- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-15
- Bylos Nr.
- I-4127-402/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b. l. 2, 8) nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2017 m. birželio 6 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų (toliau tekste – ir Marijampolės PN) 8 būrio 2-oje sekcijoje, kurioje gyveno 22 nuteistieji, todėl gyvenamojo ploto norma užtikrinta nebuvo. Nurodė, kad 8 – to būrio 2 – oje gyvenamojoje patalpoje buvo netinkamas dieninis ir naktinis apšvietimas, nebuvo ventiliacijos, todėl patalpoje buvo drėgna, veisėsi pelėsis, žiemos metu buvo šalta, veisėsi tarakonai. Pažymėjo, jog 8 būryje buvo įrengta per mažai tualetų ir praustuvių, todėl reikėdavo laukti eilėse, nebuvo unitazai atitverti nuo pisuarų, todėl jautėsi žeminamas, nebuvo užtikrintas jo privatumas, taip pat nebuvo tinkamos ventiliacijos, kadangi nuolat tvyrojo blogas kvapas. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime (b. l. 15-22) prašė skundą atmesti ir nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo 8 būrio patalpose, kuriose minimalaus ploto norma buvo užtikrinta. Sanitarinių įrenginių kiekis atitiko teisės aktų reikalavimus. Kartą per savaitę nuteistiesiems leidžiama naudotis dušu su šiltu vandeniu. Gyvenamosios patalpos yra nuolat tikrinamos tiek Visuomenės sveikatos centro, tiek Marijampolės PN specialistų, jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Pataisos namams yra teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Pareiškėjas dėl ginčo dalyko nesikreipė nei į Visuomenės sveikatos centrą, nei į pataisos namų administraciją ar pareigūnus. Marijampolės PN neturi jokių duomenų apie pareiškėjui kilusius dvasinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi galėtų būti netinkamos kalinimo sąlygos. Skundo reikalavimas neturi jokio realaus ar objektyvaus pagrindo, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Marijampolės PN 8 būrio 2 sekcijoje neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2017 m. birželio 6 d.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas bausmę atliko 8-ame būryje nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2017 m. birželio 5 d. (b. l. 23, 25, 26).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktai nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose - ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas 8 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 2, kurios plotas – 52,28 kv. m. (b. l. 23, 25, 26). Nors pareiškėjas teigia, kad minėtoje patalpoje gyveno 22 asmenys, iš atsakovės atstovo pateiktų pažymų matyti, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 10 d. iki 2017 m. birželio 5 d. 8 būrio patalpoje Nr. 2 gyveno 16 nuteistųjų (b. l. 16, 26). Teismo vertinimu, šie oficialiai pateikti duomenys paneigia deklaratyvius ir nekonkrečius pareiškėjo argumentus, kuriuos pagrindžiančių įrodymų byloje nėra. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,2 kv. m ploto, todėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimai nebuvo pažeisti.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai. Tačiau pagal Taisyklių 11¹.1. punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, jog pataisos namuose buvo per mažai sanitarinių įrenginių, todėl teko laukti eilėse, taip pat unitazai nebuvo atitverti nuo pisuarų ir taip buvo pažeistas jo privatumas, gyvenamojoje patalpoje netinkamas apšvietimas, vėdinimas, žiemą šalta, patalpose drėgna, todėl veisėsi pelėsis, veisėsi tarakonai.
Higienos normos HN 134: 2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C (16 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Higienos norma HN 134:2015 natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo verčių nenustato.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Marijampolės PN patalpose. Byloje esančiame Visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte pažymėta, jog gyvenamosiose patalpose buitinių parazitų nepastebėta (b. l. 30-32). Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog atsakovės atstovas aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Marijampolės PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad graužikai ir buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).
Marijampolės visuomenės sveikatos centras 2016 m. spalio 31 d. atliko 8 būrio 2 gyvenamosios patalpos dirbtinės apšvietos patikrinimą. Patikrinimo metu dirbtinė apšvieta atitiko normas (b. l. 28-29). Higienos norma HN 134: 2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo koeficiento, todėl pareiškėjo teiginiai dėl prasto natūralaus apšvietimo yra teisiškai nepagrįsti.
Tiek atsakovės atstovas, tiek pats pareiškėjas patvirtino, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka Higienos normos reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai dėl nepakankamos oro cirkuliacijos laikyti tik subjektyvia jo paties nuomone. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko patalpas, neturi problemų dėl nešvaros, nemalonaus kvapo, oro trūkumo ar pelėsio gyvenamosiose patalpose. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje trūko oro (patikrinimo aktų, pareiškėjo, kitų nuteistųjų skundų dėl negalėjimo išvėdinti patalpą), šios aplinkybės pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis galimomis ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (su juo kalėjusių asmenų rašytiniais liudijimais, neprašė šių asmenų kviesti į bylą liudytojais), todėl, nesant tokių duomenų, abstraktūs ir niekuo nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl netinkamos gyvenamosios patalpos ventiliacijos atmestini, kaip nepagrįsti. Taigi, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė tiek kaltų atsakovės atstovo veiksmų, tiek ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Nors Marijampolės PN nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų apie nepakankamą gyvenamųjų patalpų temperatūrą, tačiau pareiškėjas tik deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių pažeidimų. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjas šiuo aspektu neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ buvo numatyta, jog 1 unitazas ar klozetas bei pisuaras skiriamas 12-ai nuteistųjų ir 1 praustuvė skiriama 10-iai nuteistųjų. Minėtos nuostatos galiojo iki 2016 m. gruodžio 31 d. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. 1R- 132 redakcija „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuri nenumatė sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas į bylą pateikė ginčo laikotarpiui aktualius Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktus (b. l. 28-32), kuriuose užfiksuota, jog Marijampolės PN dušinėje įrengta 15 dušo ragelių, 8 būrio prausyklos patalpose įrengti 3 unitazai, 3 pisuarai ir 5 praustuvės, nuteistiesiems kartą per savaitę sudaroma galimybė išsimaudyti dušinėje. Teismo vertinimu, sanitarinių įrenginių kiekis yra pakankamas, todėl net ir tokiu atveju, jei atskirais laikotarpiais minėtų įrenginių kiekis galimai nevisiškai atitiko teisės aktų reikalavimus, objektyviai tai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio masto neigiamų pasekmių, kokios nurodomos skunde. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė maudytis po karštu vandeniu duše kartą per savaitę, o papildomas dušas buvo įrengtas ir 16 būrio patalpose. Skundas šioje dalyje atmestinas.
Pareiškėjas skunde teigė, kad naudojantis tualetu jis jautė pažeminimą, nes pisuarai įrengti priešais unitazus, taip pat nebuvo tinkamos ventiliacijos, kadangi nuolat tvyrojo blogas kvapas.
Iš atsakovės atstovo pateiktų nuotraukų nustatyta, kad 8 būrio sanitariniame mazge tarp klozetų yra įrengtos pertvaros (b. l. 42). Taigi nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad sanitarinis mazgas patalpoje, kurioje gyveno pareiškėjas, nebuvo įrengtas, t. y. jis buvo įrengtas atskiroje patalpoje nuo pareiškėjo gyvenamosios patalpos ir sanitariniai įrenginiai atskirti pertvaromis, ko pasėkoje buvo užtikrintas minimalus pareiškėjo privatumas atliekant gamtinius reikalus, taip pat pažymėtina, kad sanitariniuose mazguose teisės aktai nenumato privalomai įrengti atskyrimus priešais kietuosius įrenginius, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodydamas, kad kai unitazai yra atskirti dalinėmis pertvaromis yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu (ne kameroje) buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimų dėl blogos patalpų (gyvenamosios, bendro naudojimo) būklės, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, byloje nėra. Todėl šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip bendro pobūdžio nusiskundimai, nepagrįsti jokiais įrodymais.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Marijampolės PN, yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Atsakovės atstovo pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti blogos kalinimo sąlygos, į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos bei Psichologinės tarnybos specialistus nėra kreipęsis (b. l. 27), pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.