Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K. (A. K.), N. K. (N. K.), E. K. (E. K.) ir N. K. (N. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. (15/5-10) 11U-607(00641) (toliau – ir Sprendimas) panaikino pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2018 m. gegužės 2 d. Sprendimo (1 t., b. l. 7–9), kuriuo panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 7 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (2 t., b. l. 5–14). Prašyme jis nurodė, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, taip pat išdėstė duomenis apie savo sutuoktinę – pareiškėją N. K., bei nepilnamečius vaikus – N. K. ir E. K.. Kiti pareiškėjai pateikė prašymus pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (2 t., b. l. 65–75, 138–146), kaip prašymo pagrindą nurodydami aplinkybę, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jų sutuoktinis / tėvas, turintis leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamento Imigracijos skyrius 2017 m. rugpjūčio 31 d. priėmė sprendimą (2 t., b. l. 91–92), kuriuo panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, galiojusius iki 2017 m. spalio 9 d., ir nusprendė išduoti jiems naujus leidimus laikinai gyventi, galiojančius 3 m. Tačiau vėliau Departamentas nustatė, kad pareiškėjas A. K. daugiau kaip 3 mėn. negauna darbo užmokesčio, ir konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44¹ straipsnyje išdėstytų sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis ir Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, kurioje reglamentuota, kad tuo atveju, kai užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas kartu gyventi taip pat panaikinamas, Departamentas skundžiamu 2018 m. gegužės 2 d. Sprendimu panaikino visiems pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi.

7. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi LR užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas).

8. Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai reglamentuoti Įstatymo 50 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju aktualus šio straipsnio 1 dalies 18 punktas, kurio pagrindu panaikintas pareiškėjui A. K. išduotas leidimas laikinai gyventi, ir Įstatymo 50 straipsnio 3 dalis, pagal kurią panaikintas pareiškėjams N. K., E. K. ir N. K. išduoti leidimai laikinai gyventi.

8.1. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas tuo atveju, jeigu užsienietis neatitinka tų šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (išskyrus šio Įstatymo 44¹ straipsnio 6 dalyje nurodytą atvejį), arba per pirmuosius 2 teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį nesilaikydamas šio Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba tapo bedarbiu ilgiau negu trims mėnesiams iš eilės ar daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktą.

8.2. Sąlygos, kurioms esant užsieniečiui, ketinančiam dirbti aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą, yra išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatytos Įstatymo 44¹ straipsnyje. Šiame Įstatymo straipsnyje reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžio; 2) pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas sąlygas vykdyti reglamentuojamą profesinę veiklą, nurodytą darbo sutartyje, o jeigu profesinė veikla nereglamentuojama, – dokumentą, patvirtinantį aukštą profesinę kvalifikaciją; 3) Užimtumo tarnyba socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus atvejus, kai: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri įtraukta į profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžio; b) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri nėra įtraukta į profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžiai; c) užsieniečio leidimas laikinai gyventi, išduotas dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, keičiamas ir jau yra praėję dveji šio užsieniečio teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metai.

8.3. Taigi, užsienietis, ketinantis dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą, turi įvykdyti imperatyvias Įstatyme reglamentuotas sąlygas, be kita ko, toks užsienietis turi pateikti darbdavio įsipareigojimą įdarbinti jį Įstatyme nurodytam laikotarpiui ir mokėti jam nustatyto dydžio darbo užmokestį. Kartu pažymėtina, kad asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi dėl to, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, ir po to, kai jam yra išduodamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas minėtas leidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3727-442/2018). Aplinkybė, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, sudaro pagrindą šį leidimą panaikinti.

8.4. Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta leidimų laikinai gyventi, išduotų užsieniečių, turinčių leidimą laikinai gyventi, šeimos nariams panaikinimo tvarka. Vadovaujantis šia nuostata, tuo atveju, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu. Kitaip tariant, užsieniečių, gavusių leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, kad čia gyvena jų šeimos narys, turintis leidimą laikinai gyventi, leidimo laikinai gyventi galiojimas yra tiesiogiai susijęs su minėto šeimos nario leidimo galiojimu – panaikinus leidimą šiam asmeniui, yra panaikinami ir jo šeimos nariams išduoti leidimai.

8.5. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepaneigė nurodytos skundžiamo sprendimo išvados, nepateikė teismui jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui jau daugiau negu 3 mėn. nėra mokamas darbo užmokestis, o bendrovei yra inicijuota bankroto procedūra, todėl teismas neturi pagrindo abejoti skundžiamo sprendimo išvada.

9. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui A. K. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad pareiškėjas ketino dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą (2 t., b. l. 5–14) – pareiškėjas ėjo strateginio planavimo vadovo pareigas UAB (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo darbdavys buvo įsipareigojęs mokėti jam ne mažesnį negu 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžio darbo užmokestį, taip pat mokėti socialinio draudimo įmokas „Sodrai“ (2 t., b. l. 120–121). Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, UAB (duomenys neskelbtini), kurioje buvo įdarbintas pareiškėjas, 2018 m. kovo 23 d. informavo Departamentą apie tai, kad pareiškėjui jau daugiau negu 3 mėn. nėra mokamas darbo užmokestis, o bendrovei yra inicijuota bankroto procedūra (2 t., b. l. 112). Šią aplinkybę patvirtina 2018 m. balandžio 19 d. „Sodros“ duomenys, iš kurių matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) mokėjo pareiškėjui atlyginimą tik 2017 m. rugsėjo–2017 m. gruodžio mėn. (2 t., b. l. 182–184). Esant tokioms aplinkybėms atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų, dėl kurių jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – nuo 2018 m. sausio 1 d. pareiškėjas negauna iš UAB (duomenys neskelbtini) darbo užmokesčio, taigi, pareiškėjas neatitinka imperatyvaus Įstatyme nustatyto reikalavimo gauti nustatyto dydžio darbo užmokestį.

10. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija Departamento nustatytų aplinkybių, kurių pagrindu padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo nuostatų, t. y. pareiškėjas neginčija nei fakto, kad nuo 2018 m. pradžios negauna darbo užmokesčio, nei aplinkybės, kad bendrovė, kurioje jis dirba, yra bankrutuojanti, tačiau, pareiškėjo vertinimu, jo turimas leidimas laikinai gyventi neturėtų būti naikinamas dėl to, kad minėtos sąlygos atsirado nesant jo valios – pareiškėjas nėra atsakingas dėl to, kad bendrovei, kurioje jis atlieka aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą, yra inicijuotas bankroto procesas. Vis dėlto, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, Įstatyme yra nustatytas imperatyvus reikalavimas užsieniečiui gauti nurodyto dydžio darbo užmokestį ir nėra numatyta jokių šio reikalavimo išimčių. Todėl tai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo nuostatų dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Departamento Sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi yra nepagrįstas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Departamento Sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių – kaip minėta, asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą jo galiojimo laikotarpį turi atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas, todėl pareiškėjas turėjo suvokti, kad pasikeitus situacijai, išduotas leidimas galės būti panaikintas.

11. Pirmiau minėta, kad vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, tuo atveju, jeigu užsieniečio leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jo šeimos narių, gyvenančių kartu su juo, leidimas laikinai gyventi taip pat panaikinamas, išskyrus atvejus, kai jie turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu šio Įstatymo nustatytu pagrindu. Taigi, užsieniečio, turinčio leidimą laikinai gyventi, šeimos nario leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas yra priklausomas nuo minėto užsieniečio leidimo laikinai gyventi galiojimo. Todėl Departamentas, panaikinęs pareiškėjui A. K. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstai panaikino ir jo šeimos nariams, pareiškėjams N. K., E. K. ir N. K. išduotus leidimus laikinai gyventi šalyje, kadangi šių asmenų leidimų galiojimas priklausė nuo pareiškėjo A. K. (jų sutuoktinio, tėvo) turėto leidimo galiojimo. Nors pareiškėjai teigia, kad atsakovas, panaikindamas nepilnamečiams pareiškėjams N. K. ir E. K. išduotus leidimus laikinai gyventi, pažeidė 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 2, 6, 26 ir 28 straipsnius, garantuojančius, be kita ko, teisę gyventi, naudotis socialiniu aprūpinimu, teisę mokytis ir draudžiančius diskriminaciją, tačiau pareiškėjai nepagrindė, kokiu būdu skundžiamas Departamento Sprendimas pažeidė šių straipsnių ar kitų teisės aktų nuostatas, todėl, teismo vertinimu, ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad Sprendimas yra neteisėtas.

12. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, administracinėje byloje Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

13. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento 2018 m. gegužės 2 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjams panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjų reikalavimo tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis, 91 straipsnis).

14. Teismui konstatavus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

15. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų A. K. (A. K.), N. K. (N. K.), E. K. (E. K.) ir N. K. (N. K.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.