Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. B. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose;

- pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 metų;

- pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d., 2 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 10 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš I. B. ir R. K. solidariai priteista 2250 Lt laidojimo išlaidų ir 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo Z. B. .

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. B. ir R. K. nuteisti už tai, kad 2006 m. liepos 27 d., apie 20.00 - 22.00 val., prie apleisto Marijampolės miesto turgavietės prekybinio kiosko, esančioje prie Gedimino ir Klaipėdos gatvių sankryžos, būdami apsvaigę nuo alkoholio, bendrai veikdami, tai yra, I. B. tyčia suduodant R. B. kumščiais ir spardant į nugarą, pilvą, krūtinę, R. K. tyčia spiriant R. B. į galvą, kairę ranką ir taip bendrais veiksmais suduodami vienuolika smūgių, tuo padarydami kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu bei galvos smegenų skilvelių sistema, krūtinkaulio, šonkaulių: dešinės pusės II, III, IV, V kairės pusės IV, V, VI, VII, VIII lūžimus su pasieninės pleuros pažeidimu, kraujosruvas kairiame smilkininiame raumenyje, galvos, krūtinės, dešinio inksto, blužnies, liežuvio minkštuose audiniuose, paviršinius blužnies plyšimus, kraujosruvas galvoje, veide, krūtinėje pereinant į šoną, dešinėje plaštakoje, kairiame žaste, kairėje šlaunyje, kas visumoje vertinama sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl padarytų sužalojimų, tai yra, galvos sumušimo išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir išsivystė galvos smegenų pabrinkimas, o 2006 m. liepos 28 d. naktį R. B. mirė, tokiu būdu tyčia jį nužudė.

Be to, R. K. nuteistas dar ir už tai, kad 2006 m. liepos 27 d., apie 20.00-22.00 val., prie apleisto prekybinio kiosko Marijampolės miesto turgavietėje, esančioje Gedimino - Klaipėdos gatvių sankryžoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš viešoje vietoje ant žemės gulinčio R. B. kelnių kišenės pagrobė svetimą turtą, tai yra, R. B. priklausančius 8 (aštuonis) litus.

Nuteistasis I. B. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliantas sutinka su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu, tačiau mano, kad jam paskirta per griežta bausmė. Apelianto manymu, teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes. Jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Nukentėjusiojo nužudyti nenorėjo ir to nesiekė. Pats nukentėjusysis savo netinkamais veiksmais išprovokavo jį padaryti nusikaltimą. Nukentėjusysis, įlindęs į jo laikiną buveinę, išmėtė, suniokojo jam priklausančius daiktus, tuo pažeidė jo interesus. Be to, nukentėjusysis pastoviai girtavo, buvo benamis. Apeliantas nurodo, jog jis dirba įvairius privačius darbus, yra padaręs rimtas išvadas ir jokių kitų nusikaltimų nepadarė. Apelianto manymu, teismas aplinkybę - kad jis prisipažino kaltu, turėjo laikyti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str.).

Taip pat apeliantas nesutinka su iš jo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Nurodo, jog jis neturi realios galimybės atlyginti tokio dydžio neturtinę žalą. Be to, teismas, priteisdamas 20000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiojo žmonai, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis su savo žmona Z. B. kartu negyveno. Tai teisme patvirtino ir pati nukentėjusioji. Todėl neįrodyta, kad nukentėjusioji Z. B. patyrė dvasinius išgyvenimus (CK 6.250 str.).

Nuteistasis R. K. apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti jo bylą ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Jis visiškai pripažino savo kaltę, netrukdė nei ikiteisminiam tyrimui, nei teismui, gailisi nusikaltęs, atsiprašė dėl padaryto nusikaltimo. Jis praeityje nėra teistas už tokio pobūdžio nusikaltimus. Nukentėjusiojo nužudyti nenorėjo. Jis norėjo tik žodžiu pamokyti nukentėjusįjį, tačiau staiga labai įniršo ir savo veiksmų jau nekontroliavo. Mano, kad dėl jo įniršio kaltas alkoholis, o nukentėjusysis mirė dėl to, kad jam laiku nebuvo suteikta medicininė pagalba.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis I. B. ir jo gynėja prašė nuteistojo I. B. apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis R. K. ir jo gynėja prašė nuteistojo R. K. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus – atmesti.

Nuteistųjų I. B. ir R. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus duomenis ir įvertino įrodymus nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų. I. B. ir R. K. pagrįstai pripažinti kaltais dėl tyčinio R. B. nužudymo. Apygardos teismas nustatęs šias aplinkybes teisingai kvalifikavo nuteistųjų veikas pagal BK 129 str. 1 d. Taip pat pagrįstai R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas ir dėl svetimo turto vagystės ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d.

Apeliantai neginčija savo kaltės ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimų, tačiau nesutinka su jiems paskirtomis bausmėmis, o apeliantas I. B. nesutinka dar ir su iš jo priteistu neturtinės žalos dydžiu.

Dėl apeliantų prašymų sušvelninti jiems paskirtas bausmes.

Apeliantai I. B. ir R. K. prašo sušvelninti jiems paskirtas bausmes. Apeliantų prašymai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas bausmę nuteistajam I. B. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą. I. B. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), padaryto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė, veikta netiesiogine tyčia. Nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veika padaryta bendrininku grupe ir apeliantas nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas įtakojo nusikalstamos veikos padarymą. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia apeliantas, teismas nustatė ir nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis prisipažino kaltas ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, ir į šią aplinkybę teismas atsižvelgė skirdamas bausmę. Įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas I. B. Marijampolės PK VP Miesto policijos nuovados charakterizuojamas neigiamai (t.1, b. l. 145), praeityje teistas 3 kartus, baustas už administracinius pažeidimus.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes apeliantui I. B. paskyrė bausmę atitinkančią įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl pagrindo švelninti apeliantui paskirtą bausmę nėra.

Be to, apeliantas, neginčydamas savo kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimų, skunde nurodo, jog jis nukentėjusiojo nužudyti nenorėjo ir to nesiekė, teigia, kad pats nukentėjusysis savo netinkamais veiksmais išprovokavo jį padaryti nusikaltimą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie I. B. tyčios turinį atsižvelgė į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Teismas nustatė, kad nuteistieji suprato, jog smogdami nukentėjusiajam smūgius į galvą, nugarą, pilvą ir krūtinę padarys kūno sužalojimus, kurie gali sukelti pavojų nukentėjusiojo gyvybei, numatė galimybę, kad dėl padarytų sužalojimų nukentėjusysis gali mirti ir nors šių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, tai yra jie veikė netiesiogine tyčia. Byloje nėra duomenų, kad konfliktą būtų išprovokavęs pats nukentėjusysis. Priešingai, iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad konfliktą pradėjo nuteistieji. Abu nuteistieji, jų žodžiais tariant, nutarė ,,pamokyti“ nukentėjusįjį ir tuo tikslu patys nuėjo prie kiosko, kur tuo metu gulėjo R. B. , ir jį sumušė. Taigi teigti, kad konfliktą išprovokavo R. B. nėra jokio pagrindo.

Skirdamas bausmę nuteistajam R. K. , pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą. R. K. padarė du nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas apysunkių, o kitas - labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str.). Vieno iš jo padarytų nusikaltimų (nužudymo) pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė, veikta netiesiogine tyčia. Atsižvelgta į apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veika padaryta bendrininku grupe ir apeliantas nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas įtakojo nusikalstamos veikos padarymą. Įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas R. K. Marijampolės PK VP Miesto policijos nuovados charakterizuojamas neigiamai (t.1, b. l. 191). Nors apeliantas nurodo, kad jis anksčiau nėra teistas už tokio pobūdžio nusikaltimus, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jis praeityje yra net 7 kartus teistas už kitokio pobūdžio nusikaltimus. Teistumas neišnykęs, be to, jis baustas administracine tvarka. Visos šios aplinkybės charakterizuoja nuteistąjį R. K. kaip neigiamą asmenybę.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, apeliantui R. K. už nužudymą paskyrė bausmę atitinkančią įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, o už vagystę – beveik minimalią sankcijoje numatytą bausmę. Paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydis atitinka bausmės paskirtį bei tikslus (BK 41 str.) ir švelninti paskirtas bausmes nėra pagrindo. Taip pat teismas pagrįstai vadovavosi BK 63 str. 1, 2 d., 5 d., 2 p. numatytomis taisyklėmis ir paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu.

Be to, apeliantas R. K. iš esmės ginčydamas tik bausmės dydį ir neginčydamas savo kaltės, mano, kad nukentėjusysis mirė dėl to, kad jam nebuvo laiku suteikta medicininė pagalba. Toks apelianto skundo argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-06-18 nutarime ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 p. išaiškinta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Tame pačiame punkte taip pat išaiškinta, kad jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj pat po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.

Teismas, patikrinęs ir išanalizavęs atskirus įrodymus ir jų visumą, padarė teisingą išvadą, kad nukentėjusiojo R. B. mirties priežastimi buvo būtent nuteistųjų R. K. ir I. B. nusikalstami veiksmai. Byloje neginčijamai nustatyta, kad dėl nuteistųjų veikos buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo R. B. sveikata ir kad jis mirė nuo nuteistųjų bendrai suduotų smūgių ir tuo padarytų kūno sužalojimų. Tokiu būdu nuteistųjų veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis – nukentėjusiojo R. B. mirtimi ir nuteistieji turi atsakyti už šias pasekmes.

Be to, apeliantas savo skunde nurodo, kad nusikaltimą jis padarė staiga labai įniršęs ir nekontroliuodamas savo veiksmų. Tačiau byloje nėra duomenų, kad apeliantas nusikaltimo darymo metu buvo afekto būsenoje ir kad jis nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Pats apeliantas pirmosios instancijos teisme duodamas parodymas nuosekliai nurodė nusikaltimo padarymo aplinkybes, todėl teigti, kad jis nusikaltimo padarymo metu nesuprato savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti nėra pagrindo.

Dėl apelianto I. B. prašymo sumažinti neturtinės žalos dydį

Nuteistasis I. B. ginčija nukentėjusiajai Z. B. priteistos neturtinės žalos dydį teigdamas, kad jis yra per didelis, ir prašo jį sumažinti. Šis nuteistojo prašymas atmestinas.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas.

Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Paprastai didžiausia neturtinė žala nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose padaroma asmenims, kurie emociškai labai susiję su nužudytu asmeniu. Tai - tėvai, vaikai, sutuoktiniai, kurių tarpusavio santykiai yra glaudūs. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis taip pat yra vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui, tačiau kaip yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šis kriterijus sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai Z. B. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistųjų I. B. ir R. K. veiksmais, kuriais buvo atimta gyvybė jos artimam žmogui - vyrui. Nors apeliantas I. B. teigia, kad nukentėjusysis su žmona kartu negyveno, todėl, jo nuomone, ji negalėjo patirti dvasinių išgyvenimų, tačiau šis apelianto skundo teiginys neatitinka tikrovės.

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji Z. B. su R. B. kartu pragyveno virš 20 metų. Iš nukentėjusiosios Z. B. parodymų ikiteisminio tyrimo metu (t.1, b. l. 38-39) matyti, kad ji su vyru iki pastarojo mirties kartu negyveno tik apie pusantrų metų ir negyveno su juo todėl, kad ji gyveno pas savo dukrą D. G. , kuriai reikėjo pagalbos po jos vyro mirties eismo įvykio metu. R. B. dažnai girtavo ir retai miegojo namuose. Tačiau, kaip parodė R. B. dukra D. G. (B.), ji su tėvu pasimatydavo kiekvieną dieną, jis ateidavo pas ją pavalgyti, gavęs pensiją visus pinigus atiduodavo jai, o ji jam atiduodavo po nedidelę sumą pinigų (t. 1, b. l. 44-45). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad R. B. palaidojo būtent jo sutuoktinė Z. B. .

Įvertinus visas aptartas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad nužudytojo su jo žmona nesiejo socialiniai ir emociniai ryšiai, o tai reiškia, kad nukentėjusioji Z. B. dėl vyro netekties patyrė dvasinių išgyvenimų.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo priteistas ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo – 20000 Lt solidariai iš abiejų nuteistųjų, nėra per didelis ir atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Mažinti priteistą neturtinės žalos dydį nėra pagrindo.

Kauno apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

n utarė:

Nuteistųjų I. B. ir R. K. apeliacinius skundus atmesti.