- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-15
- Bylos Nr.
- I-5209-279/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00102-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. P. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Utenos AVPK), priteisti jam 5400 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Utenos AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė, ir Utenos AVPK areštinė).
Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3) nurodė, kad jis periodiškai nuo 2016 m. kovo 4 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. buvo kalinamas Utenos AVPK areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, jog buvo laikomas perpildytose kamerose, neužtikrinant minimalaus 5 kv. m. gyvenamojo ploto normos. Gyvenamojo ploto normą dar labiau mažino areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai, baldai. Nurodė, kad areštinės kamerose nebuvo atskiro, nuo gyvenamosios patalpos dalies atskirto sanitarinio mazgo, todėl buvo pažeidžiamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teigė, kad areštinės kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo šalta. Nurodė, kad Utenos AVPK areštinėje turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, o tai pažeidžia jo teises. Nurodė, kad Utenos AVPK pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai maži. Pareiškėjas nurodė, kad Utenos AVPK areštinėje jam nebuvo sudaryta galimybė žiūrėti televizorių, klausytis radijo. Dėl netinkamų laikymo sąlygų Utenos AVPK areštinėje pareiškėjas patyrė pakankamai gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepimu (b. l. 7-11) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas įvairiose Utenos AVPK areštinės kamerose. Teigė, kad areštinėje pareiškėjui kameros ploto teko pagal teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad Utenos AVPK areštinėje yra įrengti 2 kiemeliai, vienas – 33,64 m² ploto, kitas – 23,86 m² ploto, dažniausiai į juos pasivaikščioti išvedami 1-2 kamerų asmenys, ne mažiau kaip 1 kartą po 1 val. per dieną. Nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas Utenos AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus: visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara. Atsakovės atstovas pažymėjo, jog imperatyvių nuostatų, įpareigojančių areštinėje įrengti radijo tašką ar televizoriaus anteną, nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos AVPK, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) periodiškai nuo 2016 m. kovo 4 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. patirtą neturtinę žalą. Bylos duomenimis (b. l. 8, 12-13, 14-19) nustatyta, kad pareiškėjas Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė vienam asmeniui turinčio tekti nustatyto minimalaus kameros ploto pažeidimą.
Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą, bendrą kamerose buvusių asmenų skaičių, Utenos AVPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Pažymoje apie paskirstymą į kameras (b. l. 8-9 14-19). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Utenos AVPK areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgais užima 1,02-1,04 kv. m plotą (b. l. 9). Teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti Utenos AVPK pateiktais duomenimis, todėl jais grindžia daromas išvadas.
Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Areštinę pirmą kartą pristatytas 2016 m. kovo 14 d. ir patalpintas į kamerą Nr. 1 (plotas 16,88 kv. m), kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis nuo 10.03 val. iki 10.16 val. (13 min.), tada perkeltas į kamerą Nr. 8 (plotas 17,29 kv. m), kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis nuo iki 2016 m. kovo 21 d. 10.07 val.; pristatytas į Areštinę 2016 m. gegužės 16 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 3 (plotas 17,08 kv. m), kurioje buvo laikomas dviem asmenimis nuo 11.21 val. iki 12.04 val. (43 min.), tada perkeltas į kamerą Nr. 6 (plotas 17,29 kv. m), kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu iki 2016 m. gegužės 20 d. 11.32 val.; pristatytas į Areštinę 2016 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 2 (plotas 16,81 kv. m), kurioje buvo laikomas vienas nuo 17.10 val. iki 18.49 val. (1 val. 39 min), tada perkeltas į kamerą Nr. 7 (plotas 17,29 kv. m), kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis iki 2016 m. rugpjūčio 26 d. 10.35 val.; pristatytas į Areštinę 2016 m. rugsėjo 8 d. 17.39 val. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 7 (plotas 17,29 kv. m), kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu iki 2016 m. rugsėjo 12 d. 11.33 val.; pristatytas į Areštinę 2016 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 1 (plotas 16,88 kv. m), kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis nuo 10.32 val. iki 11.02 val. (30 min), tada perkeltas į kamerą Nr. 7 (plotas 17,29 kv. m), kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu iki 2016 m. rugsėjo 30 d. 10.08 val.; pristatytas į Areštinę 2016 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 1 (plotas 16,88 kv. m), kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu nuo 11.36 val. iki 13.22 val. (1 val. 46 min), tada perkeltas į kamerą Nr. 10 (plotas 18,49 kv. m), kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis iki 2016 m. lapkričio 11 d. 10.31 val.; pristatytas į Areštinę 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 1 (plotas 16,88 kv. m), kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu nuo 10.59 val. iki 11.08 val. (9 min), tada perkeltas į kamerą Nr. 8 (plotas 17,29 kv. m), kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis iki 2016 m. gruodžio 16 d. 09.46 val.
Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Areštinėje su pertraukomis buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 6, 7, 8, 10, viso 50 parų, šiuo laikotarpiu pareiškėjui tekdavo nuo 5,28 kv. m iki 16,81 kv. m kameros ploto. Taigi, pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, nė karto nebuvo pažeista. Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, jog pareiškėjo skundas šioje dalyje yra nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo suteikta tik viena valanda pasivaikščioti kieme, be to pasivaikščiojimai kiemeliai Utenos AVPK buvo labai maži.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore, todėl jo argumentus dėl pasivaikščiojimų trukmės teismas atmeta kaip nepagrįstus. Teismas pabrėžia, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose (anglų kalba outside their cells). Dėl nurodytų argumentų teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą gryname ore nebuvo pažeista. Vertinant pareiškėjo skunde nurodytą teiginį, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai maži, teismas pažymi, kad teisės aktai ginčo laikotarpiu nereglamentavo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo, vertinami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinės žalos atsiradimo pagrindų nurodė Utenos AVPK areštinės kamerose privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908.
Higienos normoje 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui reikalavimų nenustatyta.
Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties kamerų dalies atskirti 125 cm aukščio pertvara.
Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių, kad naudojantis Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais neužtikrinamas privatumas, teismas atsižvelgia į tai, kad Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). EŽTT praktikoje yra konstatuota ir tai, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07). LVAT, remdamasis EŽTT praktika dėl bent minimalaus kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo, yra konkrečiai nurodęs, jog Utenos AVPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas, kai jie nuo gyvenamosios paskirties kameros ploto atskirti tik 125 cm aukščio sienele, pažeidžia kalinamo asmens teisę į privatumą (2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016). Teismas, įvertinęs Utenos AVPK pateiktus paaiškinimus ir duomenis apie šios policijos įstaigos areštinės kamerų sanitarinio mazgo įrengimą, sprendžia, kad jie nepaneigė pareiškėjo teiginių apie jo teisės į privatumą naudojantis sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais pažeidimą.
Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė tinkamai ir privačiai naudotis Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais buvo pažeista.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo šalta, nebuvo ventiliacijos.
Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Byloje nėra duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Utenos AVPK areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų atlikti matavimai, susiję su temperatūrai keliamais reikalavimais. Kita vertus, sprendžiant dėl aptariamo pareiškėjo nusiskundimo pagrįstumo, atsižvelgiama ir į tai, jog pareiškėjas pareikšdamas nusiskundimus dėl netinkamos temperatūros ir ventiliacijos savo reikalavimo nedetalizavo bei nepaaiškino, dėl kokių priežasčių, kuriose kamerose, jo teigimu, temperatūra ir ventiliacija buvo netinkama, taip pat nenurodė, kokias pasekmes nurodytos aplinkybės sukėlė pareiškėjo sveikatai. Pažymėtina, jog į bylą yra pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamento patikrinimo aktas (b. l. 28-30), kuriame nurodyta, kad Utenos AVPK areštinės kamerose veikė mechaninė ištraukiamoji-tiekiamoji ventiliacija. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog nesant konkrečiai pareikšto nusiskundimo, atsakovės atstovas negali pateikti duomenų, susijusių su abstraktaus pobūdžio nusiskundimais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Utenos AVPK areštinėje jam nebuvo sudaryta galimybė žiūrėti televizorių, klausytis radijo.
Teismas pažymi, kad ginčo metu galiojusių Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėse nėra įtvirtinto reikalavimo areštinės kamerose įrengti radijo tašką ar televizoriaus anteną. Vertinant pareiškėjo skundo teiginį, kad Utenos AVPK pažeidė jo konstitucinę teisę gauti ir skleisti informaciją, teismas pažymi, kad pareiškėjas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėse nustatyta tvarka galėjo siųsti ir gauti laiškus, tame tarpe ir spaudą, susitikti giminaičiais ir kitais asmeninis ir taip gauti pareiškėjui reikalingą aktualią informaciją. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu aspektu atsakovės atstovas pažeidė pareiškėjo teises.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą Utenos AVPK areštinėje buvo pažeista. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgęs ir į LVAT išaiškinimą, pateiktą 2017 m. sausio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016. Šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis EŽTT praktika dėl bent minimalaus kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo ir įvertinęs tai, jog Utenos AVPK areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas tik 125 cm aukščio pertvara, konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeistas.
Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į LVAT praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, dvasinius, psichologinius išgyvenimus. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų (teisės privačiai pasinaudoti tualetu pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo pobūdį, trukmę (50 dienų nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą), bei tai, kad nepertraukiamo pažeidimo laikotarpiai buvo neilgi (truko 1-7 paras, ilgiausiai – 7 paras truko tik vieną kartą). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju pareiškėjui priteistinas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai, dėl netinkamų laikymo sąlygų Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 14 d. iki 2016 m. gruodžio 16 d. atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.