Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (b. l. 4-6, 12-13), prašydamas įpareigoti Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Kauno apskrities VPK, atsakovas) išduoti jam leidimą įsigyti ginklą (toliau – ir leidimas) pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, Įstatymas).

2012 m. balandžio 27 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimu Nr. 20-11-S-1823 buvo atsisakyta išduoti leidimą pareiškėjui įsigyti ilgąjį lygiavamzdį ir graižtvinį šaunamuosius ginklus medžioklei bei trumpąjį šaunamąjį ginklą savigynai, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu.

Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą neišduoti leidimo, nepagrįstai taikė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakciją, kuri įsigaliojo tik nuo 2011 m. kovo 1 d. Šioje Įstatymo redakcijoje nustatyti griežtesni reikalavimai, susiję su asmenų pripažinimu esant nepriekaištingos reputacijos asmenimis, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakovas, spręsdamas leidimo išdavimo klausimą, padarė teisės normų aiškinimo bei taikymo klaidą, t. y. taikė griežtesnę įstatymo normos redakciją, neturinčią grįžtamosios galios. Teigė, kad šis sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas netinkamai aiškinant materialinės teisės normas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas sprendime pažymėjo, kad tikslus teisės norminių aktų galiojimo ribų nustatymas yra pirminė teisinio reguliavimo stadija. Teisės teorijoje pripažįstamas konstitucinis principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Tai teisės norminiams aktams keliamas imperatyvas, pagal kurį juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, įvykusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad leidimas ginklams jam negalės būti išduodamas tol, kol nuo teistumo išnykimo nepraeis 3 metai. Pabrėžė, kad baudžiamosios ir administracinės teisės šakose yra įtvirtinta protingumo ir humanizmo principais grindžiama taisyklė, pagal kurią įstatymai gali turėti grįžtamąją (atgalinio veikimo) galią už veiksmus, padarytus prieš šių aktų išleidimą, tačiau tik tuo atveju, kai toks įstatymas pagerina subjektų padėtį. Ginčo atveju leidimo laikyti ir nešioti šaunamuosius ginklus neišdavimas pagal naująją Įstatymo redakciją sukėlė žymiai negatyvesnio pobūdžio pasekmes pareiškėjui, tuo tarpu tokio pobūdžio sankcija galėjo būti taikoma tik pagal tą įstatymo redakciją ir tokia apimtimi, kokia galiojo tuo metu, kai pareiškėjas kreipėsi dėl ginklo išdavimo. Pažymėjo, kad sankcijos visada yra orientuotos į ateitį ir tai reiškia, kad jos asmeniui gali būti taikomos tik už tokius veiksmus, kurie jų padarymo metu buvo numatyti atitinkamame įstatyme. Draudžiama taikyti asmeniui griežtesnę sankciją, nei nustatyta įstatyme, galiojusiame veikos padarymo metu.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės dėl Policijos komisariato neveikimo, vienokiu ar kitokiu būdu neišsprendžiant pareiškėjo prašymo, buvo reikšmingos ir tiesiogiai darė įtaką sprendimo priėmimui ir pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo vertinimui bendrųjų teisės aktų galiojimo laike principų taikymo aspektu, nes pirminio ir pakartotino prašymo padavimo momentais galiojo skirtingos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijos, numačiusios skirtingus apribojimus asmenims, turintiems leidimus inter alia įsigyti šaunamuosius ginklus, bei skirtingai apibrėžusios nepriekaištingos reputacijos asmenis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tinkamai neišnagrinėjus pirmojo pareiškėjo prašymo bei neužbaigus administracinės procedūros administracinio akto priėmimu, minėto pakartotino prašymo padavimas nesudarė teisinio pagrindo jį nagrinėjant taikyti naująją Įstatymo redakciją, galiojusią pakartotinio prašymo padavimo momentu, tuo labiau, kai vėlesnė įstatymo redakcija numatė žymiai griežtesnius apribojimus.

Paaiškino, kad 2010 lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 2 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas su prašymu dėl ginklų įsigijimo kreipėsi dar 2009 m. rugpjūčio 7 d. ir, kaip jau buvo nurodyta, ne dėl priežasčių, priklausančių nuo jo valios, o dėl Policijos komisariato tarnybinio aplaidumo bei kalto neveikimo, administracinė procedūra nebuvo pabaigta. Todėl teigė, kad minėtos Įstatymo nuostatos, vertinant jas galiojimo laike aspektu, pareiškėjo atžvilgiu taip pat negali būti taikomos.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atsisakymo išduoti pareiškėjui R. R. leidimą įsigyti ilgąjį lygiavamzdį, graižtvinį šaunamąjį ginklą medžioklei ir trumpąjį šaunamąjį ginklą savigynai pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo R. R. skundą tenkino iš dalies ir panaikino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ginčijamą sprendimą, kuriuo atsakovas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ginklus, taip pat įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą įsigyti ginklus ir priimti sprendimą.

Atsakovas apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir pabrėžia, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia atsakovo pozicija iš esmės sutinka.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog administracinėje byloje nekyla ginčo dėl faktinių aplinkybių, t. y. kad pareiškėjui 2007 m. lapkričio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2008 m. vasario 21 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, už veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 253 straipsnio 1 dalyje, buvo paskirta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą vieneriems metams, o 2009 m. kovo 9 d. Kauno rajono apylinkės teismo nutartimi nuo bausmės jis buvo atleistas, kad pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 7 d. Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariatui pateikė prašymą leisti įsigyti ginklą, kuris 2009 m. rugsėjo 17 d. policijos komisariato sprendimu nebuvo tenkintas. Proceso šalys taip pat neginčija tos faktinės aplinkybės, kad 2009 m. lapkričio 13 d. Policijos departamento policijos generalinio komisaro pavaduotojo patvirtintu teikimu Nr. 5-IL-922 nurodytas 2009 m. rugsėjo 17 d. Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariato sprendimas buvo panaikintas ir Kauno rajono policijos komisariatas buvo įpareigotas priimti naują sprendimą, tačiau nurodytas sprendimas nebuvo priimtas. Pastebėtina, jog ginčas iš esmės administracinėje byloje kyla dėl to, koks teisinis reguliavimas teisės normų taikymo laike atžvilgiu turėjo būti taikomas nagrinėjant pareiškėjo 2012 m. balandžio 17 d. pateiktą prašymą išduoti leidimą įsigyti ginklus ir ar pagrįstai pareiškėjui toks leidimas nebuvo duotas.

Teisėjų kolegija, prieš vertindama atsakovo atsisakymą išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ginklus, visų pirma turi nustatyti analizuojamiems teisiniams santykiams taikytiną teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą teismo sprendimą iš esmės motyvavo tuo, kad atsakovas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą leisti įsigyti ginklus nepagrįstai taikė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakciją, galiojusią prašymo nagrinėjimo metu, ir nepagrįstai nevertino reikšmingos aplinkybės, kad ankstesnis pareiškėjo prašymas, kurio padavimo metu galiojo palankesnė pareiškėjo teisinės padėties požiūriu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija ir kuris turėjo sukurti pareiškėjui atitinkamas teisines pasekmes, nustatyta tvarka policijos komisariate išspręstas nebuvo. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos aplinkybes, su tokiu pirmosios instancijos teismo aiškinimu nesutinka.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip minėta, 2009 m. lapkričio 13 d. Policijos departamento policijos generalinio komisaro pavaduotojo patvirtintu teikimu Nr. 5-IL-922 Kauno rajono policijos komisariatas buvo įpareigotas priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 7 d. Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariatui pateikto prašymo leisti įsigyti ginklą ir ginčo tarp proceso šalių nėra dėl to, kad šis prašymas nebuvo išnagrinėtas iš naujo ir pagal jį nebuvo priimtas sprendimas.

Pastebėtina, kad analizuojamų teisinių santykių, pareiškėjo pateikto 2009 m. rugpjūčio 7 d. prašymo leisti įsigyti ginklą nagrinėjimo metu galiojusių Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Taisyklės), 16 punktas numatė, jog, gavęs visus tinkamai įformintus dokumentus, priėmęs dokumentus pareigūnas ar kitas atitinkamus įgaliojimus turintis pareigūnas organizuoja patikrinimų atlikimą, siekdamas nustatyti, ar nėra priežasčių, dėl kurių leidimas įsigyti ginklą pareiškėjui galėtų būti neišduodamas. Remiantis patikrinimo rezultatais ir Taisyklių 13 punkte nurodytais dokumentais, surašomas sprendimas dėl leidimo įsigyti ginklą (Taisyklių 20 p.). Leisti įsigyti ginklus atsisakoma Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje, 17 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, taip pat jei netenkinami 13 straipsnio 2–6 dalyse nustatyti reikalavimai (Taisyklių 21 p.). Taisyklės imperatyviai numatė, jog patikrinimai turi būti atlikti ir sprendimas priimtas ne vėliau kaip per 45 kalendorines dienas nuo visų Taisyklių 13 punkte nurodytų dokumentų pateikimo. Jeigu per 42 kalendorines dienas nuo visų Taisyklių 13 punkte nurodytų dokumentų pateikimo ir prašymo užregistravimo negaunama informacija apie 18 punkte nurodytus patikrinimus, sprendimas priimamas neatsižvelgiant į tai, kad ji nėra gauta. Vėliau gavus informaciją, kuri būtų pagrindas neišduoti leidimo, atšaukiamas sprendimas leisti įsigyti ginklą (jeigu asmuo dar ginklo neįsigijo) arba panaikinamas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus (Taisyklių 22 p.). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas nuostatas, pažymi, jog Taisyklės aiškiai numatė terminus, per kuriuos administracinė procedūra dėl prašymo leisti įsigyti ginklą nagrinėjimo turėjo būti baigta nuo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pateiktą prašymą ir numatė veiksmus, kuriuos kompetentinga institucija turėjo atlikti.

Kita vertus, Taisyklių 139 punktas taip pat nustatė asmens teisę sprendimą atsisakyti išduoti leidimą įsigyti ginklą ne vėliau kaip per 30 dienų apskųsti policijos generaliniam komisarui, teisę per 30 dienų negavus tenkinančio atsakymo ar visai negavus atsakymo kreiptis į teismą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas dėl Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariato vilkinimo spręsti klausimą dėl jo 2009 m. rugpjūčio 7 d. prašymo išduoti leidimą įsigyti ginklą į teismą nesikreipė, siekdamas, kad būtų jo pateiktas prašymas išnagrinėtas ir jis galėtų įgyti atitinkamą teisę – teisę įsigyti ginklą. Pareiškėjas neprašė teismo įpareigoti Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariatą išnagrinėti jo prašymą, nors apie tokį įpareigojimą ir jo nevykdymą pareiškėjui buvo žinoma (b. l. 55-56). Atsižvelgusi į administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjas, be kita ko, taip pat nebuvo aktyvus siekdamas, kad jo pateiktas prašymas būtų iš naujo išnagrinėtas Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariate.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas 2012 m. balandžio 17 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą įsigyti ginklą ar neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, ar perregistruoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, t. y. iš esmės tokiu pateiktu prašymu pareiškėjas pradėjo naują administracinę procedūrą. Pareiškėjas neteikė skundo dėl Kauno apskrities VPK vilkinimo spręsti jo 2009 m. rugpjūčio 7 d. Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariatui pateiktą prašymą leisti įsigyti ginklą (b. l. 20). Aplinkybę, kad pateiktu 2012 m. balandžio 17 d. prašymu buvo pradėta nauja administracinė procedūra liudija ir tai, jog 2009 m. rugpjūčio 7 d. prašymu pareiškėjas prašė leisti jam įsigyti ilgąjį graižtvinį ar kombinuotą šaunamąjį ginklą medžioklei (b. l. 33), tuo tarpu 2012 m. balandžio 17 d. pateiktu prašymu jis prašė išduoti leidimą įsigyti ilgąjį lygiavamzdį, graižtvinį šaunamąjį ginklą medžioklei ir trumpąjį šaunamąjį ginklą savigynai (b. l. 20). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes, vertina, jog pagrįstai atsakovas nagrinėdamas pareiškėjo 2012 m. balandžio 17 d. pateiktą naują prašymą išduoti leidimą įsigyti ginklus taikė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2011 m. kovo 1 d.

Teisėjų kolegija pastebi, jog šiuo atveju yra nagrinėjamas klausimas dėl 2012 m. balandžio 17 d. pateikto prašymo išduoti leidimą įsigyti ginklus nagrinėjimo, t. y. sprendžiama dėl pareiškėjo atitikimo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo numatytiems reikalavimams siekiant įgyti konkrečią subjektinę teisę – teisę gauti leidimą įsigyti ginklus, o ne dėl atitinkamos teisės atėmimo ar jos suvaržymo, todėl pirmosios instancijos teismo išaiškinimai, susiję su tuo, jog sankcijos visada yra orientuotos į ateitį ir tai reiškia, kad jos asmeniui gali būti taikomos tik už tokius veiksmus, kurie jų padarymo metu buvo numatyti atitinkamame įstatyme ir kad draudžiama taikyti asmeniui griežtesnę sankciją, nei nustatyta įstatyme, galiojusiame veikos padarymo metu, nagrinėjamo administracinio ginčo kontekste yra neaktualūs.

Pasisakydama dėl atsakovo atsisakymo išduoti leidimą pareiškėjui įsigyti ilgąjį lygiavamzdį ir graižtvinį šaunamuosius ginklus medžioklei bei trumpąjį šaunamąjį ginklą savigynai, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves.

Ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą). Kita vertus, įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo, kuris reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą).

Lietuvos Respublikoje ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, kuris numato inter alia ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 str. 1, 2 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovas atsisakymą išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ginklus motyvavo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2011 m. kovo 1 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, numatančiu, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos, ir tuo, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijaus pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Pastebėtina, jog nurodytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas numatė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teisinį reguliavimą, pažymi, jog pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu pakeitus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Atitinkamai, šiuo pakeitimu buvo įtvirtintas ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas griežtesnis apribojamas, kuriuo remiantis atsakovas ir atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą įsigyti ginklus.

Šiuo aspektu pastebėtina, jog vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų yra nuolatinė teisinio reguliavimo raida. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012). Teisėjų kolegija pastebi, jog įstatymų leidėjas, Ginklų ir šaudmenų kontrolės pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kada asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekia užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą. Be to, tokiu numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu yra siekiama skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškinamas nurodytas teisės normas yra taip pat pažymėjęs, jog, kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-233/2013).

Kita vertus, pažymėtina, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, nustatančios Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, įtvirtino konkrečias taisykles, turėjusias užtikrinti ir principo lex retro non agit įgyvendinimą, esant susiklosčiusiems atitinkamiems teisiniams santykiams. Nurodyto straipsnio 4 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo redakcija Nr. XI-1146) buvo įtvirtinta, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyti griežtesni apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi įstatymų leidėjas griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymą nustatė tiems asmenims, kurie atitiko dvi sąlygas: 1) aplinkybė, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo; 2) asmuo ginklus įsigijo iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

Teisėjų kolegija, vertindama, ar pareiškėjui taikomos nurodytos nuostatos, pažymi, jog aplinkybė, dėl kurios pareiškėjui gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, t. y. pareiškėjui 2007 m. lapkričio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2008 m. vasario 21 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, už veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje (numatančią, kad tas, kad neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų) buvo paskirta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė, atidedant jos vykdymą vieneriems metams. 2009 m. kovo 9 d. Kauno rajono apylinkės teismo nutartimi nuo bausmės pareiškėjas buvo atleistas pagal BK 75 straipsnio 4 dalies 1 punktą. Tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų ginklus įsigijęs iki Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Pastebėtina, jog pareiškėjo nurodomi argumentai, kad jis ne vienerius metus buvo medžiotojas ir kažkada disponavo medžioklei naudojamais šautuvais ir šoviniais, turėjo leidimus ir laikyti ginklus savigynai (b. l. 4-6), nesudaro pagrindo kitaip vertinti analizuojamos situacijos, kadangi administracinėje byloje nėra duomenų, kad būtent Ginklų ir šaudmenų kontrolės pakeitimo įstatymo numatytu metu jis būtų įsigijęs ginklus. Atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas neatitinka vienos iš griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymui keliamų sąlygų, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjui taikytinos griežtesnės Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos, t. y. jam yra taikytinas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas.

Remiantis nurodytais argumentais, darytina išvada, jog pareiškėjas pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą pagrįstai nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas padaręs nusikaltimą, susijusį su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis arba karine įranga, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nurodytu pagrindu pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimus įsigyti ginklus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas šioje byloje taip pat kelia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punkto atitikimo Konstitucijai klausimą ir teigia, kad situacija, kai nurodytu punktu asmeniu, nesančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniu, tampama neribotam laikui ir tokiu reguliavimu suvaržoma vienos visuomenės dalies teisė realizuoti galimybę įsigyti ir disponuoti šaunamaisiais ginklais, yra nepagrįsta. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 12 d. potvarkį Nr. 2B-8, 2012 m. balandžio 17 d. potvarkį Nr. 2B-17). Šiuo atveju pareiškėjo nurodomas klausimas yra pakankamai abstraktus, pareiškėjas nenurodė, kokios galimos vertybės yra pažeidžiamos įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kokia iš Konstitucijos kylanti asmens teisė nustatytu apribojimu yra pažeidžiama. Pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl, jo nuomone, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktas prieštarauja Konstitucijai. Be to, kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-678/2013). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgusi į administracinės bylos faktines aplinkybes, t. y. pagrindą, kuriuo remiantis pareiškėjas yra pripažintinas neatitinkantis nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, įvertinusi laiko tarpą, praėjusį nuo sąlygų, lemiančių atsisakymą išduoti pareiškėjui tokį leidimą, atsiradimo iki pareiškėjo prašymo suteikti leidimą įsigyti ginklus pateikimo, tai kad pareiškėjas konkrečiai nepagrindė, kad toks praėjęs laikas yra nepagrįstas, neproporcingas ir jam yra daroma žala tuo, kad jis nurodytą laiko tarpą yra laikomas nepriekaištingos reputacijos, mano, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrįsto pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl naujo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikimo Konstitucijai.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįstai atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti ginklą, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas panaikino 2012 m. balandžio 27 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimą Nr. 20-11-IL-1787 „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigojo Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą įsigyti ginklą ir priimti sprendimą, naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo R. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.