- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-01
- Bylos Nr.
- AS-602-1086-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03879-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Betono statiniai“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Betono statiniai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Betono statiniai“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Betono statiniai“ (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. rugpjūčio 18 d. paštu išsiuntė skundą, kuriame prašė panaikinti 2014 m. liepos 11 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas) sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-64891.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. kol bus išnagrinėtas skundas, sustabdyti 2014 m. liepos 11 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-64891 vykdymą. Paaiškino, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, o teismui patenkinus pareiškėjo skundą, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų, nes visi atlikti išieškojimo veiksmai turėtų būti panaikinti. Nepagrįstai išpardavus turtą, visko atstatyti į prieš tai buvusią padėtį nebūtų įmanoma.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą ir netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundas iš esmės atitinka Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24 ir 39 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimtinas.
Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje numatytos galimos reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšys: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.
Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi taisyklės, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ėmėsi kokių nors konkrečių veiksmų, siekdama priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo. Tuo remdamasis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kyla reali grėsmė teismo sprendimo, jeigu jis bus priimtas pareiškėjo naudai, įvykdymui, todėl nėra objektyvaus pagrindo imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmestas.
III.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Betono statiniai“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 38-39), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kurioje atsisakyta tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir pareiškėjo prašymą tenkinti.
Atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovas ėmėsi konkrečių veiksmų, siekdamas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nes pats skundžiamas sprendimas įrodo, jog tokių veiksmų buvo imtasi. Skundžiamą sprendimą atsakovas gali iškart pateikti antstoliui ir pagal jį pradėti išieškojimą, todėl jokių papildomų įrodymų pateikti nereikia. Prideda 2014 m. rugsėjo 2 d. antstolio patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, kas patvirtina, jog atsakovas ėmėsi konkrečių veiksmų.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skudą atmesti.
Atsiliepime nurodo, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 18 d. skundo motyvus, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas priėmė 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-71045 pakeisti 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-64891 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Pagal pakeistą sprendimą prievolių suma – 199 421,84 Lt, delspinigių sumą – 654,51 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkintas, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Betono statiniai“ 2013 m. rugpjūčio 18 d. paštu išsiuntė skundą, kuriame prašė panaikinti 2014 m. liepos 11 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08)-320A-64891. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. kol bus išnagrinėtas skundas, sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ėmėsi kokių nors konkrečių veiksmų, siekdamas priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo. Tuo remdamasis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kyla reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.
Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, siekia, kad jam būtų pritaikyta laikinoji apsauga administraciniame ginče, t. y. siekia, kad administracinis sprendimas nebūtų vykdomas, kol teisme bus išnagrinėtas ginčas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.
Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.
Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad, sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo.
ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013).
Nagrinėjamu atveju yra ginčijamas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką mokesčių mokėtojui deklaravus mokestį ir jo nesumokėjus, mokestinė prievolė atsiranda iš įstatymo, o ne iš mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais yra taikomi mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai (nagrinėjamu atveju – priimant sprendimą dėl priverstinio nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p.)), todėl mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo teisėtumo nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės prievolės dydžio ar pagrįstumo, o tik yra tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. administracinėje byloje Nr. A602-1296/2013). Pažymėtina, kad net teismui panaikinus pareiškėjo ginčijamą sprendimą, prievolė sumokėti mokesčius pareiškėjui neišnyks, kadangi šią prievolę nustato įstatymai, o ne ginčijamas sprendimas. Taigi nagrinėjamu atveju iš esmės aktualus tik pareiškėjo keliamas klausimas dėl delspinigių sumų apskaičiavimo.
Kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).
Prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas teigia, kad, nepagrįstai išpardavus įmonės turtą, vėliau visko atstatyti į prieš tai buvusią padėtį nebūtų įmanoma. Galima žala siejama daugiausia su neteisingu delspinigių išieškojimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie argumentai yra nepagrįsti, nes pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių teiginius dėl galimos didelės turtinės žalos atsiradimo. Tai, kad gali kilti tam tikra žala, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ginčijamo akto galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjo interesus. Taigi pareiškėjas neįrodė, jog ginčijamo sprendimo vykdymas jam gali sukelti didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.
Be to, atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodė, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo 2014 m. rugpjūčio 18 d. skundo motyvus, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas 2014 m. rugsėjo 16 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-71045 pakeisti 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-64891 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Pagal pakeistą sprendimą prievolių suma – 199 421,84 Lt, delspinigių sumą – 654,51 Lt. Taigi nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas buvo pakeistas sumažinant delspinigių sumą nuo 53 633,26 Lt iki 654,51 Lt. Pareiškėjas skunde, pateiktame teismui, daugiausia remiasi tuo, kad jam buvo neteisingai apskaičiuoti delspinigiai už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės beveik visi delspinigiai pakeistu sprendimu buvo perskaičiuoti, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal pakeistą sprendimą pareiškėjas iš esmės turi sumokėti tik mokesčių sumą, kurią pats deklaravo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kad pats atsakovas pakeitė sprendimą, kuriuo buvo apskaičiuoti delspinigiai pareiškėjui, konstatuotina, kad nėra jokio pagrindo išvadai, kad ginčijamo akto galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjo interesus.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, jog ginčijamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Nors ir ne visai teisingais motyvais, pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą nutartį, todėl naikinti ją atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Betono statiniai“ atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.