Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. J. N. (G. J. N.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Akcentuoja, kad 2019 m. balandžio 3 d. Migracijos departamento raštas (toliau – ir Raštas), kuris nėra sudedamoji Įsakymo dalis, nurodyta, kad sprendimą galimai lėmė pareiškėjo senelio trumpalaikis buvimas (duomenys neskelbtini) 1944–1945 metais, kuris vertintas kaip pastarojo išvykimas nuolat gyventi į buvusią Sovietų Sąjungos valstybę ir padaryta išvada, kad neatitiko Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir 7 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas su tokia atsakovo pozicija nesutinka.

Pasak pareiškėjo, Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis išvykimą sieja su savanorišku asmens išvykimu nuolat gyventi į kitą valstybę. Teigia, kad ši nuostata negali būti vertinama formaliai. Pareiškėjas pažymi, kad senelio buvimo laikotarpiu Minske vyko karas ir tai negali būti vertinama savanorišku išvykimu. Pareiškėjo žiniomis, jo senelis buvo atgabentas kaip sovietų belaisvis ir ten buvo kalinamas, kadangi prieš tai tarnavo vokiečių kariuomenėje. Pabrėžia, kad jis Minske galėjo būti tik trumpą laiko tarpą ir negali būti vertinamas kaip savanoriškas jo apsisprendimas. Pažymi, kad Lenkijoje jis gyveno nuo 1945 m. iki 1952 m., vėliau Romoje buvo išduotas Lietuvos užsienio pasas ir jis išvyko į (duomenys neskelbtini), kur gyveno iki mirties. Teigia, kad jo tikrąjį apsisprendimą išvykti gyventi ne į Sovietų Sąjungos teritorijoje esančias teritorijas patvirtina pateikti dokumentai. Taip pat pažymi, kad turėjo būti nustatyta esminė aplinkybė, t. y. iš kur, Lietuvos ar Baltarusijos, pareiškėjo senelis išvyko į Lenkiją. Pareiškėjo žiniomis, po kalinimo Baltarusijoje jis buvo grįžęs į Lietuvą ir tik vėliau išvyko į Lenkiją. Neaišku, kuo atsakovas remdamasis padarė išvadą, jog pareiškėjo senelis išvyko iš Baltarusijos, kadangi senelio (duomenys neskelbtini) pareiškime tokių aplinkybių nėra nurodyta. Atsakovas nepagrindė išvados, kad pareiškėjo senelis į Lenkiją pateko būtent iš Baltarusijos teritorijos.

Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovė nepagrįstai ilgai nagrinėjo jo prašymą, praleisdama 6 mėnesių terminą, jį nagrinėjo apie 2 metus ir taip pažeidė gero administravimo principą. Teigia, kad atsakovui pateikė visus dokumentus, įrodančius Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, būtinas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Sutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad jo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės buvo nagrinėjamas ilgiau nei yra nustatyta teisės aktuose, tačiau mano, kad ši aplinkybė nelaikytina esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pabrėžia, kad pareiškėjo prašė pateikti papildomus dokumentus, o taip pat kreipėsi į Lietuvos valstybės archyvus dėl duomenų patikslinimo apie pareiškėjo senelį. Akcentuoja, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimas užtruko ne dėl sąmoningo vilkinimo, bet dėl objektyvių priežasčių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui neatkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 1 d. pateikė prašymą atkurti jam Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakant (duomenys neskelbtini) pilietybės. Prašyme nurodė, kad senelis J. J. gimė (duomenys neskelbtini) Gargžduose, Kretingos apskrityje, nors apie pastarojo gyvenimą Lietuvoje daug dokumentų nėra išlikę, pareiškėjo šeimos narių teigimu, J. J. antrojo pasaulinio karo metu buvo prievarta paimtas į vokiečių kariuomenę ir priverstas kovoti jų pusėje, vėliau rusų buvo paimtas į nelaisvę ir įkalintas. Pažymėjo ir tai, kad Romoje (duomenys neskelbtini) pareiškėjo seneliui Lietuvos pasiuntinybė prie Šventojo Sosto išdavė Lietuvos užsienio pasą ir padėjo jam išvykti į Braziliją.

Pareiškėjas jo senelio išvykimui iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę faktui patvirtinti pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad senelis J. J. buvo prievarta paimtas į vokiečių armiją kovoti Antrajame pasauliniame kare, po to buvo rusų paimtas į nelaisvę ir įkalintas, vėliau atsidūrė Romoje, kur jam išdavė Lietuvos Respublikos užsienio pasą ir padėjo išvykti į Braziliją. (duomenys neskelbtini) atvyko į Braziliją; įgalioto asmens G. G. paaiškinimą, kuriame nurodyta, kad 1925–1944 m. J. J. gyveno Lietuvoje, 1944–1945 m. – Minske, o 1945–1952 m. – Lenkijoje, taip pat nurodė, kad jis buvo priverstas tarnauti vokiečių daliniuose Lietuvoje, o vėliau buvo rusų dalinių paimtas į nelaisvę bei kalintas lageryje Minske, kiek vėliau buvo paleistas, o 1953 m. išvyko gyventi į Braziliją; J. J. dukters M. I. J. (pareiškėjo motina), gim. (duomenys neskelbtini) Brazilijoje, gimimo liudijimą; (duomenys neskelbtini) Respublikos ilgalaikę užsienio asmens tapatybės kortelę, skirtą užsienio piliečiui J. J., kurioje nurodyta, kad asmuo yra Lietuvos pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini) ir užregistruotas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)); Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. birželio 3 d. raštą Nr. R4-749, prie kurio pridėtas Pareiškimas Lietuvos pilietybei patikrinti ir užsienio pasui gauti, kuriame J. J. nurodė, kad tarnavo vokiečių daliniuose Lietuvoje, 1944 m. išvažiavo iš Lietuvos, taip pat patikslino, kad nuo 1925 m. iki 1944 m. gyveno Lietuvoje, nuo 1944 m. iki 1945 m. – Minske, o nuo 1945 m. iki 1952 m. – Lenkijoje; Baltarusijos Respublikos nacionalinio archyvo apostilizuotą 2018 m. vasario 9 d. raštą Nr. 07-10/51, kuriame nurodyta, kad iš dalies išlikusiuose Baltarusijos Respublikos nacionalinio archyvo dokumentuose po Didžiojo Tėvynės karo, įskaitant duomenų bazę „Vokiečių nelaisvė“ apie J. J. kalinimą fašistiniame kalėjime duomenys neišlikę; Lietuvos ypatingojo archyvo 2017 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. P2-1209, kuriame nurodyta, jog Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto ir Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie J. J. tarnybą vokiečių kariuomenėje Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais, suėmimą 1944 m. ir kalinimą Minsko kalėjime, nerasta, ir to paties archyvo 2018 m. spalio 4 d. raštą Nr. P2-2438, kuriame nurodyta, jog tuose pačiuose archyviniuose fonduose duomenų apie J. J. kalinimą 1944–1945 m., išvykimą iš Lietuvos TSR į Lenkiją 1945–1952 m. bei išvykimą iš Lietuvos TSR 1944–1990 m., nerasta.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Teikime nustatė, kad pareiškėjo senelio J. J. išvykimas po 1940 m. birželio 15 d. iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusiją, vėliau, iš Baltarusijos į Lenkiją, iš Lenkijos į Italiją, o iš jos į Braziliją, t. y. J. J. išvykimą iš Baltarusijos, o ne iš Lietuvos, į Lenkiją, Italiją ir Braziliją, negali būti laikomas jo išvykimu iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, todėl jis negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir dėl to pareiškėjui netaikytinas Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nurodytas atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, G. J. N. senelio J. J. išvykimas po 1940 m. birželio 15 d. iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos į Baltarusiją, vėliau, iš Baltarusijos į Lenkiją, iš Lenkijos į Italiją, o iš jos į Braziliją, t. y. J. J. išvykimą iš Baltarusijos, o ne iš Lietuvos, į Lenkiją, Italiją ir Braziliją, negali būti laikomas jo išvykimu iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jis negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl pareiškėjui netaikytinas Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nurodytas atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis.

Vidaus reikalų ministras Įsakymu, vadovaudamasis Įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu ir atsižvelgdamas į Teikimą, pareiškėjo prašymą bei prie jo pridėtus dokumentus, nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini) pilietybę ir, kaip Teikime konstatuota, neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 4 punkto reikalavimo, t. y. jis nėra asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11d., palikuonis ir jis nėra asmuo, galintis būti Lietuvos Respublikos piliečiu pagal Įstatymo 7 straipsnio 3 punktą. Sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kada asmenys gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakę turimos kitos valstybės pilietybės.

Kadangi G. J. N. yra (duomenys neskelbtini) pilietis, jam Lietuvos Respublikos pilietybė galėtų būti atkurta tik tuo atveju, jeigu jis atitiktų Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar punkto reikalavimus.

Šiam ginčui aktualios ir taikytinos Įstatymo 7 ir 9 straipsnio nuostatos.

Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Įstatymo 7 straipsnis nustato atvejus, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali kartu ir kitos valstybės pilietis, t. y. jei atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d (2 punktas), yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas), yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas).

Ginčui svarbu nustatyti, ar pareiškėjas gali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Ši sąvoka išaiškinta Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodoma, kad asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

Taigi, minėtoje sąvokoje pateikta išimtis, kad į šią kategoriją nepatenka asmenys, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Šioje byloje būtent ir susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjo senelis 1944–1945 m. gyveno Minske ir, remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. birželio 3 d. raštu Nr. R4-749 bei Pareiškime nurodytais duomenimis, išvada, kad pastarasis 1945 m. išvyko į Lenkiją iš Baltarusijos, bet ne iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta. Nors pareiškėjas nesutinka su šia išvada, tačiau paneigti jokių duomenų nepateikė. Atsakovas atliko pareiškėjo pateiktų dokumentų tyrimą ir rinko papildomą medžiagą, tačiau duomenų apie J. J. kalinimą Minsko kalėjime ir išvykimą iš Lietuvos Respublikos nei Lietuvos archyvuose nerado, o taip pat ir Baltarusijos Respublikos archyve duomenų apie J. J. kalinimą fašistiniame kalėjime nerado. Taigi, šiuo atveju atsakovas atliko tinkamą tyrimą, siekdamas išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes prašymui nagrinėti.

Pareiškėjo skundo argumentai nepaneigia esminės aplinkybės, jog jis būtent po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Taigi, ir negali būti laikomas asmeniu, išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Šiuo atveju pareiškėjo išvykimo būdas neturi esminės reikšmės nagrinėjant prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjo skundo argumentai, kad senelis išvyko iš Lietuvos, jokiais įrodymais nepagrįsta. Atsakovas pagrįstai rėmėsi Pareiškime nurodytomis aplinkybėmis.

Teismas sutinka su Migracijos departamento Teikime, kuris yra sudedamoji skundžiamo Įsakymo dalis, pateiktu aplinkybių vertinimu. Pareiškėjo skundo argumentai, kad jis negalėjo susipažinti su šio dokumento turiniu ir negalėjo žinoti tikrųjų sprendimo motyvų, dėl ko jo prašymas yra netenkintas, laikytini nepagrįstais. Pareiškėjui 2019 m. kovo 28 d. raštu buvo atsiųstas skundžiamas Įsakymas ir jame nurodyti argumentai, kurie pagrindžia Įsakymą. Taigi, pareiškėjas aplinkybes, kuriomis grindžiamas Įsakymas, žinojo. Be to, jo skundo argumentai tai taip pat patvirtina. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turėjo teisę, be kita ko, susipažinti su visa jo pareiškimo nagrinėjimo medžiaga, taigi, ir Teikimu. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas turėjo jam pateikti Teikimą, tačiau tokios pareigos teisės aktai nenustato. Kaip minėta, iš rašto turinio pareiškėjas turėjo suprasti, dėl ko jo prašymas netenkintas.

Teismo vertinimu, Įsakymas, atsižvelgus į anksčiau nustatytas aplinkybes, iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, keliamus individualiam teisės aktui.

Pareiškėjo skundo argumentai, kad jo prašymas buvo nagrinėtas per ilgai, yra pagrįsti. Tai pripažįsta ir Migracijos departamentas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašą, kurio 17 punktas numato, kad prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, taip pat dokumentai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Įstatymo 24 straipsnio 5–7 punktus turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šio prašymo ar dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo gavimo Migracijos departamente ar teritorinėje policijos įstaigoje dienos.

Kaip nustatyta, pareiškėjo prašymas Migracijos departamentui buvo pateiktas 2017 m. vasario 1 d., o papildomi dokumentai – 2018 m. sausio 24 d., o vėliau Migracijos departamentas kreipėsi dėl papildomų duomenų surinkimo. Taigi, terminą skaičiuoti nuo pareiškimo pateikimo dienos yra neteisinga, nes buvo renkami papildomi duomenys.

Pažymėtina, kad savaime aplinkybė, jog terminas buvo pažeistas, negali būti laikoma pagrindu šį pažeidimą pripažinti esminiu. Visuma Migracijos departamento atliktų veiksmų (kreipimasis į pareiškėją, įstaigas) patvirtina, jog buvo atlikti procedūriniai veiksmai, siekiant nustatyti reikšmingas pareiškėjo prašymui nagrinėti aplinkybes, o tai ir lėmė, kad prašymo nagrinėjimas užsitęsė.

Teismo vertinimu, tokios aplinkybės pateisina atsakovo veiksmus ir vertintinas kaip neesminis procedūros pažeidimas, dėl kurio Įsakymas negali būti laikomas neteisėtu. Vien šiuo aspektu panaikinus Įsakymą, pareiškėjo padėtis nepasikeistų. Jokie papildomi duomenys, kurie paneigtų Migracijos departamento tyrimo metu surinktus duomenis, teismui nebuvo pateikti.

Migracijos departamento išvada, kuriai pritarė ir ministras, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos, kuri neapima asmenų, išvykusių po 1940 m. birželio 15 d. iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją, ir asmenų, kurie iki 1990 m. kovo 11 d. išvyko gyventi į kitą valstybę ne iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos, o iš bet kurios buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos, yra pagrįsti.

Atsižvelgus į tai, teismas pritaria Migracijos departamento vertinimui ir konstatuoja, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatyto atvejo, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis bei Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kada asmenys gali atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsisakę turimos pilietybės.

Pažymėtina ir tai, kad konstitucinėje jurisprudencijoje taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Dviguba pilietybė yra itin retas reiškinys ir būtent atsakovės diskrecija vertinti, ar pareiškėjas turėjo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teismo vertinimu, Teikime tinkamai nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės, tinkamai taikyti ginčo santykį reglamentuojantys teisės aktai, todėl, nustačius neesminį procedūrinį pažeidimą dėl per ilgo pareiškimo nagrinėjimo, Įsakymas negali būti naikinamas.

Konstatuotina, kad ginčijamas Įsakymas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, o, netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkinamas išvestinis, t. y. įpareigoti atlikti veiksmus.

Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai nustatė ir įvertino pareiškėjo prašymo atkurti pilietybę aplinkybes, pateiktus dokumentus bei institucijos surinktą medžiagą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. J. N. (G. J. N.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.