- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-22
- Bylos Nr.
- 2S-1767-657/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Kreditorius
- R. R.
- Pareiškėjas
- R. J.
- Suinteresuotas asmuo
- UAB „Nordecum“, UAB „4finance“, UAB „Via SMS LT“, Alfa-Omega Money Services Group
- Advokatai
- Jurgita Spaičienė
Kauno apygardos teismo teisėja Žibutė Budžienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus R. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-7863-800/2014 pagal pareiškėjo R. J. pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo, suinteresuotieji asmenys – UAB „Nordecum“, UAB „4finance“, UAB „Via SMS LT“, Alfa-Omega Money Services Group s.r.o. Creditcentre.eu“, UAB „Katalogas“, UAB „Ferratum“, UAB „Minibank“, UAB „MCB Finance“, R. R., A. R. J., antstolė G. A., Ž. J. ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas R. J. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą (T.1, b.l. 111-112). Nurodė, kad bendra jo įsiskolinimų kreditoriams suma sudaro 507.040,49 Lt. Didžioji įsiskolinimo dalis 462.437,00 Lt susidarė per 2000-2004 metų laikotarpį, kai pasiskolino lėšų iš kreditoriaus R. R., kurias įnešė į UAB (duomenys neskelbtini) kasą apyvartinių lėšų padidinimui tikėdamasis atsiimti su palūkanomis. UAB (duomenys neskelbtini) 2006-03-17 buvo iškelta bankroto byla ir pareiškėjas paskolintų lėšų neatgavo. Palūkanų mokėjimui ir kredito grąžinimui skolinosi iš kitų kreditorių, kol skolos išaugo ir suprato, kad grąžinti jų nepajėgs. Nurodo, kad yra nedarbingas, gauna netekto darbingumo pensiją, dirbti negali.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. gegužės 22 d. nutartimi pareiškimą tenkino ir iškėlė R. J. bankroto bylą; paskirti bankroto administratoriumi A. P. (T.3, b.l. 26-30). Teismas nustatė, kad bendra pareiškėjo nekilnojamojo turto vertė sudaro 108.200,00 Lt ( įskaitant ½ dalį namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas kiekvieną mėnesį gauna netekto darbingumo pensiją 671,54 Lt. Swedbank sąskaitos išrašas patvirtina, kad pareiškėjas piniginių lėšų banko sąskaitoje turi tik 0,18 Lt; likutis banko „Citadele“ sąskaitoje nėra nurodytas, bet, teismo nuomone, iš sąskaitoje esančių lėšų judėjimo galima daryti prielaidą, kad likutis yra neigiamas. Pareiškėjas debitorių neturi, akcijų, vertybinių popierių neturi. Pareiškėjas yra iš dalies nedarbingas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagal savo turtinę padėtį, net ir įskaičiuojant pusę namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), faktiškai negali įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų kreditoriams, o skolinių įsipareigojimų suma, kurios pareiškėjas negali įvykdyti, akivaizdžiai viršija 25 MMA. Be to, teismas atsižvelgė, kad vykdymo procesas iki šiol buvo nesėkmingas, pareiškėjo pajamos yra mažos, likvidus turėtas turtas buvo parduotas, kitas pareiškėjo turtas nebuvo nupirktas, ir niekas nesiėmė aktyvesnių veiksmų padaryti pareiškėjo turtą labiau patrauklų pirkėjams, aktyviau ieškoti pardavimo galimybių, kas parodo, kad reali turimo turto vertė gali būti dar mažesnė. Pareiškėjo gaunamų pajamų nepakaktų padengti skolinius įsipareigojimus visiems kreditoriams, o šių įsipareigojimų suma didesnė nei 700.000,00 Lt. Teismo vertinimu, atsisakymas iškelti pareiškėjui bankroto bylą nagrinėjamu atveju neatitiktų nei paties skolininko, nei kreditorių interesų. Atsisakius iškelti bankroto bylą, pareiškėjas toliau liktų nemokus, išieškojimas ir toliau liktų vangus ir neaktyvus. Iškėlus bankroto bylą pareiškėjo turtu disponuotų turto administratorius, kuris galėtų imtis aktyvesnių veiksmų nustatyti turto masę, realizuoti turtą ir pan. Todėl teismas darė išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjui iškelti bankroto bylą. Teismas konstatavo, kad duomenų apie pareiškėjo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo sudarytus CK 6.67 str. nurodytus sandorius, dėl kurių pareiškėjas būtų tapęs nemokiu, nepateikta ir teismui tokie sandoriai nežinomi. Teismas sprendė, kad nors pareiškėjas ėmė greituosius kreditus ir tiksliai neaiškus jų panaudojimas, tačiau visos šios paskolų sutartys kartu paėmus nebuvo priežastis, dėl ko pareiškėjas tapo nemokus. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjo nesąžiningumas imant greituosius kreditus negali būti pagrindas nekelti jam bankroto bylos. Be to, teismas išsireikalavo duomenis, iš kurių galima spręsti, kad pareiškėjas netapo nemokus dėl savo žalingų įpročių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, ir dėl ko jis būtų tapęs nemokus. Nėra duomenų, kad nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų, ar kad pareiškėjui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog egzistuoja nors viena iš Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje numatytų aplinkybių.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą motyvai
Atskiruoju skundu kreditorius R. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui atmesti (T.3, b.l. 58-64). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pareiškėjas nesilaikė Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnyje nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. Nesilaikant įstatymo nustatyto reikalavimo ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo dienos raštu apie tokį ketinimą pranešti visiems kreditoriams, jau pareiškimo priėmimo stadijoje buvo pažeistos apelianto ir kitų kreditorių teisės ir galimybės tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių apie pranešimų įteikimą visiems kreditoriams.
2. Pagal CPK 246 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas pareiškimą turėjo palikti nenagrinėtu, kadangi pareiškėjas nuo pat teismo proceso pradžios nebuvo aktyvus, neatvyko nei į vieną teismo posėdį, neinformavo teismo apie neatvykimo priežastis, visiškai nesidomėjo bylos eiga.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas yra nepajėgus vykdyti skolinius įsipareigojimus. Teismas formaliai pasisakė dėl pareiškėjo finansinių pajėgumų, atsižvelgdamas vien tik į pareiškėjo skolinių įsipareigojimų ir turimo turto dydį, tačiau netyrė ir nevertino realios pareiškėjo finansinės padėties bei neatsižvelgė į paties pareiškėjo elgesį ir sąžiningumą. Pareiškėjo teiginiai, kad kredito grąžinimui jis skolinosi iš kitų šaltinių, bet tai nedavė laukiamo rezultato, neatitinka tikrovės, kadangi pasiskolinęs iš greitųjų kreditų bendrovių, jis apeliantui nesumokėjo net dalies įsiskolinimo. Per 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo pareiškėjas atliko veiksmus, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka yra laikomi nesąžiningais. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių aplinkybes, kad skolintos sumos buvo įneštos į UAB (duomenys neskelbtini) kasą, nei kad jis buvo šios bendrovės akcininkas, nei kad ši įmonė bankrutavo. Be to, pareiškėjo nesąžiningumą patvirtina ir aplinkybė, kad pareiškėjas slėpė nuo apelianto ir nuo antstolės G. A., jog turi sąskaitą banke AB „Citadele“, bei tai, kad tik gavus lėšas į šią jo asmeninę sąskaitą, jos iš karto būdavo pervedamos į sūnaus V. J. asmeninę sąskaitą. Pareiškėjas sąmoningai vengė apmokėti skolas ir nori nesąžiningai pasinaudoti fiziniams asmenims įstatymo suteikta galimybe bankrutuoti. Iškėlus bankroto bylą, apelianto kaip kreditoriaus padėtis iš esmės pablogėtų. Tai, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjo teistumą nereiškia, kad jis iš tikrųjų nėra teistas už FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte numatytus baudžiamuosius nusižengimus ar nusikaltimus. Teismas nenustatė ir neįvertino visų aplinkybių, kurios yra reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo galimybių tinkamai įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, todėl padarė vien prielaidomis grįstas išvadas dėl pareiškėjo nemokumo.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kreditoriaus atskirąjį skundą atsakovas R. J., atstovaujamas advokatės Jurgitos Spaičienės prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.3, b.l. 69-73). Nurodė, kad 2014-05-22 nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apeliantas nenurodė, kad pranešimas netinkamai buvo įteiktas būtent jam, o kiti kreditoriai pretenzijų dėl netinkamo įteikimo nepareiškė, todėl apelianto reikalavimas panaikinti nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo šiuo pagrindu - neteisėtas ir nepagrįstas. Ieškovo nedalyvavimas, tuo labiau, jei jam tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą, neužkerta kelio išspręsti šio klausimo jam nedalyvaujant, tuo labiau - jeigu pareiškėjas atstovaujamas, teismui yra pateikti reikalingi dokumentai ir apeliantas nenurodo svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėjo dalyvavimas būtų pripažintinas būtinu. Jeigu ieškovas įrodinėjo, kad jis yra nemokus, neprotinga reikalauti, kad jis įrodytų atvirkščiai, taigi, CPK 178 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti. Apelianto argumentai, kad skolininkas nevykdė įsipareigojimų anksčiau, kai galėjo juos vykdyti, nepagrįstas jokiais įrodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas 2011-2014 m. dėl nesąžiningų savo veiksmų būtų tapęs nemokus. Pareiškėjas yra sąžiningas skolininkas. Taip pat visiškai nepagrįstas apelianto argumentas, kad jo padėtis pareiškėjo bankroto atveju pablogėtų dėl proporcingumo principo taikymo visiems kreditoriams. Teistumas yra galimas tik teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Visi duomenys apie kiekvienam asmeniui buvusias iškeltas bylas yra prieinami per LITEKO sistemą. Teismas tokių duomenų nerado, nes jų nėra, pareiškėjas niekada nebuvo nuteistas dėl nusikaltimų, numatytų BK 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose padarymo.
Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą įstatymų nustatyta tvarka nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.
Byloje keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis pareiškėjui R. J. teismas iškėlė bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo, teigiant, jog teismas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, taikė teisės normas ir padarė nepagrįstas išvadas.
Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą tuomet, jei nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
Fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas (FABĮ 2 str. 2 d.). Taigi fizinio asmens nemokumui konstatuoti reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali įvykdyti šių skolinių įsipareigojimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Be to, pripažįstama, kad nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą (Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1628-345/2013).
Fizinio asmens bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Fizinio asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios. Nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti; 2) paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais; 3) paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kitų); 4) paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus; 5) nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų, išskyrus šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodytus atvejus; 6) paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla.
Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai jo kreditorių reikalavimų patenkinimas užtikrinamas nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
Dėl sąlygų iškelti bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais – teismo patvirtinta taikos sutartimi, teismo sprendimais kredito sutartimis (T.1, b.l. 30-36; 47-50), sprendė, kad R. J. nurodoma pradelstų kreditorinių įsipareigojimų bendra suma sudaro virš 809.989,60 Lt ir akivaizdžiai viršija įstatyme nustatytą 25.000,00 Lt ribą, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas formaliai atsitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą fizinio asmens nemokumo kriterijų.
Konstatavęs, kad nemokumo sąlyga negali būti siejama išimtinai tik su absoliučia pradelstų įsipareigojimų suma ir privalo būti įvertintos asmens, prašančio iškelti jam bankroto bylą, galimybės įvykdyti įsipareigojimus, teismas, nustatęs kad pareiškėjas yra iš dalies nedarbingas, iš bylos duomenų apie pareiškėjo gaunamas pajamas ir turimą turtą, sprendė, jog pareiškėjas gauna netekto darbingumo pensiją 671,54 Lt, Swedbank AB banko sąskaitoje pareiškėjas turi tik (duomenys neskelbtini) Lt piniginių lėšų, o likutis banko „Citadele“ sąskaitoje yra neigiamas, debitorių, akcijų, vertybinių popierių neturi. Teismas įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, taip pat konstravo, jog pareiškėjo vardu transporto priemonių nėra registruota, tačiau jam nuosavybės teise priklauso ½ dalis nekilnojamojo turto: gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, garažo, malkinės, kiemo statinių, 0,2927 ha namų valdos žemės sklypo esančių (duomenys neskelbtini), kurio vertė sudaro 108.200,00 Lt.
Teismo vertinimu byloje nėra duomenų apie galimą piktnaudžiavimą ar nesąžiningumą pajamų ar piniginių lėšų srityse, todėl teismas laikė, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas turi galimybę kreditorinius įsipareigojimus įvykdyti iš gaunamų pajamų ar turimų piniginių lėšų. Teismas nenustatė esant pagrindą pripažinti, kad pareiškėjo veiksmai per pastaruosius trejus metus nebuvo sąžiningi.
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog įvertinus byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo įsiskolinimų kreditoriams dydį, jo gaunamas pajamas ir turimą turtą, vadovaujantis FABĮ įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, atsiranda pagrindas pareiškėjui iškelti bankroto bylą.
Nesutikimą su minėta pirmosios instancijos teismo pozicija apeliantas iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo skolinių įsipareigojimų didinimo, vengimo atsiskaityti su apeliantu fakto, bei pareiškėjo sąžiningumo pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą.
Apeliantas nurodo, jog pareiškėjas atsiskaitė su kreditoriumi A. R. J., sumokėdamas jam priteistą 36.000,00 Lt sumą, kas rodo jog pareiškėjas gali vykdyti savo skolinius įsipareigojimus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas nenumato sąlygos, kad bankroto byla gali būti iškeliama tik tokiam fiziniam asmeniui, kuris bankroto proceso metu neabejotinai galės visiškai ar iš dalies sumokėti savo įsiskolinimus kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nenustačius duomenų dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų buvimo, pareiškėjo prašymas yra pagrįstas. Atsisakius pareiškėjui iškelti bankroto bylą, pareiškėjas ir toliau liktų nemokus, nes nei jo gaunamos pajamos, nei turimas turtas neleistų padengti kreditorių reikalavimų sumos. Tuo tarpu iškėlus bankroto bylą, būtų rengiamas fizinio asmens mokumo atkūrimo planas, siekiama bankroto administratoriaus pagalba atstatyti pareiškėjo mokumą, todėl tai labiau atitiktų tiek paties pareiškėjo, tiek jo kreditorių interesus. Todėl konstatuotina, kad bankroto bylos pareiškėjui iškėlimas yra galimybė užtikrinti tiek jo paties, tiek ir jo kreditorių teisėtų interesų pusiausvyrą.
Apeliantė taip pat nesutinka su tuo, kad pareiškėjas yra sąžiningas, kadangi sudarydamas sandorius dėl vartojimo kreditų, turėjo suvokti, jog tokiais savo veiksmais jis sunkina savo finansinę padėtį ir nesistengė grąžinti bent dalies skolos apeliantui. Pareiškėjo elgesys, sudarant vartojimo kredito sutartį, turint didelių finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, rodo pareiškėjo nerūpestingumą ir nesąžiningą pareiškėjo elgesį kreditorių atžvilgiu. Apeliantui taip pat kelia abejones dėl pareiškėjo sąžiningumo dėl lėšų pervedimo sūnui V. J..
Bylos duomenys leidžia teigti, jog vartojimo kredito sutarčių sudarymas ir lėšų pervedimas sūnui neturėjo tiesioginės įtakos pareiškėjo nemokumui, nes nustatyta, kad tol pareiškėjas jau negalėjo vykdyti finansinių įsipareigojimų. Be to, pažymėtina, kad iškėlus bankroto bylą bankroto administratoriui kils pareiga patikrinti pareiškėjo per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, galėjusių turėti įtakos tam, kad fizinis asmuo negali vykdyti prievolių kreditoriams, pripažinimo negaliojančiais. Be to, kreditoriams bankroto proceso metu Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas numato galimybės kontroliuoti bankroto administratoriaus veiklą. Pažymėtina, kad klausimą dėl pareiškėjo iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sandorių teisėtumą tikrins bankroto administratorius, o teismas, iškeliant fiziniam asmeniui bankroto bylą, jo sudarytų sandorių teisėtumo ir atitikimo kreditorių interesams netikrina.
Apelianto teigimu, teismas netikrino ar iš jo pasiskolintos lėšos buvo panaudotos UAB (duomenys neskelbtini) reikmėms, įneštos į kasą ir pan., kaip pareiškime nurodo pareiškėjas. Šis teiginys, teismo nuomone, neturi pakankamos įrodomosios reikšmės, nes byloje nėra įrodymų, jog paskolintos lėšos buvo panaudotos kitiems tikslams, o BUAB (duomenys neskelbtini) yra likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, nustatomas vertinant ne tik aplinkybes, ar buvo sudaryti nesąžiningi sandoriai, nurodyti CK 6.67 straipsnyje. Bendroji sąžiningumo prezumpcija galioja ir sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo. Vertintini trys sąžiningumo aspektai: sąžiningumas dėl nemokumo priežasčių, sąžiningumas teikiant pareiškimą (atskleidžiant pilną informaciją), sąžiningumas bylos nagrinėjimo metu (neslepiant pajamų, vykdant FABĮ nustatytas skolininko pareigas). Šiuo atveju pajamų slėpimas, nerealių pajamų nurodymas gali rodyti asmens nesąžiningumą, kas sudarytų pagrindą atsisakyti iškelti pareiškėjui bankroto bylą (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.).
Kaip buvo nurodyta, bendroji sąžiningumo prezumpcija galioja ir sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl teismas neturėjo pagrindo netikėti pareiškėjo nurodomomis aplinkybėmis, jog jam nėra iškelta civilinių ar baudžiamųjų bylų, jog jis neturi žalingų įpročių, nėra sudaręs nesąžiningų sandorių, ką patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Be to, byloje nėra įrodymų apie tai, kad pareiškėjas būtų sudaręs įtartinų sandorių, kol teisme nėra pripažintas kreditorinių teisių pažeidimas, nebent kreditoriaus interesus pažeidžiančio sandorio buvimas yra akivaizdus be teismo sprendimo. Byloje galioja ir bendrosios civilinio proceso įstatymo nustatytos įrodinėjimo taisyklės, todėl apeliantas, galėjo teikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo sąžiningumo prezumpciją, tačiau to nedarė (CPK 178 str.).
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog suinteresuoto asmens argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo nemokumo ir sąžiningumo.
Dėl procesinių pažeidimų. Apelianto teigimu, jam apie bankroto bylos iškėlimą nustatytais terminais nebuvo pranešta, todėl byla dėl bankroto iškėlimo negalėjo būti nagrinėjama. Apeliacinės instancijos teismas su apelianto argumentais nesutinka. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog ketindamas pateikti pareiškimą iškelti bankroto bylą, fizinis asmuo, kurio būklė atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytąją, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu praneša visiems kreditoriams. Apie ketinimą inicijuoti bankroto bylą pareiškėjas informavo kreditorius 2013-03-08, 2013-03-17 ir 2013-03-19 (T.1, b.l. 6-18). Įstatymas nenumato per kiek laiko turi būti pateiktas pareiškimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, kaip ir neįpareigoja pareiškėjo išsiųsti pakartotinį pranešimą kreditoriams apie ketinimą iškelti bankroto bylą, jei nuo pranešimo išsiuntimo praėjo daugiau kaip vienas mėnuo. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas vis dėl to pakartotinai 2014-03-21 išsiuntė pranešimus kreditoriams apie bankroto bylos inicijavimą (T.1, b.l. 89-102). Esant tokioms aplinkybėms galima teigti, kad apeliantui apie bankroto bylos inicijavimą ir vykdomas procedūras buvo žinoma, todėl nėra pagrindo išvadai, jog buvo pažeistos jo teisės, o bankroto byla negalėjo būti nagrinėjama.
Apelianto nuomone, teismas negalėjo nagrinėti bylos dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui, nes jis nedalyvavo teismo posėdyje. Pažymėtina, kad asmenys turi teisę vesti bylas teisme patys arba per atstovus (CPK 51 str. 1 d.). Sutinkamai su CPK 56 straipsniu fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti advokatai (CPK 56 str. 1 d. 1 p.), o atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas (CPK 51 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, jog teismas buvo pripažinęs pareiškėjo dalyvavimą procese būtinu, pareiškėją atstovavo advokatė, todėl apelianto argumentai, dėl pareiškimo palikimo nenagrinėtu atmestini kaip nepagrįsti.
Apelianto nuomone, byloje surinktų įrodymų nepakanka iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2012; kt.). Apeliantas, argumentuodamas netinkamą įrodymų vertinimą byloje, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo pagrįstumo šioje nutartyje jau pasisakyta. Apeliantui neteikiant jokių kitų įrodymų, paneigiančių teismo išvadą dėl pareiškėjo nemokumo, jo argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176 str., 183 str., 185 str., 263 str.).
Kiti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo kitokiam nagrinėjamos bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu nutarčiai panaikinti, nenustatyta, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 320 str., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.