- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-09
- Bylos Nr.
- e2A-720-1041/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12164-2023-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Simona Dementavičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“
- Atsakovas
- M. F.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui M. F. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo: 1) 3 001,35 Eur negrąžintą paskolą; 2) 209,08 Eur paskolos palūkanas už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 21 d. iki 2023 m. spalio 24 d.; 3) 200,79 Eur administravimo mokestį; 4) 16,74 Eur nuostolių atlyginimą (negautas pajamas) už laikotarpį nuo 2023 m. spalio 25 d. iki 2023 m. lapkričio 9 d.; 5) 19 proc. nuostolių atlyginimą, skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2024 m. gegužės 20 d.), nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 100,48 Eur sumos; 6) 208,65 Eur sutarties sudarymo mokestį; 7) 47,18 Eur delspinigius; 8) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 9) bylinėjimosi išlaidas (86,00 Eur žyminis mokestis ir 605,00 Eur teisinės paslaugos).
2. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu sudarė 2023 m. vasario 14 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – paskolos sutartis arba vartojimo kredito sutartis), pagal kurią atsakovui buvo suteikta 3 210,00 Eur paskola (3 001,35 Eur paskolos suma ir 208,65 Eur sutarties sudarymo mokestis). Paskolos sutarties trukmė – 12 mėnesių. Paskolos suma atsakovui suteikta elektroniniu būdu per ieškovės administruojamą internetinę skolinimo platformą. Ieškovei suteikiant atsakovui paskolą, 208,65 Eur sutarties sudarymo mokestis buvo iš karto įskaitytas į ieškovės sąskaitą, o atsakovui tiesiogiai pervestas 3 001,35 Eur likutis. Atsakovas prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė (nemokėjo kasmėnesinių mokėjimų), todėl ieškovė paskolos sutartį nuo 2023 m. spalio 25 d. vienašališkai nutraukė.
3. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2024 m. sausio 29 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo: 1) 3 001,35 Eur negrąžintą paskolą; 2) 171,68 Eur palūkanas; 3) 116,53 Eur administravimo mokestį; 4) 47,18 Eur delspinigius; 5) 16,74 Eur negautas pajamas (nuostolius); 6) 19 proc. nuostolius už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos (2023 m. lapkričio 10 d.) iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2024 m. gegužės 20 d.), nuo pagal paskolos sutartį tinkamu jos vykdymo atveju tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 100,48 Eur sumos 7) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 353,48 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. lapkričio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ir 8) 629,02 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas taip pat iš atsakovo valstybei priteisė 14,44 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė suteikė atsakovui vartojimo kreditą, kurio jis negrąžino ir pažeidė prievolę, todėl ieškovei priteisiama visa negrąžinto kredito suma.
Šalies argumentai
6. Ieškovės prašomą priteisti nesumokėtą 209,08 Eur palūkanų sumą sudaro 171,68 Eur palūkanos už naudojimąsi paskolos suma ir 37,40 Eur kompensacinės palūkanos. Atsižvelgiant į tai, kad kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, teismas kompensacinių palūkanų nepriteisė.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas nepriteisė ieškovei sutarties sudarymo mokesčio, nes ieškovė jį persivedė paskolos sutarties sudarymo pradžioje ir yra jį gavusi. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų grąžinusi investuotojams sutarties sudarymo mokestį, kaip tai numatyta paskolos sutarties bendrųjų sąlygų 4.7 punkte. Tokiu atveju ieškovei faktiškai būtų priteistas sutarties sudarymo mokestis, kurį ji jau turi savo dispozicijoje, tuo tarpu ieškovei pakartotinai priteistos sumos grąžinimas investuotojams liktų teisiškai neapibrėžtas.
8. Vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo esamų ir būsimų sutartinių prievolių vykdymo, tačiau kredito davėjui išlieka teisė reikalauti atlyginti nuostolius dėl sutarties nevykdymo (netinkamo vykdymo). Atsižvelgiant į tai, kad administravimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir nėra skirtas kompensuoti ieškovės nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, jis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Todėl teismas netenkino dalies reikalavimo priteisti administravimo mokestį už laikotarpį nuo paskolos sutarties nutraukimo dienos.
9. Ieškovės nuostolių negautų pelno palūkanų forma faktas yra įrodytas, todėl jie yra priteisiami.
10. Delspinigių dydis ir skaičiavimo terminas atitinka VKĮ 11 straipsnio 8 dalies reikalavimus, todėl jie priteistini.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovė (apeliantė) prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimo už akių dalį dėl administravimo mokesčio ir sutarties sudarymo mokesčio, ir priteisti iš atsakovo 200,79 Eur administravimo mokestį bei 208,65 Eur sutarties sudarymo mokestį, taip pat 22,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Ieškovė (apeliantė) nurodė, kad pagal paskolos sutarties 2.4 punktą ir bendrųjų sąlygų 1.2 punktą atsakovas įsipareigojo mokėti administravimo mokestį kas mėnesį iki paskolos termino pabaigos. Atsakovas privalo jį mokėti, jeigu paskolos sutartis nutraukiama, nes paskolos gavėjas (atsakovas) vėluoja mokėti įmokas.
1.2. Administravimo mokestis yra įskaičiuotas į bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą (toliau – BVKMN) ir nagrinėjamu atveju sudaro 1,1 proc. nuo kiekvienos įmokos. Administravimo mokestis yra bendra suma, kuri išdėstoma per paskolos sutarties laikotarpį. Šalys paskolos sutartyje aiškiai susitarė dėl administravimo mokesčio dydžio.
1.3. Administravimo mokestis yra ieškovės atlygis už jos teikiamas tarpusavio skolinimo platformos, kurioje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, administravimo paslaugas. Nutraukus paskolos sutartį, ieškovė (apeliantė) turi teisę reikalauti administravimo mokesčio, kurį pagrįstai tikėjosi gauti, jeigu paskolos sutartis būtų įvykdyta tinkamai.
1.4. Ieškovė (apeliantė) pažymėjo, kad sutarties mokestis yra skirtas kompensuoti patirtus nuostolius dėl netinkamo paskolos sutarties vykdymo. Tai, kad sutarties mokestis išdėstytas visam paskolos terminui, nereiškia, kad jis yra susijęs su paskolos sutarties administravimu. Šis mokestis apibrėžtas konkrečia suma ir sudaro paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį. Paskolos davėjai (investuotojai) investavo sutarties sudarymo mokestį, kuris buvo tiesiogiai įskaitytas į ieškovės (apeliantės) sąskaitą, o atsakovas įsipareigojo jį grąžinti.
1.5. Paskolos sutartis yra trišalė, sudaryta tarp organizatoriaus, t. y. ieškovės (apeliantės), paskolos gavėjo (atsakovo) ir skolintojo. Šalys sutarė, kad ieškovė (apeliantė) gali perimti skolintojų reikalavimo teisę į atsakovą.
1.6. Teismas neteisingai interpretavo paskolos sutarties 4.7 punktą. Paskolos gavėjui (atsakovui) išmokant paskolą, atskaitomas sutarties sudarymo mokestis kaip dalis organizatoriui (ieškovei (apeliantei) mokamo atlygio pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį, kuri leidžia netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies. Atsakovui mokant įmokas, jos paskirstomos investuotojams, ir ieškovė (apeliantė) dėl to neturėjo priekaištų nei iš skolintojų, nei iš Lietuvos banko.
12. Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl faktinių aplinkybių
13. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad ieškovė (apeliantė) ir atsakovas sudarė 2023 m. birželio 12 d. paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal paskolos sutartį skolintojų per elektroninę tarpusavio skolinimo platformą iš viso paskolinta suma buvo 3 210,00 Eur, paskolos suma – 3 001,35 Eur, kuri išmokėta tiesiogiai atsakovui. Vartojimo kreditas atsakovui suteiktas 12 mėn. laikotarpiui, t. y. iki 2024 m. gegužės 20 d. Atsakovas vartojimo kreditą įsipareigojo grąžinti mokėdamas grąžinimo grafike numatytas įmokas. Iš paskolos sutarties specialiųjų sąlygų nustatyta, kad atsakovas įsipareigojo grąžinti iš viso 3 699,69 Eur sumą, kurią sudarė paskolos suma, palūkanos, sutarties sudarymo mokestis, administravimo mokestis ir kiti galimi mokesčiai. Atsakovo įsipareigotas sumokėti sutarties sudarymo mokestis sudarė 6,5 proc. nuo skolintojų paskolintos sumos (3 210,00 Eur), o administravimo mokestis – 1,1 proc. Iš byloje pateikto paskolos grąžinimo grafiko apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovo mokėtinas administravimo mokestis iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos iš viso turėjo sudaryti 200,79 Eur, o sutarties sudarymo mokestis – 208,65 Eur.
14. Atsakovas savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovė (apeliantė) pateikė atsakovui 2023 m. spalio 5 d. įspėjimą sumokėti 1 193,85 Eur įsiskolinimą per keturiolikos dienų terminą. Atsakovui įsiskolinimo nepadengus, ieškovė (apeliantė) pranešimu vartojimo kredito sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2023 m. spalio 25 d. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas tinkamai įvykdė iš vartojimo kredito sutarties kylančias prievoles.
15. Ieškovė (apeliantė) yra įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą (https://www.lb.lt/lt/finansu-rinku-dalyviai?ff=1&market=1&business_form%5B%5D=26&business_form%5B%5D=24).
16. Byloje ieškovė (apeliantė) ginčija, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepriteisė administravimo ir sutarties sudarymo mokesčių, paskaičiuotų nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos.
Dėl administravimo mokesčio dalies (ne)priteisimo
17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių ieškovei (apeliantei) priteisė 116,53 Eur administravimo mokesčio dalį, paskaičiuotą iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2023 m. spalio 25 d. Ieškovė (apeliantė) su tokiu sprendimu nesutinka, jos teigimu, administravimo mokestis turėjo būti priteistas už visą laikotarpį iki vartojimo kredito sutartyje numatyto jos termino pabaigos (2024 m. gegužės 20 d.), kas sudaro 200,79 Eur sumą. Tokią poziciją ieškovė (apeliantė) grindžia tuo, kad atsakovas administravimo mokestį mokėti įsipareigojo vartojimo kredito sutartimi, tai yra viena bendra suma, išdėstyta per visą sutarties laikotarpį ir šalys buvo sutarusios dėl jo dydžio. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad ieškovė (apeliantė) yra tarpusavio skolinimo platformos operatorius ir administravimo mokestis yra atlygis, kurį ieškovė (apeliantė) gauna už teikiamas paslaugas, ir kurį tikėjosi gauti tinkamu vartojimo kredito sutarties vykdymo atveju.
18. Vartojimo kredito sutarties nutraukimui yra taikomos bendrosios sutarties nutraukimą ir iš to kylančias pasekmes reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnio nuostatos, kuriose numatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo (CK 6.221 straipsnio 1 dalis), sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo (CK 6.221 straipsnio 2 dalis) ir sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo (CK 6.221 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutraukus sutartį, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018).
19. Byloje nustatyta, kad vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose (toliau – specialiosios sąlygos) šalys susitarė dėl 1,1 proc. kas mėnesį mokamo administravimo mokesčio. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų (toliau – bendrosios sąlygos) 1.2 punkte numatyta, kad administravimo mokestis yra specialiosiose sąlygose nurodytas administravimo mokestis, išskaidytas visam paskolos terminui, kurį paskolos gavėjas (atsakovas) turi mokėti organizatoriui, t. y. ieškovei (apeliantei), už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos, ir kuris yra įskaičiuojamas į įmoką. Pagal bendrųjų sąlygų 8.11 punktą, nutraukus paskolos sutartį prieš terminą atsakovas privalo grąžinti visą paskolos sumą, sutarties sudarymo mokestį, administravimo mokestį už visą paskolos laikotarpį, iki paskolos sutarties nutraukimo dienos priskaičiuotas palūkanas kaip mokestį už naudojimąsi pinigais, vėlavimo palūkanas ir netesybas. Specialiųjų sąlygų 2.4 punkte taip pat numatyta, kad atsakovas mokės administravimo mokestį, išskaidytą visam paskolos terminui, už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos ir kuris yra įskaičiuotas į įmoką. Savo esme tokia pati nuostatas yra numatyta ir ieškovės (apeliantės) portalo naudojimosi sutarties (toliau – naudojimosi sutartis) 10.4 punkte.
20. Taigi, nurodomose bendrųjų ir specialiųjų sąlygų bei naudojimosi sutarties nuostatose šalys sutarė, kokio dydžio administravimo mokestį už vartojimo kredito sutarties administravimą kas mėnesį mokės atsakovas. Šis dydis turėjo būti mokamas iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vartojimo kredito sutartis yra nutraukta nuo 2023 m. spalio 25 d., t. y. šalys nebeturi vykdyti sutartinių prievolių, o sutartį pažeidusiai šaliai (atsakovui) turi būti taikoma civilinė atsakomybė. Tai reiškia, kad ieškovė (apeliantė) nebeturi pareigos administruoti kas mėnesį mokamų mokėjimų paskirstymo, juo labiau, kad po vartojimo sutarties nutraukimo mokėjimai laikantis nustatyto grafiko nebeturi būti vykdomi. Taigi, ieškovei (apeliantei) neturint pareigos vykdyti mokėjimų pagal vartojimo kredito sutartį administravimo, ji nebeturi pagrindo ir reikalauti apmokėjimo už juos.
21. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, kad administravimo mokestis yra ieškovės (apeliantės) atlygis už teikiamas tarpusavio platformos administravimo paslaugas, taip pat kad ji administruoja tiek galiojančias, tiek nutrauktas sutartis. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje nėra duomenų apie faktinį administravimo paslaugų teikimą nutraukus vartojimo kredito sutartį (CPK 178 straipsnio), be to, pirmiau aptartose vartojimo kredito sutarties bendrųjų ir specialiųjų sąlygų nuostatose yra numatyta, kad administravimo mokestis yra mokamas už paskolos pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį administravimą, bet ne tarpusavio platformos administravimą, kaip nurodo ieškovė (apeliantė). Todėl vertinama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nesant pagrindo priteisti iš atsakovo administravimo mokestį, paskaičiuotą už laikotarpį po vartojimo kredito sutarties nutraukimo.
22. Minėta, kad apeliaciniame skunde nurodoma, jog administravimo mokestis turi būti priteistas ieškovei (apeliantei), nes ji tikėjosi jį gauti tinkamu vartojimo kredito sutarties vykdymo atveju. Taigi, ieškovė (apeliantė) teigia, kad administravimo mokestis jai turėjo būti priteistas kaip negautos pajamos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
23. Teismų praktikoje išaiškinta, jog negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Taigi, patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018).
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sudarius vartojimo kredito sutartį, be tinkamo jos vykdymo kas mėnesį mokamomis įmokomis, taip pat yra galimas ir vartojimo kredito grąžinimas anksčiau sutarto termino. VKĮ 17 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos. Taigi, vien tai, kad vartojimo kredito sutartyje yra numatytas konkretus mokėtino administravimo mokesčio dydis, nereiškia garantijos, jog ieškovė (apeliantė) tinkamu vartojimo kredito sutarties vykdymo atveju tikrai būtų jį gavusi. Atsižvelgiant į tai, administravimo mokestis nėra laikomas negautomis ieškovės (apeliantės) pajamomis.
25. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, sutartinį ir teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei (apeliantei) priteisė tik administravimo mokestį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, o likusią reikalavimo dalį dėl administravimo mokesčio priteisimo atmetė.
Dėl sutarties mokesčio (ne)priteisimo
26. Kauno apylinkės teismas skundžiamu sprendimu už akių ieškovei (apeliantei) nepriteisė sutarties sudarymo mokesčio. Ieškovė (apeliantė) šią sprendimo už akių dalį skundžia, nurodydama, kad sutarties sudarymo mokestis turėjo būti priteistas už visą laikotarpį iki vartojimo kredito sutartyje numatyto termino pabaigos (2024 m. gegužės 20 d.), kas sudaro 208,65 Eur sumą. Ieškovė (apeliantė) savo poziciją grindžia tuo, kad pagal vartojimo kredito sutartį sutarties sudarymo mokestis yra skirtas kompensuoti nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo. Paskolos davėjai (investuotojai) investavo sutarties sudarymo mokestį, kuris buvo ieškovės (apeliantės) įskaitytas išmokant kreditą. Ieškovė (apeliantė) taip pat pažymėjo, kad paskolos sutartis yra trišalė ir joje sutarta, kad ji gali perimti skolintojų reikalavimus į paskolos gavėją (atsakovą). Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad sutarties sudarymo mokestis yra kaip dalis ieškovei (apeliantei) mokamo atlygio pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį.
27. Bendrųjų sąlygų 1.27 punkte ir naudojimosi sutarties 2.24 punkte sudarymo mokestis nurodomas kaip mokestis, kuris paskolos gavėjo (atsakovo) mokamas organizatoriui, t. y. ieškovei (apeliantei), apimantis ir kreditingumo vertinimo mokestį. Šioje nuostatoje taip pat numatyta, kad sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos ir nurodomas specialiosiose sąlygose, ir yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu. Specialiųjų sąlygų 2.3 punkte numatyta, kad paskolos gavėjas (atsakovas) sutarties sudarymo mokestį (kartu su administravimo mokesčiu, vėlavimo palūkanomis ir delspinigiais) įsipareigoja mokėti taip, kaip yra nurodyta jam skirtuose mokėjimo pranešimuose, bendrosiose sąlygose ir specialiosiose sąlygose.
28. Kreditingumo vertinimo mokestis numatytas bendrųjų sąlygų 1.11 punkte, kuriame nurodyta, kad tai yra mokestis paskolos gavėjui už jo kreditingumo vertinimą naudojantis prieinamuose mokamuose registruose esančiais duomenimis apie paskolos gavėjo asmenį, jo pajamas, įsiskolinimo istoriją ir pan. Mokestis negali viršyti sutarties sudarymo mokesčio dydžio ir yra ne didesnis nei 20,00 Eur; kreditingumo vertinimo mokestis yra įskaičiuotas į sutarties sudarymo mokestį. Pagal bendrųjų sąlygų 1.14 punktą, ieškovė (apeliantė) yra įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą.
29. Specialiosiose sąlygose šalys susitarė, kad atsakovo mokamas sutarties sudarymo mokestis sudaro 1,1 proc. nuo skolintojų paskolintos sumos. Skolintojų paskolinta suma sudaro iš viso 3 210,00 Eur. Pagal vartojimo kredito sutarties mokėjimo grafiką atsakovas iš viso iki 2024 m. gegužės 20 d. (vartojimo kredito sutarties termino pabaigos) turėjo sumokėti 208,65 Eur sutarties sudarymo mokestį.
30. Minėta, kad, ieškovės (apeliantės) teigimu, jai turėjo būti priteistas visas sutarties sudarymo mokestis, nes tai kompensacija už jos patirtus nuostolius dėl netinkamo vartojimo kredito sutarties vykdymo, šalys dėl jo mokėjimo susitarė ir šis mokestis yra susijęs su vartojimo kredito sutarties administravimu. Apeliacinės instancijos teismas su tokia ieškovės (apeliantės) pozicija nesutinka.
31. Kaip apeliacinės instancijos teismas jau nurodė pasisakydamas dėl administravimo mokesčio, vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta nuo 2023 m. spalio 25 d. ir nuo šios datos šalių nebesieja sutartiniai santykiai, o sutartį pažeidusiai šaliai (atsakovui) taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (nuostolių ir netesybų atlyginimas). Nuostolių dydis turi būti įrodytas.
32. Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) nepateikė įrodymų, kad visas ieškiniu prašytas priteisti sutarties sudarymo mokestis yra jos dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo patirti nuostoliai. Ieškovė (apeliantė) nepateikė įrodymų, kad visa 208,65 Eur suma buvo jos realiai patirtos išlaidos, susijusios su vartojimo kredito sutarties sudarymu (duomenų apie atsakovo kreditingumą rinkimu, jų vertinimu, analize, dokumentų parengimu ir pan.). Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nei bendrosiose, nei specialiosiose sąlygose šalys nebuvo nurodžiusios, kad sutarties sudarymo mokesčio paskirtis yra atlyginti ieškovei (apeliantei) ar pradiniams skolintojams nuostolius, susijusius su galimu atsakovo netinkamu vartojimo kredito sutarties vykdymu.
33. Pastebima, kad atsižvelgiant į bendrųjų sąlygų 1.27 punktą ir naudojimosi sutarties 2.24 punktą, taip pat ieškovės (apeliantės) pateiktą bankinio mokėjimo išrašą, visas sutarties sudarymo mokestis ieškovės (apeliantės) jau buvo atskaitytas vartojimo kredito suteikimo atsakovui metu. Šią aplinkybę patvirtina ir pati ieškovė (apeliantė). Taigi, ieškovė (apeliantė) dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo nuostolių sutarties sudarymo mokesčio forma nepatyrė, nes jis buvo ieškovės (apeliantės) faktiškai gautas (atskaitytas) vartojimo kredito sutarties sudarymo metu. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas ir į naudojimosi sutarties 1.7, 9.1 bei 9.4 punktų nuostatas, kuriose yra nurodyta, kad organizatorius, t. y. ieškovė (apeliantė), neatsako prieš skolintojus ir nėra jiems atsakingas už vartotojo (atsakovo) įsipareigojimų pagal paskolos sutartį nevykdymą (taigi, ir vartojimo kredito suteikimo metu iš bendros skolintojų paskolintos sumos atskaityto sutarties sudarymo mokesčio (ne)sugrąžinimą pradiniams skolintojams).
34. Atsižvelgiant į nurodomas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad sutarties sudarymo mokestis buvo pagrįstai pirmosios instancijos teismo nelaikytas ieškovės (apeliantės) patirtais nuostoliais.
35. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniame skunde nurodo, kad sutarties sudarymo mokestis yra dalis jai, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, mokamo atlygio pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu ieškovės (apeliantės) vertinimu nesutinka.
36. Minėta, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, todėl jos veiklai taikomi VKI 25³ straipsnio reikalavimai. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir / arba vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį, 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos.
37. Taigi, pagal nurodomas VKĮ nuostatas, ieškovė (apeliantė), kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė, privalo ne mažiau kaip 75 proc. paskolos davėjo ar gavėjo gaunamo atlygio skaičiuoti nuo paskolos gavėjo grąžinamų įmokų. Šis reikalavimas netaikomas, jeigu operatorius kiekvienam paskolos gavėjui, be kita ko, suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos.
38. Ieškovė (apeliantė) byloje pateikė savo vidinės sistemos išrašą, kuriame nurodyta, kad atsakovui ieškovė (apeliantė) suteikė 359,97 Eur paskolos sumą ir 25,03 Eur sutarties mokestį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad 359,97 Eur sudaro 11,99 proc. nuo paskolos sumos, o ne 12 proc. (359,97 Eur × 100 proc. ÷ 3 001,35 Eur), kaip yra reikalaujama VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje. Be to, byloje nėra duomenų, kad ieškovė suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos visiems kredito gavėjams. Pastebima, kad bendrosiose ir specialiosiose sąlygose, taip pat naudojimosi taisyklėse nurodoma, kad sutarties sudarymo mokestis yra skolintojų paskolinta suma (bendrųjų sąlygų 1.27 punktas, specialiųjų sąlygų nuostatos dėl suteikiamos paskolos dydžio ir naudojimosi sutarties 2.24 punktas), tačiau ieškovė (apeliantė) neišskiriama kaip viena iš skolintojų kiekvieno paskolos (vartojimo kredito) suteikimo atveju. Byloje nesant duomenų apie tai, kad ieškovė (apeliantė) tikrai kiekvienam paskolos (vartojimo kredito) gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vadovautis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatyta išlyga.
39. Nustačius, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, spręsdamas dėl ieškovei (apeliantei), kaip tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, priklausančio atlygio dydžio, apeliacinės instancijos teismas primena, kad pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį ne mažesnė nei 75 proc. atlygio dalis yra skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Atsižvelgiant į tai, kad atlygis tarpusavio skolinimo platformos operatoriui skaičiuojamas nuo realiai pagal vartojimo kredito sutartį paskolos gavėjo grąžintų įmokų.
40. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis nenumato, jog tarpusavio skolinimo platformos operatorius gali didžiąją atlygio dalį atsiskaityti viena suma iš karto po paskolos sutarties sudarymo. Kaip minėta, ne mažesnė nei 75 proc. atlygio dalis yra siejama su skolininko (atsakovo) grąžintomis įmokomis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovė (apeliantė), atsiskaitydama visą sutarties sudarymo mokestį paskolos išmokėjimo atsakovui metu, prisiėmė su tuo susijusią riziką paskolos sutarties netinkamo vykdymo iš atsakovo pusės atveju.
41. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, kad tiek administravimo, tiek sutarties sudarymo mokestį ieškovė (apeliantė) prilygina tarpusavio skolinimo platformos operatoriui vartojimo kredito gavėjo mokamam atlygiui, atkreipia dėmesį kad VKĮ nėra apibrėžta, kas šį atlygį sudaro. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei (apeliantei) priteisė pakankamo dydžio atlygį administravimo mokesčio, apskaičiuoto iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo, forma.
42. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovės (apeliantės) argumentus, susijusius su tuo, kad ji yra paskolos sutarties pagrindu perėmusi skolintojų reikalavimą atsakovui, ir todėl pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti visą sutarties sudarymo mokestį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad ieškovė (apeliantė) bendrųjų sąlygų 4.8 punkto pagrindu skolintojų reikalavimo teisę į atsakovą, nepaneigia aukščiau nurodytų aplinkybių, susijusių su VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies taikymu ir rizikos prisiėmimu galimo šios nuostatos nesilaikymo atveju.
43. Apibendrindamas tai, kas pirmiau nurodoma, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas teisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ginčo atveju aiškino bei taikė VKĮ teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą už akių. Ieškovės (apeliantės) apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą, todėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimas už akių paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atsakovui nepateikus bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme patyrimą pagrindžiančių įrodymų, jos iš ieškovės (apeliantės) nepriteisiamos.
45. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.