- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-211-40/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Liudvika Tupienė (pirm.), Danutė Burbulienė, Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Alnida“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rivesta“
- Kategorijos
- 121.19.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas A. Monstavičienė Procesinio sprendimo kategorija 121.19.2.
NUTARTIS
2007 m. liepos 3 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Liudvikos Tupienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Alnida“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-0217-79/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rivesta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Alnida” dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Rinvesta“ su ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą ir prašė iš atsakovo UAB „Alnida“ priteisti 3150 Lt skolą, 228 Lt delspinigių ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu 2006 m. rugpjūčio 16 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo iš ieškovo nupirkti betoninius gaminius ir už juos sumokėti. Ieškovas pagal 2006 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą – faktūrą Nr. RIN 100002 pardavė atsakovui gaminių už 4916,35 Lt. Tačiau atsakovas už pateiktą produkciją atsiskaitė tik iš dalies ir liko skolingas 3000 Lt už pateiktas prekes bei 150 Lt už padėklus. Atsakovui 2006 m. rugsėjo 28 d. buvo išsiųsta pretenzija, tačiau atsakovas skolos neapmokėjo iki šiol.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas UAB „Alnida“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį, parduodamas atsakovui nekokybiškus gaminius. Taip pat ieškovas nepateikė atitikties sertifikato ir deklaracijos. Atsakovas pažymėjo, jog 2006 m. rugsėjo 26 d. raštu kreipėsi į ieškovą ir nurodė ieškovui išsivežti gaminius. Bet atsakovas prašė ieškovo pateikti gaminių dokumentus, tačiau ieškovas atsisakė tai daryti. Taip pat atsakovas nurodė, kad iš ieškovo medinių padėklų nepirko, todėl nepagrįstas ieškovo reikalavimas priteisti 150 Lt už padėklus
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2007 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui UAB ,,Rinvesta“ iš atsakovo UAB ,,Alnida“ 3000 Lt skolos, 228 Lt delspinigių ir 6 proc. palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2006 m. lapkričio 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 96,84 Lt žyminio mokesčio ir 750 Lt advokato atstovavimo išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Nurodė, kad nepagrįsti atsakovo teiginiai, jog ieškovas pateikė nekokybiškus gaminius, todėl atsakovas apmokėjo tik už dalį gaminių. Teismas pažymėjo, kad šalys sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties neginčijo. Sutarties 3.2. punkte sutarė, kad dėl nekokybiškos produkcijos pretenzijos turi būti pareikštos raštu per 7 kalendorines dienas nuo šios produkcijos priėmimo dienos, o dėl nekokybiškos produkcijos pagaminimo turi būti surašomas aktas, nurodant nekokybiškų gaminių skaičių, kuris turi būti pasirašomas sutarties šalių įgaliotų atstovų, tačiau atsakovas nepateikė duomenų, jog minėti aktai buvo surašyti. Atsakovo 2006-09-28 raštas adresuotas ieškovui yra tik reikalavimas išsivežti produkciją, kuris pateiktas ne tik pavėluotai, bet ir vienašališkai, tuo pažeidžiant sutarties sąlygas. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog minėtas pranešimas buvo išsiųstas ieškovui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Alnida“ prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 16 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovas 2007 m. rugpjūčio 1 d. parengiamajame teismo posėdyje prašė teismo išreikalauti iš ieškovo gamybos kontrolės žurnalą. Kontrolės žurnale esantys duomenys patvirtinta, jog ieškovas pateikė nekokybiškus gaminius. Tačiau teismas tokį atsakovo prašymą atmetė, tuo pažeisdamas rungimosi principą, nesudarydamas galimybės atsakovui pagrįsti savo atsikirtimus į ieškovo reikalavimus. Be to, teismas, atmesdamas minėtą atsakovo prašymą, neatskleidė bylos esmės. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino 2006 m. rugpjūčio 16 d. atitikties deklaracijos pateikimo atsakovui momento, deklaracijos turinio atitikties teisės aktų reikalavimams, o tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą. Pirmosios instancijos teismas netinkanamai aiškino pirkimo – pardavimo sutarties instituto normas, nepagrįstai konstatavo, jog pretenzijos dėl nekokybiškos produkcijos galėjo būti reiškiamos tik per 7 kalendorines dienas. Teismas, priteisdamas ieškovui iš atsakovo 228 Lt delspinigių, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos delspinigių priteisimo srityje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Rinvesta“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas UAB „Rinvesta” ir atsakovas UAB „Alnida“ 2006 m. rugpjūčio 1 d. sudarė sutartį Nr. 060801/01, kuria ieškovas įsipareigojo savo jėgomis ir medžiagomis pagaminti betoninius gaminius grindinio klojimui, o atsakovas įsipareigojo juos priimti ir sumokėti už juos šalių suderintą kainą (sutarties 1.1 punktas) (b.l. 3). 2006 m. rugpjūčio 16 d. krovinio važtaraštis patvirtina, kad ieškovas atsakovui pristatė stačiakampes grindinio trinkeles (b.l. 6) bei pateikė 2006 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą – faktūrą 4916,35 Lt apmokėjimui per 30 dienų. Kaip teigia ieškovas, už gautą produkciją atsakovas atsiskaitė dalinai ir liko skolingas 3000 Lt bei 150 Lt už padėklus. Ieškovas 2006 m. rugsėjo 28 d. atsakovui pateikė pretenziją Nr.1, kurioje nurodė atsakovui įsiskolinimą sumokėti iki 2006 m. rugsėjo 29 d. (b.l. 8)
Atsakovas teigia, kad ieškovas pažeidė tarp šalių sudarytą sutartį, nes pardavė nekokybiškus gaminius, parduotiems gaminiams nepateikė atitikties sertifikato, atitikties deklaracijos, todėl 2006 m. rugsėjo 28 d. ieškovui pateikė raštą, kuriame nurodė, kad ieškovo pateikta produkcija yra nesertifikuota ir nekokybiška bei pareikalavo, jog ieškovas išsivežtų gaminius iki 2006 m. rugsėjo 29 d. (b.l. 26)
Tarp šalių sudarytos sutarties 2.4 punktu ieškovas įsipareigojo pagaminti gaminius, kurie atitiks techninius standartus, higienos ir kitų tarnybų bei LR norminių aktų reikalavimus. Sutarties 3.1 punkte šalys numatė, kad dėl nekokybiškos produkcijos pagaminimo, kiekvienu atveju turi būti surašomas aktas, nurodant nekokybiškų gaminių skaičių, kuris pasirašomas šios sutarties šalių įgaliotų atstovų. Pretenzijos dėl nekokybiškos produkcijos turi būti pareikštos raštu per 7 kalendorines dienas nuo šios produkcijos priėmimo, priešingu atveju laikoma, kad gaminiai pagaminti kokybiškai ir pirkėjas privalo už juos atsiskaityti pagal sutartyje numatytas sąlygas (sutarties 3.2 punktas).
Minėti bylos duomenys leidžia teigti, kad atsakovas pateiktus ieškovo gaminius priėmė 2006 m. rugpjūčio 16 d., tačiau pagal pateiktą tos pačios dienos PVM sąskaitą – faktūrą, kaip numatyta tarp šalių sutarties 4.2 punkte, per 30 dienų su ieškovu neatsiskaitė. Taip pat bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas nei gaminių priėmimo momentu, nei per sutartyje numatytas 7 kalendorines dienas nuo gaminių pateikimo dienos, pretenzijų dėl nekokybiškos produkcijos nereiškė. Be to, byloje nėra duomenų, kad tarp šalių būtų surašytas nekokybiškų gaminių aktas pagal tarp šalių sudarytos sutarties 3.1 punkte nustatytą tvarką. Atsakovo prie atsiliepimo į ieškinį pateikė 2006 m. rugsėjo 28 d. raštą, kuriame nurodytas reikalavimas išsivežti pateiktus gaminius, nes jie yra nesertifikuoti ir nekokybiški. Tačiau atsakovas tiek minėtame rašte, tiek teismo posėdyje nenurodė konkrečių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovo pateikti gaminiai yra nekokybiški. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog minėtas raštas buvo įteiktas ieškovui. Taip pat pastebėtina, kad atsakovas neginčijo ir tarp šalių sudarytos sutarties, kurios pagrindu ieškovas atsakovui pateikė gaminius už kuriuos darbar reikalauja apmokėti. Todėl apelianto argumentai, kad ieškovas pateikė nekokybišką produkciją, nepateikė atitikties deklaracijos, o tai sudaro pagrindą už tokią produkciją nemokėti, laikytini visiškai nepagrįstais, prieštaraujančiais byloje esantiems įrodymams.
Apeliantas teigia, kad teismas, atmesdamas jo prašymą išreikalauti iš ieškovo gamybos kontrolės žurnalą, apribojo atsakovui galimybę pagrįsti savo atsikirtimus į ieškovo reikalavimus bei pažeidė rungimosi principą. Su tokiais apelianto argumentais negalima sutikti, nes jau minėti bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas bando įrodinėti, jog ieškovo pristatyti gaminai yra nekokybiški po to, kai ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl įsiskolinimo priteisimo. Be to, atsakovas, kaip jau buvo minėta, nenurodo, kokius konkrečius reikalavimus kelia ieškovo pateiktiems gaminiams ir kokių reikalavimų ieškovo patekti gaminiai neatitinka.
Atmestinas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netikinamai aiškino pirkimo – pardavimo sutarties instituto normas. Atsakovo nurodyto CK 6.338 straipsnio 1 dalyje numatyta, kai sutartis ar įstatymai nenustato ko kita, pirkėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl parduotų daiktų trūkumų, jeigu jie buvo nustatyti per šiame straipsnyje nurodytus terminus. Tačiau tarp šalių sudarytos sutarties 3.2 punkte yra numatytas 7 kalendorinių dienų terminas pretenzijai pareikšti. Taip pat pažymėtina, kad pirkimo – pardavimo sutarties instituto normų aiškinimas šiuo atveju neturėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui, nes atsakovo argumentai, jog ieškovas pateikė nekokybišką produkciją, nepagrįsti jokias byloje esančiais įrodymais.
Teismas jam suteikiama teise mažinti delspinigius naudojasi savo nuožiūra, atsižvelgdamas į teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes: į prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, prievolės sumą, palyginus su delspinigių suma, ir kitus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Valstybės įmonė Valstybės turto fondas v. UAB “Bartašiškės”, bylos Nr. 3K-3-757/2002, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje L. A. D. v. GNSB “Krantas-2”, bylos Nr. 3K-3-721/2002). Šioje byloje iš šalių sutarties turinio matyti, kad šalys susitarė dėl 0,2 proc. delspinigių už kiekvieną praleistą mokėjimų dieną dydžio (6.1 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad šalių sudaryta sutartimi nustatyti delspinigiai yra pernelyg didelės netesybos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pagal tarp šalių sudarytą sutartį delspinigių sumą skaičiuoja tik už 38 kalendorines dienas (3000x 0,2 proc. – 6 Lt už kiekvieną uždelsta dieną) (6 x 38 – 228 Lt), nors turėjo teisę skaičiuoti delspinigius už 53 dienas (atsakovas privalėjo su ieškovu atsikaityti per 30 d. nuo 2006 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitos - faktūros pateikimo, t.y. 2006-09-16, ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi 2006-11-07), nėra pagrindo teigti, jog ieškovo prašomų priteisti delspinigių suma yra aiškiai per didelės netesybos, prieštaraujančios pagrindiniams civilinių teisinių santykių – sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad priteistų delspinigių dydis turi atstatyti teisingumą tarp teisinių santykių šalių, t. y. turi kompensuoti ieškovo patirtus nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo ir pastatyti jį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei kita šalis būtų tinkamai vykdžiusi sutartinius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2003 m. vasario 5 d. nutartis Nr. 3K-3-218/2003, c.b. M. R. v. V. P.). Teismas, spręsdamas klausimą dėl delspinigių dydžio mažinimo, turi vertinti sutarties šalių santykius dėl apmokėjimo už prekes ir paslaugas tiek iki ieškovo nurodyto laikotarpio, už kurį prašoma priteisti delspinigius, tiek šalių elgesį po šio laikotarpio. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas nedėjo maksimalių pastangų įvykdyti šalių pasirašyta sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Kadangi delspinigių paskirtis – užtikrinti, kad pavėluotų mokėjimų pasekmės būtų tokios, kurios neskatintų skolininko praleidinėti prievolių vykdymo terminus, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovo prašomų delspinigių sumą, kaip kompensaciją už nuostolius, susidariusius dėl skolininko pavėluoto mokėjimo.
CK 6.258 straipsnio 3 dalyje nurodyti du alternatyvūs pagrindai, kai teismas turi teisę sumažinti netesybas, tačiau šie pagrindai nėra besąlyginiai, įpareigojantys teismą mažinti netesybas, dėl to nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas besąlygiškai privalėjo mažinti netesybas.
Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš UAB „Alnida“ 4,72 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.