Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. S. ir V. P. (V. P. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. kovo 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir jam nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. S. iš kaltinimo pagal BK 180 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. P. iš kaltinimo pagal BK 180 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. vasario 17 d., apie 18.00 val., kavinėje-bare, esančiame Vilniuje, Architektų g. 152a, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. sakydamas nukentėjusiajam R. C. (R. C. ): jog „…negalvok, kad po to, kai pridavei S. P. policijai, tau šiaip sau praeis, mokėsi dabar pinigus…“, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė R. C. perduoti turtą – 500 Lt, leisdamas suprasti, kad priešingu atveju bus panaudotas fizinis smurtas, bei iš nukentėjusiojo paėmė ir užvaldė 20 Lt grynųjų pinigų, padarydamas jam 20 Lt turtinę žalą.

Taip pat V. P. , tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. vasario 18 d., apie 18.00 val., kavinėje-bare, esančiame Vilniuje, Architektų g. 152a, panaudodamas psichinę prievartą, užuominomis grasindamas, t. y. sakydamas nukentėjusiajam R. C. , kad „užvers“, ką pastarasis suprato kaip sumušimą, taip pat suduodamas nukentėjusiajam vieną smūgį kumščiu į veidą, tuo pačiu motyvu, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė R. C. iki rytdienos perduoti turtą –500 Lt, priešingu atveju grasino sumušti bei iš nukentėjusiojo paėmė ir užvaldė 30 Lt grynųjų pinigų, padarydamas jam 30 Lt turtinę žalą.

Taip pat jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. vasario 19 d., apie 18.00 val., kavinėje-bare, esančiame Vilniuje, Architektų g. 152a, panaudodamas psichinę prievartą, užuominomis grasindamas, t. y. sakydamas nukentėjusiajam, kad „rytoj paskutinė diena, kantrybė baigiasi“, tuo pačiu motyvu, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė R. C. iki rytdienos perduoti turtą – 500 Lt, leisdamas suprasti, kad priešingu atveju bus panaudotas fizinis smurtas, bei iš nukentėjusiojo paėmė ir užvaldė 50 Lt grynųjų pinigų, padarydamas jam 50 Lt turtinę žalą.

Taip pat V. P. ir J. S. veikdami bendrai, o V. P. tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. vasario 24 d., apie 9.00 val., bute, esančiame Vilniuje, Erfurto g.50-103 panaudodami fizinį smurtą, t. y. V. P. suduodant nukentėjusiajam R. C. ne mažiau dešimties smūgių į įvairias kūno vietas, J. S. suduodant nukentėjusiajam ne mažiau trijų smūgių į įvairias kūno vietas, pastarąjį prievarta laikydami už striukės ištempė iš buto, įsodino į J. S. vairuojamą automobilį „Audi 80“, valstybinis Nr. AFU 609. Automobilyje V. P. sudavė R. C. ne mažiau trijų smūgių į veidą bei J. S. , pagrasinęs peršauti kojas, užuominomis nukentėjusiajam leido suprasti, kad pinigų mokėjimas už S. P. (S. P. ) buvimo vietos parodymą policijai yra neišvengiamas ir kad priešingu atveju su nukentėjusiuoju bus susidorota, neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė R. C. perduoti turtą – 500 Lt, po to nuvežė jį prie garažų už degalinės „Neste“, esančios Vilniuje, Erfurto g. 41, kur, ištraukę iš automobilio, V. P. ir J. S. kartu sudavė rankomis, kojomis, plastikiniu buteliu, lazda, nukentėjusiajam ne mažiau dvidešimties smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami pastarajam dešinės pusės kaktinės ir smilkininės sričių sumušimą su galvos smegenų sukrėtimu, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to, pagrasinę uždaryti rūsyje, nuvežė R. C. prie V. P. gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, Architektų g. 42, rūsio durų, kur J. S. laikant nukentėjusįjį už rankos ir laukiant, kol V. P. atneš rūsio raktą, tokiu būdu neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė jį perduoti turtą – 500 Lt bei iš nukentėjusiojo paėmė ir užvaldė 150 Lt grynųjų pinigų, padarydami jam 150 Lt turtinę žalą.

Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į J. S. duotus parodymus, įrodymus, patvirtinančius jo nekaltumą, R. C. turėjo pagrindą jį apkalbėti, teismo posėdžio metu nukentėjusysis atsisakė nuo pareikšto ieškinio, apeliantas turėjo pastovų darbą, išlaikė šeimą. Todėl nuteistasis prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

J. S. , V. P. ir jų gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų J. S. ir V. P. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo J. S. ir V. P. padaryto nusikaltimo aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė nuteistųjų, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą.

V. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau jis tik norėjęs atsiimti skolą ir dėl šios priežasties savavaldžiavo, t. y. jis padarė BK 294 str. numatytą nusikalstamą veiką. Apelianto argumentas prieštarauja bylos medžiagai, todėl jis atmetamas. Byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiojo R. C. ir nuteistųjų V. P. ir J. S. jokių skolinių santykių nebuvo. Todėl reikalavimą perduoti minėtą pinigų sumą teismas teisingai teisiškai įvertino kaip turto prievartavimą, nes iš bylos medžiagos matyti, kad nei V. P. , nei J. S. neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės į R. C. priklausantį turtą. Nukentėjusysis R. C. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme nurodė, kad V. P. nebuvo skolingas. Liudytojas S. P. nepatvirtino, kad R. C. būtų skolingas. Turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas svetimo turto reikalavimas, kuris pasižymi dvejopo pobūdžio aktyviais veiksmais: 1) reikalavimu perduoti turtą ar teisę į turtą arba padaryti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti; 2) psichinio smurto panaudojimu. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė V. P. minėtus aktyvius veiksmus. Tai patvirtina teisiamojo posėdžio metu R. C. duoti parodymai, kad V. P. iš jo reikalavo pinigų už tai, kad nukentėjusysis įdavė jo draugą (nurodė policijos pareigūnams, kur galima rasti S. P. ), o priešingu atveju žadėjo sumušti (t. 3, b. l. 176-188). Akivaizdu, kad šiuo atveju turto prievartavimo motyvas buvo ne skola, o tai, kad R. C. policijos pareigūnams nurodė S. P. , kaip asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, todėl toks nukentėjusiojo poelgis buvo „apmokestintas“ 500 Lt. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. P. , prie kurio vėliau prisijungė J. S. , reikalauja turto ir grasina panaudoti fizinį smurtą ne tuoj pat, o ateityje, jeigu nebus įvykdytas jų reikalavimas, o tai atitinka išskirtinį turto prievartavimo požymį. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistųjų neteisėti veiksmai buvo tęstinio pobūdžio ir jų metu nukentėjusiojo atžvilgiu fizinis smurtas vėliau buvo panaudotas. Turto prievartavimas laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai grasinant, šantažuojant ar panaudojant kitokią prievartą yra pateikiamas reikalavimas perduoti turtą, teisę į turtą arba atlikti turtinio pobūdžio veiksmus. Pats V. P. pripažįsta, kad reikalavo perduoti turtą, kurį įvardijo kaip „skolą“ ir norėjo taip veikti. Tai, kad jo reikalavimas nebuvo pagrįstas, teismas jau pasisakė ankščiau.

Nuteistojo J. S. skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų G. J. , E. S. , D. R. , M. Ž. , V. M. duotais parodymais, kuriuose jie nurodė, jog jiems R. C. sakė, kad iš jo prievartaujami pinigai, ir visai neatsižvelgė į liudytojų S. M. , J. F. duotus parodymus, kuriuose jie patvirtino, jog girdėjo, kaip nuteistieji su nukentėjusiuoju kalbėjo apie skolą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti pastarųjų liudytojų duotais parodymais, nes jie buvo apklausti teisiamojo posėdžio metu, kur jiems buvo išaiškintos jų teisės ir pareigos, numatytos BK ir BPK. Be to, jų parodymai yra nuoseklūs, iš esmės sutampa su nukentėjusiojo R. C. parodymais ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, kad minėti liudytojai siektų apkalbėti J. S. . Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas S. M. parodė, jog prie nukentėjusiojo priėjo V. P. ir siūlė išeiti pakalbėti dėl skolos. Tačiau šie parodymai nepatvirtina, kad R. C. buvo skolingas V. P. .

J. S. nurodo, kad nusikaltimas nebuvo daromas ir tai įrodo nuteistųjų važiavimas pas R. C. seserį ir į Vilniaus 7 policijos komisariatą, kuriame V. P. turėjo registruotis. Šis nuteistojo argumentas atmetamas, nes minėtos aplinkybės neįrodo, kad nuteistieji nedarė nusikaltimo. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo padaryto nusikaltimo aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus. Be to, ikiteisminio tyrimo metu J. S. nuoširdžiame prisipažinime nurodė, kad 2005 m. vasario 24 d., 8-9 val., Vasilijus (V. P. ) bute sumušė nukentėjusįjį, po to R. C. vežė pas seserį, kad šis paimtų pinigus. Kai R. C. niekas į namus neįsileido, nuvežė prie garažų, esančių už degalinės „Neste“. Analogiškai apie įvykio aplinkybes aiškino ir nukentėjusysis. Be to, nukentėjusysis nurodė, kad nuteistieji jį mušė prie garažų, esančių už degalinės „Neste“. Kad R. C. buvo sumuštas, patvirtino liudytojai G. J. , E. S. , D. R. , M. Ž. , V. M. , S. M. , T. V. , taip pat teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog „R. C. padarytas dešinės pusės kaktinės ir smilkininės sričių sumušimas su galvos smegenų sukrėtimu, galimai aplinkybėse nurodytu laiku“ (2005 m. vasario 24 d.) (t. 1, b. l. 61). Pastarasis įrodymas objektyviai patvirtina būtent nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes.

Apeliantas skunde nurodo, kad R. C. : 2005 m. gegužės 26 d. Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme, duodamas parodymus, patvirtino, jog buvo skolingas J. S. ; sumelavo savo duomenis ikiteisminio tyrimo pareigūnams; nesikreipė į policiją dėl V. P. atliekamų nusikalstamų veiksmų 2005 m. vasario 17, 18 ir 19 d.; turi pagrindą apkalbėti J. S. ; 2005 m. balandžio 13 d., 2005 m. gegužės 26 d. ir 2005 m. rugpjūčio 8 d. davė skirtingus parodymus. Šie nuteistojo J. S. argumentai yra atmetami. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad R. C. 2005 m. gegužės 26 d. Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme, duodamas parodymus, patvirtino, jog yra skolingas J. S. , tačiau jis taip pat nurodė, kad 30 Lt skolą grąžino, o 2005 m. vasario 24 d. J. S. neminėjo jokios skolos (t. 1, b. l. 91-97). Liudytoja M. Ž. parodė, kad kai jos (M. Ž. ir V. M. ) su broliu (R. C. ) būdavo kavinėje, sąskaitas apmokėdavo ji arba V. M. . Nuo to laiko, kai iš T. V. buvo atimtas telefonas, iki brolio sumušimo teiravosi barmenės, ar brolis skolingas, o ši atsakiusi, kad neskolingas (t. 3, b. l. 176-188). Faktai, kad R. C. sumelavo savo duomenis ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir nesikreipė į policiją dėl V. P. atliekamų nusikalstamų veiksmų 2005 m. vasario 17, 18 ir 19 d., neturi reikšmės kvalifikuojant nuteistųjų nusikalstamus veiksmus. Be to, R. C. duodamas, parodymus teisme, patvirtino, kad policininkams ir ligoninėje prisistatė ne savo pavarde, nes tuo metu buvo ieškomas ir bijojo, kad J. S. ir V. P. nerastų ligoninėje (t. 3, b. l. 178-188). Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiojo R. C. nurodytos priežastys dėl neteisingų savo anketinių duomenų pateikimo ir gyvenamosios vietos nurodymo yra logiškos ir atitinka faktinėms bylos aplinkybėms. Teismo kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad nukentėjusysis nuo pat pradžių nuosekliai ir detaliai aiškino įvykio aplinkybes, kurios iš esmės sutampa su liudytojų, nuteistųjų parodymais ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis R. C. siekė apkalbėti nuteistąjį J. S. . Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat kruopščiai išnagrinėjo, aptarė ir įvertino nenuoseklius nuteistųjų J. S. ir V. P. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, juos sugretino su teisme duotais parodymais.

J. S. skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog 2005 m. vasario 24 d. R. C. turėjo 150 Lt ir kad nuteistieji juos paėmė, nes nukentėjusysis galėjo juos pragerti. Teisėjų kolegija mano, kad šis faktas buvo nustatytas teisingai, nes R. C. nuo pat pradžių nurodė, kad iš jo 2005 m. vasario 24 d. iš užrašų knygutės buvo paimta 150 Lt suma, liudytojai J. F. , J. K. patvirtino, jog nukentėjusysis minėtą dieną turėjo daug pinigų.

J. S. prašymas liudytojo V. G. parodymus vertinti kritiškai, nes 2005 m. vasario 24 d. minėtas liudytojas buvo labai girtas, į teismo posėdžius ateidavo neblaivus, parodymus davė tik formaliai, yra nepagrįstas. Liudytojas V. G. teisme patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistojo nurodomas faktas, jog tą dieną liudytojas V. G. buvo girtas, nepatvirtintas. Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamojo posėdžio metu minėtas liudytojas parodymus davė būdamas blaivus, todėl jo parodymų negalima laikyti niekiniais.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neatitinka byloje surinktų duomenų, t. y. J. S. davė prieštaringus parodymus, o ne teisingus, skunde minimi liudytojai buvo apklausti 2005 m. kovo 9 d., o ne po 2–3 mėnesių. Nuteistojo teiginys, kad V. G. bute prieš R. C. nebuvo vartojamas smurtas, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Nukentėjusysis R. C. parodė, kad V. G. bute prieš jį buvo vartojamas smurtas ir jis per prievartą buvo išvestas iš buto. Iš šio liudytojo V. G. parodymų taip pat matyti, kad nukentėjusysis nei įvykio išvakarėse, nei ryte sumuštas nebuvo, o atėję J. S. ir V. P. apie kažką kalbėjosi virtuvėje. Nors liudytojas V. G. ir nematė kokiomis aplinkybėmis buvo sumuštas ir prievarta išvestas iš buto nukentėjusysis, iš jo prievartaujamas turtas, tačiau tai neprieštarauja nukentėjusiojo nurodytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad būtent nuteistieji vartojo smurtą R. C. atžvilgiu pastarojo nurodytomis aplinkybėmis. Apygardos teismo padarytos išvados neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamąsias bylas“ nuostatoms.

Nuteistasis V. P. skunde nurodo, kad augina du nepilnamečius vaikus, yra įsidarbinęs UAB „Termoizola“ taip pat, kad nukentėjusysis atsisakė civilinio ieškinio ir jam atleido, todėl yra pagrindas švelninti paskirtą bausmę. BK 61 str. 2 d. nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Apygardos teismas, skirdamas V. P. ir J. S. bausmę, įvertino nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes (abu anksčiau kelis kartus teisti), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir sunkinančią aplinkybę, kad veikė bendrininkų grupe, jų kaltę ir kilusius padarinius. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, apeliantams paskirta laisvės atėmimo bausmė žymiai mažesnė nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytas vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, V. P. ir J. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra per griežtos. Apeliacinės instancijos teismui nepateikta įtikinamų argumentų ir įrodymų, kuriais remiantis apeliacinės instancijos teismas apeliantams galėtų skirti švelnesnę bausmę. Tai, kad V. P. įsidarbino, išlaiko šeimą, nukentėjusysis atleido ir atsisakė civilinio ieškinio, jam taikyti BK 62 str. 1 d. ar 2 d. 2, 5 p. nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę nėra pagrindo.

Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jo keisti remiantis apeliaciniais skundais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų J. S. ir V. P. apeliacinius skundus atmesti.