Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos J. G. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. d. nutarties, kuria pareiškėjos J. G. skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2014 m. vasario 19 d. nutarimo atsisakyti patenkinti skundą, atmestas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate 2009 m. balandžio 9 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 137 str. 3 d., dėl to, kad 2009 m. balandžio 8 d., apie 19.30 val., transformatorinėje, esančioje Sereikiškių parke, Vilniuje, elektra buvo sužalota S. G., kuri vėliau nuo patirtų sužalojimų ligoninėje mirė. Vėliau ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 132 str. 3 d.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroras A. S. 2013 m. lapkričio 6 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą Nr. 14-1-854-09 nutraukė, kadangi nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 132 str. 3 d., padarymo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos J. G. skundas tenkintinas.

Pagal BPK 1 str. 1 d. baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tik tokiu būdu galima garantuoti visos visuomenės saugumą bei valstybės valdžios autoritetą.

Pareigą atskleisti nusikalstamas veikas, baudžiamojo proceso įstatymas priskiria prokurorui bei ikiteisminio tyrimo įstaigoms, o tai reiškia, kad šios teisėsaugos institucijos turi reaguoti, nešališkai atlikti visus reikalingus veiksmus, priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista, jeigu tam nėra procesinių kliūčių, t. y. aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Tačiau net ir šiuo atveju, ikiteisminis tyrimas gali būti nutraukiamas tik kruopščiai ištyrus visas reikšmingas aplinkybes ir įsitikinus, kad egzistuoja objektyvus pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos, ikiteisminis tyrimas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiajame policijos komisariate 2009 m. balandžio 9 d. buvo pradėtas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 str. 3 d., dėl to, kad 2009 m. balandžio 8 d., apie 19.30 val., transformatorinėje, esančioje Sereikiškių parke, Vilniuje, elektra buvo sužalota S. G., kuri vėliau nuo patirtų sužalojimų ligoninėje mirė. Vėliau ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 132 str. 3 d. Vadovaujantis BPK 220 str. nuostatomis, 2011 m. gegužės 3 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu J. M. ir juridinio asmens AB „L.“ atžvilgiu buvo perduota Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui. 2011 m. lapkričio 11 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo posėdžio metu, valstybinį kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė L. K. teismui pateikė prašymą perduoti bylą prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui, nurodydama, kad nagrinėjant aptariamą baudžiamąją bylą teisme iškilo būtinybė įtarimus pareikšti ir kitiems asmenims. Apylinkės teismas šį prokurorės prašymą tenkino ir 2011 m. lapkričio 11 d. nutartimi grąžino bylos medžiagą prokurorei ikiteisminiam tyrimui papildyti. Tačiau 2012 m. gruodžio 11 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės L. K. nutarimu ikiteisminis tyrimas J. M. ir juridinio asmens AB „L.“ atžvilgiu, pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 132 str. 3 d., buvo nutrauktas, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. J. G., nesutikdama su tokiu prokurorės sprendimu, pateikė skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiajam prokurorui, kuris 2013 m. vasario 12 d. nutarimu pareiškėjos skundą tenkino, panaikino 2012 m. gruodžio 11 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorės L. K. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir įpareigojo prokurorę atnaujinti ikiteisminį tyrimą, apklausti specialistą L. R., nepašalinus esančių prieštaravimų, spręsti klausimą dėl ekspertizės skyrimo. Tačiau 2013 m. lapkričio 6 d. Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro A. S. nutarimu ikiteisminis tyrimas vėlgi buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę, t.y. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas vadovaujantis BPK 212 str. 1 d. 2 p. įtvirtintu pagrindu. Tokios pozicijos laikėsi ir J. G. skundus nagrinėję Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiasis prokuroras 2014 m. vasario 19 d. nutarime bei Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja skundžiamoje 2014 m. balandžio 9 d. nutartyje.

Tačiau, įvertinus pareiškėjos J. G. skundo argumentus bei išanalizavus skundo nagrinėjimui pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, spręstina, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 14-1-00854-09 šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje nutrauktas nepagrįstai, neišnaudojus visų galimybių surinkti duomenis, kurie visgi gali būti reikšmingi tyrimui.

Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, įtarimai J. M., S. E. ir juridiniam asmeniui AB „L.“ buvo pareikšti pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 132 str. 3 d. Šis baudžiamojo įstatymo straipsnis nustato atsakomybę asmeniui, kuris dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Šį nusikaltimą apibūdina trys esminiai požymiai: 1) veika (pirmiau nurodytas taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), 2) padariniai (kito žmogaus žūtis), 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti visų trijų objektyviųjų požymių buvimą, taip pat kaltę – neatsargumą, pasireiškiantį nusikalstamu nerūpestingumu arba nusikalstamu pasitikėjimu.

Analizuojant skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, siekiant nustatyti S. G. mirties aplinkybes bei dėl jos mirties galimai kaltus asmenis, buvo apklausta eilė liudytojų, apklausti galimai nusikalstamą veiką padarę fiziniai asmenys bei juridinio asmens atstovas, siekiant nustatyti, ar juridinis asmuo AB „L.“ (ankščiau AB „R. S. T.“) tinkamai vykdė Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius elektros transformatorinių priežiūrą, išreikalauta nemaža dalis AB „L.“ dokumentų, vidinių teisės aktų, reglamentų, gauta specialisto L. R. išvada, kurioje konstatuotos techninės bei organizacinės S. G. mirties priežastys, ikiteisminio tyrimo metu jis buvo papildomai apklaustas. Įvertinęs šiuos ikiteisminio tyrimo metu gautus duomenis, prokuroras konstatavo, kad jų pagrindu nėra galimybės nepaneigiamai tvirtinti, kad buvo nesilaikyta teisės aktų, reglamentuojančių transformatorinės KT-211 eksploataciją, o Lietuvoje nesant pakankamai elektrotechninių tyrimų ekspertų, galinčių atlikti tokius tyrimus, skirti papildomus tyrimus šioje byloje, netikslinga, papildomai pažymėdamas, kad nagrinėjamu atveju pagrindinė aptariamo nelamingo atsitikimo priežastis buvo pačios nukentėjusiosios S. G. neatsargūs veiksmai. Šiai išvadai pritarė tiek Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiasis prokuroras, atmesdamas J. G. skundą, tiek ikiteisminio tyrimo teisėja skundžiamoje nutartyje.

Kritiškai vertinant tokius aptariamų procesinių sprendimų motyvus, pažymėtina, kad pagal Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. M 571/09(01), S. G. mirtį lėmė techninis elektros srovės poveikis. Akivaizdu, kad elektros srovės poveikis S. G. atžvilgiu atsirado jai patekus į padidinto pavojaus šaltinio – transformatorinės vidų, todėl ikiteisminio tyrimo metu, siekiant nustatyti, kas sąlygojo nukentėjusiosios S. G. patekimą į padidinto pavojaus šaltinį – transformatorinę, kokie saugos techninių teisės aktų reikalavimai nebuvo užtikrinti ir, ar buvo priežastinis ryšys tarp jų neužtikrinimo ir nelaimingo atsitikimo, siekiant išsiaiškinti asmenis, atsakingus už transformatorinės eksploataciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymą, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorė L. K. 2010 m. vasario 8 d. pateikė užduotį atlikti objektų tyrimą (b. t. 2, b. l. 138). Šios užduoties pagrindu, 2010 m. liepos 23 d. buvo pateikta specialisto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automatikos katedros docento mokslų technologijos mokslų daktaro L. R., įtraukto į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, išvada Nr. SI-4/2010. Joje konstatuota, kad nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo atveju pavojingo veiksnio šaltiniu buvo 10/04 kV transformatorinė KT-211, o pavojingais veiksniais, sutrikdžiusiais S. G. sveikatą ir sukėlusiais jos mirtį, buvo per jos kūną pratekėjusi elektros srovė ir tarp jos kūno dalių bei transformatorinės KT-211 įtampą turinčių dalių susidaręs elektros lankas. Techniniu atžvilgiu šio nelaimingo atsitikimo priežastimis buvo transformatorinės KT-211 techninis netvarkingumas, o organizacinėmis – transformatorinės netinkama techninė priežiūra ir nepakankamas jos reglamentavimas AB „L.“ (AB „R. S. T.“) lokalinio pobūdžio norminiais teisės aktais, o taip pat, atitinkamų instrukcijų, atpalaiduojant nukentėjusįjį nuo elektros poveikio, nebuvimas. Aptariamoje išvadoje akcentuota, kad užtikrinti transformatorinės KT-211 eksploataciją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų vykdymą privalėjo šios transformatorinės eksploatuotojas AB „L.“ (AB „R. S. T.“), šią įmonę atstovaujantis šio juridinio asmens vadovas bei šios įmonės elektrotechnikos darbuotojai jų darbo sutartyse numatytų pareigų ir jiems, vykdant šias pareigas, suteiktų teisių ir pareigų ribose (b. t. 2, b. l. 141-161).

Lietuvos Respublikoje elektros energijos gamybą, perdavimą, skirstymą ir tiekimą reglamentuoja 2002 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos Elektros energetikos įstatymas Nr. IX-884. Pagal šio įstatymo (Lietuvos Respublikos Elektros energetikos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-2307, Valstybės žinios, 2004 Nr. 107-3964) 3 str., vienas pagrindinių šio įstatymo tikslų – užtikrinti saugų ir patikimą elektros energetikos funkcionavimą, energijos gamybą, perdavimą ir skirstymą. Šio tikslo įgyvendinimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 389 (įsigaliojo nuo 2002-01-24) patvirtintose Elektrinių ir elektros tinklų eksploatavimo taisyklėse. Šių taisyklių 10 p. nurodyta, kad energetikos objektai – tai elektros gamybos įrenginiai, elektros tinklai ir jų priklausiniai, šilumos gamybos įrenginiai, šilumos tinklai ir jų priklausiniai. Pagal 65 p., įmonės, t.y. savo vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas ir įregistruotas Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo nustatyta tvarka, įsteigtas elektros ir šilumos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo veiklai, vadovas privalo užtikrinti energetikos statinių ir įrenginių tvarkingą techninę būklę, patikimą, efektyvų ir saugų eksploatavimą. Remiantis šių taisyklių 66 p., kiekviename energetikos objekte įmonės vadovo įsakymu turi būti paskirti darbuotojai, atsakingi už visų įrenginių ir statinių būklę bei saugų eksploatavimą, ir nustatytos visų darbuotojų pareigos. Atsižvelgiant į šias teisės aktais patvirtintas nuostatas, spręstina, kad elektros įrenginių ir statinių priežiūra vykdoma pagal šių objektų savininkų patvirtintus vidinius teisės aktus. Šių teisės aktų analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad teisės aktų leidėjas, nustatydamas energetikos įmonėms pareigą savo vidiniais teisės aktais reglamentuoti jiems priklausančių elektros įrenginių bei statinių priežiūrą bei remonto periodiškumą, neeliminuoja šiuose teisės aktuose įtvirtinto bendrojo pobūdžio reikalavimo - užtikrinti energetikos statinių ir įrenginių tvarkingą techninę būklę, patikimą, efektyvų ir saugų eksploatavimą.

Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu pateikto AB „R. S. T.“ generalinio direktoriaus 2003 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 169 (su 2005 m. balandžio 15 d. įsakymo Nr. 83 pakeitimais) patvirtinto 0,4-10 kV įtampos elektros tinklų reglamento 85 p., 10/0,4 kV transformatorines, kurios pajungtos prie 10 kV kabelių, apžiūri specialistai prieš planuojamą transformatorinės remontą ir toliau periodiškai kartą per šešerius metus (b. t. 1, b. l. 121). Ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis nustatyta, kad paskutinį kartą aptariama transformatorinė buvo apžiūrėta ir techninės priežiūros darbai buvo atlikti 2005 metų kovo mėnesį, vykdant techninės apžiūros darbus, buvo pakeisti saugos plakatai, informacinės lentelės bei išorinių durų spynos. Kita techninės apžiūros data numatyta 2010 metais. Atsižvelgdami į šiuos duomenis, tiek prokuroras, nutraukdamas ikiteisminį tyrimą, tiek jo išvadai pritarę Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiasis prokuroras bei ikiteisminio tyrimo teisėja konstatavo, kad jokie teisės aktų reikalavimai, užtikrinantys aptariamos transformatorinės saugumą, nustatantys jos priežiūrą, nebuvo pažeisti.

Nagrinėjant apygardos teismui pateikto skundo argumentus bei skundžiamų procesinių sprendimų motyvus, pastebėtina, kad transformatorinės KT-211 techninė būklė nagrinėjamo įvykio metu nebuvo tvarkinga (įėjimas į transformatorinę nebuvo apsunkintas, jos durys buvo išlaužtos, spynos tinkamai nefunkcionavo). Analogišką išvadą L. R. konstatavo ir savo pateiktoje išvadoje. Tai, kad transformatorinės durys buvo netvarkingos, į jos patalpą buvo galima laisvai patekti patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai – V. Ž., A. R., A. S., E. V., V. R., H. A., J. D., S. G. bei A. R., nagrinėjamo įvykio metu buvę įvykio vietoje, paaiškindami, kad transformatorinės durų apačia buvo surūdijusi, durys buvo išlenktos, akivaizdžių laužymo žymių nebuvo matyti, durų fiksatoriai buvo išpuvę, durų rankenos spyna buvo užrūdijusi ir nesivaldė, rankenos pasukti nebuvo įmanoma, pastotė buvo apipaišyta, jokių įspėjamųjų ženklų nesimatė. Prokuroras, priėmęs nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, jo išvadoms pritarę aukštesnysis prokuroras bei ikiteisminio tyrimo teisėja, įvertinę šių liudytojų parodymus bei kitą ikiteisminio tyrimo medžiagą, konstatavo, kad J. M., S. E. bei juridinis asmuo AB „L.“ (AB „R. S. T.“) negali būti atsakingi dėl pašalinių asmenų vandališkais veiksmais padarytos žalos transformatorinei (ištepliojimas dažais dalies įspėjamųjų ženklų, galimas durų išlaužimas), dėl ko transformatorinė įvykio dienai nepilnai atitiko jos techninei būklei keliamus reikalavimus. Analizuojant šiuos procesinių sprendimų motyvus, pažymėtina, kad visi ikiteisminio tyrimo metu apklausti asmenys patvirtino, jog transformatorinės durys buvo visiškai surūdijusios, durų fiksatoriai buvo išrūdiję, išpuvę ir nelaikė durų apačios. Šias aplinkybes patvirtino ne tik specialių žinių neturintys liudytojai, bet ir patys AB „R. S. T.“ darbuotojai – A. R. bei S. G., atvykę į įvykio vietą S. G. dar būnant transformatorinėje. Jie taip pat paaiškino, kad akivaizdžių įsilaužimo žymių nebuvo matyti, todėl visiškai neaišku, kodėl procesinio sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo metu buvo konstatuota, jog transformatorinės durys buvo išlaužtos, jei šios aplinkybės nepatvirtino nei vienas įvykio vietoje buvęs liudytojas, įskaitant ir policijos pareigūnus. Aplinkybė, jog transformatorinės durys buvo ne paveiktos trečiųjų asmenų vandališkais veiksmais – įsilaužimu, bet natūralaus proceso – korozijos pasekmė, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirta. Šių duomenų kontekste pažymėtina, kad korozijos formavimasis yra ilgalaikis procesas, todėl, apygardos teismo vertinimu, šį faktą pastebėję, už transformatorinės priežiūrą atsakingi asmenys, privalėjo šį trūkumą pašalinti, tačiau akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta.

Ikiteisminio tyrimo duomenimis nustatyta, kad transformatorinė buvo pagaminta 1968 metais, o eksploatuoti pradėta 1972 metais. Paskutinį kartą ji buvo apžiūrėta ir techninės priežiūros darbai buvo atlikti 2005 metais, kai buvo pakeisti saugos plakatai, informacinės lentelės bei išorinių durų spynos. 2008 m. lapkričio 13 d., transformatorinėje įvykus gedimui 10 kV kabelių tinkle, prijungtame prie transformatorinės KT-211, VMPS Operatyvinė išvažiuojamoji brigada, siekdama nustatyti 10 kV kabelio gedimo vietą, atliko transformatorinės KT-211 įrenginių apžiūrą. Vykdant šio gedimo šalinimo darbus, Operatyvinės išvažiuojamosios brigados darbuotojai privalėjo atidaryti duris, už kurių ir įvyko nagrinėjamas įvykis, tačiau iš šių asmenų jokių pastabų dėl transformatorinės, jos durų ar spynų būklės nebuvo gauta, kas AB „R. S. T.“ atstovo advokato G. B. vertinimu, patvirtina, jog tuo metu transformatorinė buvo visiškai techniškai tvarkinga. Tačiau, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo E. G., laikotarpiu nuo 1998 metų iki 2010 metų dirbusio elektriku AB „R. S. T.“, parodymų - jei transformatorinės durys yra surūdijusios, tai yra nereikšmingas defektas, apie kurį pranešti neprivaloma. Šis liudytojas papildomai paaiškino, kad jeigu būtų pastabėtos rūdys, apie šį faktą jis neturėtų pranešti, nebent būtų išpuvusios ar nuo vyrių nutrūkusios durys (b. t. 6, b. l. 27). Analogiškas aplinkybes paaiškino ir liudytoju apklaustas AB „R. S. T.“ dirbantis A. M. (b. t. 6., b. l. 28), bei liudytoju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklaustas E. Z. – UAB „L.“ tinklo eksploatavimo grupės vyresnysis inžinierius, parodęs, kad jei 2008 m. lapkričio mėn. operatyvinė brigada būtų pranešusi, kad durys yra supuvusios ir jos neužsirakina, jis nedelsdamas turėtų imtis atsargumo priemonių, tačiau tokiu atveju, jei durys užsirakintų, bet transformatorinės būklė būtų tokia, kokia ji buvo nagrinėjamo įvykio metu, gal ji ir toliau stovėtų (b. t. 4, b. l. 91). Darytina išvada, kad aplinkybės šiuo aspektu ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ištirtos pilnai. Nebuvo išsiaiškinta tikroji prastos transformatorinės durų techninės būklės priežastis – ar jos buvo išlaužtos ir todėl S. G. turėjo galimybę netrukdomai patekti į transformatorinės vidų, ar durys neatitiko techninių reikalavimų dėl netinkamos, nesavalaikės jos priežiūros (laiku nesutvarkytos surūdijusios durys).

Nesutinkant su ikiteisminį tyrimą nutraukusio prokuroro, jo išvadai pritarusio aukštesniojo prokuroro bei ikiteisminio tyrimo teisėjos konstatuota aplinkybe, jog transformatorinės techninė priežiūra buvo vykdoma laikantis nustatytų teisės aktų, pažymėtina, kad nebuvo vertinta, ar minėtas AB „R. S. T.“ parengtas transformatorinės priežiūros reglamentas, pagal kurį buvo eksploatuojamas padidinto pavojaus šaltinis – transformatorinė, jame nustatytas transformatorinės priežiūros periodiškumas, neprieštaravo aptartiems Lietuvos Respublikos teisės aktams. Nebuvo aiškintasi, kokiu pagrindu buvo nuspręsta tiriamos transformatorinės (ypač pabrėžiant, kad ši transformatorinė buvo dislokuota didelio žmonių lankomumo vietoje, t. y. parke) priežiūrą vykdyti būtent kas šešerius metus, o ne mažesniais intervalais. Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, aplinkybė, jog elektros įrenginių bei statinių valdytojo patvirtinto reglamento pagrindu buvo nustatyta transformatorinės priežiūros vykdymo tvarka – apžiūra kas šešerius metus, dar nereiškia visiškos transformatorinės nepriežiūros laikotarpiu tarp apžiūrų. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškinamasi, ar situacijoje, kai po techninės priežiūros atlikimo, tretiesiems asmenims piktavališkais veiksmais pažeidus transformatorinės duris, jos liktų atidarytos visą likusį laikotarpį iki kitos transformatorinės apžiūros, durys taptų laisvai prieinamos bet kam – atsitiktiniams žmonėms, vaikams, t.y. kad dėl tokios padidinto pavojaus šaltinio nepriežiūros atsiradęs realus pavojus aplinkinių sveikatai bei gyvybei nesukelia šio šaltinio valdytojui jokios atsakomybės. Į klausimus, ar pagal galiojančius teisės aktus transformatorinei, kaip padidinto pavojaus šaltiniui, buvo reikalinga iš esmės nuolatinė stebėsena, ir kas ją turėjo vykdyti, ikiteisminio tyrimo metu liko neatsakyta.

Nagrinėjamo skundo kontekste analizuojant aptartą specialisto L. R. išvadą, pažymėtina, kad joje, be aptartų teisės aktų pažeidimų, buvo nustatyti ir Lietuvos Respublikos elektrinių ir elektros tinklų eksploatavimo taisyklių, Standarto LST EN 61140:2001/A1:2004 reikalavimų pažeidimai, kurie ikiteisminio tyrimo metu nebuvo plačiau išanalizuoti, nebuvo tiksliai išsiaiškinta, ar tikrai įtariamųjų veiksmuose nebuvo šiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių bei reikalavimų pažeidimų. Tiek prokuroras, nutraukdamas ikiteisminį tyrimą, tiek ikiteisminio tyrimo teisėja nustatė, kad šie teisės aktai nagrinėjamu atveju negali būti taikomi. Ši išvada buvo pagrįsta 2012 m. gegužės 7 d. L. U. - statinio projekto ekspertizės dalies vadovo ir ypatingo statinio dalies ekspertizės vadovo, ekspertizės aktu (b. t. 5, b. l. 187-210). Vertinant šios ekspertizės objektyvumą bei patikimumą, būtina atsižvelgti į tai, kad ji buvo atlikta pagal advokatų kontoros Balčiūnas ir Grajauskas, atstovavusios AB „R. S. T.“ interesus, ekspertinių paslaugų tiekimo sutartį Nr. 2011-08-23/1. Aptariamu ekspertizės aktu nustatyta, kad transformatorinės KT-211 eksploatavimui Lietuvos Respublikos elektrinių ir elektros tinklų eksploatavimo taisyklių 169-172 punktai, kurių pažeidimus savo išvadoje buvo nustatęs specialistas L. R., negali būti taikomi, pažymint, kad šie punktai nustato reikalavimus dėl statinių eksploatavimo instrukcijų tvirtinimo bei apžiūrų tvarkos, tuo tarpu transformatorinė KT-211 nepriskiriama statiniams, todėl jai, kaip elektros įrenginiui taikomi minėtų taisyklių 800.5 punkto reikalavimai; konstatuota, kad transformatorinei KT-211 negali būti taikomos ir aptariamų taisyklių 800.3 punkto nuostatos, kurių pažeidimus savo išvadoje nustatė specialistas L. R., kadangi minėta transformatorinė Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka nelaikoma skirstykla; nustatyta, kad nagrinėjamu atveju, inkriminuojant įtariamiesiems nusikalstamą veiką, nepagrįstai buvo nustatyti ir standarto LST EN 61140:2001/A1:2004 „Apsauga nuo elektros smūgio bendri reikalavimai, keliami įrenginiui ir įrangai“ pažeidimai, kadangi transformatorinė KT-211 buvo pagaminta 1968 metais pagal galiojantį GOST 14695-80 standartą, ji pradėta eksploatuoti nuo 1972 metų, tuo tarpu minėti LST EN 61140:2001/A1:2004 standarto reikalavimai įsigaliojo nuo 2002 metų ir taikomi gaminamiems ir įrengiamiems elektros įrenginiams.

Analizuojant ekspertizės akte nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 389 (įsigaliojo nuo 2002-01-24) patvirtintų Elektrinių ir elektros tinklų eksploatavimo taisyklių (su Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004-01-06 įsakymu Nr. 4-2 (įsigaliojusio nuo 2004-01-16) patvirtintais pakeitimais) 18.3, 18.4 p., energetikos objektai privalo gerinti statinių, įrenginių, valdymo sistemų darbo patikimumą, saugą, atnaujinti, techniškai pertvarkyti, rekonstruoti ir modernizuoti įrenginius; naudoti pažangią techniką, efektyvius ir saugius gamybos bei darbo organizavimo metodus, tobulinti eksploatavimo technologiją. Įvertinus šias teisės nuostatas, spręstina, kad remiantis vien ta aplinkybė, jog transformatorinė buvo pagaminta ir pradėta eksploatuoti pagal tuo metu galiojusį GOST 14695-80 standartą, negalima daryti vienareikšmės išvados, kad ją vis dar eksploatuojant nagrinėjamo įvykio metu, t.y. po LST EN 61140:2001/A1:2004 standarto įsigaliojimo, transformatorinė neturėjo būti atnaujinta bei jos techninė būklė neturėjo atitikti šio, vėliau įsigaliojusio, standarto reikalavimų, kai elektros įrenginių atnaujinimo pareiga energetikos objektui yra numatyta aukščiau paminėtose Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 389 (įsigaliojo nuo 2002-01-24) patvirtintose Elektrinių ir elektros tinklų eksploatavimo taisyklėse. Ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paneigta, nebuvo detaliai išanalizuota. LST EN 61140:2001/A1:2004 standarto 4 dalyje „Pagrindinė apsauga nuo elektros smūgio taisyklė“ nurodyta, kad pavojingosios įtampingosios dalys neturi būti pasiekiamos, o pasiekiamos laidžiosios dalys neturi būti pavojingai įtampingos. Aptariamo standarto 5 d. įtvirtinta, kad visos apsauginės priemonės turi būti suprojektuotos ir įrengtos taip, kad jos būtų veiksmingos visą numatomą įrenginio, sistemos ar įrangos eksploatavimo laiką, kai jie naudojami ir tinkamai prižiūrimi. Šių teisės nuostatų analizė leidžia pagrįstai teigti, kad tokiu atveju, kai transformatorinės eksploatuotojas yra nepajėgus užtikrinti transformatorinės durų sandarumo, t.y. apsaugoti jos nuo vandališkų trečiųjų asmenų veiksmų, jis privalo imtis kitų priemonių, šiuo atveju, įrengti mechanizmą automatiškai išjungiantį elektros įtampą turinčias dalis, kad užtikrintų objekto saugumą, tačiau šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtos. Aptartų duomenų kontekste akcentuotina ir tai, kad specialisto L. R. išvadoje, be viso ko, buvo nustatyta, jog viena iš galimų S. G. mirties priežasčių galėjo būti per ilgais laiko tarpas, kurio metu per S. G. kūną tekėjo elektros srovė, elektros darbuotojų veiksmų, atpalaiduojant nukentėjusiąją S. G. nuo elektros poveikio, nepakankamas reglamentavimas vidiniais elektros įrenginio valdytojo teisės aktais. Tai, kad S. G. ilgą laiką buvo veikiama elektros įtampos, dėl ko jai operatyviai suteikti pagalbos negalėjo atvykę medikai (apklausos metu liudytojas Vilniaus apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 6-os komandos pamainos vadas V. R. patvirtino, kad elektrikai atvyko vėliau nei kitos tarnybos, kol pastotėje nebuvo atjungta įtampa, dėl saugumo reikalavimų nebuvo galima pradėti darbų), gali būti traktuojamas kaip nusikalstamas neveikimas, tačiau tokia galimybė ikiteisminio tyrimo metu taip pat nebuvo vertinama.

Nors didelė reikšmė nutraukiant ikiteisminį tyrimą aptariamuose teisėsaugos pareigūnų procesiniuose dokumentuose buvo suteikta L. U. parengtam ekspertizės aktui, tačiau jo išvados iš esmės skyrėsi nuo specialisto L. R. išvadoje nustatytų aplinkybių. Teismų praktikoje formuojama vieninga pozicija, kad iš skirtingų subjektų gaunant skirtingą informaciją apie tą patį įvykį, būtina nustatyti, kurių subjektų pateikiama informacija laikytina patikima ir objektyvia. Tik pašalinus visus esančius prieštaravimus galima daryti vienareikšmę išvadą dėl vieno ar kito subjekto pateikiamos informacijos patikimumo. Nagrinėjamu atveju, siekiant pašalinti atsiradusius prieštaravimus, ikiteisminio tyrimo metu buvo pakartotinai apklaustas specialistas L. R.. 2013 m. rugpjūčio 12 d. vykusios apklausos metu, jis paaiškino, kad 2010 m. liepos 23 d. išvadą jis parengė jam tuo metu ikiteisminio tyrimo pateiktos medžiagos apimtyje, atsakydamas į jam suformuluotus klausimus, papildomai nurodydamas, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga, palyginus su ta, kuri jam buvo pateikta, yra daug didesnės apimties, su šia medžiaga jis nėra susipažinęs. Nurodė, kad po jo išvados pateikimo elektrosaugos srityje išaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios jam nebuvo žinomos ir nebuvo jo įvertintos, jas pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų užduotis galėtų patikslinti atliekant paskirtą teismo elektrotechnikos ekspertizę (b. t. 7, b. l. 41-45). Atsižvelgiant į tai, kad specialisto L. R. išvada ikiteisminio tyrimo pareigūnams buvo pateikta 2010 m. liepos 23 d., ji buvo parengta pagal tuo metu surinktą ir specialistui pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, tuo tarpu L. U. ekspertizės aktas buvo parengtas 2012 m. gegužės 7 d., t.y. po kelių metų nuo L. R. parengtos specialisto išvados, akivaizdu, kad per tą laiką buvo surinkta nemažai papildomos ikiteisminio tyrimo medžiagos, kurios pateikimas L. U. ir galėjo lemti jo išvadų pagrįstumą. L. R. neturėjo galimybės pakartotinai peržvelgti papildomą ikiteisminio tyrimo medžiagą, kuri nebuvo įvertinta pateikiant išvadą, nors, apygardos teismo vertinimu, tokia galimybė jam turėjo būti suteikta, įpareigojant specialistą atlikti teismo elektrotechnikos ekspertizę.

Šių aplinkybių plotmėje pažymėtina ir tai, kad L. R. 2013 m. rugpjūčio 12 d. apklausos metu paaiškino, jog L. U. parengtame ekspertizės akte esančios išvados suformuotos ne tos profesinės kvalifikacijos kompetencijos eksperto, nesisteminiu metodu, netaikant šiuolaikinio mokslo visuomenės ir kriminalistikoje aprobuotų principų, jo vertinimu, nespecialistų motyvai ir argumentai negali būti profesionaliai objektyvūs, pakankamai pagrįsti, jie profesiniu atžvilgiu nekorektiški ir pagal jų užsakymo formą galimai šališki. Pabrėžiama, kad ekspertui L. U. specialių žinių atžvilgiu iš esmės dauguma suformuluotų ir pateiktų tirti klausimų, priskirtini elektrotechnikos ekspertizės kompetencijai. Jis (L. U.), būdamas statinio projekto ekspertizės ir statinės dalies teismo ekspertas, tyrė, aiškino elektrotechnikos sąvokas, sprendė teisės norminių aktų taikymo elektrotechnikos srityje klausimus, pateikė išvadas, t.y. specialių žinių ribose išvadas pateikė elektrotechnikos ekspertizės kompetencijai tirti priskirtinų klausimų pagrindu, tuo peržengdamas statinio projekto ekspertizės dalies vadovo, ypatingo statinio dalinės ekspertizės specialių žinių kompetencijos ribas. Analizuojant šiuos specialisto L. R. argumentus matyti, kad iš esmės specialistas ginčija L. U. ekspertizės akte pateikta išvadas, nurodydamas, kad ekspertizė nagrinėjamu atveju buvo atlikta ne tos srities specialisto. Šios aplinkybės, t.y. ar tikrai L. U. neturėjo kompetencijos nagrinėjamu atveju atlikti ekspertizės, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtos, nepaisant to, aptartu ekspertizės aktu buvo remiamasi priimant sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

Kritiškai vertinant tiek prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, tiek aukštesniojo prokuroro bei ikiteisminio tyrimo teisėjos argumentus, kad nagrinėjamu atveju Lietuvoje nėra pakankamai elektrotechninių tyrimų ekspertų, galinčių atlikti ekspertizę, todėl papildomus tyrimus skirti šioje byloje yra netikslinga, pažymėtina, kad L. R., kaip vienintelis šios srities ekspertas, įtrauktas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patvirtintus ekspertų sąrašus, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įpareigotas atlikti ekspertizės, jis pateikė tik specialisto išvadą, kurios atlikimo laikotarpiu surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga nebuvo tokios apimties, kokia ji yra šiuo metu, todėl ekspertizės atlikimą šioje stadijoje galima skirti atlikti net tam pačiam specialistui – L. R.. Be to, BPK 84 str. 2 d. ir 3 d. yra numatyta galimybė ekspertu skirti į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą neįrašytą asmenį arba asmenį, turintį teisę būti ekspertu Europos Sąjungos valstybėje narėje arba valstybėje, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi teisinės pagalbos sutartį. Šiuo atveju, taip pat buvo galima pasinaudoti tarptautiniu bendradarbiavimu, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų ieškota ar ketinama ieškoti kitų šios srities specialistų, skundo nagrinėjimui pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pareiškėjos J. G. skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti 2014 m. vasario 19 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. M. nutarimą netenkinti pareiškėjos skundo bei 2013 m. lapkričio 6 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro A. S. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Atnaujinti byloje ikiteisminį tyrimą ir bylą tyrimo atlikimui perduoti prokurorui.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.