Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorei Linai Svidinskaitei Ridikei, išteisintojo R. G. gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro A. B. skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. G., gimęs (duomenys neskelbtini), išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 310 straipsnį (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 15 d.), nesant jo veikoje nusikalstamos veikos sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinamas tuo, kad jis, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 11 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, negyvenamoje sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), priklausančioje E. G., pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2, 17 punktuose nurodytus reikalavimus, privalėdamas suteikti veterinarinę pagalbą gyvūnams, kai tokia pagalba būtina, pakankamai gyvūnus šerti ir girdyti, žiauriai elgėsi su gyvūnais, sodyboje įrengtuose voljeruose, tamsoje, be maisto, vandens ir veterinarinės priežiūros, pavojingomis gyvybei sąlygomis, ilgam laikui paliko jam priklausančius penkis šunis, iš kurių du šunys 2014 m. kovo 11 d. sodyboje buvo rasti nugaišę dėl dehidratacijos, išliesėjimo bei išsivysčiusio bendro organizmo išsekimo, o trys šunys buvo rasti išliesėję, išsekę, taip žiauriai elgėsi su gyvūnais, juos kankino, tai yra padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 15 d.).

Kėdainių rajono apylinkės teismas skundžiamu 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu R. G. išteisino, konstatavęs, kad jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 310 straipsnyje, sudėties požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti R. G. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 310 straipsnyje, ir nubausti jį laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams. Įpareigoti R. G. neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nėra susiję su darbu. Taip pat – įpareigoti neturėti, nenaudoti ir neįsigyti šunų. Taikyti BK 72 straipsnį ir iš R. G. paimtus šunis konfiskuoti ir perduoti jais toliau rūpintis VšĮ „(duomenys neskelbtini)“.

Skunde teigiama, kad, nors apylinkės teismas ir pripažino, jog išteisintasis nepakankamai šerdamas ir girdydamas gyvūnus, laikydamas juos nešvariose, tamsiose patalpose, nesuteikdamas reikiamos veterinarijos priežiūros, žiauriai su jais elgėsi, gyvūnus kankino, tačiau visiškai nepagrįstai nusprendė, kad jo neteisėta veika turi būti vertinama kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 90 straipsnyje. Be to, apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Seime užregistruotomis Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4, 5, 20 straipsnių pakeitimo įstatymo projektu Nr. XIIP-2796, neturinčiu jokios juridinės galios. Anot prokuroro, nuosprendžius teismas privalo grįsti tik galiojančiais teisės aktais. Taip pat teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, nepagrįstai neatsižvelgdamas į tai, kad BK 310 straipsnyje numatyta veika gali būti padaryta tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia, kai kaltininkas numato, kad dėl jo nepagrįstų veiksmų gyvūnas gali žūti ar būti suluošintas, jam sukeltas didelis fizinis skausmas ar kitos fizinės kančios, ir nors šių padarinių nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. G. atsakomybės, tinkamai neįvertino, jog jo neteisėti veiksmai tęsėsi ilgą laiką, dėl jų vienam iš gyvūnų kilo įstatyme numatyti padariniai – gyvūnas žuvo, kad išteisintasis žiauriai elgėsi ne prieš vieną, o prieš kelis gyvūnus. Toks jo elgesys buvo tęstinio pobūdžio ir, anot prokuroro, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, akivaizdu, kad išteisintojo veiksmai savo pavojingumu peržengė administracinės teisės normomis reguliuojamų santykių ribas ir peraugo į baudžiamąją atsakomybę. Apeliantas akcentuoja, kad R. G. žiaurus elgesys su gyvūnais pasireiškė visuomenėje netoleruotinais ir būtinumu nepagrįstais veiksmais, pasireiškusiais nepateisinamu negailestingumu ir savivale gyvūnų atžvilgiu. Tokie jo veiksmai nebuvo pagrįsti objektyviai egzistuojančiomis aplinkybėmis, galinčiomis pateisinti jo elgesį.

Prokuroro nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai patikėjo išteisintojo nenuosekliais parodymais, nesuabejojo jų patikimumu, kad voljere rastas nugaišęs šuo buvo apie 14-16 metų amžiaus ir jis nugaišo dėl senatvės, o prieš nugaišdamas nebesimaitino. Pirmosios instancijos teismas nevertino neteisėtų kaltinamojo veiksmų, susijusių su būtinosios veterinarinės pagalbos gyvūnui nesuteikimu, kas remiantis Gyvūno gerovės apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktu taip pat yra laikytina žiauriu elgesiu. Šios aplinkybės, net ir vadovaujantis išteisintojo parodymais, patvirtina netiesioginę jo tyčią įstatyme numatytų pasekmių – gyvūno žūties – atžvilgiu. Nepaisant to, apeliantas taip pat pažymi, kad esmines bylos faktines aplinkybes įrodinėti vienintelio kaltinamojo parodymais būtų galima tik tada, jei šie parodymai jokiose aplinkybėse nekeltų abejonių ir pilnai atitiktų kitus bylos įrodymus. Šiuo atveju, R. G. parodymai nenuoseklūs, juos paneigia liudytojų parodymai ir byloje esanti specialisto išvada. Anot prokuroro, apylinkės teismas visiškai nepagrįstai neatsižvelgė į Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Kauno skyriaus vyresniojo gydytojo J. G. pateiktą gaišenos patologinės medžiagos patologinio anatominio tyrimo aktą, kuriame nurodyta, kad šuo nugaišo dėl dehidratacijos, išliesėjimo ir išsivysčiusio bendro organizmo išsekimo. Apeliantas akcentuoja, kad šiame akte nėra jokių užuominų, kad šuo galėjo nugaišti dėl senatvės. Todėl išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas padarė neteisingą išvadą, kad nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių kategoriškai tvirtinti, jog šuo nugaišo būtent dėl to, kad kaltinamasis su juo žiauriai elgėsi tyčia nešerdamas ir negirdydamas, o ne dėl senatvės. Prokuroro manymu, kilus abejonėms dėl minėto akto objektyvumo, būdamas aktyvus, apylinkės teismas privalėjo iškviesti į teismo posėdį ir apklausti specialistą J. G., tačiau to nepadarė. Todėl apeliacinio skundo nagrinėjimo metu šias aplinkybes reikėtų papildomai ištirti ir įvertinti atliekant papildomą įrodymų tyrimą BPK 324 straipsnio 6 dalies pagrindu, t. y. iškviesti ir apklausti specialistą – Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Kauno skyriaus vyresnįjį gydytoją J. G..

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Gynėja prašė prokuroro skundą atmesti, o nuosprendį palikti nepakeistą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Kartu pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad R. G. neteisėta veika šiuo atveju ir šiomis nustatytomis aplinkybėmis turi būti vertinama kaip administracinis teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 90 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 15 d.), išteisino jį iš kaltinimo pagal BK 310 straipsnį (redakcija, galiojusi iki 2015 m. liepos 15 d.). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, su tokia apylinkės teismo išvada visiškai sutinka.

Atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnais ir jų kankinimą numato tiek BK 310 straipsnis, tiek ATPK 90 straipsnis. Iki 2015 m. liepos 15 d. galiojusiose BK 310 straipsnio ir ATPK 90 straipsnio redakcijose buvo pakankamai neaiškiai nustatytos baudžiamosios ir administracinės atsakomybės taikymo ribos. Siekdamas atriboti administracinės atsakomybės ir baudžiamosios atsakomybės ribas, įstatymų leidėjas nuo 2015 m. liepos 15 d. įtvirtino, kad pagal baudžiamąją teisę žiaurus elgesys su gyvūnu, jo kankinimas yra laikomi kaip viena veika, kuri visais atvejais siejama su padariniais („jeigu dėl to gyvūnas žuvo arba buvo suluošintas“). Iki 2015 m. liepos 15 d. galiojusioje BK 310 straipsnio redakcijoje buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už dvi alternatyvias veikas – arba žiaurų elgesį su gyvūnu, arba gyvūno kankinimą, tačiau už žiaurų elgesį su gyvūnu baudžiamoji atsakomybė atsirasdavo tik kilus straipsnio dispozicijoje nurodytiems padariniams – kai dėl kaltininko žiauraus elgesio gyvūnas žūna arba būna suluošinamas, o antruoju atveju, kai gyvūnas kankinamas, kokių nors pasekmių dėl tokio elgesio kilimas nebuvo būtinas baudžiamajai atsakomybei atsirasti, pakako nustatyti patį gyvūno kankinimo faktą. Kita vertus, BK 310 straipsnyje numatytas nusikaltimas visais atvejais gali būti padaromas tik tyčia, kai straipsnio dispozicijoje nurodyti kaltininko veiksmai nėra sąlygoti objektyviai egzistuojančiu (pateisinamu) būtinumu žaloti ar žudyti gyvūną.

Kankinimo sąvokos BK tiesiogiai neapibrėžia, tačiau teismų praktikoje, nagrinėjamo įvykio apimtyje, kankinimu suprantamas tam tikrą laiką trunkantis poveikis į kūną, sukeliantis dideles fizines kančias. Be to, būtina įvertinti ir tai, kad BK 129, 135 bei 138 straipsniuose, numatančiuose atsakomybę už žmogaus nužudymą ir sveikatos sutrikdymą, kaip viena iš šias veikas kvalifikuojančių aplinkybių vartojama sąvoka „kankinant ar kitaip itin žiauriai“. Pastaroji aplinkybė rodo, kad įstatymo leidėjas kankinimą laiko vienu iš itin žiauraus nusikalstamo elgesio būdų. Iš to, bei iš BK 310 straipsnio konstrukcijos, kai baudžiamajai atsakomybei už žiaurų elgesį su gyvūnu atsirasti būtinos atitinkamos pasekmės, o už kankinimą pasekmės nėra būtinos, darytina išvada, kad BK 310 straipsnyje vartojama sąvoka „kankino“, pirmiausia turi būti suprantama kaip itin žiaurus elgesys su gyvūnu, t. y. kankinimo atveju kaltininko elgesys su gyvūnu pagal veiksmų trukmę, apimtį, kryptingumą, naudojamus įrankius ir panašiai, neabejotinai turi viršyti visuomenėje suvokiamo paprasto žiauraus elgesio ribas.

Nagrinėjamu atveju, nors pas R. G. ir buvo rastas vienas negyvas šuo, tačiau byloje nepaneigta išteisintojo versija, kad šuo, kuris anksčiau priklausė jo tėvui, buvo senas ir krito ne iš bado, bet dėl senatvės, nors prieš nugaišdamas ilgokai nieko neėdė. Nepaisant to, nors Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto 2014 m. kovo 13 d. išvadoje Nr. 28-29 teigiama, kad šuo nugaišo dėl dehidratacijos, išliesėjimo ir išsivysčiusio bendro organizmo išsekimo, tačiau akivaizdu, kad šioje išvadoje nebuvo vertinamas šio šuns amžius. Jeigu tikėti, kad rastas negyvas šuo anksčiau priklausė išteisintojo tėvui, tai akivaizdu, jog jo tėvas J. G. mirė (duomenys neskelbtini). (T. 1, b. l. 76), kas reiškia, jog 2014 m. šiam šuniui buvo mažiausiai 14 metų, todėl neatmestina ir tai, jog, kad jo mirtį nulėmė ne tik išsekimas dėl dehidracijos ir išliesėjimo, bet ir senatvė. Taigi, pasekmės dėl žiauraus elgesio su gyvūnu nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžios. Kita vertus, aukštesnysis teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad byloje esančių įrodymų visuma vienareikšmiškai patvirtina, jog R. G. prižiūrimiems šunims trūko maisto, veterinarinės priežiūros, jie buvo laikomi itin nešvariose patalpose, t. y. jis dėl aplaidumo žiauriai elgėsi su gyvūnais, taip juos kankino. Tačiau, kolegijos įsitikinimu, toks elgesys savo pavojingumo laipsniu, neatitinka BK 310 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Kasacinėje praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad R. G., nors ir nebūdamas šunų savininku ir tiesiogiai pagal įstatymą atsakingu už jų priežiūrą, tačiau laisvanoriškai prisiėmęs tokią pareigą, akivaizdžiai jais tinkamai nesirūpino, pakankamai negirdė ir nešėrė, taip dėl aplaidumo žiauriai elgdamasis su gyvūnais ir juos kankindamas. Tačiau nėra akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog kaltininkas taip elgėsi ne dėl aplaidumo ar dėl jo nurodytų kitų ne nuo jo priklausančių objektyvių priežasčių, o tyčia, turėdamas tikslą gyvūnus kankinti, juo labiau suluošinti ar pražudyti. Todėl aukštesnysis teismas, pritardamas apylinkės teismo išvadoms, konstatuoja, kad R. G. veiksmuose gali būti tik požymiai administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 90 straipsnyje, ir nėra nusikaltimo numatyto BK 310 straipsnyje sudėties. Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais, įstatyminio pagrindo nėra.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2015 m. liepos 28 d. pažyma Nr. TP-7-(2.10)-2944 „Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos R. G., išlaidas sudaro 34,74 Eur, kurios vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi priteistinos iš kaltinamojo valstybės naudai (T. 2, b. l. 12).

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti; teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-46-895/2015 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje buvo paduotas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas nuteistojo R. G. padėtį bloginančiais pagrindais. Be to, BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Be kita ko, išnagrinėjusi bylą, Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Todėl teisėjų kolegija, esant nurodytoms aplinkybėms, sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą, iš R. G. nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 17 d. nuosprendžio atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl išlaidų priteisimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos ir yra neskundžiama.