- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-09
- Bylos Nr.
- ATP-8-238/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-07461-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Danguolė Šiugždinytė
- Kategorijos
- 45.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi M. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimo M. R. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. R. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis 2014 m. rugsėjo 29 d., apie 15.30 val., Kaune m., J. Gruodžio g. prie namo Nr. 31, vairuodamas automobilį BMW 525D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neatidus, nesilaikė saugaus atstumo iš šono ir kliudė kitą stovintį automobilį „Mazda 6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Iš eismo įvykio vietos, nepranešęs policijai, pasišalino. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 9; 133; 132; 234 punktų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimu M. R. pripažintas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus: Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, ir už šį pažeidimą jam skirta 100 Lt (vieno šimto litų) bauda; LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, ir už šį pažeidimą, taikant LR ATPK 30¹ straipsnį, jam skirta 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams. Paskirtos nuobaudos subendrintos vadovaujantis LR ATPK 33 straipsniu ir galutinė subendrinta administracinė nuobauda M. R. paskirta 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde M. R. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimą pakeisti – panaikinti nutarimo dalį dėl LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo ir šią administracinio teisės pažeidimo bylos dalį nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles. Teigia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad jis iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, suvokęs, jog sukėlė eismo įvykį ir siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Jis nepripažino padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Iš jo paaiškinimo matyti, kad jis nejautė, jog manevruodamas siaurame kiemo kelyje, atsitrenkė į kitą stovintį automobilį, t. y. nesuprato ir nesuvokė, kad padarė eismo įvykį. Paaiškino, kad norėdamas apsisukti, užvažiavo ant šaligatvio bortelio, nuo kurio nuslydo. Jo automobilyje esanti parkavimosi sistema nesuveikė ir neįspėjo, jog artėja kitas automobilis. Nepajutęs įvykio dar kartelį pavažiavo atgal ir išvažiavo net neįtaręs, jog kliudė kitą automobilį. Išvažiuodamas matė, kad viena moteris jam mojo ranka, tačiau pagalvojęs, kad ji moja todėl, jog jis važiuoja prieš eismą, iš tos vietos išvažiavo. Šį faktą patvirtina ir liudytoja D. R.. Tai, kad apgadino kitą automobilį, sužinojo tuomet, kai jo tėvui apie tai pranešė policijos pareigūnai. Netikėti tokiais jo paaiškinimais nėra pagrindo, nes jie yra nuoseklūs nuo pat bylos tyrimo pradžios. Pasišalinti tyčia iš įvykio vietos būtų buvę neprotinga, nes automobilyje turėjo visus reikiamus dokumentus, privalomo civilinės atsakomybės draudimo polisą (automobilių apgadinimai padaryti mažareikšmiai), buvo blaivus, neturėjo galiojančių nuobaudų už KET pažeidimus (apskritai nebaustas), t. y. nevengė griežtos administracinės atsakomybės, ir jeigu tas įvykis buvo, tai tikrai to nejuto, iš įvykio nebėgo, nesislapstė. Šį faktą patvirtina ir liudytoja D. R., kuri paaiškino, kad minėtas automobilis iš įvykio vietos išvažiavo nedidindamas greičio. Dėl apgadinto svetimo automobilio kaltę pripažįsta, labai gailisi ir išgyvena. Jo tėvas A. R. paaiškinime taip pat parodė, kad sūnus, sužinojęs, kad apgadino svetimą automobilį, labai gailisi. Tą patvirtina ir liudytoja S. P., kuri paaiškino, kad susitikus su kaltininku, šis pripažino apgadinęs jai priklausantį automobilį ir jos atsiprašė už sukeltus nepatogumus. Ji jokių pretenzijų M. R. neturi. Teismas nutarime rėmėsi ir liudytojos D. R. parodymais, kad jos dėmesį atkreipė automobilio skardų traškėjimo garsas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad liudytoja buvo lauke, o jis buvo automobilyje, kurio kėbulas yra apsaugotas gera garso izoliacija, be to, automobilyje grojo automagnetola, tarp jo ir keleivio vyko pokalbis, todėl dėl visiškai objektyvių priežasčių tokio silpno kontakto, ką patvirtina ir transporto priemonių techninės apžiūros aktai, fotonuotraukos dėl automobilių apgadinimų, nepajuto ir negirdėjo. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad jis įvykio vietoje matė mojuojančią moterį, ir jeigu iš tiesų būtų jautęs automobilių kontaktą ir tyčia, suprasdamas eismo įvykio esmę, būtų pasišalinęs iš įvykio vietos, logiška, kad būtų ėmęsis aktyvių veiksmų eismo įvykio įrodymams panaikinti, tačiau priešingai, jis rytojaus dieną, pastebėjęs savo automobilio apgadinimus, nesiėmė jokių priemonių juos panaikinti arba kitaip užmaskuoti ir į tai nekreipė jokio dėmesio. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes akivaizdu, kad jis visiškai pripažįsta apgadinęs svetimą automobilį, dėl to labai gailisi, atsiprašė nukentėjusiosios, nevengė administracinės atsakomybės dėl eismo įvykio, taip pat nevengė pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajai, iš eismo įvykio vietos išvažiavo nedidindamas greičio, neslėpė eismo įvykio pėdsakų, anksčiau nebaustas už KET pažeidimus, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar jis pasišalino iš įvykio vietos ir kad jis suvokė atsitrenkęs į kitą automobilį. Šiuo atveju laikytina, kad policijos pareigūnai nepateikė jokių nenuginčijamų įrodymų dėl jo kaltės pasišalinus iš eismo įvykio vietos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba su pažeidėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
M. R. apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl pažeidimo, numatyto LR ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, fakto nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius šį pažeidimą. Apeliaciniame skunde keliamas kaltės klausimas dėl pažeidimo, numatyto LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, todėl byla nagrinėtina apeliacinio skundo ribose (LR ATPK 302¹¹ straipsnis).
LR ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš LR ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino M. R. padariusį LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.
Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo esmę, jo padarymo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu – tyčia. Todėl, baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad jis suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasirinko elgesio variantą – pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai.
Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad M. R. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia, suvokęs, jog sukėlė eismo įvykį, ir tikėdamasis išvengti atsakomybės. Apklaustas teismo posėdyje M. R. teigė, kad nuslydo nuo kelkraščio ir kliudė kitą automobilį, tačiau kontakto nepajuto, jo automobilio parkavimosi sistema nesuveikė, todėl išvažiavo neįtaręs įvykio. Tačiau liudytoja D. R. paaiškino, jog eidama matė, kaip vaikinai išvažinėdami iš siauro išvažiavimo, kliudė automobilį, išsisukti bandė kelis kartus, ji bandė juos stabdyti, tačiau jie atsisukę pažiūrėjo į ją ir nuvažiavo. Liudytoja D. R. taip pat nurodė, kad buvo automobilio traškėjimas, jie vieną kartą sukdamiesi kabino automobilį, grįžo atgal, tačiau netilpo ir antrą kartą vėl kabino automobilį. Šie liudytojos parodymai neabejotinai patvirtinta, jog M. R. pajuto kontaktą, kadangi kliudęs automobilį pavažiavo atgal ir vėl bandė išsukti, tačiau vėl jį kliudė. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad abiejų automobilių apgadinimai yra žymūs, ir nors nėra labai gilūs, tačiau esantys dideliame plote, todėl teismui pagrįstai nekilo jokių abejonių, jog M. R. automobilių sąlytį turėjo jausti. Apeliantas teigia, kad jo automobilis yra apsaugotas gera garso izoliacija, be to, automobilyje grojo automagnetola, tarp jo ir keleivio vyko pokalbis, todėl jis negirdėjo automobilių „braškėjimo“ (kontakto). Tačiau teismas šį apelianto paaiškinimą laiko gynybine versija siekiant išvengti savo atžvilgiu administracinės atsakomybės, kadangi tokio pobūdžio veiksmai, kuomet išsisukti buvo bandoma kelis kartus, liudytojai patvirtinus, kad automobilis buvo kliudytas ne vieną kartą, o nustatyta, jog pažeidėjo automobilis išvažiuoti negalėjo dėl to, kad atsitrenkė ir kliudė kitą automobilį, dėl to net manevravo atgal sugrįždamas, rodo, jog jis kontaktą (savo automobilio su kitu daiktu) jautė. Tai, kad M. R. iš įvykio vietos nuvažiavo nedidindamas greičio ir vėliau nebandė slėpti įvykio pasekmių, niekaip nepatvirtina, kad jis automobilių kontakto nepajuto. Manytina, kad M. R. pajuto automobilių kontaktą, tačiau to nesureikšmino ir tikėjosi, kad nepadaręs didelės žalos išvengs atsakomybės. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad M. R., žinodamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, suvokdamas, kad įvyko eismo įvykis, ir žinodamas, kad tokioje situacijoje privalu iškviesti policijos pareigūnus, šios pareigos nevykdė, t. y. tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Dėl šių priežasčių pritartina nutarime padarytai išvadai, kad M. R. veika teisingai kvalifikuota ne tik pagal LR ATPK 127 straipsnio 2 dalį, bet ir pagal LR ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino visas nuobaudos skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes ir už LR ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, taikęs LR ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, M. R. paskyrė mažesnę nuobaudą, nei numatyta sankcijoje, kuri šiuo atveju yra teisinga. Paskirtoji nuobauda – administracinė bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams, laikytina proporcinga padarytam administraciniam teisės pažeidimui, atitinkanti nubaustojo asmenybę ir pakankama, kad būtų įgyvendinti administracinės nuobaudos tikslai. Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju paskirta administracinė nuobauda nėra per griežta siekiant nubausti ir auklėti nubaustą asmenį, kad šis laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles ir kad nedarytų naujų teisės pažeidimų.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo nutarimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutarimą palikti nepakeistą ir M. R. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.