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Taigi ieškinys buvo iš dalies patenkintas, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, pažeidė tai reguliuojančias įstatymo nuostatas (CPK 93 str.).
Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ir atsakovų skundžiama teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją atsakovų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d.). Dėl to, tiek ieškovės, tiek atsakovų apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad abu apeliaciniai skundai atmesti, bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme, šalims nėra atlyginamos (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.