Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjo), Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininko) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal A. K. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 5 d. nutarimo D. J. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Rokiškio rajono policijos komisariato viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio pareigūnas 2008 m. rugsėjo 2 d. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodė, kad D. J. 2008 m. rugpjūčio 30 d. 17²⁵ valandą, Rokiškio rajone, kelio Bajorai-Gediškiai-Rakališkis 10 kilometre, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo automobilį VW Passat, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį A. K., nepasirinko saugaus greičio, kelio vingyje nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto, ko padarinyje buvo apgadintas automobilis, apie eismo įvykį policijai nepranešė, nepateikė privalomojo civilinės atsakomybės draudimo poliso. Taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 16, 133, 234 punktų reikalavimus. Ši D. J. veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 130 straipsnio 1 dalį, 127 straipsnio 2 dalį ir 124¹ straipsnio 6 dalį.

II.

Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas dėl ATPK 269 straipsnio 7 dalies taikymo ir aiškinimo. Teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl ATPK 269 straipsnio 7 dalies atitikties Konstitucijai šiai bylai aktualioje apimtyje, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu prašymu.

IV.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime, kuriame analizavo ATPK nustatytos administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės konstitucingumą, pažymėjo:

„Įstatymų leidėjas, nustatydamas administracinę atsakomybę už teisės pažeidimus, privalo laikytis Konstitucijoje įtvirtintų principų. Visa teisės sistema turi būti grindžiama konstituciniu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja ir nustatytos teisinės atsakomybės proporcingumą.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, „kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

Taigi įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtina viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau negu yra būtina“.

Paminėtu 2001 m. spalio 2 d. nutarimu Konstitucinis Teismas nutarė, jog ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, nes nesiderina su proporcingumo, taigi ir su konstituciniu teisinės valstybės, principu.

2005 m. lapkričio 3 d. nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad „įstatymuose nustatytos nuobaudos ir jų sistema turi būti tokios, kad teismas, skirdamas nuobaudas, galėtų įvykdyti teisingumą“, kad „įstatymų leidėjas, pasirinkęs tokį sankcijos – piniginės baudos už teisei priešingą veiką padarymą konstravimo būdą, kai pačiame teisinę atsakomybę už nurodytą teisei priešingą veiką nustatančiame straipsnyje yra nustatyta tokia piniginė bauda, kuri yra išties didelė, t. y. tokia sankcija, kuri teisės pažeidėjams yra griežta, kartu turi įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kad teismas, taikydamas sankciją už šią teisei priešingą veiką - skirdamas piniginę baudą, galėtų atsižvelgti į visas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip pat ir į tas, kurios nėra expressis verbis nurodytos įstatyme, ir jeigu yra tokių atsakomybę lengvinančių ar kitų aplinkybių, dėl kurių atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui, ir dėl to neteisinga, paskirti jam mažesnę negu įstatymo nustatytoji piniginę baudą“, ir kad „pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad teismas, pagal įstatymą priimantis sprendimą dėl piniginės baudos už teisės pažeidimą skyrimo, apskritai negalėtų, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (dėl kurių atitinkama piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui, ir dėl to neteisinga) ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, individualizuoti įstatyme įtvirtintos išties didelės piniginės baudos, t. y. griežtos (teisės pažeidėjams) nuobaudos, dydžio ir teisės pažeidėjui skirti mažesnės piniginės baudos nei įstatyme įtvirtinta minimali piniginė bauda (sankcijos žemutinė riba) arba griežtai apibrėžto dydžio piniginė bauda“, o jeigu toks teisinis reguliavimas būtų nustatytas, „būtų suvaržytos teismo galios – apriboti Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti teismo išimtiniai įgaliojimai vykdyti teisingumą, taip pat sudarytos prielaidos pažeisti subjektų konstitucines teises, inter alia asmens konstitucinę teisę į teisingą teismą“.

Nors aukščiau paminėtame 2005 m. lapkričio 3 d. nutarime išdėstyti principai visų pirma sietini su nuobaudos (bausmės) paskyrimu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie mutatis mutandis turėtų būti taikomi ir reguliuojant su administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonėmis susijusius klausimus. Priešingu atveju būtų suvaržytos teismo galios, t. y. apriboti Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti teismo išimtiniai įgaliojimai vykdyti teisingumą.

V.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1675 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 17 d., Valstybės žinios, 2008, Nr. 81-3181) yra nustatyta:

„Padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 124-1 straipsnyje (transporto priemonės stovėjimas ant šaligatvio, kai nėra tai leidžiančių kelio ženklų, stovėjimas ant vejos, pėsčiųjų (dviračių) tako, stovėjimas stovėjimo vietoje, kurioje gali stovėti tik transporto priemonės, pažymėtos skiriamuoju ženklu "Neįgalusis", stovėjimas geležinkelio pervažose ir 50 metrų kelio ruože prieš jas ir už jų, tuneliuose, ant tiltų, viadukų ir po jais, pėsčiųjų perėjose ir arčiau kaip 5 metrai prieš jas, kitose vietose, kur tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui), 126 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų), 127 straipsnio pirmojoje ir trečiojoje dalyse (Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą), 128 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti), 129 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neblaivių ar apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmenų, neturinčių teisės vairuoti), 130 straipsnio 1 dalyje (transporto priemonės vairuotojui nepaklusus reikalavimui sustabdyti transporto priemonę arba pasitraukus iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos), 130-2 straipsnyje (pakartotinis transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų), 132-1 straipsnyje (transporto priemonių stovėjimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose nesilaikymas), jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas.“.

Kaip matyti iš ATPK 269 straipsnio 7 dalies turinio, joje yra numatyta galimybė užtikrinti (skatinti) administracinės nuobaudos įvykdymą, nes, vadovaujantis ATPK 269 straipsnio 7 dalies antru sakiniu („nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas“), jei transporto priemonė teisėtai nuvežama ir išnagrinėjus administracinio teisės pažeidimo bylą priimamas nutarimas skirti baudą arba administracinį areštą, transporto priemonė privalo būti negrąžinama savininkui arba teisėtam valdytojui iki tol, kol bus sumokėta paskirta bauda arba atliktas administracinis areštas.

Pastebėtina, kad ATPK 269 straipsnio 7 dalies antrasis sakinys yra suformuluotas imperatyviai. Jis nepalieka teismui jokios diskrecijos, t. y. teismas neturi teisės, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principus, kitas reikšmingas aplinkybes, nurodyti grąžinti transporto priemonę anksčiau nei numatyta įstatyme (dar iki tol, kol bus sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas). Be to, įstatyme nenumatyta jokių išimčių dėl transporto priemonės grąžinimo tais atvejais, kai atitinkamą pažeidimą padaro ir bauda ar administraciniu areštu nubaudžiamas ne transporto priemonės savininkas ir (arba) teisėtas valdytojas, bet neteisėtas valdytojas, pavyzdžiui, asmuo neteisėtai pasisavinęs (pavogęs) transporto priemonę. Įstatyme taip pat nenumatyta jokių išimčių dėl transporto priemonės grąžinimo tais atvejais, kai ji nuvežama padarius tokį pažeidimą, kurio sankcijoje transporto priemonės konfiskavimas apskritai nenumatytas.

Teisėjų kolegijos nuomone, paminėtu teisiniu reguliavimu taip pat yra implicitiškai nustatyta, kad, jei transporto priemonė yra teisėtai nuvežama, ji bet kokiu atveju negali būti grąžinta iki nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje priėmimo, nes kitaip būtų neįmanoma užtikrinti, kad nuvežtą transporto priemonę bus leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus paskirtą baudą arba atlikus administracinį areštą. Taigi, savininkui transporto priemonė negali būti grąžinama net ir po to, kai nuvežus transporto priemonę į saugojimo vietą, pašalinama tiesioginė grėsmė eismo saugumui ar kitų asmenų teisėms (pavyzdžiui, savininkas, sulaikytas vairavęs neblaivus, kitą dieną atvyksta į transporto priemonės saugojimo vietą ir, būdamas blaivus bei galėdamas vairuoti, prašo ją grąžinti).

Tokiu būdu, atsižvelgiant į aukščiau paminėtą, ATPK 269 straipsnio 7 dalies antras sakinys gali būti interpretuojamas kaip neleidžiantis iki paskirtos baudos sumokėjimo arba administracinio arešto atlikimo grąžinti iš atitinkamo asmens (nebūtinai pažeidėjo) teisėtai paimtą ir priverstinai nuvežtą transporto priemonę net ir tais atvejais, kai transporto priemonės konfiskavimas nėra paskiriamas ir net nėra numatytas sankcijoje to pažeidimo, dėl kurio padarymo transporto priemonė nuvežama, kai teisės pažeidimą padarė ne transporto priemonės savininkas ar teisėtas valdytojas, kai nuvežus transporto priemonę pašalinama bet kokia tiesioginė grėsmė eismo saugumui arba kitų asmenų teisėms, kai teismas, įvertinęs visumą reikšmingų aplinkybių, turi pagrindo daryti išvadą, kad nuvežtos transporto priemones negrąžinimas konkrečiu atveju pažeidžia teisingumo, protingumo, sąžiningumo, proporcingumo principus. Tačiau teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai ir joje įtvirtintiems teisės principams.

Visų pirma, pastebėtina, kad transporto priemonės nuvežimas ir jos negrąžinimas iki tol, kol bus sumokėta paskirta bauda arba atliktas administracinis areštas, labai suvaržo transporto priemonės savininko ir (arba) teisėto valdytojo teises. Nuvežus ir negrąžinant transporto priemonės, nei savininkas, nei teisėtas valdytojas negali jos naudoti ir valdyti pagal paskirtį, negali faktiškai perduoti ją naudoti pagal paskirtį kitiems asmenims. Be to, suvaržoma ir transporto priemonės savininko teisė disponuoti transporto priemone (jis negali jos atsiimti ir atiduoti, pavyzdžiui, sunaikinimui ar perdirbimui; įstatyme nenumatyta, kad perleidus transporto priemonę, naujasis savininkas ją galėtų susigrąžinti pažeidėjui dar nesumokėjus paskirtos baudos arba neatlikus administracinio arešto). Dar daugiau, kaip minėta, teisėtai nuvežta transporto priemonė turi būti negrąžinama, t. y. asmens teisės gali būti žymiai varžomos iki pat paskirtos baudos sumokėjimo arba administracinio arešto atlikimo, net ir tais atvejais, kai sankcijoje, dėl kurios transporto priemonė nuvežama, nenumatytas tos transporto priemonės konfiskavimas, taip pat nėra priimamas nutarimas konfiskuoti tą transporto priemonę, kai pažeidimą, dėl kurio transporto priemonė nuvežama, padaro ne pats savininkas ar teisėtas valdytojas, kai nuvežus transporto priemonę, pašalinama bet kokia tiesioginė grėsmė eismo saugumui arba kitų asmenų teisėms.

Tad, įvertinusi aukščiau paminėtą, teisėjų kolegija mano, kad galimai nėra teisingos ir protingos pusiausvyros tarp pagal ATPK 269 straipsnio 7 dalį asmenims taikomų suvaržymų, jų apimties (trukmės) ir pobūdžio bei šiomis priemonėmis siekiamų tikslų. Yra pagrindas manyti, kad leidžiant nuvežtą transporto priemonę susigrąžinti tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas, asmens teisės yra apribojamos labiau, nei to reikia (yra būtina) viešiesiems interesams ginti, tarp šios priemonės ir ja siekiamų tikslų nėra protingo ir adekvataus santykio, ši priemonė yra neproporcinga, nes užtikrinti paskirtos baudos sumokėjimą arba administracinio arešto atlikimą valstybė gali ir kitomis priemonėmis, kurios mažiau varžytų asmens teises. Juolab kad, kaip minėta, negrąžinant nuvežtos transporto priemonės, gali būti apribojamos net ir asmens, kuris nepadarė jokio pažeidimo, teisės, be to, dar 2001 m. spalio 2 d. nutarimu Konstitucinis Teismas nusprendė, kad ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostata, kad jeigu priimamas nutarimas skirti baudą, vairuotojo pažymėjimas negrąžinamas, iki bus sumokėta paskirta bauda, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Savo ruožtu, teisėjų kolegijos nuomone, transporto priemonės negrąžinimas iki bus sumokėta bauda arba atliktas administracinis areštas suinteresuotų asmenų teises suvaržo kur kas labiau, nei paminėtoje konstitucinės justicijos byloje nagrinėtas vairuotojo pažymėjimo negrąžinimas. Tad, apibendrinant aukščiau paminėtą, kyla abejonių, ar nagrinėjamas teisinis reguliavimas neprieštarauja konstituciniams proporcingumo ir teisinės valstybės principams.

Be to, kaip minėta, ATPK 269 straipsnio 7 dalis teismui nepalieka jokios diskrecijos, t. y. teismas neturi teisės, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principus, kitas reikšmingas aplinkybes, nurodyti grąžinti transporto priemonę anksčiau, nei numatyta įstatyme (dar iki tol, kol bus sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas). Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, galimai nepagrįstai yra suvaržomos teismo galios, t. y. apribojami Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti teismo išimtiniai įgaliojimai vykdyti teisingumą. Tad, apibendrinant aukščiau paminėtą, kyla abejonių ir dėl to, ar nagrinėjamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai.

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuoja pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalis (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1675 redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir proporcingumo principams, o taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai.

VI.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad administraciniai teisės pažeidimai, nurodyti ATPK 269 straipsnio 7 dalyje, yra vieni iš dažniausių administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių tiek teismuose, tiek kituose organuose nagrinėjama labai daug bylų. Pagal Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos interneto tinklalapyje skelbiamą statistiką (http://www.lpept.lt/lt/statistika/ket/KET2006_200712.pdf), vien tik pažeidimų, numatytų ATPK 126 straipsnyje, 2007 metais buvo išaiškinta beveik 19 000. Be to, šiais metais vien tik Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme jau gauta daugiau kaip 2 650 administracinių teisės pažeidimų bylų pagal apeliacinius skundus dėl pažeidimų transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje (ATPK 111-155 str.), tarp kurių didžiąją dalį sudaro būtent pažeidimai, numatyti ATPK 269 straipsnio 7 dalyje. Tad teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad ATPK 269 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymas jau palietė, o taip pat ir ateityje gali paliesti daugelį asmenų, šios nuostatos konstitucingumo klausimas gali iškilti ir būti aktualus nagrinėjant ir daugybę kitų administracinių teisės pažeidimų bylų. Dėl šių priežasčių skubus šia nutartimi keliamo klausimo išnagrinėjimas leistų užtikrinti tiek sklandų teismų sistemos ir kitų organų darbą, tiek plataus suinteresuotų asmenų rato teises ir teisėtus lūkesčius bei interesus. Tad, atsižvelgdama į paminėtą, o taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento 120 punktą, teisėjų kolegija prašo Konstitucinio Teismo šį kreipimąsi nagrinėti be eilės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 98 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalis (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X‑1675 redakcija (Valstybės žinios, 2008, Nr. 81-3181)) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas, neprieštaravo ir neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir proporcingumo principams, o taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai.

Prašyti Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą aukščiau paminėtą prašymą nagrinėti be eilės.

Administracinio teisės pažeidimo bylą sustabdyti.

Nutartis neskundžiama.