Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Valužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs P. B. ir jo atstovo A. B. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria Klaipėdos teritorinės muitinės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimas, kuriuo P. B., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos ATPK 209³ straipsnio 4 dalį nubaustas 100 litų dydžio bauda konfiskuojant 70 litrų neteisėtai gabento kuro, paliktas nepakeistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. B. Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko pavaduotojo K. L. 2012-12-12 nutarimu buvo nubaustas pagal ATPK 209³ straipsnio 4 dalį už tai, kad 2012-10-29 10 val., vykdamas per (duomenys neskelbtini) iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką automobiliu „Volkswagen Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) raštu pateiktoje keleivio deklaracijoje deklaravo, kad gabena 75 litrus dyzelinio kuro, tačiau per mėnesį valstybės sieną kirto jau šeštą kartą. Atlikus muitinį patikrinimą mobilia kuro kiekio matavimo įranga, buvo nustatyta, kad P. B. kuro bake gabena 74 litrus dyzelinio kuro, už kurį sumokėti privalomus sumokėti importo mokesčius atsisakė. Taip pažeidė Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymo Nr. 1B–392 6 punkto nuostatas.

Klaipėdos teritorinės muitinės 2012-12-12 nutarimą P. B. apskundė Tauragės rajono apylinkės teismui.

Apeliaciniame skunde nubaustasis P. B., jo atstovas A. B. mano, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, pažeidžianti procesines normas. Teigia, kad, priimdamas nutartį, apylinkės teismas neišnagrinėjo visų skunde nurodytų aplinkybių bei prašymų. Visiškai nepasisakė dėl prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymu Nr. 1B–392 patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo 6 punkto nuostatos, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 1B–388, neprieštarauja 2009-11-16 Tarybos reglamento EB 1186/2009, nustatančio bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą (OL 2009L324), nuostatoms bei su jo taikymu susijusiems Lietuvos Respublikos įstatymams bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas nepasisakė dėl procesinio pažeidimo, o būtent dėl to, kad surašant P. B. administracinio teisės pažeidimo protokolą, nebuvo iškviestas vertėjas, nors tame pačiame protokole nurodyta piliečio teisė naudotis vertėju. Vertėjas nedalyvavo surašant ir kitus procesinius dokumentus, nors P. B. nurodė, kad lietuvių kalbos nemoka ir jam reikalingas vertėjas, dėl to atsisakė pateikti kokius nors paaiškinimus bei pasirašyti protokolą. Taigi buvo pažeistos pagrindinės procesinės administracinės teisės normos. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad muitinės pareigūnas su P. B. kalbėjo rusiškai, jam išvertė protokolą, todėl vertėjas nedalyvavo. Apeliantų nuomone, muitinės pareigūnas gali netiksliai išversti protokolą, jis yra subjektyvus, o Lietuvoje galiojančiose teisės normose numatyta, kad vertėjas pasirašytinai supažindinamas dėl atsakomybės už neteisingą (melagingą) vertimą ir už tai atsako įstatymų numatyta tvarka. Šiuo atveju muitinės pareigūnas dėl atsakomybės už neteisingą (melagingą) vertimą nepasirašė, todėl už neteisingą vertimą neatsako.

Skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas nepasisakė ir dėl to, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nepagrįstai buvo nurodyta, jog P. B. privalo sumokėti muito mokesčius už 74 litrus, nors 4 litrai kuro jam buvo sugrąžinti kaip naudotini transporto priemonės eksploatavimui (kelionei namo), nes transporto priemonėje tiek įvažiuojant į Rusijos Federaciją, tiek grįžtant iš jos kuro bake buvo, automobilis važiavo savo eiga. Klaipėdos teritorinės muitinės viršininko pavaduotojas K. L. nutarime pagal 2012-10-29 daiktų (prekių) ir dokumentų paėmimo protokolą Nr. 2LMC804096 nepagrįstai nurodė, kad kuras, esantis automobilio bake, yra prekė, nors jokiame norminiame akte, galiojančiame Lietuvos Respublikoje, kuras, esantis automobilio bake, kaip prekė nėra įvardytas.

Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad byloje jokių duomenų apie tai, jog kuras į Lietuvos Respubliką buvo įvežamas reguliariai, nėra, nes deklaraciją P. B. pildė tik vieną kartą, t. y. 2012-10-29. Kad kuras įvežamas ne komerciniais tikslais, abejonių nekyla, P. B. prekių negabeno, o kuro bake esantis kuras neviršijo 510 litų sumos ir nelaikytinas preke.

Skunde teigiama, kad nutartyje apylinkės teismas nieko nepasisakė dėl Muitinės departamento direktoriaus įsakymų, taip pat įsakymo Nr. 1B–392 prieštaravimo 2009-11-16 Tarybos reglamentui (EB) Nr. 1186/2009. Vyriausybės nutarimai galioja tiek, kiek neprieštarauja Europos Bendrijos norminiams aktams, o šiuo atveju taip pat ir 2009-11-16 Tarybos reglamentui (EB) Nr. 1186/2009, nustatančiam Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1186/2009 taikomas tiesiogiai be jokių papildomų teisės aktų. Išimtis gali nustatyti tik Vyriausybė nutarimu, kiek tai leidžia Tarybos reglamentas.

Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad P. B. nepateikė muitinei įrodymų, kad gali naudotis privačiose motorinėse transporto priemonėse įvežamam kurui numatyta muitų ir mokesčių lengvata, nustatyta Keleivių ir kitų fizinių asmenų įvežamų daiktų (prekių) atleidimo nuo muito taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 968, 4, 5 punktuose ir Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad tiek vykdamas iš Lietuvos Respublikos, tiek grįždamas į ją, P. B. jokių anksčiau minėtų įrodymų pateikti neprivalo. Asmens judėjimo laisvės varžymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnio nuostatoms. P. B. gyvena Lietuvoje, bet yra gimęs, augęs ir (duomenys neskelbtini), ten gyveno ir yra palaidoti jo artimieji giminaičiai: mama, sesuo ir sesers vyras, o likę gyvena ir iki šiol. Todėl apeliantai nesutinka su nepagrįstais ribojimais vykti ar kitaip kirsti Rusijos Federacijos sieną, t. y. leidžiant asmenims kaip P. B. kirsti Rusijos Federacijos sieną ne daugiau kaip 5 kartus per mėnesį arba būti kažkokiu būdu nepagrįstai apmokestinamu. Pagal Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymu patvirtintas Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo 6 punkte nurodytas sąlygas, kurioms esant aprašo nuostatos netaikomos keleiviams, kurie dėl savo darbo vietos ar pobūdžio, mokslo vietos ar kitų aplinkybių turi dažnai ir (arba) reguliariai vykti per Lietuvos Respublikos sieną su trečiosiomis valstybėmis, pagal kurias P. B. turi teisę kirsti sieną ir būti neapmokestinamas, t. y. dėl kitų aplinkybių (t. y. asmeninių interesų). Tačiau šia nuostata muitinės pareigūnai nesivadovavo, administracinio teisės pažeidimo bylos nenutraukė, nors savo atsiliepime teigė, jog priimant nutarimą buvo ištirti visi įrodymai, užfiksuoti administracinio teisės pažeidimo protokole, įvertintos visos nustatytos aplinkybės.

Apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 2001-10-30 Nr. IX-569 43 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Pagal šio įstatymo 8 punktą nurodyti specialūs atvejai, kai energiniai produktai atleidžiami nuo akcizų, o būtent: „energiniai produktai į Lietuvos Respubliką įvežami transporto priemonių stacionariose gamintojo techniniuose dokumentuose nurodytose variklių degalų ir tepalų talpyklose, iš kurių variklių degalai ir tepalai tiesiogiai patenka į stacionarias transporto priemonės variklių degalų tiekimo ir tepimo sistemas“. Lietuvos Respublikos norminiai aktai numato, kad muitais ir akcizais gali būti apmokestinamos tik prekės, įvežamos į Lietuvos Respubliką. Kuras, į Lietuvos Respubliką įvežamas transporto priemonių stacionariose gamintojo techniniuose dokumentuose nurodytose variklių degalų ir tepalų talpyklose, iš kurių variklių degalai ir tepalai tiesiogiai patenka į stacionarias transporto priemonės variklių degalų tiekimo ir tepimo sistemas, nėra prekė, o preke kuras galėtų tapti tik, jeigu jis būtų gabenamas talpyklose ar būtų išleistas į kokias nors talpyklas. Kuras, esantis automobilio bake, muitais ir akcizais negali būti apmokestinamas.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad apylinkės teismas pažeidė ATPK 298 straipsnio nuostatas, nes P. B. administracinio teisės pažeidimo bylą pradėjo nagrinėti praėjus daugiau kaip pusantro mėnesio, t. y. pirmas posėdis paskirtas 2013-02-12, o skundas byloje iš esmės išnagrinėtas tik teismo posėdžio metu, 2013-03-28, kuris įvyko praėjus beveik trims mėnesiams nuo administracinio teisės pažeidimo bylos gavimo dienos.

Be to, vadovaujantis ATPK 259(1) straipsniu, Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus inspektorius G. P. neturėjo teisės surašyti P. B. administracinio teisės pažeidimo protokolo pagal ATPK 209³ straipsnio 4 dalį, todėl P. B. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir jo pagrindu surašytas nutarimas administracinėje byloje turėjo būti panaikinti, o administracinė byla nutraukta.

ATPK 35 straipsnyje numatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos. P. B. po administracinio teisės pažeidimo padarymo dienos nėra padaręs jokio administracinio teisės pažeidimo, praėjo daugiau kaip šeši mėnesiai, todėl administracinės atsakomybės taikymas praranda aktualumą bei prasmę ir ATPK numatyti tikslai, t. y., kad pažeidėjas laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų, būtų pasiektas ir P. B. nebaudžiant už minėtą pažeidimą (jeigu, teismo nuožiūra, toks pažeidimas įvykdytas).

Nubaustasis P. B., jo atstovas A. B. prašo apeliacinį skundą patenkinti, skundžiamą nutartį, kuria paliktas galioti Klaipėdos teritorinės muitinės nutarimas, panaikinti, P. B. administracinę bylą nutraukti, paimtus 70 litrų dyzelinio kuro grąžinti. Dėl neteisėtų Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnų veiksmų iš Klaipėdos teritorinės muitinės priteisti P. B. 552,90 Lt materialinei žalai bei 10000 litų moralinei žalai atlyginti. Kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymu Nr. 1B–392 patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo 6 punkto nuostatos, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 1B–388, neprieštarauja 2009-11-16 Tarybos reglamento EB 1186/2009, nustatančio bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą (OL 2009L324), nuostatoms bei su jo taikymu susijusiems Lietuvos Respublikos įstatymams ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams.

Neatitinka tikrovės ir apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad „ muitinės pareigūnas nepasirašė dėl neteisingo (melagingo) vertimo“, nes rašytinė administracinės bylos medžiaga įrodo, kad tiek po administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. 2LMC804096/RZ51-1362, tiek po pažeidėjo pasiaiškinimu yra muitinės pareigūno Mobiliųjų grupių skyriaus inspektoriaus G. P. parašas.

Klaipėdos teritorinės muitinės viršininkės R. Kunickienės nuomone, P. B. nepagrįstai teigia, kad surinktoje medžiagoje nėra duomenų apie tai, kad jis per 2012 m. spalio mėnesį iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką vyko 6 kartus, nes deklaraciją pildė tik vieną kartą, t. y. 2012-10-29. Pažymi, jog asmuo atvykstantis per Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punktą, deklaruoti prekes gali žodžiu arba veiksmu bei raštu. Aprašo II skyriuje „Keleivių įvežamų prekių deklaravimas“ numatyta, kad atsižvelgiant į 1993-07-02 Komisijos Reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 225 straipsnio 1 dalies (a) punkto pirmosios įtraukos bei 230 straipsnio 1 dalies (a) ir (b) punktų nuostatas, 205 straipsnio 3 dalies ir 225 straipsnio nuostatas, laikoma, kad keleivis, atvykdamas per Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punktą, įvežamas prekes ir kurą, esantį privačiose motorinėse transporto priemonėse degalų bake (nešiojamoje talpykloje), deklaruoja žodžiu arba veiksmu. Keleivis, deklaruodamas prekes žodžiu arba veiksmu, muitinės pareigūnui turi pateikti asmens dokumentą bei informaciją apie įvežamas prekes (prekės pavadinimą, kiekį, vertę), privačios motorinės transporto priemonės duomenis (valstybinį numerį) ir joje esantį kuro kiekį. Minėto Aprašo II skyrius reglamentuoja ir prekių deklaravimą raštu, kad, atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 205 straipsnio 3 dalies trečiosios įtraukos nuostatas, keleiviui pageidaujant ar muitinei pareikalavus, raštu pateikiama Keleivio deklaracija, kuri pildoma ir įforminama vadovaujantis Keleivio deklaracijos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcija, patvirtinta Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 1B-341(Žin., 2007, Nr. 55-2166; 2008, Nr. 48-1800). Klaipėdos teritorinės muitinės viršininkė R. Kunickienė nurodo, kad P. B. per 2012 m. spalio mėnesį vykdamas iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką prekes deklaravo ne tik žodiniu būdu, bet ir rašytiniu, t. y. 2012-10-29 pateikdamas rašytinę Keleivio deklaraciją Nr. AAR565786. Faktinė aplinkybė, kad P. B. per 2012 m. spalio mėnesį iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką vyko 6 kartus, įrodyta byloje esančia medžiaga, t. y. Keleivio pateiktų žodinių muitinės deklaracijų sąrašu. Tai nustatė bei pripažino ir apylinkės teismas.

2007-12-20 Tarybos direktyvos 2007/74/EB dėl keliaujančių iš trečiųjų šalių asmenų importuojamų prekių neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais 6 straipsnyje nustatyta, kad neapmokestinimo tikslais importas laikomas nekomercinio pobūdžio, jeigu jis vykdomas retkarčiais ir yra susijęs tik su keliaujančių asmenų asmeniniam arba šeimyniniam naudojimui skirtomis prekėmis arba dovanojimui skirtomis prekėmis. Prekių pobūdis ar kiekis neturi būti toks, kad kiltų pagrindas manyti, jog importuojama komerciniais tikslais. Šie teisės aktai nekonkretizuoja sąvokų „ retkarčiais“ ir „komerciniais tikslais“, nes tai yra palikta valstybės narių nacionalinės teisės kompetencijai. Vadovaujantis Reglamentu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 968 patvirtino Keleivių ir kitų fizinių asmenų įvežamų daiktų (prekių) atleidimo nuo muito taisykles, o vadovaujantis Direktyva Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Aprašą, kurio nuostatos taikomos į Lietuvos Respubliką atvykstantiems keleiviams, siekiant nustatyti, ar keleivių asmeniniame bagaže gabenamos prekės bei privačiose motorinėse transporto priemonėse esančiam kurui gali būti taikomos muitų ir mokesčių lengvatos, nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose Nr. 439 ir Nr. 968. Minėtas Aprašas paaiškina sąvokų „komerciniais tikslais“ ir „įvežamos nereguliariai“ reikšmę, nes Aprašo 1 punkte nurodytuose teisės aktuose nustatytos muito ir mokesčių lengvatos taikomos, jei keleivis asmeniniame bagaže gabenamas prekes į Lietuvos Respubliką įveža ne daugiau kaip 5 kartus per kalendorinį mėnesį ir privačioje transporto priemonėje esantis kuras į Lietuvos Respubliką įvežamas ne daugiau kaip 5 kartus per kalendorinį mėnesį.

Atsikirtime į apeliacinį skundą teigiama, kad administracinių teisės pažeidimų bylose, kurias nagrinėti priskirta ATPK 222 straipsnio, 225–247¹¹ straipsniuose nurodytų organų kompetencijai, administracinių teisės pažeidimų protokolus turi teisę surašyti tam įgalioti šių organų pareigūnai. Kadangi ATPK 237 straipsniu ATPK 209³ straipsnio 4 dalyje numatytas administracinių teisės pažeidimų bylas priskirta nagrinėti teritorinėms muitinėms, tai administracinių teisės pažeidimų protokolus už pažeidimus, numatytus 209³ straipsnio 4 dalyje, turi teisę surašyti tam įgalioti šio organo pareigūnai.

Klaipėdos teritorinės muitinės viršininkė R. Kunickienė nesutinka ir su tuo, kad praleistas administracinės nuobaudos skyrimo terminas, kadangi ATPK 250 straipsnio 7 punkte numatytas bylos teisenos nutraukimo pagrindas taikytinas tik tada, kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia šio kodekso 35 straipsnyje numatyti terminai – nuobauda gali būti skiriama per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo paaiškėjimo (nustatymo) dienos. Nagrinėjamu atveju terminas skirti administracinę nuobaudą nepažeistas – pažeidimas padarytas 2012-10-29, nuobauda paskirta 2012-12-12. Sustabdytas tik nuobaudos vykdymas iki bylos dėl skundo išnagrinėjimo (ATPK 297 straipsnis).

Klaipėdos teritorinės muitinės viršininkė R. Kunickienė mano, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, prašo apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinių teisės pažeidimų bylose, kurias nagrinėti priskirta ATPK 222, 225–247¹¹ straipsniuose nurodytų organų kompetencijai, administracinių teisės pažeidimų protokolus turi teisę surašyti tam įgalioti šių organų pareigūnai (ATPK 259¹ straipsnis). Teritorinei muitinei pavesta nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas už padarytus administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 209³ straipsnio pirmojoje, ketvirtojoje ir penktojoje dalyse. Administracinių teisės pažeidimų bylose, kurias nagrinėja ATPK 221 ir 224 straipsniuose nurodyti organai, teisės pažeidimo protokolus surašo ATPK 259¹ straipsnyje numatyti asmenys. ATPK 259¹ straipsnio 1) punkte deklaruota, kad muitinės pareigūnai įgalioti surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus administracinių teisės pažeidimų bylose dėl teisės pažeidimų, numatytų 209³ straipsnio antroje, trečioje, šeštoje ir septintoje dalyse. ATPK 209³ straipsnio 4 dalyje administracinio teisės pažeidimo protokolas gali būti surašytas už tą pačią veiką, kuri numatyta 209³ straipsnio trečioje dalyje, kai neteisėtai gabenamų prekių (daiktų) vertė yra iki penkių minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos, todėl administracinio teisės pažeidimo protokolus dėl veikų, numatytų 209³ straipsnio ketvirtoje dalyje, pagal 209³ straipsnio trečioje, ketvirtoje dalyse numatytų veikų analogiją privalo muitinės pareigūnai. P. B. administracinio teisės pažeidimo protokolą pagrįstai surašė Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus inspektorius G. P..

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą, naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo pagalba; kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nemoka lietuvių kalbos; apskųsti nutarimą byloje. (ATPK 272 straipsnio 1 dalis). Administracinio teisės pažeidimo protokolą P. B. surašęs Klaipėdos teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus inspektorius G. P. pats protokolo turinį išvertė į P. B. suprantamą kalbą. G. P. kaip vertėjas susipažino su ATPK 187² straipsnyje numatyta atsakomybe už melagingą vertimą ir pasirašė (b. l. 29–30). P. B. paaiškinime nurodė, kad vertėjas nedalyvavo, tačiau, kad protokolą jam išvertė pats inspektorius, nepaneigė. P. B. apie tai, kad jam protokolo turinys būtų buvęs išverstas neaiškiai ir nesuprantamai, nenurodė. Tam, kad galėtų grįžti namo, P. B. prašė grąžinti jam 4 litrus kuro (b. l. 30). Nagrinėjant P. B. administracinio teisės pažeidimo bylą Klaipėdos teritorinėje muitinėje, dalyvavo vertėja S. Š.. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad buvo pažeistos P. B. teisės, numatytos ATPK 272 straipsnio 1 dalyje, nebuvo užtikrintas vertimas į rusų kalbą, yra nepagrįstas.

Bylą dėl skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apylinkės teismas pradeda nagrinėti ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo administracinio teisės pažeidimo bylos gavimo dienos, jeigu kitaip nenustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Teisėjas turi taip pasirengti nagrinėti bylą, kad ji būtų išnagrinėta paprastai per vieną teismo posėdį (ATPK 298 straipsnis).

Administracinio teisės pažeidimo byla, kurioje P. B. Klaipėdos teritorinės muitinės 2012-12-12 nutarimu buvo nubaustas pagal ATPK 209³ straipsnio 4 dalį, Tauragės rajono apylinkės teisme buvo gauta 2013-01-02 (b. l. 1). Pirmasis teismo posėdis buvo paskirtas 2013-02-12 9.30 val., t. y. vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo bylos gavimo teisme dienos, o susirgus teisėjai, posėdis neįvyko (b. l. 59). Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad 2013-01-08 P. B. skundas dėl Klaipėdos teritorinės muitinės 2012-12-12 nutarimo buvo išsiųstas Klaipėdos teritorinei muitinei, buvo duotas 14 dienų terminas atsiliepimui į skundą pateikti (b. l. 51). Teismas formaliai ATPK 298 straipsnio nuostatas pažeidė, tačiau atsižvelgiant į tai, kad teismas turi pasirengti nagrinėti bylą taip, kad ji būtų išnagrinėta paprastai per vieną teismo posėdį, teismas turėjo sulaukti Klaipėdos teritorinės muitinės atsiliepimo į P. B. skundą. Gavus 2013-01-21 Klaipėdos teritorinės muitinės atsiliepimą į P. B. skundą (b. l. 52–53), buvo paskirta teismo posėdžio data. Dėl to, kad pirmasis teismo posėdis buvo paskirtas vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo bylos gavimo teisme dienos, skundžiama nutartis neteisėta netampa.

Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1B-392 patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo 4 punkto nuostata numato, kad atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 225 1 dalies (a) punkto pirmosios įtraukos bei 230 straipsnio 1 dalies (a) ir (b) punktų nuostatas, 205 straipsnio 3 dalies ir 225 straipsnio nuostatas, laikoma, kad keleivis, atvykdamas per Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punktą, įvežamas prekes ir kurą, esantį privačios motorinės transporto priemonės degalų bake (nešiojamoje talpykloje), deklaruoja žodžiu arba veiksmu.

Iš keleivio pateiktų žodinių muitinės deklaracijų sąrašo matyti, kad nuo 2012-10-01 iki 2012-10-29 P. B. per (duomenys neskelbtini) postą važiavo 6 kartus, deklaravo gabenamas prekes ir kurą (b. l. 34). Teismo posėdyje P. B. patvirtino, kad jis spalio mėnesį iš Rusijos Federacijos važiavo per muitinės pasienio postą į Lietuvos Respubliką šešis kartus, t. y. spalio 29 d. – šeštą kartą (b. l. 72), todėl abejoti keleivio pateiktų žodinių muitinės deklaracijų sąraše nurodytais duomenimis, kad P. B. vyko per (duomenys neskelbtini) postą šešis kartus, žodžiu deklaravo apie gabenamas prekes ir kurą, nėra jokio pagrindo. Apie P. B. žodines deklaracijas yra duomenų administracinio teisės pažeidimo byloje (b. l. 34).

Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo, patvirtinto Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1B-392, šeštame punkte numatyta, kad muitinės pareigūnas, atlikdamas įvežamų prekių ir (arba) privačios motorinės transporto priemonės tikrinimą ir nustatęs, kad keleivis per kalendorinį mėnesį į Lietuvos Respubliką atvyksta 6 ir daugiau kartų, jo įvežamoms prekėms ir (arba) kurui, esančiam privačios motorinės transporto priemonės degalų bake, apskaičiuoja muitus ir mokesčius: užpildydamas atitinkamus Keleivio deklaracijos laukelius, vadovaujantis Keleivio deklaracijos pildymo ir muitinio įforminimo instrukcija (6.1. p.); arba užpildydamas pranešimą Pranešimo pildymo taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1B-391 (Žin., 2004, Nr. 62-2233), nustatyta tvarka (6.2.).

Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo septintame punkte numatyta, kad importo mokesčiai muitinėje mokami vadovaujantis Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 (Žin., 1996, Nr. 61-1448; 2004, Nr. 57-1987, Nr. 69-2392), nuostatomis. Aštuntuoju punktu numatyta, kad muitinės pareigūnas, nustatydamas keleivio sienos kirtimo reguliarumą, naudojasi informacija, esančia muitinės informacinėse sistemose (pvz., Žodinių muitinės deklaracijų duomenų apdorojimo informacinėje sistemoje, Keleivio deklaracijos duomenų kaupimo ir kontrolės informacinėje sistemoje), bei kitais šaltiniais.

2009-11-16 Tarybos reglamento EB 1186/2009, nustatančio bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą (OL 2009L324), 109 straipsnis suteikia valstybėms narėms teisę apriboti be muitų leidžiamų įvežti degalų kiekį, kai privati transporto priemonė priklauso pasienio zonoje gyvenantiems asmenims.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nustatydama atvykimų į Lietuvos Respublikos kartų skaičių, kai jo įvežamoms prekėms ir (arba) kurui, esančiam privačios motorinės transporto priemonės degalų bake, neapskaičiuojami muitai ir mokesčiai, atitinkamai nustatė apribojimą leidžiamų įvežti degalų kiekiui, kai privati transporto priemonė priklauso pasienio zonoje gyvenantiems asmenims.

ATPK 209³ straipsnio 4 dalis numato asmens atsakomybę už prekių (daiktų), kurių importas, eksportas ar tranzitas leidžiamas tik turint galiojantį leidimą, licenciją ar kitą dokumentą ir (arba) kurių importui, eksportui ar tranzitui yra taikomi apribojimai, draudimai arba specialus režimas, gabenimas pažeidžiant nustatytą tvarką, kai neteisėtai gabenamų prekių (daiktų) vertė yra iki penkių minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos.

Gyventojų registro tarnybos išrašas patvirtina, kad P. B. savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs (duomenys neskelbtini) . (b. l. 70). Todėl P. B. vykstant iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką šeštą kartą, jam buvo apskaičiuoti privalomi sumokėti mokesčiai už automobilio bake buvusį kurą (b. l. 31) bei pasiūlyta sumokėti už gabenamą kurą importo mokesčius pagrįstai. Nesumokėjus šių mokesčių laikytina, jog P. B. importavo kurą, pažeisdamas nustatytą tvarką.

Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1B-392 patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo 2 punkte numatyta, kad aprašo nuostatos netaikomos keleiviams, kurie dėl savo darbo vietos ar pobūdžio, mokslo vietos ar kitų aplinkybių turi dažnai ir (arba) reguliariai vykti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną su trečiosiomis valstybėmis. Šiuo atveju keleivis turi pateikti muitinei įrodymus, kad dėl savo darbo vietos ar pobūdžio, mokslo vietos ar kitų aplinkybių turi dažnai ir (arba) reguliariai vykti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną su trečiosiomis valstybėmis: darbo sutartį, darbo pažymėjimą, kelionės dokumentus, besimokančio keleivio statusą įrodantį dokumentą (mokinio (studento) pažymėjimą) ir panašiai.

Byloje duomenų, kad P. B. turi dažnai vykti į Rusijos Federaciją dėl darbo vietos ar pobūdžio, mokslo vietos, nėra. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad P. B. dažnai važiuoja į Rusijos Federaciją, nes ten turi giminių, tvarko kapus, nėra ta aplinkybė, dėl kurios būtų jam galima taikyti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1B-392 patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo 2 punkto nuostatas.

P. B. gali kirsti sieną ir būti neapmokestinamas, t. y. kirsti sieną dėl kitų aplinkybių, iki 6 kartų, todėl P. B. turi visas galimybes Rusijos Federacijoje prižiūrėti kapus, lankyti gimines, jo teisės nėra suvaržomos ar kitaip pažeidžiamos. Todėl manyti, kad Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2011-07-12 įsakymu Nr. 1B-392 patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439, 5 punkto nuostatų taikymo tvarkos aprašo 6 punkto nuostatos prieštarauja 2009-11-16 Tarybos reglamento EB 1186/2009, nustatančio bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą (OL 2009L324), nuostatoms bei su jo taikymu susijusiems Lietuvos Respublikos įstatymams bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimams, nėra jokio pagrindo.

ATPK 35 straipsnyje numatyti nuobaudos skyrimo terminai nepažeisti – P. B. Klaipėdos teritorinės muitinės 2012-12-12 nutarimu nubaustas nuo teisės pažeidimo padarymo dienos praėjus pusantro mėnesio. Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-04-02 nutartis, kuria paliktas nepakeistas Klaipėdos teritorinės muitinės 2012-12-12 nutarimas, kuriuo P. B. nubaustas pagal ATPK 209³ straipsnio 4 dalį, yra teisėti ir pagrįsti,

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

n u t aria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-04-02 nutartį, kuria Klaipėdos teritorinės muitinės 2012-12-12 nutarimas, kuriuo P. B. pagal Lietuvos Respublikos ATPK 209³ straipsnio 4 dalį nubaustas 100 litų dydžio bauda, konfiskuojant 70 litrų kuro, palikti nepakeistą, P. B. ir A. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.