- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-07
- Bylos Nr.
- eI-4008-968/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- L. A.
- Atsakovas
- Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinė muitinė
- Kategorijos
- 1.8.2Kiti su mokesčių sumokėjimu, grąžinimu ir išieškojimu susiję klausimai
- 1.9.5Kiti mokesčiai
- 1.10Muitinės veikla
- 1.10.6.1.2Išleidimas į laisvą apyvartą
- 1.10.8Skola muitinei
- 1.10.8.5Muito grąžinimas ir atsisakymas jį išieškoti
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Liudmilos Zaborovskos,
atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui D. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. A. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja L. A. kreipėsi į teismą su skundu, patikslintu skundu, prašydama:
– panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2015-01-26 sprendimą Nr. 5MA-34-250/10000298969 (toliau – Sprendimas Nr. 5MA-34-250/10000298969), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Departamentas) 2015-05-18 sprendimą Nr. 1A-209 (toliau – Sprendimas Nr. 1A-209), Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2015-08-05 sprendimą Nr. S-138(7-132/2015) (toliau – ir Sprendimas Nr. S-138(7-132/2015) ir išspręsti prašymą iš esmės, priimti sprendimą grąžinti pareiškėjai sumokėtus importo mokesčius;
Šalies argumentai
2. Pareiškėja skunde nurodo, kad:
2.1. Vilniaus teritorinė muitinė 2014-09-19 sprendimu Nr. 5MA-34-1601/10000284039 atmetė pareiškėjos prašymą dėl už automobilį „Seat Altea XL“, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Automobilis) sumokėtų importo mokesčių grąžinimo. Šį sprendimą pareiškėja apskundė Departamentui, kuris 2014-12-23 sprendimu Nr. 1A-658 jį panaikino bei pavedė iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą. Vilniaus teritorinė muitinė, pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, Sprendimu Nr. 5MA-34-250/10000298969 pareiškėjos prašymą atmetė. Departamentas Sprendimu Nr. 1A-209 patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimo Nr. 5MA-34-250/10000298969 dalį, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas grąžinti už Automobilį sumokėtus importo mokesčius, o dalį, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas skolininku muitinei pripažinti A. Ž. (A. Ž.), panaikino bei pavedė nagrinėti iš naujo. MGK patvirtino Departamento Sprendimo Nr. 1A-209 pirmąją dalį. Vilniaus teritorinė muitinė Sprendimu Nr. 2TR-19-0062 pripažino A. Ž. solidariai atsakingu skolininku už Automobilio importo mokesčių sumokėjimą. Šis Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas buvo patvirtintas Departamento Sprendimu Nr. 1A-393. Pareiškėja su šiais sprendimais nesutinka, mano juos esant nemotyvuotais ir nepagrįstais.
2.2. Pareiškėja Automobilį įsigijo pagal skelbimą interneto tinklalapyje www.auto.plius.lt, jame esą buvo nurodyta, kad į galutinę kainą įeina visi sumokėti mokesčiai, Automobilio pardavėjas pareiškėją patikino, jog visi mokesčiai valstybei yra sumokėti, todėl jai nekilo jokių abejonių, kad Automobilis įvežtas neteisėtai. Registruojant Automobilį, VĮ „Regitra“ darbuotojas pareiškėjai taip pat neužsiminė, kad gali būti nesumokėti importo muitai valstybei. Pareiškėjos manymu, ji elgėsi apdairiai ir rūpestingai. Sužinojusi, kad importo muitai už Automobilį nebuvo sumokėti, t. y. kad pardavėjas pateikė klaidingus duomenis, užpildė Automobilio importo deklaraciją ir sumokėjo apskaičiuotus mokesčius (2 710 Lt muito ir 6 281 Lt PVM).
2.3. Pareiškėjos teigimu, priimant sprendimus nebuvo įvertinta aplinkybė, kad, siekdama nustatyti Automobilį pardavusį asmenį, pareiškėja kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir buvo nustatyta, kad būtent A. Ž. į Lietuvos Respubliką įvežė Automobilį, už kurį nedeklaravo ir nesumokėjo importo mokesčių. Tarybos 1992-10-12 reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 patvirtinto Bendrijos muitinės kodekso (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o to paties straipsnio 3 dalyje nurodyti asmenys laikomi skolininkais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje konstatuojama, jog tam, kad asmenys būtų pripažinti skolininkais, jie turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant šių sąlygų, asmuo negali būti pripažintas skolininku. Kaip minėta, pareiškėja Automobilio įsigijimo metu nežinojo, kad jis įvežtas neteisėtai, t. y. nesumokėjus importo muito. Aplinkybė, kad pareiškėja Automobilio pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė ne lietuvių kalba, neturi reikšmės sprendžiant dėl pareigos sumokėti mokesčius. Pareiškėja pažymi, kad nėra verslininkė, o Automobilį pardavęs asmuo – A. Ž. – verčiasi automobilių prekyba, t. y. yra laikomas verslininku. Todėl, įsigydama iš jo Automobilį, pareiškėja negalėjo numanyti, kad jis įvežtas nesilaikant nustatytų procedūrų ir kad už jį nėra sumokėti kokie nors mokesčiai. Pareiškėjai nėra žinomos nei Bendrijos muitinės kodekso, nei jo įgyvendinimo nuostatos, kadangi tai yra itin specifinio pobūdžio teisės aktai, su kuriais kasdieniame gyvenime vartotojai nesusiduria.
2.4. Pareiškėja nesutinka su tuo, kad A. Ž. yra pripažintas solidariu skolininku muitinei, kadangi prokuratūra ikiteisminio tyrimo metu nustatė asmenį, kuris išvengė prievolės sumokėti importo mokesčius, bei asmenį, kuriam ši prievolė išliko iki šios dienos. Be to, pareiškėjos atveju jokio veiksmų bendrumo skolos muitinei atsiradimo momentu nebuvo nustatyta.
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjos skundą patenkinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad Bendrijos muitinės kodeksas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai yra viešai paskelbti ir kiekvienas asmuo turi galimybę su jais susipažinti. Pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai, esą ji nėra verslininkė ir nežinojo Bendrijos muitinės kodekso ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatų, vertintini kaip gynybinė pozicija. Nagrinėjamu atveju jokių duomenų, kad pareiškėja, žinodama, jog perka Automobilį, įvežtą iš trečiosios šalies, būtų atlikusi kokius nors veiksmus, siekdama išsiaiškinti, ar jis įvežtas teisėtai, nėra. Tai, kad pareiškėja pasitikėjo pardavėju, o Automobilio pirkimo procesas jai nesukėlė jokių įtarimų, negali būti pagrindas pripažinti, kad pareiškėja veikė apdairiai ir rūpestingai. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja pasirašė Automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje pardavėjas nurodytas G. D. –R., o ne A. Ž., iš kurio ji įsigijo automobilį, leidžia teigti, kad pareiškėja elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai. Nagrinėjamu atveju į Bendrijos muitų teritoriją įvežtą Automobilį muitinei privalėjo pateikti tiek jį įvežęs asmuo, tiek pareiškėja, kuri šią pareigą atliko, deklaruodama jį importo deklaracijoje. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsniu, jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie už tokią skolą atsako solidariai. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.
Teismo posėdyje Departamento atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjos skundą atmesti.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad Automobilio registracijos pažymėjimas, išduotas Šveicarijos Konfederacijoje, patvirtina, kad transporto priemonė nebuvo registruota Europos Sąjungoje, ir duomenų, kad Automobilis, įvežant į Bendrijos muitų teritoriją, būtų pateiktas muitinei ir sumokėti visi privalomi mokėti mokesčiai, nėra. Pareiškėja, pasiteiraudama pardavėjo dėl mokėtinų mokesčių, suprato, kad ketinama įsigyti transporto priemonė į Lietuvos Respubliką galėjo būti įvežta neteisėtai, tačiau nepasielgė apdairiai bei rūpestingai, t. y. nepareikalavo pardavėjo pateikti importo mokesčių sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. Be to, abejonių pareiškėjai turėjo sukelti aplinkybė, kad Automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje pardavėju nurodytas kitas asmuo. Tiek pareiškėja, tiek A. Ž. atitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje išdėstytas sąlygas dėl pripažinimo skolininku muitinei.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje Vilniaus teritorinės muitinės atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką trečiasis suinteresuotas asmuo informuotas tinkamai.
5. Prie nagrinėjamos administracinės bylos pridėta MGK byla Nr. 6.11-03-(7-132/2015) (toliau – MGK byla).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
6. Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:
6.1. Pareiškėja 2013-05-27 pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią iš G. D.-R. įsigijo Automobilį (MGK byla, b. l. 28–29), kurį 2013-05-29 užregistravo VĮ „Regitra“ (MGK byla, b. l. 27).
6.2. Vilniaus teritorinė muitinė 2013-10-01 raštu Nr. (8.1/08)-2V-20461 pareiškėjos paprašė pateikti informaciją, ar už Automobilį buvo sumokėti importo mokesčiai, taip pat paaiškino, kad jei mokesčiai nebuvo sumokėti, pareiškėja privalo Automobilį pateikti muitinei bei deklaruoti muitinės procedūrai (MGK byla, b. l. 42).
6.3. Pareiškėja, atstovaujama UAB „Custbroker“, 2013-11-04 muitinei pateikė deklaraciją Nr. 13LTVG2000IM043CC0 (toliau – Deklaracija), kurioje nurodė, kad už Automobilį mokėtina 8 991 Lt mokesčių (MGK byla, b. l. 37–40).
6.4. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras P. P. 2014-08-27 priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą pagal L. A. pareiškimą (toliau – ir Nutarimas), kuriame, be kita ko, nustatė, kad: ikiteisminio tyrimo metu A. Ž. teigė, jog L. A. neapgaudinėjo, jo niekas nepaklausė, ar Automobilio importo mokesčiai sumokėti, pats A. Ž. taip pat nežinojo, kad Automobilis apmuitintas; pirkdama Automobilį pareiškėja nepasirašė jo pirkimo–pardavimo sutarties lietuvių kalba, o tai leidžia konstatuoti, kad ji prisiėmė visą riziką, galinčią kilti dėl dokumento pasirašymo kita kalba, nežinant jo turinio ir iš to kylančių pasekmių; byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kad pareiškėja buvo esmingai klaidinama ar kitu būdu būtų naudojama apgaulė, nes ji pati, siekdama mažesnės Automobilio kainos, nepasirašė pirkimo–pardavimo sutarties lietuvių kalba, buvo nepakankamai atidi ir nesigilino į mokėtinus mokesčius valstybei. Nutarime L. A. rekomenduota kreiptis į Vilniaus teritorinę muitinę, pateikti šį Nutarimą bei prašymą grąžinti nepagrįstai apskaičiuotus mokesčius, nes Automobilį į Lietuvos Respubliką įvežė A. Ž., kuris nedeklaravo minėtos transporto priemonės bei nesumokėjo importo mokesčių (MGK byla, b. l. 25–27).
6.5. Pareiškėja su 2014-09-08 prašymu kreipėsi į Vilniaus teritorinę muitinę, nurodė, kad Automobilio įsigijimo metu pardavėjas A. Ž. jai melagingai nurodė, jog visi mokesčiai valstybei yra sumokėti, ir paprašė pripažinti A. Ž. skolininku muitinei bei grąžinti jai už Automobilį sumokėtus importo mokesčius (MGK byla, b. l. 36).
6.6. Vilniaus teritorinė muitinė 2014-09-19 priėmė sprendimą Nr. 5MA-34-1601/10000284039 pareiškėjos prašymą atmesti (MGK byla, b. l. 34–35). Departamentui 2014-12-23 sprendimu Nr. 1A-658 (MGK byla, b. l. 24) nurodytą Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą panaikinus ir įpareigojus iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą, Vilniaus teritorinė muitinė 2015-01-26 priėmė skundžiamą Sprendimą Nr. 5MA-34-250/10000298969 (MGK byla, b. l. 21–23) atmesti pareiškėjos prašymą pripažinti skolininku A. Ž. ir grąžinti muitus ir mokesčius, kadangi: prašymą įregistruoti Automobilį pateikė pati pareiškėja, nurodydama jo registravimo šalį – Šveicarijos Konfederaciją, todėl ji pati privalėjo pasidomėti, ar Automobilis Bendrijos muitų teritorijoje yra išleistas į laisvą apyvartą, ar už jį sumokėti importo mokesčiai, arba šiuos veiksmus privalėjo atlikti pati; kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie sukėlė arba galėjo sukelti mokestinių teisinių santykių subjektui mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų taikymo prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir savo veiksmais jie padarė žalą ne valstybės biudžetui, o pareiškėjai. Departamentas 2015-05-18 priėmė skundžiamą Sprendimą Nr.1A-209, kuriuo patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimo Nr. 5MA-34-250/10000298969 dalį, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas grąžinti sumokėtus importo mokesčius, tačiau panaikino minėto sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas A. Ž. pripažinti skolininku muitinei. MGK 2015-08-05 priėmė skundžiamą Sprendimą Nr. S-138(7-132/2015) (MGK byla, b. l. 50–59), kuriuo patvirtino Departamento Sprendimo Nr. 1A-209 pirmąją dalį, nurodydama, kad: pareiškėja žinojo, jog Automobilis yra iš Šveicarijos Konfederacijos ir tai jai turėjo sukelti pagrįstų abejonių, ar jis į Europos Sąjungos teritoriją įvežtas teisėtai; pareiškėja, veikdama rūpestingai ir atidžiai, privalėjo su Automobilio pardavėju išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su Automobilio įvežimu į Europos Sąjungos teritoriją ir jo pateikimu muitinei, pareikalauti pardavėjo pateikti importo mokesčių sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, tačiau šių veiksmų neatliko; aplinkybė, kad pareiškėja pirkdama Automobilį domėjosi, ar privalomi mokesčiai yra sumokėti, leidžia teigti, jog ji suprato, kad Automobilis į Lietuvos Respubliką galėjo būti įvežtas neteisėtai, tačiau nepareikalavo pardavėjo pateikti importo mokesčių sumokėjimą patvirtinančius dokumentus; Automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje jo pardavėju nurodytas kitas asmuo bei pažymėta, kad Automobilis skirtas eksportui, šios aplinkybės pareiškėjai, veikiant rūpestingai ir atidžiai, taip pat turėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl to, ar Automobilis į Lietuvos Respubliką įvežtas teisėtai.
6.7. Vilniaus teritorinė muitinė, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą muitinės skolininku pripažinti A. Ž., 2015-07-08 priėmė skundžiamą Sprendimą Nr. 2TR-19-0062 pripažinti A. Ž. solidariai atsakingu skolininku už Automobiliui apskaičiuotų importo mokesčių sumokėjimą. Departamentas skundžiamu 2015-09-03 Sprendimu Nr. 1A-393 šį Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą patvirtino.
7. Šioje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimo Nr. 5MA-34-250/10000298969, Departamento Sprendimo Nr. 1A-209, MGK Sprendimo Nr. S-138(7-132/2015) tiek, kiek jais atsisakyta pareiškėjai grąžinti už Automobilį sumokėtus importo muito mokesčius, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimą Nr. 2TR-19-0062 ir Departamento Sprendimą Nr. 1A-393, kuriais solidariai atsakingu skolininku už Deklaracijoje deklaruoto Automobilio apskaičiuotų importo mokesčių sumokėjimą pripažintas A. Ž..
Dėl Sprendimo Nr. 5MA-34-250/10000298969, Sprendimo Nr. 1A-209 ir Sprendimo Nr. S-138(7-132/2015)
8. Pareiškėjos nuomone, Vilniaus teritorinė muitinė Sprendimu Nr. 5MA-34-250/10000298969 nepagrįstai konstatavo, kad net ir nustačius, jog Automobilį į Europos Sąjungos teritoriją įvežė A. Ž., jai išliko pareiga už Automobilį sumokėti importo muito mokesčius, todėl Vilniaus teritorinė muitinė nepagrįstai atsisakė jai grąžinti sumokėtus mokesčius. Dėl to ji prašo šią Sprendimo Nr. 5MA-34-250/10000298969 dalį panaikinti, taip pat panaikinti Departamento Sprendimą Nr. 1A-209 tiek, kiek juo buvo atsisakyta pareiškėjai grąžinti už Automobilį sumokėtus importo muito mokesčius, ir MGK Sprendimą Nr. S-138(7-132/2015), kuriuo ši Departamento Sprendimo Nr. 1A-209 dalis buvo patvirtinta.
9. Pareiškėja neginčija faktų, kad Automobilis į Europos Bendrijos teritoriją iš Šveicarijos Konfederacijos buvo įvežtas nedeklaravus jo muitinės įstaigose, kad pareiškėja Automobilį įsigijo pasirašiusi 2013-05-27 pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje pardavėju nurodytas Gloor Dominique-Reto, kad būtent pareiškėja šį Automobilį užregistravo VĮ „Regitra“ ir 2013-11-04 muitinei pateikė Deklaraciją, kurioje nurodė mokėtinų importo mokesčių dydį. Dėl šių faktų ginčo byloje nėra, jie patvirtinti remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais. Pareiškėja teigia, kad, nustačius faktą, kad Automobilį į Lietuvą įvežė A. Ž., pagal Bendrijos muitinės kodeksą pareiga tokius mokesčius sumokėti kyla būtent šiam asmeniui.
10. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skolininkais laikomi: asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes (1 įtrauka), bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas (2 įtrauka), ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (3 įtrauka). Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje nustatyta, kad jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą.
10.1. Nurodytą Bendrijos muitinės kodekse įtvirtintą teisinį reguliavimą vertinant sistemiškai darytina išvada, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, o tokiais atvejais solidariais skolininkais muitinei laikomi tiek asmenys, neteisėtai įvežę prekes, už kurias turi būti mokami muito mokesčiai (202 straipsnio 3 dalies 1 įtrauka), tiek asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka).
10.2. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukoje įtvirtintoje normoje nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog prekės buvo įvežtos neteisėtai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Pripažįstant asmenį skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką nereikia įrodyti, kad asmuo dalyvavo neteisėtai įvežant prekes.
11. Teismas konstatuoja, kad pareiškėja atitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtraukoje įtvirtintoje normoje nustatytas sąlygas, todėl teisėtai ir pagrįstai Vilniaus teritorinė muitinė Sprendimu Nr. 5MA-34-250/10000298969 konstatavo, kad jai išliko pareiga už Automobilį sumokėti importo muito mokesčius, ir atsisakė juos grąžinti. Teismas iš esmės pritaria skundžiamuose sprendimuose pateiktam faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos pripažinimu muitinės skolininke, vertinimui ir išdėstytiems argumentams, todėl jų nekartodamas papildomai pažymi, kad byloje surinkti įrodymai (žr., pvz., MGK bylą, b. l. 27–29, 37–40) patvirtina, kad pareiškėja įsigijo Automobilį, kad įsigijimo metu, inter alia (lot. be kita ko) pasirašydama pirkimo dokumentus, žinojo arba turėjo žinoti, kad šis Automobilis pirkimo metu buvo registruotas Šveicarijos Konfederacijoje. Iš surinktų įrodymų visumos, pareiškėjos paaiškinimų darytina išvada, kad pareiškėjai buvo žinomas faktas, jog už automobilius, importuotus iš Šveicarijos Konfederacijos, turi būti mokami importo mokesčiai; to iš esmės ji neneigė ir teismo posėdyje. Pareiškėja teigia, kad buvo suklaidinta skelbimo interneto tinklalapyje www.auto.plius.lt turinio, A. Ž., kuris faktiškai pareiškėjai pardavė Automobilį, ir manė, kad Automobilis įvežtas teisėtai, o visi reikiami mokesčiai už jį yra sumokėti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjos teiginiai yra nepagrįsti įrodymais, todėl vertintini kritiškai. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Nutarime, be kita ko, konstatuota, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kad pareiškėja buvo esmingai klaidinama ar kitu būdu būtų naudojama apgaulė, nes ji pati, siekdama mažesnės Automobilio kainos, nepasirašė pirkimo–pardavimo sutarties lietuvių kalba, buvo nepakankamai atidi ir nesigilino į mokėtinus mokesčius valstybei (MGK byla, b. l. 25–27). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju įtakos pareiškėjos pareigos sumokėti importo muito mokesčius už Automobilį turiniui neturi ir tai, kad, kaip ji teigia, registruojant Automobilį, VĮ „Regitra“ darbuotojas pareiškėjai neužsiminė, kad gali būti nesumokėti importo muitai valstybei, taip pat ir tai, kad ji nėra verslininkė. Taigi teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėja, įsigydama Automobilį, elgėsi taip, kaip tokioje pačioje situacijoje elgtųsi apdairus, rūpestingas, sąžiningas ir atidus asmuo.
12. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad Vilniaus teritorinė muitinė Sprendimu Nr. 5MA-34-250/10000298969 pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjai grąžinti už Automobilį sumokėtus importo muito mokesčius. Šis Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas, kaip ir Departamento Sprendimas Nr. 1A-209 tiek, kiek juo buvo atsisakyta pareiškėjai grąžinti už Automobilį sumokėtus importo muito mokesčius, ir MGK Sprendimas Nr. S-138(7-132/2015), kuriuo ši Departamento Sprendimo Nr. 1A-209 dalis buvo patvirtinta, yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl ši pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Dėl Sprendimo Nr. 2TR-19-0062 ir Sprendimo Nr. 1A-393
13. Pareiškėja skunde prašo panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimą Nr. 2TR-19-0062 ir Departamento Sprendimą Nr. 1A-393, kuriais solidariai atsakingu skolininku už Deklaracijoje deklaruoto Automobilio apskaičiuotų importo mokesčių sumokėjimą pripažintas A. Ž..
14. LVAT praktikoje, aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, ne kartą konstatuota, kad pareiškėjo teisinis suinteresuotumas yra būtina sąlyga teismui pradėti nagrinėti ginčą iš esmės, o teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs išvardytas aplinkybes teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose nustatytų būdų, o nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) pagal ABTĮ 88 straipsnio 1 punktą (žr., pvz., LVAT 2015-01-14 nutartį Nr. A525-2284/2014, 2014-04-29 sprendimą Nr. A502-939/2014, 2005-04-19 nutartį Nr. A11-443/2005, Administracinių teismų praktika, Nr. 7, 2005 m.). Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas suvokiamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą siekį apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., pvz., LVAT 2015-01-14 nutartį Nr. A525-2284/2014, 2013-04-13 sprendimą Nr. A492-922/2013, 2012-05-21 nutartį Nr. A502-1260/2012). Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr. LVAT 2015-01-14 nutartį Nr. A525-2284/2014, 2009-10-15 nutartį Nr. A662-1157/2009). Į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr. LVAT 2015-01-14 nutartį Nr. A525-2284/2014, 2004-01-27 nutartį Nr. A7-121/2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien subjektyviu asmens suvokimu (žr. LVAT 2015-01-14 nutartį Nr. A525-2284/2014, 2014-04-17 nutartį Nr. A502-364/2014). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr. LVAT 2015-01-14 nutartį Nr. A525-2284/2014, 2008-08-25 nutartį Nr. AS525-540/2008, 2009-07-10 nutartį Nr. AS146–391/2009, 2010-04-06 nutartį Nr. AS822-172/2010, 2010-10-22 nutartį Nr. AS143–560/2010).
15. Nustatyta, kad Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimas Nr. 2TR-19-0062 ir Departamento Sprendimas Nr. 1A-393 priimti pakartotinai išnagrinėjus pareiškėjos skundą, kurį išnagrinėjus buvo priimti ir Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimas Nr. 5MA-34-250/10000298969, Departamento Sprendimas Nr. 1A-209, MGK Sprendimas Nr. S-138(7-132/2015). Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimo Nr. 2TR-19-0062 ir Departamento Sprendimo Nr. 1A-393 turinį įvertinus visų byloje surinktų rašytinių įrodymų kontekste, matyti, kad nors šie sprendimai buvo priimti išnagrinėjus pareiškėjos skundą, juose nuspręsta ne dėl pareiškėjos, o dėl A. Ž. prievolės sumokėti importo mokesčius už Automobilį, t. y. jis pripažintas solidariai atsakingu skolininku už Deklaracijoje deklaruoto Automobilio apskaičiuotų importo mokesčių sumokėjimą. Įvertinus tai, taip pat aplinkybę, kad šiame teismo sprendime konstatuota, jog Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimas Nr. 5MA-34-250/10000298969, Departamento Sprendimas Nr. 1A-209 tiek, kiek jais buvo atsisakyta pareiškėjai grąžinti už Automobilį sumokėtus importo muito mokesčius, ir MGK Sprendimas Nr. S-138(7-132/2015), kuriuo ši Departamento Sprendimo Nr. 1A-209 dalis buvo patvirtinta, yra teisėti ir pagrįsti, konstatuotina, kad Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimu Nr. 2TR-19-0062 ir Departamento Sprendimu Nr. 1A-393 nebuvo sprendžiama dėl pareiškėjos subjektinių teisių ir šie sprendimai nedaro įtakos pareiškėjos teisinei padėčiai, todėl net šios skundo dalies patenkinimo atveju jos teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų beprasmis.
16. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir nenustačius pareiškėjos materialinio teisinio suinteresuotumo dėl pareikšto reikalavimo panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės Sprendimą Nr. 2TR-19-0062 ir Departamento Sprendimą Nr. 1A-393, ši skundo dalis atmestina. Tai konstatavus, kiti proceso šalių argumentai dėl šių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo nebėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas jų plačiau nenagrinėja.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-07-01) 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos L. A. skundą atmesti.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.