Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį - 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 220 straipsnio 1 dalį – 30 MGL ( 3 900 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnį 1 dalį – 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda, šią baudą sumokant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. K. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį - 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme apėmimo būdu ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams.

R. K. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš R. K. priteista 1 843 Lt Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nesumokėto PVM mokesčio.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteistas V. N., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka nepaskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009-09-01 iki 2010-10-14 Panevėžio mieste, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, kartu atlikdamas ir kasininko funkcijas, būdamas atsakingas už transportą įmonėje, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, būdamas atsakingu asmeniu už buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų normatyvinių aktų reikalavimus, būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą, bendrovės ūkinę ir finansinę veiklą, disponavimą piniginėmis lėšomis, neorganizavo, nekontroliavo ir pats netvarkė bendrovės apskaitos, tokiu būdu aplaidžiai tvarkė teisės aktais reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, o būtent:

- UAB (duomenys neskelbtini) įsigijus tris automobilius – „VW Golf“ (1381,12 Lt vertės), „Volvo V70“ (13 811,20 Lt vertės) ir „Audi A6“ (18 990,40 Lt vertės), jų tolesnio panaudojimo nefiksavo apskaitoje, tie automobiliai panaudoti be apskaitos dokumentų;

- R. K. išdavė įgaliojimą UAB (duomenys neskelbtini) vardu parduoti automobilius ir pildyti automobilių pardavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitus, o 2009-09-22 pardavus automobilį „Opel Sintra“ R. G., gyv. (duomenys neskelbtini), už 8 500 Lt, šio automobilio pardavimo nefiksavo bendrovės apskaitoje, nesurašė kasos pajamų orderio ir neužpajamavo bendrovės kasoje gautų 8500 Lt.

Tokiais veiksmai R. K. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, pagal kurį „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, jog „apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“.

Dėl šių buhalterinės apskaitos pažeidimų pagal pateiktus dokumentus iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2009 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio.

R. K. nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini), direktoriaus pavaduotoju, turėdamas įgaliojimą UAB (duomenys neskelbtini) vardu pildyti automobilių pardavimo dokumentus, laikotarpiu nuo 2008-02-02 iki 2008-10-30, savo parašu ir spaudu patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, įrašytus į pardavimo sutartis ir į pinigų priėmimo kvitus apie tai, kad automobilių turguose, esančiuose Kauno ir Utenos miestuose, automobiliai parduoti už mažesnę kainą, nei realiai sumokėjo pirkėjai, ir taip suklastojo tikrus dokumentus. Šiuos suklastotus dokumentus – automobilių pardavimo sutartis bei pinigų priėmimo iš automobilių pirkėjų kvitus panaudojo, juos pateikdamas bendrovės direktoriui V. N., kad šis įtrauktų į bendrovės buhalterinę apskaitą, o būtent:

2008-02-02 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Kauno mieste, pardavus R. Z. automobilį „BMW 520“, priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), už 16000 Lt, tačiau į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis parduotas už 11 550 Lt, R. K. savo parašu patvirtino tuos duomenis ir taip suklastojo tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. 000022 ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini);

2008-04-18 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Kauno mieste, pardavus I. I. automobilį „Toyota Avensis Verso“, priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), už 26 000 Lt, tačiau į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis parduotas už 1 900 Lt, R. K. savo parašu patvirtino tuos duomenis ir taip suklastojo tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. 000033 ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini);

2008-04-28 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Kauno mieste, pardavus V. D. automobilį „Opel Omega“, priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), už 7000 Lt, tačiau į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis parduotas už 2 060 Lt, R. K. savo parašu patvirtino tuos duomenis ir taip suklastojo tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. 000037 ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini);

2008-05-06 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Utenos mieste, pardavus R. B. automobilį „Audi B4“, priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), už 3000 Lt, tačiau į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis parduotas už 1 550 Lt, R. K. savo parašu patvirtino tuos duomenis ir taip suklastojo tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. 000135 ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini);

2008-09-15 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Utenos mieste, pardavus M. S. automobilį „VW Transporter“, priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), už 4500 Lt, tačiau į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis parduotas už 2 400 Lt, R. K. savo parašu patvirtino tuos duomenis ir taip suklastojo tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. 000172 ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini);

2008-09-19 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Utenos mieste, pardavus A. M. automobilį „Audi B4“, priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), už 8459 Lt, tačiau į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis, kad automobilis parduotas už 4 500 Lt, R. K. savo parašu patvirtino tuos duomenis ir taip suklastojo tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. 000154 ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini).

Be to, R. K. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2009-02-24 iki 2009-08-27, Panevėžio mieste, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, kartu atlikdamas ir kasininko funkcijas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, būdamas atsakingu asmeniu už apskaitos organizavimą, tyčia, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų normatyvinių aktų reikalavimus, suklastodamas tikrus dokumentus ir suklastotus tikrus dokumentus – pardavimo sutartį ir pinigų priėmimo kvitą, savo parašu patvirtindamas tuose dokumentuose įrašytus tikrovės neatitinkančius duomenis, juos įtraukdamas į buhalterinę apskaitą, numatydamas nusikaltimo objektą – buhalterinės apskaitos vedimo tvarką, į UAB (duomenys neskelbtini) kasą įnešdamas tik dalį pinigų, bei po to šiuos apskaitos dokumentus pateikdamas buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei (duomenys neskelbtini), kad įtrauktų juos į tvarkomą UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, o būtent:

2009-02-28 tyrimo metu nenustatytam asmeniui automobilių turguje, esančiame Kauno mieste, pardavus R. J. automobilį „Audi A6“, priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), ir į pardavimo sutartį bei į pinigų priėmimo kvitą įrašius neteisingus duomenis, kad automobilis parduotas už 3 750 Lt ir ši suma įnešta į kasą, nors R. J. realiai sumokėjo 12 300 Lt, R. K. savo parašu patvirtino tuos duomenis ir taip suklastojo tikrą dokumentą – pardavimo sutartį Nr. 000057 ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini), neapskaitė 8550 Lt pajamų;

2009-07-20 pardavus automobilį „Audi A6“, priklausantį UAB (duomenys neskelbtini), A.I., gyv. (duomenys neskelbtini), už 16 000 Lt, neužfiksavo bendrovės apskaitoje šio automobilio pardavimo, nesurašė kasos pajamų orderio ir neužpajamavo bendrovės kasoje gautų 16 000 Lt pajamų.

Šiais veiksmais jis pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, pagal kurią „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, jog „apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 13 straipsnio 4 ir 5 dalis – „privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai yra ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio turinys bei rezultatas pinigine išraiška“. Apskaitoje panaudodamas žinomai suklastotus oficialius automobilių pardavimo dokumentus, kuriuose nurodytos mažesnės pardavimų pajamos, nei realiai buvo gaunamos, ir nefiksuodamas automobilio pardavimo neįtraukė į buhalterinę apskaitą bei neįnešė į bendrovės kasą iš prekybos automobiliais gautų 24 550 Lt pajamų, šių pajamų neužregistravo privalomuose apskaitos registruose – bendrajame žurnale, didžiojoje knygoje, specialiuose žurnaluose, finansinėse ataskaitose. Dėl šių pažeidimų pagal pateiktus dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2009 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio.

Be to, jis nuteistas dar ir už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2009-03-25 iki 2009-10-22, Panevėžio mieste, pažeisdamas 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) Nr. IX-751 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus, siekdamas bendrovei išvengti 1 843 Lt pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo, į 2009m. vasario, liepos ir rugsėjo mėnesių Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas (toliau – PVM deklaracija) įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM ir gautas realizacines pajamas, šias suklastotas deklaracijas pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Panevėžio AVMI), tai yra:

siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2009 m. kovo mėn. 25 d. į 2009 metų vasario mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis, apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 1 365 litais sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio AVMI;

siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2009 m. rugpjūčio mėn. 20 d. į 2009 metų liepos mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 460 litų sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio AVMI;

siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2009 m. spalio mėn. 22 d. į 2009 metų rugsėjo mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 18 litų sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio AVMI.

Nuteistasis R. K. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo panaikinti ir jam priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, mano, kad jame padarytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas byloje surinktus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliantas prisipažįsta, kad neturėdamas buhalterinių žinių, nesugebėjo tinkamai organizuoti vadovaujamos UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir galimai dėl to kilo įstatyme numatyti padariniai - nebuvo galima nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, tačiau jei tokie padariniai ir kilo, tai ne dėl tyčinių jo veiksmų ar dokumentų klastojimo. Teismas pripažino, kad jis automobilių nepardavinėjo, todėl skirtumo tarp realios automobilio pardavimo kainos ir dokumentuose nurodytos kainos jis negavo. Šie pinigai (minėtas skirtumas) pasiliko pas asmenis realiai vykdžiusius prekybą naudotais automobiliais, tačiau teismas pripažino, kad jis (apeliantas) suklastojo pinigų priėmimo kvitus, savo parašu ir įmonės spaudu patvirtindamas kvituose įrašytą mažesnę kainą nei už automobilius sumokėjo pirkėjai. Apeliantas nesutinka su tokia teismo išvada ir mano, kad pripažinus, kad jis pats nei vieno automobilio nepardavė (tai teismo posėdyje patvirtino visi liudytojai, pirkę automobilius) ir daugiau pinigų nei nurodyta automobilių pardavimo dokumentuose (pardavimo sutartyse ir pinigų priėmimo kvituose) negavo, darytina išvada, kad jam nebuvo žinoma už kokią sumą tuos automobilius yra pardavę kiti asmenys ir kad ta suma didesnė nei perduota jam. Nei vienas byloje apklaustas asmuo nenurodė, kad jis buvo informuotas apie tai, kad kuris nors automobilis yra parduotas brangiau, nei įrašyta pardavimo sutartyje. Preziumuoti, kad jam (apeliantui) tokia aplinkybė buvo žinoma, negalima, nes tokia prezumpcija prieštarauja įstatymui. Teismo nuosprendyje nurodytas teiginys, kad tik su UAB (duomenys neskelbtini) vadovų žinia automobilius kiti asmenys pardavinėjo brangiau, nes iš to gavo pajamas, yra tik spėjimas, o ne konkrečiais bylos duomenimis pagrįsta išvada. Grįsti apkaltinamąjį nuosprendį spėjimais negalima. Byloje nėra jokių įrodymų, kad jis tyčia klastojo automobilių pardavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitus, todėl jis nepagrįstai nuteistas tiek pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, tiek ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei 220 straipsnio 1 dalį, nes visi šie kaltinimai jam yra tiesiogiai susiję.

Apelianto manymu, pripažinus, kad nei jis, nei UAB (duomenys neskelbtini) nesiekė tyčia į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukti dokumentų su juose įrašytais žinomai neteisingais duomenimis, nėra jokio pagrindo išvadai, kad buhalterinė apskaita bendrovėje buvo tvarkoma apgaulingai ir kad buvo siekiama išvengti PVM mokesčio sumokėjimo. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje padaryta teismo išvada, kad buhalterinė apskaita UAB (duomenys neskelbtini) buvo tvarkoma apgaulingai, nes apskaitoje buvo panaudoti žinomai suklastoti oficialūs automobilių pardavimo dokumentai, kuriuose nurodytos mažesnės pardavimų pajamos, nei realiai buvo gaunamos, neįnešta į bendrovės kasą iš prekybos automobiliais gauti 24 550 Lt pajamų, šios pajamos neužregistruotos privalomuose apskaitos registruose, prieštarauja skundžiamo nuosprendžio motyvuojamajai daliai, kurioje teismas padarė išvadą, kad nei jis, nei UAB (duomenys neskelbtini) iš realių naudotų automobilių pardavėjų negavo skirtumo tarp realios pardavimo kainos ir dokumentuose nurodytos pardavimo kainos ir šios neapskaitytos sumos nebuvo panaudotos bendrovės reikmėms. Apelianto nuomone, teismo išvada, kad bendrovė nedisponavo didesnėmis pajamomis, nei fiksuota buhalteriniuose dokumentuose, eliminuoja teismo išvadą, kad apskaitoje buvo naudoti suklastoti dokumentai, kuriuose įrašytos mažesnės pardavimo pajamos. Pripažinus, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo panaudoti dokumentai su juose įrašytomis mažesnėmis pardavimo pajamomis nei realiai gautos, nėra pagrindo teigti, kad buvo siekiama išvengti PVM sumokėjimo, suklastojant tris jam inkriminuotas PVM deklaracijas ir jas pateikiant Panevėžio AVMI.

Apeliantas teigia suprantantis, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) vadovu ir privalėdamas organizuoti tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, elgėsi aplaidžiai, nes pasirašinėjo automobilių pardavimo sutarčių blankus ir šiuos dokumentų blankus tvirtino dar prieš automobilių pardavimą ir sutarčių surašymą, taip sudarė sąlygas pasinaudoti šiais dokumentais kitiems asmenims. Tačiau mano, kad tokie jo veiksmai negali būti vertinami tyčiniais dokumentų klastojimais, o tuo pačiu - apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymu. Be to, jis nebuvo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektas, nes buhalterinę apskaitą bendrovėje tvarkė kitas asmuo - UAB (duomenys neskelbtini), o apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimu ar padėjimu ją apgaulingai tvarkyti jis kaltinamas nebuvo. Mano, kad pripažinus, jog jis pats tvarkė buhalterinę apskaitą, jo veiksmai galėjo būti vertinami tik kaip aplaidus, bet ne apgaulingas, buhalterinės apskaitos tvarkymas.

Nuteistasis R. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo arba pripažinti jį nukentėjusiuoju.

Apeliantas teigia, jog ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas aplaidžiai ir skubotai, todėl byloje liko daug nenustatytų aplinkybių. Nenustatyta, kad automobilius įmonėje pirkdavo, o paskui parduodavo už savo asmeninius pinigus įmonėje dirbęs A. P. Viską tvarkydavo buvusi buhalterė, o algą jai mokėjo R. K. Jis (apeliantas) prašė į teismo posėdį iškvieti įmonėje dirbusius vairuotojus, kurie automobilius veždavo iš Vokietijos, Italijos ir juos pristatydavo A. P., tačiau tai padaryta nebuvo. Teismo posėdžio protokolai surašyti neišsamiai. 2011 m. spalio 10 d. teismo protokole nėra įrašytas jo užduotas klausimas buhalterei L. J. ,,ar jis yra atvežęs ar pildęs kokį nors dokumentą“, į kurį buhalterė neatsakė (nutylėjo). 2011 m. spalio 28 d. teismo posėdžio protokole nėra įrašo, kad teisėjas prašo prokuroro sužinoti vairuotojų adresus, o prokuroras K. G. atsako, kad tai konfidencialu ir neįmanoma.

Apeliantas pažymi, kad jis tiek teismo, tiek prokuroro prašė skaidriai ir teisingai ištirti bylą ir nustatyti tikrus kaltininkus, teikė įvairius prašymus, tačiau jie buvo atmesti. Apeliantas nurodo, jog jis užstatė savo turtą (butą ir žemę) ir iš banko paėmė paskolą, o pinigus pervedė į UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitą. Prašė, kad būtų atlikta ekspertizė, ar nebuvo klastojami jo parašai, bet tai padaryta nebuvo. Apeliantas prašo įvertinti jo nurodytas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis R. K. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo R. K. apeliacinį skundą, apeliantas nuteistasis R. K. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo R. K. apeliacinį skundą.

Prokuroras prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas tenkintinas, o nuteistojo R. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistojo R. K. apeliacinio skundo argumentų

Skundžiamu teismo nuosprendžiu R. K. nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Apeliantas R. K. neigia padaręs minėtus nusikaltimus, teigia, kad teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byloje surinkti įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl jam netinkamai pritaikyti baudžiamieji įstatymai. Prašo skundžiamą teismo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Toks apelianto prašymas netenkintinas, nes tam nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 300 straipsnio 1 dalyje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija, galiojanti nuo 2006 m. vasario 11 d.) nustatyta baudžiamoji atsakomybė už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas supranta, kad siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, neteisėtai pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo arba realizavo, ir norėjo taip veikti.

R. K. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tikrų dokumentų – automobilių pardavimo sutarčių bei pinigų priėmimo iš automobilių pirkėjų kvitų - suklastojimą ir jų panaudojimą, pateikiant bendrovės direktoriui, kad šis įtrauktų į bendrovės buhalterinę apskaitą.

Apeliantas mano, kad jis už šio nusikaltimo padarymą nuteistas nepagrįstai ir prašo jį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti. Apelianto teigimu, byloje nėra įrodymų, kad jis tyčia klastojo automobilių pardavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitus. Jis automobilių nepardavinėjo ir apie tai, kad jie buvo parduodami už didesnes nei pardavimo sutartyse nurodytas kainas, nežinojo. Už automobilių pardavimą jis gaudavo pardavimo sutartyse nurodytas pinigų sumas ir jas nurodydavo pinigų priėmimo kvituose.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad R. K. pagrįstai nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje konstatavo, kad R. K., būdamas bendrovės direktoriaus pavaduotoju ir kartu atsakingu už naudotų automobilių pardavimą, žinojo, jog automobiliai realiai parduodami už didesnę kainą nei nurodyta pardavimo sutartyse, tačiau tokius tikrovės neatitinkančius duomenis sąmoningai patvirtino, juos įrašė į pinigų priėmimo kvitus bei pateikė bendrovės direktoriui, kad šis juos įtrauktų į bendrovės buhalterinę apskaitą, tokiais veiksmais R. K. suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos išvada, nes ji pagrįsta byloje surinktais, teisme ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka įvertintais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. K., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotoju, buvo atsakingas už bendrovės įgytų automobilių pardavimą. Apeliantas šios aplinkybės iš esmės neginčija. Jis pirmosios instancijos teisme parodė, kad pardavimo sutartis pasirašinėdavo jis arba bendrovės direktorius, vadybininkai nebuvo įgalioti pardavinėti įmonės vardu nupirktus automobilius (9 t., 19 - 20 b. l.). Liudytojas A. P., dirbęs bendrovėje vadybininku, parodė, kad jis ieškojo užsienyje automobilių, dėl automobilių pirkimo tardavosi su įmonės vadovu R. K. Automobilių pirkimo - pardavimo dokumentus tvarkė ir pinigus už parduotus automobilius gaudavo R. K. Liudytojai R. Z., I. I., V. D., R. B., M. S., A. M., pirkę iš bendrovės (duomenys neskelbtini) automobilius, parodė, kad už juos realiai mokėjo didesnes kainas nei nurodyta automobilių pirkimo - pardavimo sutartyse (9 t., 12, 13, 17 b. l.). Iš automobilių pirkimo - pardavimo minėtiems liudytojams sutarčių (2 t. 137, 140, 141, 142, 145, 146 b. l.) matyti, kad visos jos yra patvirtintos R. K. parašais ir spaudais. Nors apeliantas teigia pasirašinėjęs ir tvirtinęs tuščius (neužpildytus) automobilių sutarčių blankus ir juos duodavęs kitiems asmenims, todėl nežinojęs, kad automobiliai buvo parduodami didesne nei sutartyse nurodyta kaina, ši aplinkybė nepaneigia jo kaltės dėl minėtų pirkimo - pardavimo sutarčių suklastojimo. Liudytojų, automobilių pirkėjų, parodymais yra neginčijamai nustatyta, kad automobilių pardavimo sutartyse, patvirtintose apelianto parašu ir spaudu, yra nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie parduodamų automobilių kainą. Teisėjų kolegija laiko neįtikinamais apelianto teiginius, kad bendrovei priklausantys automobiliai buvo pardavinėjami trečiųjų asmenų, be bendrovės vadovų žinios. Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojų, automobilių pirkėjų, parodymai, rašytinės automobilių pirkimo - pardavimo sutartys, iš dalies paties apelianto parodymai, liudytojo A. P. parodymai, įvertinus juos visumoje ir kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad R. K. žinojo, kad automobilių pirkimo - pardavimo sutartyse yra nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, tačiau jis juos sąmoningai patvirtino ir tokiu būdu suklastojo tikrus dokumentus – pirkimo - pardavimo sutartis. Žinodamas, kad minėtose pirkimo - pardavimo sutartyse yra nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, apeliantus tokius pat duomenis nurodė ir kituose tikruose dokumentuose - pinigų priėmimo kvituose (apeliantas neneigia pildęs šiuos dokumentus), ir tokiais savo veiksmais juos suklastojo, o tokius suklastotus dokumentus pateikdamas bendrovės direktoriui, kad šis įtrauktų į bendrovės buhalterinę apskaitą, juos dar ir panaudojo. Aplinkybė, kad apeliantas negavo kainos skirtumo tarp realios automobilių pardavimo kainos ir pardavimo sutartyse nurodytos kainos, nekeičia aptariamos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nes BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl aptariamu atveju nusikaltimas – tikrų dokumentų suklastojimas ir jų panaudojimas - laikomas baigtu apeliantui savo parašu ir spaudu patvirtinus suklastotus tikrus dokumentus (aptariamu atveju pardavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitus) bei tokius dokumentus paleidus į teisinę apyvartą – perdavus juos bendrovės direktoriui, kad šis įtrauktų į bendrovės buhalterinę apskaitą.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. K. suklastojo tikrus dokumentus – pirkimo - pardavimo sutartis ir pinigų priėmimo kvitus, ir suklastotus dokumentus panaudojo, ir norėjo taip veikti, t. y. R. K. veikė tiesiogine tyčia. Todėl apelianto nuteistojo R. K. veiksmai teisingai teisiškai įvertinti kaip BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytas dokumento suklastojimas ir jo panaudojimas ir jam tinkamai pritaikytas minėtas baudžiamasis įstatymas.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos netvarkymas arba šios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia.

R. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, laikotarpyje nuo 2009-02-24 iki 2009-08-27, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y. sąmoningai pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalyje, 12 straipsnio 1 dalyje, 13 straipsnio 4 ir 5 dalyse išdėstytus reikalavimus, dėl šių pažeidimų pagal pateiktus dokumentus iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2009 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio. Apelianto veiksmai darant šią nusikalstamą veiką objektyviai pasireiškė tuo, kad jis apgaulingai tvarkė teisės aktais reglamentuojamą buhalterinę apskaitą, o būtent: pažeisdamas anksčiau minėtus Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų reikalavimus, neįtraukė į buhalterinę apskaitą iš prekybos automobiliais gautų 24 550 Lt pajamų, šių pajamų neužregistravo privalomuose apskaitos registruose, ir dėl tokių apelianto veiksmų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2009 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio.

Apeliantas, ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teigia, kad nei jis, nei UAB (duomenys neskelbtini) nesiekė tyčia į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukti dokumentų su juose įrašytais žinomai neteisingais duomenimis, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad buhalterinė apskaita bendrovėje buvo tvarkoma apgaulingai. Be to, mano, kad jis nebuvo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektas, todėl jam netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Prašo jį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Teisėjų kolegijos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. K. tinkamu šio nusikaltimo subjektu ir pagrįstai jį nuteisė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 ,,Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosios bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 13 naujoji redakcija) 29 punkte teismams išaiškinta ir teismų praktikoje laikoma, kad apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis; 4) už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo. Pagal šio nutarimo 30 punktą tik ūkio vadovas atsako už apgaulingą ar aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą tuo atveju, jei ūkio subjekto vadovas pats tvarko buhalterinę apskaitą. Taigi tik tuo atveju, kai įmonės vadovas pats veda buhalterinę apskaitą arba nors ir ne pats, tačiau jis paslepia, sunaikina buhalterinės apskaitos dokumentus, jis atsako pagal BK 222 straipsnį savarankiškai nepriklausomai nuo asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos vedimą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Dar vienas atvejis, kai įmonės vadovas atsako už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, yra nusikaltimo tarpinio vykdymo atvejis, t. y. toks atvejis, kai įmonės vadovas sąmoningai pateikinėja buhalterei suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad ji juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalterė apie tai neinformuojama. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterės rankomis, šiai nesuvokiant jos daromos veikos pavojingumo (kasacinė nutartis 2K-41/2012).

Būtent toks nusikaltimo tarpinio vykdymo atvejis ir yra nustatytas aptariamoje byloje.

Nustatyta, kad nuteistasis R. K., būdamas bendrovės vadovas, sąmoningai pateikė bendrovei (duomenys neskelbtini), kuri tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, suklastotą automobilio „Audi A6“ pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 000057 ir pinigų priėmimo kvitą, serija BLA Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko bendrovės apskaitoje nebuvo apskaityta 8 550 Lt pajamų, o 2009-07-20 pardavęs automobilį „Audi A6“ A. I. už 16 000 Lt, apeliantas nesurašė kasos pajamų orderio ir neužpajamavo šių pajamų bendrovės kasoje, ir apie automobilio pardavimo faktą neinformavo bendrovės apskaitą tvarkiusios įmonės, dėl ko bendrovės (duomenys neskelbtini) apskaitoje nebuvo užfiksuota 16 000 Lt pajamų. Tai, kad apeliantas, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų reikalavimus, neįtraukė į buhalterinę apskaitą iš prekybos automobiliais gautų 24 550 Lt (8550 Lt + 16 000 Lt) pajamų, dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2009 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, įrodyta liudytojo R. J. parodymais (9 t., 12 b. l.), rašytinėmis pirkimo - pardavimo sutartimis Nr. 000057 ir Nr. 000058, kurias pasirašė ir spaudu patvirtino asmeniškai R. K. (2 t., 128, 148 b. l.), specialisto išvada (2 t. 81-95 b. l.) ir kitais rašytiniai bylos įrodymais. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB (duomenys neskelbtini) iš naudotų automobilių pardavėjų negavo skirtumo tarp realios pardavimo kainos ir dokumentuose nurodytos pardavimo kainos ir šios neapskaitytos sumos nebuvo panaudotos bendrovės reikmėms, nepaneigia apelianto kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes šio nusikaltimo pagrindinis objektas yra buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Nustačius, kad apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą padaromos kitos nusikalstamos veikos (pvz. sukčiavimas, turto pasisavinimas ir pan.), visos jos kvalifikuojamos kaip sutaptis pagal BK 222 straipsnį ir atitinkamus kitus BK straipsnius (tokių nusikalstamų veikų apeliantui nebuvo inkriminuota).

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariamu atveju R. K. pagrįstai pripažintas nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektu ir jis pagrįstai už šio nusikaltimo padarymą nuteistas.

Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį kilti būtinos dvi sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ir kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. BK 220 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia. Būtinas šios nusikalstamos veikos požymis yra tikslas – neteisingi duomenys apie pajamas, pelną ar turtą ar jų panaudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių.

R. K. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2009-03-25 iki 2009-10-22, pažeisdamas 2002-03-05 PVM įstatymo Nr. IX-751 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus, siekdamas bendrovei išvengti 1 843 Lt pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo, į 2009 m. vasario, liepos ir rugsėjo mėnesių PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM ir gautas realizacines pajamas, ir šias suklastotas deklaracijas pateikė valstybinei mokesčių inspekcijai.

Apeliantas, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir prašydamas jį išteisinti, teigia, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje nebuvo panaudoti dokumentai su juose įrašytomis mažesnėmis pardavimo pajamomis nei realiai gautos, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo siekiama išvengti PVM sumokėjimo, suklastojant PVM deklaracijas ir jas pateikiant mokesčių inspekcijai. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip jau buvo minėta aptariant nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad R. K., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, nuo 2009-02-24 iki 2009-08-27, sąmoningai pateikinėjo bendrovei (duomenys neskelbtini), kuri tvarkė UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus apie bendrovės pajamas. Dėl tokių tyčinių apelianto veiksmų buvo ne tik apgaulingai tvarkoma UAB (duomenys neskelbtini) apskaita, bet ir pateikiami neteisingi duomenys valstybės įgaliotai institucijai apie įmonės pajamas. Nors aptariamu atveju pats apeliantas PVM deklaracijų nepildė ir jų mokesčių inspekcijai nepateikinėjo, tačiau, kaip jau buvo minėta ankščiau (aptariant BK 222 straipsnio 1 dalies taikymą), apeliantas veikė kaip nusikaltimo tarpinis vykdytojas, todėl jis pagrįstai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ne tik pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantui yra neteisingai nustatyta šių nusikalstamų veiksmų apimtis.

R. K. nuteistas už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2009-03-25 iki 2009-10-22, siekdamas bendrovei išvengti 1 843 Lt PVM mokėjimo, į 2009 m. vasario, liepos ir rugsėjo mėnesių PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM ir gautas realizacines pajamas, ir šias suklastotas deklaracijas pateikė VMI. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad R. K. bendrovės direktoriumi buvo nuo 2009-02-24 iki 2009-08-27 (2 t., 4-9 b. l.), o ne iki 2009-10-22, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, todėl R. K. nepagrįstai inkriminuotas 2009-10-22 neteisingų duomenų įrašymas į rugsėjo mėnesio PVM deklaraciją ir jos pateikimas mokesčių inspekcijai. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad R. K., siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2009-10-22 į 2009 m. rugsėjo mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 18 Lt sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio AVMI, neatitinka bylos aplinkybių. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu, ir minėta kaltinimo dalis iš R. K. pareikšto kaltinimo šalintina.

Pašalinus minėtą kaltinimo dalį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. K., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2009-03-25 iki 2009-08-27, Panevėžio mieste, pažeisdamas 2002-03-05 PVM įstatymo Nr. IX-751 14 straipsnio 2 dalies reikalavimus, siekdamas bendrovei išvengti 1 825 Lt pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo, į 2009 m. vasario ir liepos mėnesių PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM ir gautas realizacines pajamas, šias suklastotas deklaracijas pateikė Panevėžio AVMI, tai yra:

siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2009-03-25 į 2009 metų vasario mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis, apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 1 365 Lt sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio AVMI;

siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, 2009 m. rugpjūčio mėn. 20 d. į 2009 metų liepos mėnesio PVM deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM, tai yra 460 Lt sumažino mokėtiną į biudžetą PVM, ir tą pačią dieną šią suklastotą deklaraciją pateikė Panevėžio AVMI.

Pašalinus aptartą kaltinimo dalį, nuteistojo R. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nesikeičia, nes pateiktų neteisingų deklaracijų skaičius įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi. Atsižvelgiant į nežymų kaltinimo apimties sumažėjimą nekeistinas ir apeliantui už šio nusikaltimo padarymą paskirtos bausmės dydis, tačiau 18 Lt suma mažinamas iš nuteistojo R. K. priteistas civilinis ieškinys Panevėžio AVMI, todėl skundžiamas teismo nuosprendžio dalis dėl R. K. nuteisimo keistina ir BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. K. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, jam tinkamai taikyti minėti baudžiamieji įstatymai bei už šių nusikaltimų padarymą paskirtos teisingos, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančios, bausmės. Tenkinti apelianto nuteistojo R. K. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo. Tačiau, kaip jau buvo minėta, skundžiamo teismo nuosprendžio dalis dėl R. K. nuteisimo keičiama BPK 328 straipsnio 3 ir 4 punktuose numatytais pagrindais, todėl jo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nuteistojo R. K. apeliacinio skundo argumentų ir jo nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis R. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamo Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo arba pripažinti jį nukentėjusiuoju. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas patikslino savo prašymą ir prašė jį išteisinti.

Šis apelianto prašymas tenkintinas.

R. K. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2009-09-01 iki 2010-10-14, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, kartu atlikdamas ir kasininko funkcijas, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalį būdamas atsakingu asmeniu už buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų normatyvinių aktų reikalavimus, būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų išsaugojimą, bendrovės ūkinę ir finansinę veiklą, disponavimą piniginėmis lėšomis, neorganizavo, nekontroliavo ir pats netvarkė bendrovės apskaitos, tokiu būdu aplaidžiai tvarkė teisės aktais reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą. R.K. aplaidus bendrovės apskaitos tvarkydamas pasireiškė tokiais jo veiksmais:

1) jis bendrovės apskaitoje nefiksavo UAB (duomenys neskelbtini) įsigytų trijų automobilių – „VW Golf“, „Volvo V70“ ir „Audi A6“ tolesnio panaudojimo, automobiliai buvo panaudoti be apskaitos dokumentų;

2) bendrovės apskaitoje nefiksavo 2009-09-22 automobilio „Opel Sintra“ pardavimo, nesurašė kasos pajamų orderio ir neužpajamavo bendrovės kasoje už automobilio pardavimą gautų 8 500 Lt.

Šiais veiksmais R. K. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 2001-11-06 Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, pagal kurį „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, jog „apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“ ir dėl šių buhalterinės apskaitos pažeidimų pagal pateiktus dokumentus iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2009 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio.

R. K. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. K. atliktų veiksmų apimties neatitinka faktinių bylos aplinkybių, R. K. nepagrįstai pripažintas aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu, todėl jam netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 223 straipsnis).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti ir kaltinamasis R. K. pirmos instancijos teisme savo kaltės dėl pareikštų kaltinimų nepripažino. Jis parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi buvo nuo 2009-09-01 iki 2010-10-14, juo tampant, jokie bendrovės dokumentai ir turto perdavimai dokumentuose įforminti nebuvo, jokių lengvųjų automobilių jis nematė ir apie jų buvimą bei panaudojimą ar pardavimą nežinojo. Jam būnant direktoriumi bendrovė jau nebevykdė jokios veiklos, buhalterinius dokumentus tvarkė samdyta buhalterė, jis ja pasitikėjo ir pasirašydavo pateiktus dokumentus. Be to, jis parodė, kad direktoriumi tapo tada, kai bendrovė turėjo jam skolų ir faktiškai jis buvo „popierinis“ direktorius, pats jokių veiksmų neatliko, kad nereikėtų važinėti iš Vilniaus į Panevėžį, buvo parašęs įgaliojimus R. K. ir V. N. tvarkyti visus bendrovės reikalus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. K. taip pat parodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi jis tapo pažeidžiant įstatymus, jam nebuvo perduotas bendrovės turtas, bendrovė veikė Panevėžyje, kur buhalterinius dokumentus ir finansinius reikalus tvarkė samdyta buhalterė, todėl jis jokių buhalterinių dokumentų netvarkė ir prašė jį išteisinti.

Skundžiamo teismo nuosprendžio dalis dėl R. K. nuteisimo naikintina ir priimtinas naujas R. K. išteisinantis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą įstatymų nustatytą laiką. Kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnį būtina nustatyti konkrečius aktus, kurių nuostatas kaltininkas pažeidė ar jų nesilaikė aplaidžiai tvarkydamas apskaitą. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neatsargus nusikaltimas, padaromas dėl neatsargumo, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 223 straipsnį traukiami asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: a) vyriausias buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą; b) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; c) ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką. Jeigu buhalterinę apskaitą nusikalstamai aplaidžiai tvarko kitas asmuo, nesusijęs su įmone darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su įmonės vadovu ar savininku, tai pagal BK 223 straipsnį atsako įmonės vadovas arba savininkas.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. K. tapus bendrovės direktoriumi (nuo 2009 m. rugsėjo 1 d.) UAB (duomenys neskelbtini) įgijo tris automobilius – „VW Golf“, „Volvo V70“ ir „Audi A6“, kurių tolesnio panaudojimo apeliantas nefiksavo apskaitoje ir tie automobiliai buvo panaudoti be apskaitos dokumentų, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Iš bylos duomenų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi R. K. tapo nuo 2009-09-01 (2 t., 10, 14 b. l.), o visus tris minėtus automobilius bendrovė įgijo 2008 metais: automobilis „Volvo V70“ (13 811,20 Lt vertės) buvo įgytas 2008-01-28, automobilis „Audi A6“ – 2008-01-26, o automobilis „VW Golf“ (1381,12 Lt vertės) - 2008-03-05 (2 t., 121). Taigi visus tris minėtus automobilius UAB (duomenys neskelbtini) įgijo tuo metu, kai jos direktoriumi buvo V. N. (2 t., 1 - 3 b. l.), o ne apeliantas nuteistasis R. K. R. K. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog jis šių automobilių nematė ir apie jų likimą nieko nežino. Tokie apelianto teiginiai nepaneigti. Byloje minėtų automobilių perdavimo – priėmimo aktų, iš kurių būtų galima matyti, ar šiuos automobilius R. K. tapdamas direktoriumi perėmė iš ankstesnio direktoriaus R. K., nėra. Nuteistieji R. K. ir R. K. paaiškino, kad tokie turto perdavimo - priėmimo aktai rašomi nebuvo. Specialisto išvadoje konstatuota, kad tyrimo metu nenustatyta, kur minėti automobiliai buvo panaudoti (2 t. 81-95 b. l.). Taigi, jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad R. K., tapus bendrovės direktoriumi, buvo perduoti minėti automobiliai, ir kad jie toliau buvo naudojami bendrovės ūkinėje veikloje, byloje nėra. Nesant tokių objektyvių duomenų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad R. K. UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje nefiksavo automobilių „VW Golf“, „Volvo V70“ ir „Audi A6“ tolesnio panaudojimo ir tie automobiliai buvo panaudoti be apskaitos dokumentų. Todėl ši kaltinimo dalis iš R. K. pareikšto kaltinimo šalinama kaip nepagrįsta bylos įrodymais.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, tačiau, kaip jau buvo minėta, BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo – subjektu ūkio subjekto vadovas gali būti tik tada, kai jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą arba ją aplaidžiai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjektu. Kitais atvejais aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą ūkio subjekto arba pagal sutartį apskaitos paslaugas teikiančios įmonės darbuotajai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsniai) (kasacinė nutartis 2K-437/2012).

Aptariamoje byloje nustatyta, kad R. K. tapo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi nuo 2009-09-01 (2 t., 10, 14 b. l.). Tą pačią dieną, t. y. 2009-09-01, jis įgaliojo R. K. ir V. N. nuo 2009-09-01 tvarkyti su bendrovės veikla susijusius dokumentus, atstovauti įvairiose Valstybinėse įstaigose ir bendrovėse (2 t., 15, 16 b. l.). Iš automobilio „Opel Sintra“ pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad šį automobilį 2009-09-22 R. G. pardavė R. K. (2 t., 126 b. l.). R. K., pardavęs minėtą automobilį ir būdamas įgaliotas tvarkyti su bendrovės veikla susijusius dokumentus, turėjo apie tai informuoti bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančius asmenims ir jiems pateikti automobilio pardavimą patvirtinančius dokumentus. Iš bylos duomenų matyti, kad automobilio „Opel Sintra“ pardavimo momentu, t. y. 2009-09-22, už bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą buvo atsakinga pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti bendrovė (duomenys neskelbtini), kuri UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkė nuo 2007-06-01 iki 2009-10-31 (2 t. 17-18, 19 b. l.). Todėl BK 223 straipsnio prasme už UAB (duomenys neskelbtini) aplaidų apskaitos tvarkymą minėtu laikotarpiu buvo atsakingi UAB (duomenys neskelbtini) darbuotajai, o ne UAB (duomenys neskelbtini) vadovas. Todėl pirmosios instancijos teismas, laikydamas R. K. aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu tuo periodu, kai UAB (duomenys neskelbtini) apskaitą tvarkė specialiai tam pasamdyta bendrovė - UAB (duomenys neskelbtini), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas galėtų atsakyti už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą (pagal BK 223 straipsnį), tik nuo 2009-11-01, kai jokio asmens atsakingo už buhalterinės apskaitos tvarkymą nebuvo paskirta, tačiau dėl šio laikotarpio R. K. jokie nusikalstami veiksmai neinkriminuoti. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje taip pat pripažino, kad R. K. netvarkė bendrovės apskaitos po sutarties su (duomenys neskelbtini) nutraukimo, tačiau šios aplinkybės R. K. pateikto kaltinimo kontekste tinkamai neįvertino.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. K. veikoje nėra visų būtinų BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, todėl darytina išvada, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį dėl R. K. nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

R. K. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, požymių.

R. K. panaikinti BK 63 straipsnio 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., 9 d. pritaikymą ir bausmių subendrinimą su Vilniaus apygardos teismo 2011-09-22 nuosprendžiu paskirta bausme.

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį dėl R. K. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį pakeisti:

- pašalinti iš nuosprendžio R. K. inkriminuotą žinomai neteisingų duomenų apie įmonės pardavimo PVM į 2009 metų rugsėjo mėnesio PVM deklaraciją įrašymą, tokiu būdu sumažinant 18 Lt mokėtiną į biudžetą PVM, ir šios suklastotos deklaracijos pateikimą Panevėžio AVMI;

- sumažinti iki 1 825 (vieno tūkstančio aštuonių šimtų dvidešimt penkių) litų iš R. K. priteistą civilinį ieškinį Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Likusios nuosprendžio dalies nekeisti.