Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, A-146-1414-08

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2008-08-06
Bylos Nr.: A-146-1414-08
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Vaida Urmonaitė (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Atsakovas: Šiaulių rajono savivaldybės administracijos
Pareiškėjas: A. V., A. V. Šiaulių

Kategorijos

14.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A146-1414/2008Procesinio sprendimo kategorija 14.3.2.(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. rugpjūčio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Šiaulių rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas A. V. Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2007 m. birželio 14 d. pateikė skundą, kuriuo prašė įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybės administraciją sudaryti su juo (pastatų unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Šiaulių rajone, Pabijočių kaime, savininku) sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo (planavimo tikslas - sklypo suformavimas prie esamų pastatų).

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad 2002 m. balandžio 29 d. pagal nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį iš likviduojamos UAB „Bijotė" jis nusipirko 5450,79 m² bendro ploto nekilnojamąjį turtą, susidedantį iš dviejų nebaigtos statybos pastatų (2860,28 m² bendro ploto 2 aukštų profilaktoriumo ir 2590,51 m² bendro ploto 3 aukštų miegamojo korpuso) Pabijočių kaime, Šiaulių rajone. Pirktą nekilnojamąjį turtą įregistravo valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filiale (toliau – ir VĮ Registro centro Šiaulių filialas, teritorinis registratorius). 2003 m. rugpjūčio 14 d. teritorinis registratorius jam išdavė du pažymėjimus apie šio nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre (registro įrašas Nr. 40/32351: pastatas - profilaktoriumas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendras plotas 2860,28 m², baigtumas 53 %; registro įrašas Nr. 40/32350: pastatas - profilaktoriumas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendras plotas 2590,51 m², baigtumas 53 %). Dalis pastatų buvo nugriauta. 2006 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl kadastrinių duomenų fiksavimo. 2007 m. kovo 23 d. VĮ Registrų centras jam išdavė nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą dėl pastatų Šiaulių rajone, Pabijočių kaime (registro Nr. 40/32351: pastatas - profilaktoriumas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 1195 m², baigtumas 5 %; registro Nr. 40/32350 pastatas - profilaktoriumas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 1380 m² , baigtumas 4 % ).

Pareiškėjas paaiškino, kad ketindamas rekonstruoti nuosavybės teise valdomus pastatus, pakeisti jų paskirtį, 2007 m. balandžio 17 d. jis kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorių su prašymu dėl detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus pareigų ir teisių perdavimo bei sutarties sudarymo (toliau – ir Sutartis). Planavimo tikslas - sklypo suformavimas prie esamų profilaktoriumo pamatų (pastatų). Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2007 m. gegužės 25 d. raštu jo prašymą tenkinti atsisakė nurodant, kad vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 7 punktu, žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių, o planavimo organizatorius gali būti savivaldybės administracijos direktorius. Pareiškėjo teigimu, šis atsakymas nemotyvuotas, pažeidžia jo (pastatų savininko, Civilinio kodekso 4.20, 4.37 straipsniai) teises, nes jis negali naudotis nuosavybėse teise valdomu nekilnojamuoju turtu, kuris yra įregistruotas nekilnojamojo turto registre ir jo nuosavybės teisės į šį turtą nėra apribotos.

Atsiliepimas

Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad pareiškėjas pagal 2002 m. balandžio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartį nusipirktus du nebaigtos statybos (baigtumas 53 %) 5450,79 m² bendrojo ploto pastatus (2 aukštų profilaktoriumo ir 3 aukštų miegamojo korpuso) įregistravo VĮ Registrų centras Šiaulių filiale. Pareiškėjas nupirktus pastatus savavališkai nugriovė, nes leidimo griauti pastatus Šiaulių rajono savivaldybė jam nėra išdavusi. Šiuo metu pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai (kadastro duomenys užfiksuoti (2006 m. lapkričio 10 d.), esantys Pabijočių kaime, Šiaulių rajone (profilaktoriumas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 1195 m², baigtumas 5 %; profilaktoriumas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 1380 m² , baigtumas 4 % ), nenaudojami. Pareiškėjas nedisponuoja nuosavybės teise ar kitu būdu (nuomos, panaudos) žemės sklypu, ant kurio pastatyti jo nurodyti nebaigtos statybos pastatai, tačiau pageidauja, kad žemės sklypas būtų suformuotas prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų. Atkreipė dėmesį į tai, kad Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 22 straipsnyje yra išdėstytos detaliųjų planų rengimo sąlygos. Šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, jog detalieji planai rengiami, žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių. Atsakovas pažymėjo, jog pagal Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 15 d. nutarimu Nr. 36 (toliau – ir Aprašas) 7 bei 7.6 punktus detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos perduodamos ir sutartis sudaroma, kai numatoma formuoti žemės sklypus prie naudojamų statinių. Pareiškėjas nepateikė savivaldybės administracijai jokių dokumentų, įrodančių, kad pastatai yra naudojami.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, įpareigodamas Šiaulių rajono savivaldybės administraciją sudaryti sutartį su pastatų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), esančių Šiaulių rajono savivaldybės Pabijočių kaime, savininku A. V. (planavimo tikslas - sklypo suformavimas prie esamų pastatų) dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas atsisako sudaryti su pareiškėju sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypo suformavimui prie pastatų, esančių Šiaulių rajono savivaldybės Pabijočių kaime, Šiaulių rajone.

Teismas pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 7 punkte nurodyta, jog detalieji planai rengiami, kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių. Remdamasis Statybos įstatymo 2 straipsnyje pateikta statinio sąvoka ( statinys - pastatas, priestatas, tiesinys (inžineriniai tinklai, keliai ir pan.), statinio sklypas ir visa tai, kas statoma (montuojama, tiesiama) ar pastatyta (sumontuota, nutiesta), naudojant statybines medžiagas, statybos gaminius, statybos dirbinius ir yra pastoviai tvirtai sujungta su žeme), teismas priėjo išvadą, kad statinys – ne tik pastatytas namas, bet ir visa tai, kas yra statoma, tvirtai sujungta su žeme, todėl likę pastatai, kurių baigtumas 4 - 5 %, priskirtini prie statinių. Atsakovo argumentą, kad pareiškėjo statiniai nepriskirtini naudojamiems statiniams, teismas atmetė, kadangi, teismo nuomone, statiniai yra naudojami, jie tvirtai sujungti su žeme ir juos galima rekonstruoti. Teismo nuomone, pastatų baigtumą patvirtina VĮ Registrų centro pažyma, kurioje nurodyti pastatais užstatyti plotai ir pastatų baigtumo procentas (profilaktoriumas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 1195 m², baigtumas 5 %; profilaktoriumas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 1380 m² , baigtumas 4 % ), pastatų dalys užfiksuotos 2007 m. birželio 5 d. antstolės surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole.

Teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) daiktinė teisė - absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar kai kurias iš šių teisių (CK4.20 straipsnis); nuosavybės teisė - tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnis). Išlikę statiniai nuosavybės teise priklauso pareiškėjui (2002 m. balandžio 29 d nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis), todėl, teismo nuomone, jis turi teisę naudotis jais ir įgyvendinti turimo turto valdymo bei disponavimo teises.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kai pareiškėjui 2002 metais nusipirkus minėtus pastatus, jie buvo nebaigtos statybos (baigtumas 53 %), apleisti (likę griuvėsiai). Pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybę, kad būtų išduotas detalusis planas ir jis galėtų dirbti, tačiau Šiaulių rajono savivaldybė neišdavė tokio plano, nurodydama susitvarkyti teritoriją. Teismas rėmėsi pareiškėjo paaiškinimu, jog teritorija buvo apleista (nebaigtų statyti pastatų griuvėsiai, apirę pastatai, nes niekas jais nesinaudojo), todėl jis išvalė teritoriją, sutvarkė ją, tuomet savivaldybė nurodė, kad nėra pastatų, likę tik pamatai, todėl pareiškėjas 2006 m. lapkričio 10 d. įregistravo VĮ Registrų centre pamatus, kurių baigtumas 4 - 5 %. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo argumentą, kad pareiškėjas savavališkai nugriovė pastatus, neturėdamas Šiaulių rajono savivaldybės leidimo (teismo nuomone, nenaudojami pastatai dėl aplinkos poveikio galėjo suirti). Pažymėjo, kad jei savivaldybė nesudaro sutarties dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų, negalima pastatyti jokios paskirties statinio, tokia teritorija bus apleista. Teismas konstatavo, jog atsisakymas sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo apriboja pareiškėjo nuosavybės teises, pareiškėjui nesuteikiama galimybė naudotis jo nekilnojamuoju turtu. Nesuteikiant pareiškėjui planavimo organizatoriaus teisių, tam tikrus nuostolius patiria ir valstybė, kadangi priskyrus žemę, esančią po pamatais, pareiškėjui, už ją valstybei būtų mokami mokesčiai, aplink esanti žemė būtų prižiūrėta.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2002 m. balandžio 29 d. nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodyta, jog parduotas turtas yra Kurtuvėnų landšaftinio draustinio teritorijoje. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktus draustinių steigimo tikslas yra sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus (vertybes), vietoves. Remdamasis išdėstytais argumentais, įvertinęs pareiškėjo teismo posėdyje išdėstytą argumentą, kad jis ant esamų pamatų planuoja statyti poilsinius namelius, o tokiu atveju būtų sudarytos sąlygos pažintiniam turizmui, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkinto.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punktą žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 72 dalyje apibrėžtą sąvoką, statinio naudojimas - esminių statinio reikalavimų pagrindu sukurto statinio savybių panaudojimas naudotojo poreikiams. Statiniai, kurių baigtumas 4-5 % neatitinka šios sąvokos formuluotės, todėl teismo sprendimo argumentas, kad A. V. nuosavybės teise priklausantys pastatai yra naudojami statiniai, nepagrįstas.

2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (toliau – ir Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės), 2 ir 2.4 punktais, asmenys gali įsigyti nuosavybėn arba išsinuomuoti žemės sklypus, kurių reikia įsigytiems ar įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Apelianto manymu, minėtų Taisyklių 2 ir 2.4 punktai negali būti pritaikyti nuosavybės teise priklausantiems statiniams, kurie neturi aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo. Pareiškėjui nuosavybės teise valdomi pastatai neturi aiškios funkcinės paskirties ir apibrėžto naudojimo, tuo tarpu statinio paskirtis yra svarbi formuojant žemės sklypą, nuo jos priklauso formuojamo žemės sklypo dydis. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnyje pateiktas sąvokas, nebaigtas statinys - statinys, kuris dėl neužbaigtų statybos darbų negali būti naudojamas pagal paskirtį ir nėra pripažintas tinkamu naudoti. Būtent toks aptariamų pastatų statusas ir yra šiuo atveju įrašytas į nekilnojamojo turto registrą, todėl teismo argumentas, kad žemės sklypas po pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiais pastatais gali būti suformuotas, rengiant detalųjį planą, taip pat yra nepagrįstas.

Šalies argumentai

3. Apeliantas nesutinka ir su teismo sprendimo motyvu, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracija riboja pareiškėjo nuosavybės teisę, nesuteikdama galimybės naudotis jo nekilnojamuoju turtu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymas numato ne vieną valstybinės žemės naudojimo formą (nuoma, pardavimas). Teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių apskrities viršininko administraciją su prašymu dėl valstybinės žemės išsinuomavimo. Pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei savivaldybės administracija suformuotų žemės sklypą po pareiškėjo pastatais, savivaldybė negalės nei išnuomoti, nei parduoti šio žemės sklypo pareiškėjui, nes tokio pobūdžio sprendimus priima ne savivaldybės, o apskričių viršininkai. Vadinasi, savivaldybės administracija negali apriboti pareiškėjo teisių.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais, išskyrus neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo. Kadangi pareiškėjo pastatai neturi aiškios funkcinės priklausomybės ir apibrėžto naudojimo, jei bus patvirtintas detalusis planas žemės sklypui suformuoti prie naudojamų statinių, žemės sklypas galės būti išnuomotas tik aukcione. Vadovaujantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 3 punkto 3 pastraipa, žemės sklypai, kuriuose pastatyti neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, parduodami aukcione Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Todėl, jei bus patvirtintas detalusis planas žemės sklypui suformuoti prie naudojamų statinių, žemės sklypas galės būti įsigytas tik aukcione.

4. Pareiškėjas nėra pateikęs teismui įrodymų, kad naudojosi žeme po savo pastatais.

5.Vykdydama priimtą teismo sprendimą savivaldybės administracija pažeistų Teritorijų planavimo ir Žemės įstatymus. Apelianto teigimu, sistemiškai išanalizavus minėtus įstatymus, darytina išvada, jog detalųjį planą žemės sklypui suformuoti po pastatais rengti galima, jei nekilnojamojo turto kadastre įrašyta statinio tiesioginė paskirtis, jis yra naudojamas arba apibrėžto naudojimo statinys ar turi aiškią funkcinę priklausomybę. Tuo tarpu pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai neatitinka nei vieno iš išvardintų požymių.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime išdėstė šiuos argumentus:

1. Atsakovo argumentas, kad jis nesinaudoja statiniais, nepagrįstas. Apelianto teigimu, tai, kad jis Šiaulių rajono savivaldybės administracijos nurodymu sutvarkė teritoriją, išvalė statybinį laužą, rodo, jog nusipirktais pastatais jis naudojasi. Pareiškėjas remiasi Civilinio kodekso 4.37 bei 4.20 straipsniuose pateiktomis daiktinės teisės ir nuosavybės teisės sąvokomis. Teigia, kad jam nuosavybės teise priklausantys pastatai yra įregistruoti nekilnojamojo turto registre (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), jo nuosavybės teisės į šiuos pastatus nėra apribotos. Tai, kad pastatų dalis iki šiol yra, patvirtina ir antstolės 2007 m. birželio 5 d. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 16. Atsakovui neleidžiant atlikti detalaus planavimo, yra ribojamos jo nuosavybės teisės.

2. Atsakovo argumentas, kad jo pateiktuose Nekilnojamojo turto registro dokumentuose nėra nurodyta pastatų tiesioginė paskirtis taip pat nepagrįstas. Šiaulių rajono savivaldybės administracijai pateiktuose dokumentuose (VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2003 m. rugpjūčio 14 d. pažymėjimai Nr. 40/32350, Nr. 40/32351; 2007 m. kovo 23 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai Nr. 40/32350, Nr. 40/32351), pastatų paskirtis aiškiai nurodyta - gydymo. Detalusis planavimas reikalingas tam, kad būtų galima projektuoti pastatus, gauti planavimo sąlygas, statybos leidimą ir užbaigti pradėtas statybas.

3. Nesutinka su apelianto argumentu, kad nepateikė įrodymų, jog naudojasi žeme po pastatais. Teismui buvo pateikti Nekilnojamojo turto registro įrašai, antstolės surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, iš kurių matyti, jog jam priklauso pastatai, kurių baigtumas 4 - 5 %. Yra padaryta sklypo topografinė nuotrauka, ji suderinta su Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus specialistu. Pareiškėjas akcentavo, kad jam priklausantys statiniai yra tvirtai sujungti su žeme, pastatų paskirtis apibrėžta dokumentuose, tai nėra laikino pobūdžio ar neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ir apibrėžto naudojimo statiniai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo j a:

IV.

Teritorijų planavimo įstatymo (bylai aktuali 2006-06-08 įstatymo Nr. X-679 redakcija) 20 straipsnio 1 dalis nustato, kad detaliojo planavimo organizatoriai yra savivaldybės administracijos direktorius, valstybinės žemės valdytojai. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad savivaldybė Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui. Minėtoje įstatymo normoje paminėta detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 635 (nagrinėjamai bylai aktuali 2007 m. sausio 15 d. nutarimo Nr.36 redakcija) patvirtintame Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą (analogiška nuostata perkelta į Aprašo 3 punktą), ne kartą yra konstatavęs, kad ši įstatymo norma savivaldybės administracijai suteikia diskrecijos teisę priimti sprendimus dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo bei sutarties sudarymo. Ši viešojo administravimo subjekto teisė nėra absoliuti ir turi būti realizuojama teisės aktų nustatytose ribose. Atsisakymas sudaryti minėtą sutartį turi būti teisiškai pagrįstas. Nesant teisinių kliūčių sudaryti minėtą sutartį, savivaldybės administracija turi ją sudaryti (Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis adm. byloje Nr. A2- 1874/2005; 2006 m. birželio 1 d. nutartis adm. byloje Nr. A17-1114/2006; 2007 m. kovo 9 d. nutartis adm. byloje Nr.A14-253/2007; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis adm. byloje Nr.A11-1034/2007; 2008 m. vasario 8 d. nutartis adm. byloje Nr.A502-47/2008). Savivaldybės administracijos direktorius, gavęs asmens prašymą dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo bei sutarties sudarymo, turi Apraše nustatyta tvarka ir per nustatytą terminą išnagrinėti pateiktą prašymą ir medžiagą, nustatyti, ar yra Teritorijų planavimo įstatyme ir Apraše numatyti atvejai ir sąlygos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimui bei sutarties sudarymui ir priimti atitinkamą sprendimą (dėl sutarties sudarymo ar nesudarymo). Jeigu asmens prašymas netenkinamas, pareiškėjui per 10 dienų nuo sprendimo dėl sutarties nesudarymo priėmimo dienos turi būti pateiktas motyvuotas atsakymas (Aprašo 13 punktas).

Pagal Teritorijų planavimo įstatymu bei Aprašu nustatytą teisinį reglamentavimą, savivaldybės administracija pareiškėjo prašymą dėl detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo gali patenkinti Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 7 punkte numatytais atvejais (nagrinėjamam ginčui aktualus TPĮ 22 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir Aprašo 7.6 punkte numatytas detaliųjų planų rengimo atvejis, nustatantis, kad detalieji planai rengiami, kai žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių) ir esant šioms sąlygoms: 1) prašymą pateikęs asmuo turi būti žemės sklypo valdytojas ar naudotojas (TPĮ 20 straipsnio 2 d., Aprašo 3 punktas; 2) žemės sklypų valdytojas ar naudotojas, pageidaujantis, kad jam būtų perduotos teritorijų detaliojo planavimo organizatoriaus teisės bei pareigos ir sudaryta sutartis, savivaldybei pagal žemės sklypo buvimo vietą turi pateikti Aprašo 12 punkte nurodytus dokumentus (tarp jų: Aprašo 12.1 punkto reikalavimus atitinkančio turinio prašymą; dokumentus, kurių pagrindu valdo ar naudoja žemės sklypą; 3) prašyme nurodyti teritorijų detaliojo planavimo tikslai turi neprieštarauti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimams bei bendrųjų ir specialiųjų planų sprendiniams (TPĮ 24 straipsnio 4 dalis, Aprašo 3 punktas). Kilus administraciniam ginčui dėl savivaldybės administracijos sprendimo, kuriuo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą dėl detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo prašymą pateikusiam asmeniui ir atsisakymo sudaryti sutartį, teismas turi patikrinti, ar viešojo administravimo subjektui buvo teisinių kliūčių pareiškėjo prašymą patenkinti. Iš Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1,2 dalyse, Aprašo 3 ir 7 punktuose nustatyto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad konstatavus, jog pagal pareiškėjo prašyme ir pateiktuose dokumentuose nurodytas atvejis nepriskirtinas Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1,2 dalyje numatytiems detaliųjų planų rengimo atvejams, detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teisės bei pareigos pareiškėjui negali būti perduotos ir sutartis su juo negali būti sudaryta.

Iš bylos dokumentų nustatyta, kad 2007 m. balandžio 17 d. pareiškėjas pateikė Šiaulių rajono savivaldybės administracijai prašymą dėl detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo. Prašyme nurodė, kad planavimo tikslas yra kitos (komercinės) paskirties žemės sklypo formavimas prie esamų profilaktoriumo pamatų, esančių Pabijočių kaime, Šiaulių rajone. Kartu su prašymu pateikė 2007 m. kovo 23 d. išrašus iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, kad jis yra nekilnojamųjų daiktų Šiaulių rajone, Pabijočių kaime savininkas (registro Nr. 40/32351: pastato - profilaktoriumo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 1195 m², baigtumas 5 %; registro Nr. 40/32350 pastato - profilaktoriumo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 1380 m² , baigtumas 4 % ), taip pat 2006 m. lapkričio 10 d. kadastrinių matavimų duomenis, tofografinę nuotrauką (b.l.31-37,39). Šiaulių rajono savivaldybės administracija 2007 m. gegužės 25 d. priėmė sprendimą Nr.SG-98 (8.9)) pareiškėjo prašymo nepatenkinti, kadangi vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 7 punktu žemės sklypai formuojami prie naudojamų statinių, o planavimo organizatorius gali būti savivaldybės administracijos direktorius.

Pirmosios instancijos teismas atsakovo argumentą, kad pareiškėjui priklausantys statiniai nėra naudojami, todėl žemės sklypo formavimas (taip pat ir detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas bei sutarties sudarymas) prie šių statinių negalimas (TPĮ 20 straipsnio 1 dalies 7 punktas), pripažino nepagrįstu, nurodydamas, kad pareiškėjui priklausantys nekilnojamieji daiktai pagal Statybos įstatymo 2 straipsnyje pateiktą statinio sąvoką priskirtini prie statinių, jie yra naudojami, tvirtai sujungti su žeme (statinių baigtumo procentą patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai; pastatų likusios dalys užfiksuotos antstolės 2007 m. birželio 5 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole) ir juos galima rekonstruoti. Ši teismo išvada yra nepagrįsta. Kolegija pažymi, jog aplinkybės, kad nekilnojamasis daiktas atitikima Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą statinio sąvoką , o nebaigtas statyti statinys įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (jei tokie faktai nustatomi), pačios savaime nereiškia, kad statinys yra naudojamas, t.y. kad yra atvejis kai galima rengti detalųjį planą Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 7 punkte ir Aprašo 7.6 punkte numatytu pagrindu. Statinio naudojimas - esminių statinio reikalavimų pagrindu sukurto statinio savybių panaudojimas naudotojo poreikiams tenkinti (Statybos įstatymo 2 straipsnio 72 dalis). Galimybę naudoti statinį pagal paskirti apsprendžia jo baigtumas ir priėmimas naudoti teisės aktais nustatyta tvarka. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnyje pateiktas sąvokas statinys, kuris dėl neužbaigtų statybos darbų negali būti naudojamas pagal paskirtį ir nėra pripažintas tinkamu naudoti yra nebaigtas statyti statinys (Statybos įstato 2 straipsnio 5 dalis). Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nagrinėjamam ginčui aktualūs statiniai (baigtumas 4-5%) nėra ir negali būti naudojami naudotojo poreikiams tenkinti pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį - gydymo (profilaktoriumas). Tai patvirtina ir 2007 m. birželio 5 d. faktinių aplinkybių protokolas ir prie jo pridėtos nuotraukos (b.l.17-18), kuriose užfiksuoti statinio pamatų pavieniai arba rišamąja medžiaga sujungti blokai, taip pat statybinės atliekos (Statybos įstatymo 2 straipsnio 85 dalis), likusios nugriovus statinius iki pamatų. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjas planuoja buvusių statinių vietoje statyti rastinius poilsio namelius, t.y. pastatyti naujus visiškai kitos paskirties statinius nei buvęs nebaigtas statyti statinys, kurio paskirtis – gydymo (profilaktoriumas). Pagal faktinę padėtį pareiškėjo nurodyti objektai – pamatai yra nebaigtas statyti statinys. Pirmosios instancijos teismas nevertino, jog ir pats pareiškėjas 2007 m. balandžio 17 d. prašyme Šiaulių rajono savivaldybės administracijai nurodė, kad prašo perduoti jam detaliojo teritorijos planavimo teises ir pareigas ir sudaryti sutartį dėl 1,3 ha komercinės paskirties žemės sklypo suformavimo prie pamatų, o ne prie naudojamo statinio (b.l.8). Taigi, pirmosios instancijos teismo teiginys, kad minėti pareiškėjui priklausantys statiniai yra naudojami, nepagrįstas byloje esančiais įrodymais. Be to, šį savo teiginį teismas pats paneigia, kadangi tame pačiame sprendime yra pažymėta, jog pareiškėjo 2002 metais pirkti nebaigti statyti ir eilę metų nenaudojami statiniai dėl aplinkos poveikio galėjo suirti.

Atsižvelgus į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas prašė suformuoti 1, 3 ha ploto žemės sklypą prie faktiškai nenaudojamų statinių, atsakovas pagrįstai nusprendė, jog prašomas detalusis planas negali būti rengiamas (TPĮ 22 straipsnio 1 dalies 7 punktas), o vien tokios aplinkybės nustatymas savivaldybės administracijos direktoriui yra teisinė kliūtis perduoti pareiškėjui detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teises ir pareigas bei sudaryti sutartį.

Kaip matyti iš pareiškėjo 2007 m. balandžio 17 d. prašymo, jis prašė atsakovo perduoti jam detaliojo teritorijos planavimo teises ir pareigas ir sudaryti sutartį dėl 1,3 ha komercinės paskirties žemės sklypo suformavimo prie profilaktoriumo pamatų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų (nuomos, panaudos sutarčių ar kt.), kad jis yra pretenduojamo suformuoti 1,3 ha ar kitokio ploto žemės sklypo valdytojas ir naudotojas. Pagal pareiškėjo pateiktus Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, minėtais statiniais, kuriais jis nesinaudoja, yra užstatytas 2575 m² (1380 m² + 1195 m²) plotas. Pagal pateiktus dokumentus nėra teisinio pagrindo pareiškėją laikyti atitinkamo žemės sklypo, kuriame yra nuo 2002 metų faktiškai nenaudojami nebaigti statyti statiniai, valdytoju ar naudotoju (nepateiktos tokius teisinius santykius patvirtinančios sutartys), o pagal Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, Aprašo 3 punktą savivaldybės administracijos direktorius gali sudaryti sutartį dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo tik su žemės sklypų valdytoju ar naudotoju. Žemės sklypų detalieji planai turi būti rengiami laikantis įstatymų reikalavimų. Nesant įstatymais nustatytų sąlygų detaliajam planui rengti nėra pagrindo teigti, kad yra pažeista pareiškėjo nuosavybės teisė į nebaigtus statyti statinius. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdyje pateiktų pareiškėjo paaiškinimų, jis nurodė kreipęsis į Šiaulių apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo ginčo vietoje nuomos, nes planuoja esamų pamatų vietoje statyti rąstinius poilsio namelius, tačiau tai yra kita teisinė situacija, kuri šioje byloje skundžiamam atsakovo sprendimui įtakos neturi. Dėl pasikeitusios teisinės situacijos pareiškėjas gali pateikti Šiaulių rajono savivaldybės administracijai naują prašymą. Pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus atsakovas pagrįstai atsisakė perduoti pareiškėjui detaliojo teritorijos planavimo organizatoriaus teises bei pareigas ir sudaryti sutartį.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar akytas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Remdamasi šia įstatymo nuostata kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas, jog pareiškėjo prašomus veiksmų atlikimas būtų naudingas valstybei, pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė kai kurias materialinės teisės normas, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprndži a :

Atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo A. V. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėRičardas PiličiauskasVaida Urmonaitė