- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-06-25
- Bylos Nr.
- 2A-269/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas, Vytas Milius
- Atsakovas
- individualios įmonės „Rimineta“
- Trečiasis asmuo
- V. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus, Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo individualios įmonės „Rimineta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-2446-485/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Venevlada“ ieškinį atsakovui individualiai įmonei „Rimineta“ (tretieji asmenys: V. S. individuali įmonė, V. S.) dėl nepagrįstu praturtėjimu įgytų lėšų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
IĮ „Rimineta“ 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. lapkričio 27 d., 2008 m. lapkričio 18 d. V. S. IĮ išrašė PVM sąskaitas – faktūras, kurios patvirtina, kad V. S. IĮ pirko iš IĮ „Rimineta“ prekes. 2009 m. kovo 2 d. V. S. IĮ pranešė IĮ „Rimineta“, kad 4 000 Lt skolą už V. S. IĮ sumokės UAB „Venevlada“, kuri 2009 m. kovo 27 d. ir 2009 m. kovo 31 d. mokėjimo nurodymais minėtą pinigų sumą pervedė IĮ „Rimineta“.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartimi UAB „Venevlada“ iškelta bankroto byla.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Venevlada“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo IĮ „Rimineta“ 4000 Lt, motyvuojant nepagrįstu praturtėjimu (CK 6.242 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui BUAB „Venevlada“ iš atsakovo IĮ “Rimineta” 4 000 Lt kaip gautus be teisėto pagrindo. Teismas nurodė, kad PVM sąskaitos faktūros buvo pateiktos ne ieškovui UAB „Venevlada“, o V. S. individualiai įmonei, todėl jos nepatvirtina, kad ieškovą ir atsakovą siejo sutartiniai santykiai ir kad egzistavo pagrindas teisėtam lėšų pervedimui. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, galėjo ir turėjo teisę nepriimti tokio prievolės vykdymo. Be to, teismas konstatavo, kad ieškovė pinigų pervesti neprivalėjo, o toks pinigų pervedimas galimai pažeidė kitų ieškovo kreditorių teises. Tuo tarpu aplinkybių, numatytų CK 6.241 straipsnyje, dėl kurių ieškovo naudai iš atsakovo negalėtų būti išreikalautas be pagrindo įgytas turtas, teismas nenustatė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas IĮ „Rimineta“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. V. S., kurios įmonė liko skolinga pagal sandorį, buvo UAB „Venevlada“ direktorė, atsakinga už lėšų panaudojimą, o atsisakyti priimti lėšų atsakovas neturėjo pagrindo, kadangi 2009 m. kovo 2 d. raštu V. S. individuali įmonė pranešė, kad 4000 Lt skolą už ją sumokės UAB „Venevlada“.
2. Jei įmonės vadovė iššvaistė įmonės lėšas, netinkamai jomis disponuodama, ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą pačiai įmonės vadovei arba kreiptis dėl atitinkamos baudžiamosios bylos iškėlimo kaltam asmeniui. Tuo tarpu IĮ „Rimineta“ yra sąžininga sandorio šalis, kurios veiksmuose nėra nei vienos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti.
3. Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, negali būti išreikalaujamas kaip įgytas be pagrindo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Venevlada“ prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas žinojo, jog V. S. individualios įmonės skolą apmoka visai kita, su IĮ „Rimineta“ ūkine – komercine veikla nesusijusi įmonė, todėl prisiėmė visą su tuo susijusią riziką ir lėšų įgijimas nebuvo sąžiningas. Ieškovo nuomone, PVM sąskaitų faktūrų egzistavimas pats savaime dar neįrodo pinigų įgijimo teisinio pagrindo, o CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų visumos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Ieškinį patenkinęs pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė tuo, kad šalių nesiėjo sutartiniai santykiai, o atsakovas galėjo ir turėjo teisę nepriimti tokio prievolės įvykdymo. Tačiau sutikti su tokia išvada negalima, nes, visų pirma, sutartiniai santykiai siejo atsakovą ir tretįjį asmenį V. S. IĮ, kuri, būdama skolinga atsakovui, už pateiktas prekes 2009 m. kovo 2 d. raštu pranešė atsakovui, kad įsiskolinimą padengs UAB ,,Venevlada“, kuri tai ir padarė 2009 m. kovo 27 d., 31 d. pervesdama į atsakovo sąskaitą bendrą 4000 Lt sumą, kurią atsakovas priėmė. Taigi tokie šios bylos dalyvių veiksmai turi būti vertinami ne kitaip, kaip skolininko V. S. IĮ skolos perkėlimas ieškovui, apie kurį kreditorius buvo informuotas ir tam neprieštaravo (CK 6.116 str.). Atitinkamai nurodytos aplinkybės neleidžia teigti, kad pinigai atsakovui buvo išmokėti be teisėto pagrindo.
Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo teiginys, kad toks pinigų pervedimas galimai pažeidė kitų ieškovo kreditorių interesus, tėra įrodymais neparemta prielaida. Juo labiau, kad bankroto byla ieškovui buvo iškelta po dešimties mėnesių po aptariamų veiksmų, o iš Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 28 d. nutarties dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo aišku, kad pagal 2010 m. sausio mėn. duomenis ieškovas įsiskolinimų valstybės, savivaldybės biudžetui ir fondams neturėjo, o skola VSDFV biudžetui tesudarė 5643,88 Lt draudimo įmokų ir 265,43 Lt delspinigių, kas neleidžia teigti, jog ji susidarė dar 2009 m. kovo mėn.
Bet kuriuo atveju, net ir sutinkant su ieškovo pozicija, kad nagrinėjamuoju atveju atsakovas neteisėtai praturtėjo, nagrinėjamas ieškinys turėjo būti atmestas remiantis CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas turtas, kai jį perdavęs asmuo žinojo (kaip teigiama ieškinyje), jog jis neprivalo vykdyti prievolės. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvada, kad taikyti paminėtą normą nagrinėjamam ginčui nėra pagrindo, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CK 6.237 str. 1 dalis, 6.116 straipsnis 1 dalis).
IĮ „Rimineta“, paduodama apeliacinį skundą, sumokėjo 120 Lt žyminio mokesčio (92 b. l.), nuo kurio mokėjimo atsakovas yra atleistas (83 str. 1 d. 8 p.), todėl minėtas žyminis mokestis grąžintinas (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d.). Be to, priimant naują sprendimą perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.), priteisiant atsakovui IĮ „Rimineta“ 1800 Lt (33, 74 b. l.) advokatės teisinės pagalbos išlaidų iš ieškovo BUAB „Venevlada“ (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Grąžinti atsakovui individualiai įmonei „Rimineta“ (į. k. 135301256) 120 Lt (šimtą dvidešimt litų) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Venevlada“ (į. k. 302250824) atsakovui individualiai įmonei „Rimineta“ 1800 Lt (tūkstantį aštuonis šimtus litų) išlaidoms advokatės pagalbai pirmosios instancijos teisme atlyginti.