- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-2149-275/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26202-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Kutrienė
- Atsakovas
- V. Č.
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Kutrienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo antstolio V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal UAB „Alauja“ ieškinį atsakovui V. Č. dėl be pagrindo nurašytų lėšų grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 2013 m. vasario l d. Vilniaus apygardos teismas iškėlė UAB „Alauja“ bankroto bylą. 2012 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teismas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo UAB „Alauja“ atžvilgiu civilinėje byloje pagal ieškovės V. G. ieškinį atsakovui UAB „Alauja“ dėl bankroto bylos iškėlimo. Minėta nutartimi Vilniaus apygardos teismas areštavo UAB „Alauja” nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, bei sustabdė jo realizavimą ir (ar) išieškojimą. Bankroto administratoriui analizuojant įmonės lėšų judėjimą paaiškėjo, kad 2012 m. gruodžio 20 d. debeto nurodymu iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pagal antstolio V. Č. patvarkymą Nr. 0116/12/02774 buvo nurašytos UAB „Alauja“ lėšos sumoje 598,12Lt. 2013-02-28 atsakovui buvo išsiųstas reikalavimas dėl nurašytų lėšų grąžinimo, tačiau atsakovas į raginimus nereagavo, todėl ieškovas kreipėsi į teismą ir prašydamas priteisti 598,12 Lt be pagrindo nurašytų lėšų, 6 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2012-08-28 teismo įsakymu Nr. L2-15435-803/2012 buvo vykdomas skolos išieškojimas iš skolininko UAB „Alauja“ išieškotojo UAB „Transimeksa“ naudai. Vykdant skolos išieškojimą, 2012-12-20 iš areštuotos skolininko sąskaitos buvo nurašyta 598,12 Lt suma, kuri 2012-12-21 buvo paskirstyta. Iki patvarkymo dėl piniginių lėšų paskirstymo priėmimo dienos 2012-12-21 jis negavo jokio oficialaus pranešimo, kad UAB „Alauja“ yra keliama bankroto byla, stabdomas skolininkui priklausančių piniginių lėšų paskirstymas ir turto realizavimas. Todėl skirstant pinigines lėšas jam nebuvo žinoma apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Alauja“ padavimą teismui.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo antstolio V. Č. 598,12 Lt be pagrindo nurašytų lėšų, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (598,12 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-08-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo UAB „Alauja“, naudai ir 72 Lt bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Konstatavo, kad antstolis turėjo laikytis savo veiklos principų ir būti atidus bei rūpestingas visoms aplinkybėms, todėl lėšų nurašymo dieną antstoliui turėjo būti žinoma apie ieškovo lėšų areštą pritaikytą 2012-12-07 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria buvo sustabdytas lėšų realizavimas ir išieškojimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neišanalizavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kurioje nurodyta, kad neteisėtai sumokėtos bankrutuojančios įmonės lėšos išreikalaujamos iš jas gavusio kreditoriaus, o ne iš pinigines lėšas kreditoriui pervedusio antstolio.
2. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo žalos atsiradimo fakto. Iš bankrutuojančios įmonės išieškotų piniginių lėšų paskirstymas ir išmokėjimas kreditoriui dar savaime nereiškia žalos kreditoriams ar įmonei padarymo. Jokių įrodymų, kad apelianto veiksmais ieškovui padaryta žala, į bylą nepateikta.
3. Teismas nenurodė, kokios išlaidos sudaro priteistas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistas, todėl žyminis mokestis priteistinas valstybės naudai iš atsakovo. Valstybei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis nepagrįstai didelis.
Šalies argumentai
Ieškovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pagrįstai priteisė lėšas iš apelianto, o ne iš kreditoriaus, nes antstolis pažeidė LR Įmonių bankroto įstatymo nustatytą kreditorinių reikalavimų patenkinimo eilę. Kreditoriaus, kuriam išmokėtos lėšos, reikalavimas turėjo būti tvirtinamas bankroto byloje ir tokiu atveju patenkinti jo nebūtų pakakę lėšų. Iš ieškovo sąskaitos nurašyta suma turėjo būti panaudota dengiant įmonės administravimo išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas dalinai tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Alauja“ Vilniaus apygardos teisme buvo priimtas 2012 m. gruodžio 7 d., tos pačios dienos nutartimi buvo areštuotas UAB „Alauja“ nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas bei sustabdytas jo realizavimas ir (ar) išieškojimas. Viešajame Turto arešto registre 2012 m. gruodžio 11 d. buvo įregistruotas minėtas areštas. Apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo 2012 m. gruodžio 7 d. pranešta antstolių kontoroms (Teismų informacinės sistemos duomenys). 2012 m. gruodžio 20 d. į atsakovo depozitinę sąskaitą buvo pervesta 598,12 Lt UAB „Alauja“ lėšų. Atsakovas ginčo vykdymo veiksmus atliko po to, kai teisme buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovo įmonei iškėlimo, priimta nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tai reiškia, kad ginčo vykdymo veiksmai pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą ir teismo nutartį dėl arešto įmonės turtui ir objektyviąja prasme atitinka neteisėto veikimo požymius (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
Antstolio atsakomybė už neigiamus turtinius padarinius, kilusius dėl įstatymų pažeidimo vykdant profesinę veiklą, yra civilinė deliktinė atsakomybė. Sprendžiant dėl antstolio civilinės atsakomybės turi būti taikomos bendrosios CK šeštosios knygos XXII skyriaus nuostatos, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką. Iš profesinės veiklos kilusios civilinės atsakomybės atvejais turi būti įvertinta tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, negu paprastai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-645/2002; 2006 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006).
Civilinės atsakomybės prievolei atsirasti būtina įstatyminių sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatyminius ar sutartines išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 straipsniai). Išvardytos įstatyminės prielaidos būtinos ir antstolio civilinės atsakomybės atveju, todėl bylose, kuriose antstoliui reiškiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, teismai turi spręsti dėl kiekvienos jų buvimo.
Įmonių bankroto įstatyme nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos pažeidimo įtaka atskirų kreditorių turtinėms teisėms (ar padaryta žala ir kokia) negali būti nustatyta tol, kol nėra aišku, kokia bendra lėšų suma bus gauta realizavus bankrutavusios įmonės turtą, kokia apimtimi bus patenkinti atskirų ieškovo kreditorių turtiniai reikalavimai.
Ieškovas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad vienintelis įmonės turtas yra automobilis Citroen Xantia, kurio būklė prasta ir kurį bandoma parduoti už 500 Lt. Šios aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, kad iš turto pardavimo gautų lėšų nepakaks nei antrosios, nei trečiosios eilės kreditorių reikalavimams patenkinti. Taigi, antstolis pažeidė kreditorių reikalavimo tenkinimo tvarką ir taip padarė ieškovui 598,12 Lt žalos, nes šios lėšos antstolio negalėjo būti nurašytos, o turėjo likti bankrutuojančios įmonės sąskaitoje ir naudojamos atsiskaityti su kreditoriais bei bankroto procedūroms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kaip turi būti ginamos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės analogiškose nagrinėjamai situacijose, t. y. kai yra pažeidžiama Įmonių bankroto įstatyme nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka ir įmonė neteisėtai atsiskaito su vienu iš kreditorių. Toks prievolės įvykdymas yra neteisėtas. Neteisėtas turto gavimas yra pagrindas taikyti restituciją ir grąžinti šalis į pradinę padėtį (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nustatyta, kad antstolis V. Č. UAB „Alauja“ priklausančias lėšas ;po bankroto bylos iškėlimo šiai bendrovei pervedė vienam iš kreditorių išieškotojui UAB „Transimeka“ sumoje 547,98 Lt, bei panaudojo 47,74 Lt sumą vykdymo išlaidoms padengti. Kadangi neteisėtai nurašytos lėšos buvo perduotos vienam iš kreditorių ir dalį jų pasiėmė antstolis, šioje byloje turėjo būti atsižvelgta į teisminę praktiką, suformuotą analogiškose bylose. Tai, kad antstolis neteisėtai pervedė lėšas vienam iš kreditorių, nereiškia, kad šias lėšas neteisėtai gavęs kreditorius neturi pareigos jas grąžinti į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Ieškovas nenurodė, kad neturi galimybės šių lėšų susigrąžinti iš buvusio išieškotojo UAB „ Transimeka“ . Tik tuo atveju, jei būtų padaryta išvada, kad iš šio išieškotojo nėra galimybės susigrąžinti jo neteisėtai gautų lėšų, atsakingu už padarytus nuostolius bankrutuojančiai bendrovei būtų antstolis. Tokia išvada daroma atsižvelgus į suformuotą teisminę praktiką analogiškose bylose. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2009-11-09 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2009, aiškino antstolio veiksmų, atliktų analogišku atveju, teisėtumą ir lėšų išieškojimo galimumą. Nutartyje nurodyta, kad tuo atveju, jei pagal CPK 632 straipsnyje nustatytus pagrindus nėra užbaigta vykdomoji byla, tai lėšų pervedimas išieškotojui pagal antstolio patvarkymą, kai jį priimant ar jau jį priėmus prasidėjo išieškojimo ir (ar) turto realizavimo sustabdymas pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, yra negalimas, o jų gavimas pažeidžiant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį traktuojamas kaip neteisėtas. Jeigu asmuo, kuriam pervestos lėšos, žinojo ar galėjo žinoti apie vykdymo sustabdymą dėl pareiškimo padavimo iškelti bankroto bylą, tai jis vertinamas kaip nesąžiningas lėšų įgijėjas ir iš jo gautos lėšos gali būti išieškotos. Taigi, tuo atveju, kai lėšų įgyjėjas yra žinomas ir yra pagrindas konstatuoti, kad jis yra įgijęs lėšas neteisėtai, reikalavimas turi būti reiškiamas šiam įgyjėjui, tik negalint išsiieškoti neteisėtai gautų lėšų iš įgyjėjo, nuostolius turėtų atlyginti antstolis. Ieškovas byloje nenurodė, kad neturi galimybės išsiieškoti neteisėtai gautų lėšų iš UAB „Transimeksa“. Apeliaciniame skudne ieškovo atstovo paaiškinimas apie tai, kad ši bendrovė galimai net nežinojo apie išieškojimo sustabdymą, nėra įrodymu apie tai, kad išieškotojas nežinojo ir negalėjo žinoti apie išieškojimo sustabdymą. Remiantis kasacinio teismo nutarties išvada, aplinkybė, ar išieškotojas, kuriam pervestos lėšos, žinojo arba galėjo žinoti apie išieškojimo sustabdymą, yra reikšminga byloje, tačiau ieškovui nepateikus įrodymų, kad išieškotojas nežinojo ir negalėjo žinoti apie išieškojimo sustabdymą ir iš jo nėra galimybės išsiieškoti neteisėtai gautų lėšų, daryti išvadą, kad neteisėtai gautas išieškotojo lėšas turi grąžinti bankrutuojančiai bendrovei antstolis, šiuo metu nėra pagrindo.
Atsakovas 47,74 Lt sumą iš ieškovo lėšų pasiėmė kaip vykdymo išlaidas, todėl šioje dalyje jo skundas nepagrįstas dėl neteisėtų vykdymo veiksmų priskaičiuotos sumos vykdymo išlaidoms, turi būti grąžintos ieškovui, t.y. šioje dalyje teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, kad iš ieškovo valstybės naudai priteisiama 72 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų, tačiau rezoliucinėje dalyje nurodė, kad priteisia 458,19 Lt bylinėjimosi išlaidų iš apelianto valstybės naudai. Kadangi po apeliacinio skundo gavimo teisme, t.y. 2014-04-15 byloje buvo priimta nutartis, kuria ištaisytas rašymo apsirikimas 2014-03-10 teismo sprendime ir nurodyta, kad valstybės naudai iš antstolio V. Č. priteista ne 458,19 Lt, o 72 Lt, todėl apeliacinio skundo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, priteistų valstybei iš apelianto, nagrinėjama ta apimtimi, kiek keičiamas teismo sprendimas dėl pareikšto reikalavimo.
Patenkintų reikalavimų dalyje – 47,74 Lt žyminis mokestis yra minimalus, t.y. ne mažiau kaip 50 Lt ( CPK 80 str. 1 dalies 1 punktas ), taikant vartojimo kainų indeksą ( CPK 82 straipsnio 1 dalis) jis sudaro 69,06 Lt arba 20 EUR, todėl sprendimo dalis, kuria priteista 72 Lt valstybės naudai iš atsakovo keičiama, priteisiant 69,06 Lt.
Dalinai patenkinus apeliacinį skundą, ieškovui priteistinos dalinai jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas prašo priteisti 500 Lt, patenkintas skundas sudaro 7,98 procentus viso reikalavimo, todėl priteisiam 40 Lt ( 11,58 EUR) atstovavimo išlaidų ieškovui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 12 d. sprendimą pakeisti.
Priteistą ieškovui BUAB „Alauja“ (į. k. 124660941) iš atsakovo V. Č. nuostolių sumą sumažinti iki 47,74 Lt ( 13,83 EUR).
Priteistą iš atsakovo V. Č. bylinėjimosi išlaidų valstybei sumą sumažinti iki 69,06 Lt ( 20 EUR). Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.
Priteisti ieškovui BUAB „Alauja“ (į. k. 124660941) ) iš atsakovo V. Č. 40 Lt ( 11,58 EUR) atstovavimo išlaidų atlyginimą.