Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens S. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato 2018 m. gegužės 16 d. nutarimu S. M. nubausta dėl administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 168 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Nubausta dėl to, kad 2018 m. kovo 13 d. 22.50 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), bare, esančiame (duomenys neskelbtini), pardavė A. B., gimusiam (duomenys neskelbtini), alkoholinių gėrimų – 6 plastikinius butelius po 1 litrą alaus, neužtikrino alkoholio vartojimo vietoje, nes A. B. su draugu G. G. pasiėmė pilnus butelius alaus ir išėjo iš baro į lauką. Tuo S. M. pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Taip pat S. M. pardavė alkoholinius gėrimus akivaizdžiai neblaiviam (nustatytas 2,42 promilės girtumas) A. B., tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 (toliau – Alkoholio kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą.

1.1. Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi S. M. skundas netenkintas, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato 2018 m. gegužės 16 d. nutarimas Nr. 41-ANR_N-880-2018 paliktas nepakeistas. Nutartyje konstatuota, kad visuma byloje surinktų ir ištirtų įrodymų patvirtina S. M. kaltę, jos supratimą, kad iš baro yra galimybė išsinešti pilstomus alkoholinius gėrimus, jog ji žinodama Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas bei turėdama prievolę įsitikinti, kad asmuo, perkantis alkoholinius gėrimus, yra blaivus, to tinkamai nepadarė ir, kaip matyti iš visų byloje surinktų duomenų, pardavė alkoholinius gėrimus akivaizdžiai neblaiviam A. B.. Taip pat nutartyje konstatuota, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirta nuobauda nėra per griežta, ji atitinka jos padaryto nusižengimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjos asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus.

2. Apeliaciniu skundu S. M. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – suinteresuoto asmens Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato vyriausiojo tyrėjos priimtą 2018 m. gegužės 16 d. administracinio nusižengimo nutarimą Nr. 41-ANR_N-880-2018 panaikinti ir panaikinti jai paskirtą baudą.

2.1. Teigia, kad nepaisant raštu ir žodžiu jos pateiktų gausių ir nuoseklių paaiškinimų ir argumentų, rašytinių įrodymų, jog ji ir jos darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ ėmėsi daugybės aktyvių ir pasyvių priemonių, jog būtų užtikrinamas alkoholinių gėrimų išpilstymas ir vartojimas tik vietoje, šiuos įrodymus teismas nepagrįstai ignoravo. Pažymi, jog visus neaiškumus traktavo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai (nors privalėjo elgtis priešingai), o skundžiamą nutartį grindė neobjektyviais, prieštaringais ir nenuosekliais kitų byloje dalyvavusių asmenų parodymais, kuriuos nepagrįstai teismas laikė turinčiais didesnę įrodomąją vertę. Apeliantės teigimu, nutartis motyvuojama ne tik, kad ne objektyviais įrodymais, o su bylos nagrinėjimu susijusių asmenų subjektyvia nuomone ir objektyvioje tikrovėje neužfiksuotais faktais.

2.2. Nurodo, kad ji pirmos instancijos teismui posėdžio metu paaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ baro salėje, taip pat prie išėjimo iš baro patalpų, kabo iškabos, kuriose yra nurodoma, kad alkoholiniai gėrimai bare gali būti vartojami tik vietoje, kad juos išsinešti yra draudžiama. Ginčo, kad ji ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvykdė Alkoholio kontrolės įstatyme numatytą alkoholinių gėrimų išpilstymą – byloje nėra. Taip pat nurodo, jog ji paaiškino, kad 2018 m. kovo 13 d. apie 22.50 val. aptarnavus klientus A. B. ir G. G., jų pageidautą alkoholinį gėrimą išpilstė į specialias jų pasirinktas talpas, kurios bare atlieka grafino, ant kurio užklijuojamas specialus lipdukas, nurodantis, kad alkoholinis gėrimas skirtas vartoti tik vietoje ir nuoroda į Alkoholio kontrolės įstatyme numatytą straipsnį, funkciją. Teigia, kad patys klientai pasirinko tokią jiems priimtiną ir patogią gėrimo vartojimui vietoje tarą. Tai jai nesukėlė jokių abejonių, nes klientai, kurie ateina, dažnai būna keli, dažnai įsigyja didesnį kiekį alkoholinio gėrimo, laukia prisijungsiančių savo draugų ir kartu sėdėdami prie stalo gėrimus vartoja, juos persipildami dar ir į vienkartinę stiklinaitę ar bokalą. Taip pat teigia, kad klientams dar ir žodžiu paaiškino, kad nusipirktą alų išsinešti iš baro į lauką jie negali. Nurodo, kad kavinėje-bare yra daug staliukų, taip pat keliolika baro kėdžių ir pakankamai vietos, kad bet kuris klientas galėtų patogiai vartoti alkoholinius gėrimus vietoje. Pažymi, jog klientai buvo pasodinti prie staliuko, laukė kol ji atneš užsakytus gėrimus, gėrimai buvo nunešti ir patiekti ant staliuko. Jiems buvo padėtos ir vienkartinės stiklinės, skirtos gėrimo persipylimui iš didesnės talpos ir vartojimui vietoje. Klientai jai sudarė pagrįstą įspūdį ir leido pagrįstai manyti, kad alkoholinius gėrimus jie vartos tik baro patalpose ir kad neketina jų išsinešti. Tačiau klientai A. B. ir G. G. išėjo iš baro nepaisant jos žodinių perspėjimų, kad alkoholiniai gėrimai gali būti vartojami tik vietoje ir jų išsinešti negalima. Apeliantės teigimu, šios aplinkybės rodo, kad joks pažeidimas nebuvo padarytas ir už tai nei ji nei jos darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės nėra ir negali būti laikomi atsakingais. Teigia, jog jos paaiškinimai teisme nebuvo vertinami visų surinktų įrodymų kontekste, jie buvo nepagrįstai atmesti, todėl tai patvirtina nutarties nepagrįstumą. Pažymi ir tai, jog ji nurodė ne mažiau kaip 12 papildomų priemonių, kurių ėmėsi UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad klientai, taip pat ir A. B. ir G. G., alkoholinius gėrimus vartotų vietoje, kaip to reikalaujama Alkoholio kontrolės įstatyme.

2.3. Teigia, kad teismas nevertino jos pateiktų įrodymų, t. y. pardavimo kvitų, iš kurių matyti kokio gėrimo ir kokiais kiekiais perka baro klientai. Pasak apeliantės šie duomenys patvirtina jos paaiškinimus, jog klientams A. B. bei G. G. atsisėdus prie staliuko, priėmus vienkartines stiklines, jai, kaip padavėjai-barmenei, pagrįstai susidarė įspūdis, kad jie kaip ir visi kiti baro klientai alkoholinius gėrimus taip pat vartos vietoje. Pažymi, jog ji, kaip darbuotoja, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip baro savininkas, atliko visus įmanomus aktyvius veiksmus, kurie leistų konstatuoti savo pareigų užtikrinimą. Tiek patalpų išplanavimas, tiek jose pastatyti stalai su kėdėmis, tiek įrengtas baras, pastatytas įspėjimas apie vartojimo vietoje būtinybę, tiek atviras licencijos pateikimas, tiek darbuotojos aktyvūs veiksmai parduodant alkoholio produktus, juos išpilstant ir patiekiant, žodinis įspėjimas apie vartojimo tvarką ir kt., pasak apeliantės, neabejotinai laikytini maksimaliu ir pakankamu, realiu pareigų užtikrinimu, jog alkoholinius gėrimus asmenys po 20.00 val. vartotų tik vietoje.

2.4. Taip pat skunde S. M. nurodo, kad ji nepastebėjo A. B. ar G. G. neblaivumo požymių. Pažymi, jog jie elgėsi adekvačiai, kalbėjo normaliai ir ji nesuprato, jog vienas iš jų buvo neblaivus. Atkreipia dėmesį į tyrėjos V. K.-K. paaiškinimus, kad tai, jog A. B. galėjo būti neblaivus, jai paaiškėjo tik tuomet, kai jis teikė parodymus, maišėsi ir painiojosi. Pasak apeliantės, pati tyrėja patvirtino, kad asmens neblaivumas galėjo pasižymėti tik tuomet, kai asmuo turėjo teikti policijos pareigūnui paaiškinimus, prisiminti tam tikras aplinkybes, veiksmų bei elgesio chronologiją, jas rišliai išdėstyti, o ne kai jis kartu su draugu barmenei išreiškia elementarų trumpą pageidavimą įsigyti alaus. Taip pat apeliantė atkreipia dėmesį į liudytojo R. P. parodymus. Liudytojas nurodė, kad „kol neblaivus asmuo stovėjo vietoje, iš pažiūros nepasirodė, kad jis neblaivus“. Policijos pareigūnas L. P. negalėjo pasakyti, ar baro darbuotoja turėjo suprasti, kad asmuo neblaivus. G. G. parodė, kad nesimatė, jog A. B. būtų buvęs stipriai išgėręs, nesvirduliavo. Apeliantės teigimu, šie liudytojai patvirtina jos nurodytas aplinkybes, kad nebuvo akivaizdžių požymių, kurie leistų jai įvertinti ar asmuo neblaivus.

2.5. Pažymi, jog policijos pareigūnai nematė alkoholinių gėrimų pirkimo momento, todėl jie negali teigti, kad gėrimus pirko galimai neblaivus A. B.. Be to, ji aiškino, jog pinigus už gėrimus mokėjo G. G., o ne A. B.. Posėdžio metu apklaustas G. G. nurodė, kad jis buvo blaivus ir jie kartu su A. B. nusipirko alkoholio, už kurį jis sumokėjo. Teigia, jog pagrįstų abejonių kyla ir dėl A. B. neblaivumo nustatymo.

2.6. Atkreipia dėmesį į tyrėjos nurodytas aplinkybes, jog ji nepastebėjo, ar alus talpose buvo nugertas. Tai nėra užfiksuota ir protokole. Apeliantės nuomone, tai patvirtina jos parodymus, jog gėrimus klientai vartojo vietoje, alus galėjo būti suputojęs ir vizualiai net ir nugertas kiekis plastikiniame grafine galėjo atrodyti kaip apypilnis. Pasak apeliantės, klientai dar sąmoningai suklaidino ją, jog jie gėrimus vartos vietoje ir lauks savo draugų. Jie iš baro pasišalino su nepilnomis (galimai suputojusiomis) taromis be jokių dangtelių ar kamštelių, nes tai plastikiniai grafinai, o ne buteliai. Taip pat pirmos instancijos teismas, pasak apeliantės, nepagrįstai ignoravo faktą, kad pareigūnas liudytojas R. P. posėdžio metu nurodė, jog klientas A. B. minėjo, jog dar iki alaus pirkimo, jis bare vartojo alkoholinius gėrimus, o tai ir suklaidino ją, nes jai susidarė įspūdis, kad A. B. su savo draugu G. G. ir kitais draugais alų gers bare. Liudytoju apklaustas UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojas A. P. nurodė, kad jeigu matoma, kad asmuo nešasi alkoholinius gėrimus iš baro patalpų, jis yra papildomai įspėjamas, kad šiuos neteisėtus tyčinius kryptingus savo veiksmus nutrauktų, jog visada nurodoma, kad gėrimai gali būti vartojami tik vietoje. Taigi liudytojas, pasak apeliantės, patvirtino, kad įmonėje yra nustatyta tvarka, jog asmenys yra papildomai įspėjami žodžiu. Pats A. B. patvirtino, jog žino, kad alkoholinius gėrimus reikia vartoti vietoje, bare, tačiau šio reikalavimo jis nesilaikė. Be to, A. B. patvirtino, kad su ja bendravo G. G., G. G. užsakė gėrimus. Apeliantės nuomone, šios aplinkybės paneigia tai, kad ji gėrimus pardavė neblaiviam asmeniui, nes nėra nustatyta, jog G. G. buvo neblaivus.

2.7. Apeliantės teigimu, teismas rėmėsi ne objektyviais įrodymais, liudytojų parodymais, o subjektyvia nuomone, kad tara, į kurią buvo supiltas gėrimas, labai patogi išsinešimui ir ši nuomonė, pasak pareiškėjos, neturi jokios įrodomosios reikšmės. Neatitinka tikrovės nutartyje nurodytos aplinkybės, kad jos teiginius, jog kelis kartus įspėjo klientus apie gėrimų vartojimo vietoje būtinybę, paneigė A. B. ir G. G.. Tačiau tie patys liudytojai patvirtino, kad jie buvo pasodinti prie staliuko, įspėti apie gėrimo vartojimą vietoje kuomet šie gėrimai jiems buvo patiekti ir apie tokią tvarką jie puikiai žinojo. Nutartyje išdėstyti teiginiai, kad 6 litrų alaus įsigijimas dviejų žmonių savaime leidžia suprasti, kad gėrimai nebus vartojami vietoje, apeliantės nuomone, taip pat yra nepagrįsti. Pažymi, kad A. B., G. G. ir L. P. pasvarstymai ir jų subjektyvi nuomonė nėra objektyvus įrodymas, kuriuo teismas galėtų vadovautis sprendžiant jos administracinę atsakomybę, o turi būti vadovaujamasi tik objektyviais įrodymais ir objektyviai nustatytais faktais, o ne hipotezėmis, deklaratyviais pasvarstymais ir nuomonėmis ar asmenine patirtimi iš kitų pasilinksminimo vietų.

2.8. Teigia, kad teismo išvada, jog jos paaiškinimais nesiremia, nes tai yra jos gynybinė pozicija, patvirtina nutarties nepagrįstumą ir netgi teismo šališkumą. Pasak apeliantės, tai kas, jei ne administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi laikytis gynybinės pozicijos, jeigu jis vertina, kad yra visiškai nekaltas dėl jam metamų kaltinimų. Ji, kaip ir visi proceso dalyviai, davė priesaiką, todėl jos parodymais abejoti daugiau, nei kitų asmenų parodymais arba juos atmesti ir jais nesivadovauti, vertinant visų įrodymų visetą, nėra jokio pagrindo.

2.9. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad jos veiksmuose nebuvo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios, nei neatsargumo kaip kaltės formos, nei neteisėtų veiksmų atlikimo būtinų administracinei atsakomybei kilti. Pabrėžia, kad darbuotojui parduodant klientui alkoholinius gėrimus, jis neturi jokių galimybių iš anksto žinoti kliento ketinimų ar jis užsisako alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, ar planuoja šį alkoholį vartoti vietoje dalinai, ar išsinešti su savimi, nepaisydamas pardavėjo nurodymų.

2.10. Teigia, kad nei nutarime, nei nutartyje visiškai nėra išskirta ir detalizuota, kokia konkrečia neteisėta veika (veikimu ar neveikimu) pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir/ar jo darbuotoja pažeidė teisės normos nuostatas. Nei protokole, nei nutarime nėra nurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais UAB „(duomenys neskelbtini)“, ar ji, S. M., neužtikrino, kad parduotas alkoholis būtų vartojamas pardavimo vietoje, o tik abstrakčiai įvardijo „neužtikrino vartojimo vietoje“, ar kaip turėjo būti patikrintas klientų blaivumas. Beje, net nenurodyta, kokį kiekį alkoholio pirkėjai išsinešė iš baro – pilnas plastikines taras ar tik dalį nesuvartoto gėrimo ir kaip buvo užfiksuotas to išsinešto gėrimo kiekis ar alus nebuvo nugertas (kas patvirtintų papildomas sąlygas, kad aš pagrįstai susidariau įspūdį, kad klientai gėrimus vartos baro patalpose), šių aplinkybių Šiaulių AVPK net nesiaiškino. Pasak apeliantės, nei protokole, nei jo pagrindu priimtame nutarime bei nutartyje net nėra konkretizuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir/ar jos, kaip jos darbuotojos, konkretūs veiksmai, kuriuos protokolą surašęs Šiaulių AVPK tyrėjas laiko teisės pažeidimu, o protokole įvardijami tik pirkėjo veiksmai ir šios situacijos pasekmės, bet ne tai, kas jas nulėmė.

2.11. Apeliaciniame skunde akcentuojama tai, kad skundžiamas nutarimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Analizuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką administracinėse bylose Nr. A858-845/2013, A858-351/2013. Teigia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ baro klientams A. B. bei G. G. ir kitiems klientams buvo suteiktos ir yra suteikiamos visos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti tik vietoje. Pažymi, jog iš bylos medžiagos, teiktų paaiškinimų matyti, kad minėti klientai savo veiksmais sudarė pagrįstą įspūdį, kad gėrimus vartos vietoje, o ji ėmėsi visų sąlygų, kad klientas būtų įspėtas apie alkoholinių gėrimų vartojimo tik vietoje būtinybę. Pasak apeliantės, Šiaulių AVPK nenagrinėjo šio konkretaus atvejo individualiai, pareiškėjo kaltę siejo tik su faktu, kad klientai gėrimus iš baro išsinešė, jog vienas jų buvo neblaivus, nesigilindama į reikšmingų aplinkybių visumą, todėl skundžiamos nutarties motyvai nepagrįsti. Pažymi, jog skunde pateiktų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei ji, kaip jos darbuotoja, 2018 m. kovo 13 d. kavinėje-bare „(duomenys neskelbtini)“, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), neatliko jokio teisės pažeidimo, juolab Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte, 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte, ar ANK 168 straipsnio 1 dalyje nustatyto pažeidimo, todėl skundžiama Šiaulių apylinkės teismo nutartis yra visiškai nepagrįsta ir naikintina.

3. Atsiliepimu į S. M. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus laikinai einantis viršininko pareigas A. R. prašo netenkinti S. M. apeliacinio skundo, palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus tyrėjos 2018 m. gegužės 16 d. nutarimą.

3.1. Nurodo, kad S. M. įvykdytas administracinis nusižengimas įrodytas Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus pareigūnų tarnybiniais pranešimais, administracinio nusižengimo protokolu ir kita prie administracinės bylos pridėta medžiaga. S. M. 2018 m. balandžio 23 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas su nurodymu paskirtą baudą sumokėti iki 2018 m. gegužės 8 d., nesumokėjus baudos ji buvo kviečiama atvykti į administracinio nusižengimo nagrinėjimą 2018 m. gegužės 15 d. 13:00 val., tačiau į nagrinėjimą neatvyko, buvo priimtas nutarimas bei paskirta bauda. Priimtas nutarimas administracinio nusižengimo byloje S. M. atžvilgiu yra pagrįstas, surinkta pakankamai įrodymų apie įvykio aplinkybes, pagrindžiantys jos kaltę dėl nusižengimo, numatyto ANK 168 straipsnio 1 dalyje padarymo.

4. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

5. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato 2018 m. gegužės 16 d. nutarimu, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nutartimi, S. M. apeliaciniu skundu, patikrinęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, konstatuoja, jog surinkti įrodymai buvo tinkamai įvertinti ir buvo padaryta pagrįsta išvada, jog S. M. neužtikrino alkoholio vartojimo vietoje, nes A. B. su draugu G. G. pasiėmė pilnus butelius alaus ir išėjo iš baro į lauką, tuo ji pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą. Tačiau dėl S. M. kaltės pažeidus Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą, apygardos teismas nesutinka nei su nutarime, nei skundžiamoje nutartyje padarytomis išvadomis, kad pardavė alkoholinius gėrimus akivaizdžiai neblaiviam (nustatytas 2,42 promilės girtumas) A. B. ir tuo pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą.

6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad S. M. nesutinka su pateiktu įrodymų vertinimu ir priimtu sprendimu pripažinti ją kalta dėl to, jog ji pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, t. y. neužtikrino alkoholio vartojimo vietoje, nes A. B. su draugu G. G. pasiėmė pilnus butelius alaus ir išėjo iš baro į lauką. Apeliantės teigimu, ji atliko visus būtinus veiksmus, jog būtų užtikrintas alkoholio vartojimas tik vietoje.

6.1. ANK 168 straipsnis numato administracinę atsakomybę už mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos ar kitų alkoholinių gėrimų pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimų pažeidimus. Administracinę atsakomybę pagal šio straipsnio 1dalį užtraukia mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo vietose dirbančių darbuotojų padarytas mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos ar kitų alkoholinių gėrimų pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimų pažeidimas, išskyrus šio straipsnio 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 dalyse numatytus pažeidimus. Ši norma yra blanketinė, nukreipianti į su alkoholinių gėrimų prekyba susijusius santykius reglamentuojantį Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymą, dėl kurio 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo Institucijos nutarimu nubausta S. M.. Pagal šio punkto nuostatas prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 20 valandos iki 10 valandos, o sekmadieniais – iki 10 valandos ir nuo 15 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje.

6.2. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ginčo dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ licencijos turėjimo mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimams nėra, taip pat norint prekiauti alkoholiniais gėrimais (mažmeninė prekyba) viešojo maitinimo vietose esant įstatyme nustatytiems apribojimams dėl laiko, t. y. po nustatytų valandų, turi būti išpildytos dvi įstatyme numatytos imperatyvios sąlygos: parduodami tik pilstomi alkoholiniai gėrimai ir jie turi būti suvartoti jų pardavimo vietoje. Institucija administracinėn atsakomybėn patraukė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavėją barmenę, kuri dirbdama minėtoje viešo maitinimo įstaigoje 2018 m. kovo 13 d. 22.50 val. išpilstė alkoholinius gėrimus ir juos pardavė. Bylos medžiaga įstatymo pažeidimų dėl sąlygos parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai nepatvirtina, to nenurodyta ir apeliaciniame skunde. Visa ginčo esmė yra dėl to, kad parduoti išpilstyti alkoholiniai gėrimai buvo nesuvartoti maitinimo įstaigoje, o iš jos išsinešti pirkėjų, kas rodo tik tai, jog pardavėja barmenė neužtikrino antrosios sąlygos išpildymo ir taip nesilaikė įstatymo.

6.3. Nuo pat nagrinėjamo administracinio nusižengimo teisenos pradžios S. M. tvirtino, kad ji perspėjo A. B. ir G. G., jog jie alkoholinius gėrimus vartotų vietoje, jog nešti alkoholinių gėrimų į lauką negalima. Taip pat paaiškino, kad jie pirko 6 butelius po 1 litrą alaus. Atėjo dviese, tačiau sakė, kad lauks draugų, todėl jų perkamas alkoholinio gėrimo kiekis jai nesukėlė įtarimo, kad asmenys galėtų išsinešti alkoholinius gėrimus. Teigė, jog klientai buvo pasodinti prie staliuko, kur jie laukė užsakytų gėrimų, jog toks jų elgesys leido jai manyti, kad alkoholinius gėrimus jie vartos vietoje. Matė, kaip jie pylėsi gėrimus į stiklines ir gėrė. Ji nematė, kaip vyriškiai išsinešė butelius iš baro, o jei būtų mačiusi, tai būtų juos dar kartą įspėjusi.

6.4. Tačiau tiek savo paaiškinimuose tiek ir duodami parodymus teisme A. B. ir G. G. paneigė S. M. parodymus, kad jie bare vartojo alkoholį, jog ji juos įspėjo, kad iš baro draudžiama išsinešti alkoholį. Liudytojas A. B. tvirtino, kad į barą jis atvyko turėdamas tikslą įsigyti alkoholinius gėrimus ir juos išsinešti, jog vietoje alkoholio nevartojo. Pirko 6 litrus alaus, kuriuos jam iš baro išsinešti padėjo jo draugas G. G.. Taip pat liudytojas patvirtino, kad baro darbuotoja jo neklausė, kodėl jis perka tokį kiekį alaus ir nepamena, jog darbuotoja būtų įspėjusi juos, kad negalima alkoholio išsinešti iš baro. Liudytojas G. G. patvirtino A. B. nurodytas aplinkybes, jog A. B. norėjo nusipirkti alaus ir jis vežė jį iki baro. Bare jie nusipirko alkoholio, susimokėjo ir atsisėdo prie staliuko palaukti, kol baro darbuotoja atneš jiems alkoholį. Kai atnešė alkoholį, A. B. paprašė padėti paimti visus „bambaliukus“ ir jie išėjo į automobilį. Taip pat liudytojas patvirtino, kad baro darbuotoja jų neklausė ar jie vartos alkoholį vietoje, ar ketina išsinešti, dėl įstatymo, draudžiančio išsinešti alkoholį iš baro, jų ji neperspėjo. Teisme apklaustas liudytojas L. P. teigė, kad matė, kaip A. B. ir G. G. įėjo į barą ir po 5–10 minučių iš jo išėjo, vienas iš jų nešėsi du butelius, kitas – 4 butelius. Liudytojas L. P. teisme apklausiamas tvirtino, kad A. B. ir G. G. išsineštuose buteliuose buvo putos, joms nusistovėjus, buteliai būna ne pilni, o šiuo atveju alus buvo suputojęs, vadinasi alus buvo neseniai įpiltas į butelius.

6.5. Atsižvelgęs į šiuos R. M., liudytojų paaiškinimus, byloje esančias nuotraukas bei kitą medžiagą, apygardos teismas mano, kad pardavėja barmenė pardavusi gana didelį alkoholinių gėrimų kiekį vienam asmeniui, kuriuos išpilstė į šešis plastikinius butelius po vieną litrą, neįspėdama, kad alkoholiniai gėrimai turi būti vartojami šioje maitinimo įstaigoje, leido pirkėjams nevaržomai, nepatyrus jokių keblumų nusipirktus alkoholinius gėrimus, supilstytus į gana patogias plastikines taras, išsinešti iš baro. Šiuo atveju ir buvo tuo pasinaudota, A. B. ir G. G. įsigytų alkoholinių gėrimų nevartojo barui priklausančiose patalpose, o juos išsinešė iš baro bei buvo patikrinti pareigūnų. Šiuo aspektu įstatymo imperatyvumas pažeistas neužtikrinus įsigyto išpilstyto alkoholio vartojimo vietoje.

6.6. Pažymėtina, kad barmenės funkcijos yra pardavimas ir klientų aptarnavimas, tačiau esant įstatymo ribojimams nustatytu laiku, turi būti imtasi ir priemonių, jog nebūtų padaryti pažeidimai, kas šiuo atveju nebuvo tinkamai atlikta. Vien tik sudarymas sąlygų, jog būtų įstaigoje įrengti staliukai, keliolika baro kėdžių, įspėjamieji užrašai dėl įstatyme numatyto draudimo išsinešti alkoholinius gėrimus, sudarius galimybę draudimus matyti ir ant plastikinės taros, į kurią išpilstomi alkoholiniai gėrimai, šiuo atveju nebuvo efektingos. Be to, kaip nurodė pati S. M., jei mato, kad klientai nori išsinešti gėrimus, pasako apie tai apsaugos darbuotojui, kad juos sulaikytų, tačiau šių veiksmų ji taip pat nesiėmė.

6.7. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad S. M. nestebėjo ir nepakankamai kontroliavo klientus, jog jie iš baro neišsineštų alkoholinių gėrimų, nesiėmė atitinkamų pastangų to neleisti, imantis teisėtų priemonių ir jokiu būdu ne prievartos. Todėl esant nustatytam įstatymo išimtį sudarančios sąlygos pažeidimui, visuma byloje surinktų ir ištirtų įrodymų patvirtina S. M. kaltę, jos supratimą, kad yra galimybė išsinešti pilstomus alkoholinius gėrimus. Taigi, ne tik nusižengimo objektyvieji požymiai, bet ir subjektyvioji S. M. padaryto nusižengimo sudėties pusė yra įrodyta ir patvirtinta.

6.8. Apibendrinant tai, kas nustatyta, apygardos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje Institucijos pareigūnas, taip pat R. M. skundą nagrinėjęs apylinkės teismas, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus pagrindžiančius administracinį kaltinimą S. M., t. y. jog ji pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytą draudimą. Kovojant su alkoholio vartojimu ir priėmus įstatymo leidėjui Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatas, jose numatytus apribojimus bei šių apribojimų kontekste išlygas, kurios savo imperatyvumu įpareigoja jų laikytis itin atidžiai, teismas vertina, kad toks Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises bei būtinumą užtikrinti tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei, o pasirinktos prevencinės priemonės turi būti tokios, jog dėl jų efektyvumo nekiltų abejonių.

6.9. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, tačiau pažymima, jog precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškinantis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Tačiau precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, tai yra, į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma analogiškoms faktinėms aplinkybėms. Šiuo atveju vien ta aplinkybė, jog minimoje byloje buvo sprendžiamas atsakomybės, dėl tokio paties nusižengimo, klausimas nereiškia, kad faktinės aplinkybės yra analogiškos ar labai panašios.

7. Iš bylos duomenų matyti, kad administracinio nusižengimo protokolas S. M. taip pat surašytas ir dėl to, jog ji dirbdama barmene-padavėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ bare, pardavė alkoholinius gėrimus neblaiviam A. B. ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą, kur numatytas draudimas parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Išanalizavus bylos duomenis, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad S. M. nepagrįstai nubausta už tai, jog ji pardavė alkoholinius gėrimus akivaizdžiai neblaiviam (nustatytas 2,42 promilės girtumas) A. B. ir tuo pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą.

7.1. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Konkretus pareigos užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas šis Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimas, turinys nėra atskleistas. Todėl ūkio subjektas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą, tačiau jis turi imtis tokių priemonių, kokių tam tikromis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Be to, Alkoholio kontrolės įstatymas nereikalauja, kad prekybos alkoholiu atveju turėtų būti atliekamas neblaivumo patikrinimas ar nustatomas neblaivumo sunkumas, todėl vien tik neblaivumo požymių nustatymas (pvz., iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai) yra pakankamas pagrindas atsisakyti tokiam asmeniui parduoti alkoholinius gėrimus.

7.2. Pasisakydamas dėl nagrinėjamos situacijos, apygardos teismas pažymi, kad pardavėjai, šiuo atveju S. M., nėra nustatyta pareiga tikrinti asmens, perkančio alkoholinius gėrimus, girtumo. Ji gali, o, žinodama apie įstatymo nustatytą draudimą parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims, ir privalo tik stebėti pirkėjo elgesį, kuris leistų daryti prielaidą, kad šis yra neblaivus.

7.3. Šiuo atveju, remiantis administracinio nusižengimo byloje esančiu pačios S. M. paaiškinimu, jog kažkokių girtumo požymių nepastebėjo, vyriškis normaliai kalbėjo, elgėsi, nesvirduliavo, liudytojo G. G. parodymais, kuris patvirtino S. M. nurodytas aplinkybes, kad A. B. buvo vartojęs alkoholio, tačiau elgėsi normaliai, negriuvinėjo, neatrodė neblaivus, liudytojo R. P. paaiškinimais, jog iš pažiūros A. B. jam neatrodė neblaivus, darytina išvada, kad S. M. iš A. B. elgesio negalėjo suprasti, jog jis yra akivaizdžiai neblaivus. Nors policijos pareigūnai teigė, kad iš baro išėjęs A. B. jiems atrodė neblaivus, buvo atsipalaidavęs, ne tokia judesių koordinacija, A. B. buvo nustatytas 2,42 promilių girtumas, tačiau vertinant šias aplinkybes galima daryti tik prielaidą dėl S. M. nepakankamo atidumo aptariamo draudimo taikymo prasme. Juo labiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. B. alkoholį pirko bare, kuriam yra išduota licencija mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje, o baras yra tokia vieta, į kurį asmenys ateina išgerti alkoholinių gėrimų.

7.4. Taigi nesurinkus pakankamai neabejotinų įrodymų, kad S. M. turėjo ir galėjo suprasti, kad alkoholinius gėrimus parduoda neblaiviam asmeniui, darytina išvada, kad S. M. nepažeidė Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą ir jos veiksmuose nėra ANK 168 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo sudėties.

7.5. Esant šioms teismo išvadoms, iš kaltinimo šalintina aplinkybė, kad S. M. pardavė alkoholinius gėrimus akivaizdžiai neblaiviam (nustatytas 2,42 promilės girtumas) A. B., tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 (toliau – Alkoholio kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą.

8. S. M. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato 2018 m. gegužės 16 d. nutarimu pagal abu jai inkriminuotus pažeidimus buvo nubausta pagal ANK 168 straipsnio 1 dalį. Apygardos teismas pripažindamas, kad S. M. nepažeidė Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyto draudimo ir šioje dalyje kaltinimą jai panaikina, tačiau įvertinęs nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, jog S. M. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato 2018 m. gegužės 16 d. nutarimu už ANK 168 straipsnio 1 dalyje padarytą pažeidimą dėl neužtikrinimo, kad parduotas alkoholis būtų vartojamas vietoje, paskirta 25 Eur bauda yra teisinga, proporcinga padarytam pažeidimui ir atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus, todėl nekeistina.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį pakeisti ir S. M. skundą tenkinti iš dalies bei panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato 2018 m. gegužės 16 nutarimo dalį, kuria pripažinta, kad S. M. pardavė alkoholinius gėrimus akivaizdžiai neblaiviam (nustatytas 2,42 promilės girtumas) A. B., tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 (toliau – Alkoholio kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą.

Kitą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato 2018 m. gegužės 16 nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama