- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-30
- Bylos Nr.
- A-438-1194-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00900-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. J.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodė, kad nuo 2010 m. kovo 10 d. iki 2011 m. kovo 30 d. ir nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2012 m. birželio 6 d. buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir izoliatorius) sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus. Jis buvo laikomas perpildytose, apie 18 kv. m ploto kamerose. Vienam asmeniui kameroje turi tekti 3,6 kv. m, todėl pareiškėjo kameroje galėjo būti laikomi 4, o buvo laikomi 8 asmenys. Nors asmenų skaičius kamerose keisdavosi, bet dažniausiai jų sumažėdavo dieną, kai būdavo išvežami į teismą ar ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimui, o vakare kamerose vėl būdavo maksimalus asmenų skaičius. Atkreipė dėmesį, kad jo kameroje be asmenų dar turėjo tilpti 4 dviejų aukštų lovos, tualetas su sienele nuo kameros, kriauklė, 1 didelė spintelė, stalas, kėdė, buitiniai reikmenys ir 8 žmonių daiktai. Dėl buvimo perpildytose kamerose 23 valandas per parą, pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, patyrė kančias, trūko oro, skaudėjo galvą, negalėjo normaliai miegoti, dėl to kreipdavosi į gydytojus, kad skirtų raminamųjų vaistų bei antidepresantų, dažnai kildavo konfliktai su kitais suimtaisiais, tapo irzlus, nervingas. Tokios sąlygos prilygsta kankinimui. Izoliatoriaus administracija į žodinius skundus nereagavo. Patirtą neturtinę žalą įvertina 10000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovė), atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 41–44) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas buvo laikomas izoliatoriaus kamerose, kurių plotai buvo nuo 16,96 kv. m iki 18,86 kv. m, o kartu su pareiškėju kalinčių asmenų skaičius buvo nuo 2 iki 11. Taigi pareiškėjui tekdavo nuo 1,63 kv. m iki 9,43 kv. m gyvenamasis plotas, todėl teisės aktuose numatyta ploto norma periodiškai buvo viršijama. Atkreipė dėmesį į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Pažymėjo, kad tam tikra kančia ar pažeminimas – tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Pareiškėjas nepateikė jokių patirtos neturtinės žalos dėl per mažo jam tekusio kameros ploto įrodymų. Tuo tarpu siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 9 d. sprendimu (b. l. 65–70) pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintų Lietuvos higienos normų HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punkte buvo numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma yra ne mažiau kaip 5 kv. m vienam žmogui. Įsakymo 1.3 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 patvirtintų Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.
Pažymėjo, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2012 m. rugsėjo 3 d. ir 2012 m. gruodžio 13 d. pažymų (b. l. 30, 61) matyti (su tuo iš esmės sutinka ir atsakovė), jog pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas perpildytose kamerose. Taigi izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m, o nuo 2010 m. gegužės 14 d. – 3,6 kv. m kameros ploto.
Pirmosios instancijos teismas neabejojo, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tačiau dėl pareiškėjo skunde nurodytų konkrečių nusiskundimų pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų. Taip pat akcentavo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, kuri gali daryti įtakos ir kalinamo asmens sveikatai.
Pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovė neturėjo ketinimų pažeminti ar žeminti pareiškėją, jokio neigiamo poveikio dėl kalinimo sąlygų pareiškėjo fizinei sveikatai nebuvo nustatyta, nepateikta medicininių dokumentų, patvirtinančių neigiamas pasekmes pareiškėjui dėl saugumo, pablogėjusio bendravimo su žmonėmis, uždarumo, todėl sprendė, kad nors nagrinėjamas atvejis priartėja prie tos ribos, kai gali būti konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, tačiau vis dėlto šios ribos neperžengia. Todėl nusprendė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisti ir apsiribojo jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 73–74), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priteisti jam 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodo, kad byloje esantys įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, patvirtina, jog, jam kalint izoliatoriuje, jis kreipėsi į gydytoją dėl nuolatinių miego sutrikimų, prašė išrašyti raminančių vaistų ir antidepresantų, be to, dėl nervinės įtampos pradėjo traukti kojų ir rankų mėšlungis, berti, durti širdį. Gydytojas jam išrašydavo vaistus antidepresantus „Amitriptyline-Grindeks“, o apie šių vaistų šalutinį poveikį, kuris pasireiškė nutraukus vartoti vaistus, jo neinformavo. Būnant 23 val. per parą mažoje kameroje prastomis sąlygomis, kildavo minčių apie savižudybę. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog izoliatorius nevykdė Įsakymo, kas dar kartą patvirtina jo teisų suvaržymą.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 82–83) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog tam tikri higienos normų reikalavimai buvo pažeisti, tačiau pareiškėjo argumentai dėl patirtos neturtinės žalos niekaip nepagrįsti, o tiesioginio ryšio tarp higienos normų pažeidimų ir tariamo neigiamo poveikio pareiškėjui nėra. Šiaulių apygardos administracinis teismas pripažino pareiškėjo teisių atitinkamą pažeidimą, o tai yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimas yra siejamas su įkalinto asmens teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, pažeidimu.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad „Tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama <...> tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais“, o 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog „Suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas <...>“.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 patvirtintų Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintų Lietuvos higienos normų HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, galiojusių iki 2010 m. balandžio 10 d., 6.15 punkte buvo numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma yra ne mažiau kaip 5 kv. m vienam žmogui.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1 punkte numatyta, kad „iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus)“.
Šis teisinis reguliavimas lemia, kad viešojo administravimo subjektas – Šiaulių tardymo izoliatorius, užtikrindamas tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, turėjo vykdyti minėtų teisės aktų reikalavimus, kiek tai susiję su pareiškėjo teise būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2010 m. kovo 10 d. iki 2011 m. kovo 30 d., taip pat nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2012 m. birželio 6 d., t. y. 723 dienas, beveik 2 metus (b. l. 21, 22), Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas kameroje, kurioje jam periodiškai teko mažiau nei 5 kv. m, o vėliau – 3,6 kv. m ploto (b. l. 61). Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamam kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovė iš esmės neginčija.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.250 straipsnius atsiradusią žalą, tame tarpe neturtinę, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Minėta, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, kas įrodo, jog minėta valdžios institucija neveikė taip, kaip ją įpareigoja veikti teisės aktai – Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnis, Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų 12.3 punktas.
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Administracinės bylos Nr. A143‑1966/2008; Nr. A438‑121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, tačiau teismas šiuo atveju nusprendė, jog ši padarytoji žala gali būti atlyginta ne pinigais, o konstatavus pareiškėjo teisių pažeidimo faktą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo pobūdis yra susijęs su jo esminių laisvių, įtvirtintų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje pažeidimu – draudimu elgtis nežmoniškai ar žeminant asmens orumą.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką didelis kameros perpildymas ir antisanitarinės kalinimo sąlygos prilygsta žeminančiam orumą elgesiui, dėl kurio asmuo patiria neturtinę žalą, kurios, vien konstatuojant pažeidimą, negalima kompensuoti (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 82, 117 punktus).
Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui 723 dienas periodiškai teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus gyvenamasis plotas (b. l. 61).
Visa tai įvertinusi – pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, bei atsižvelgusi į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 1000 Lt; vidutinis darbo užmokestis apie 2253 Lt), teisėjų kolegija laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2000 Lt. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 10000 Lt neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.
Tai savo ruožtu lemia, kad atitinkamai turi būti keičiamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas (ABTĮ 143 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimą pakeisti:
panaikinti teismo sprendimo dalis, kuriomis atmestas pareiškėjo V. J. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, pripažįstant tik jo teisių pažeidimą. Šią pareiškėjo V. J. reikalavimo dalį tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės 2000 Lt (du tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.