Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Neringos Venckienės ir Antano Burdulio,

sekretoriaujant Agnei Pučinskaitei, dalyvaujant ieškovo atstovui adv. G.Dabkevičiui, atsakovui A. R., jo atstovui adv. V.Raviniui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje nr. 2-2002-570/2007 pagal ieškovo L. P. įmonės ieškinį atsakovui A. R. dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

ieškovas prašė išreikalauti iš atsakovo neteisėto valdymo medžio šlifavimo poliravimo stakles „Butfering“, kurių vertė 30680 Lt, bei visą su staklėmis susijusią dokumentaciją. Nurodė, kad 2003 m. gruodžio 18 d. nuomos sutartimi nr.123 stakles išsinuomojo uždaroji akcinė bendrovė „Adimra“. Kauno apygardos teismo 2004 m. liepos 20 d. nutartimi šiai įmonei iškėlus bankroto bylą, jos administracijos vadovo pareigas ėjęs atsakovas išsinuomotų staklių ir dokumentacijos administratoriui neperdavė. Nuomininko įmonė yra likviduota dėl bankroto ir išregistruota. Prieš atliekant pastaruosius veiksmus 2006 m. rugsėjo 26 d. reikalavimo perleidimo sutartimi bankrutavusios įmonės administratorius perleido ieškovui reikalavimo teisę gauti iš atsakovo ginčo objektu esantį kilnojamąjį daiktą.

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino ( CK 4.95 straipsnis). Konstatavo, kad atsakovas išsinuomotų staklių negrąžino nei UAB „Adimra“ administratoriui, nei nuomotojui. Išsinuomoto daikto negrąžinimą nulėmė aplaidūs atsakovo veiksmai. 2006 m. rugsėjo 26 d. reikalavimo teisių perleidimo sandorį laikė nuginčijamu, todėl ex officio jo nepripažino niekiniu. Staklių vertę nustatė pagal jų įsigijimo kainą bei nebuvimą duomenų apie nusidėvėjimą ar nuvertėjimą.

Apeliaciniu skundu atsakovas nurodo, kad sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CK 4.95 straipsnį.

Išreikalaujant daiktą iš svetimo neteisėto valdymo būtina įrodyti, kad svetimas daiktas yra atsakovo žinioje arba jo valdomas (CK 4.28, 4.95 straipsniai). Ieškovas ne kartą nurodė, kad jam nežinoma ginčo daikto buvimo vieta. Neįrodyta, kad staklės yra pas atsakovą. Iškėlus bankroto bylą, UAB turtas bei dokumentai (staklių įsigijimo sąskaitos kopija) buvo perduoti administratoriui. Kas konkrečiai pasiėmė stakles, atsakovas nežino. Staklės iš nuomojamų iš UAB „Miškas“ patalpų buvo išvežtos kraustantis.

Staklių vertę privalėjo pagrįsti ieškovas. Aplinkybė, kad jam nežinoma jų buvimo vieta, nuo šios pareigos neatleidžia. Stakles ieškovas įsigijo 2003 m. gruodžio 18 d., todėl nepagrįstai neįvertintas jų nusidėvėjimas. Abstrakti ir neįvykdoma yra sprendimo dalis, kuria atsakovas įpareigotas perduoti ieškovui visą su staklėmis susijusią dokumentaciją.

Netirta aplinkybė, kad ieškovas nepareiškė finansinio reikalavimo UAB „Adimra“ dėl nemokėto nuomos mokesčio ir staklių grąžinimo. Teismas nepagrįstai vadovavosi CK 6.102 straipsniu, o ne specialiuoju Įmonių bankroto įstatymu. Išreikalauti iš trečiųjų asmenų bankrutuojančios įmonės turtą ar pinigines lėšas turi teisę tik jos administratorius ir šios teisės jis niekam negali perleisti. Turto, įskaitant ir reikalavimo teisių, pardavimo tvarką nustato bankrutuojančios įmonės kreditoriai ( ĮBĮ 33 str. pirmoji dalis, 35 straipsnis). Nesant kreditorių susirinkimo nutarimo minimu klausimu, reikalavimo teisės perleidimo sutartis nepagrįstai nelaikyta niekine.

Prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Atsiliepimu į skundą ieškovas prašo sprendimo nekeisti. Teigia, kad UAB „Adimra“ administracijos vadovas A. R. buvo atsakingas už staklių perdavimą įmonės administratoriui po bankroto bylos iškėlimo. To nepadarius, įmonė įgijo reikalavimo teisę dėl valdomo turto grąžinimo. Šią teisę ji perleido ieškovui. Nėra įstatyminių pagrindų pastarajam sandoriui pripažinti niekiniu. UAB „Adimra“ staklių neeksploatavo, todėl jos negalėjo nusidėvėti.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys joje asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus bei patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti ( CPK 320 straipsnio pirmoji dalis).

Bylos aplinkybės teisiškai kvalifikuotinos pagal faktinius duomenis, nurodytus ieškinyje, bei nustatytus jos nagrinėjimo metu.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 200 m. gruodžio 18 d. nuomos sutartimi nr. 123 UAB “Adimra” išsinuomojo iš ieškovo L. P. įmonės medžio šlifavimo poliravimo stakles “Butfering”, kurias L. P. įmonė valdė nuosavybės teise, įsigijusi iš UAB “Medienos staklės” už 30 680 Lt (t.1 b.l. 4,5,6,9,10). Šias stakles atsakovas priėmė kaip UAB „Adimra“ administracijos vadovas, pasirašydamas PVM sąskaitoje faktūroje. Administracijos vadovas yra atsakingas už viso įmonės turto, įskaitant ir išsinuomotą, išsaugojimą iki tokio turto perdavimo po bankroto bylos iškėlimo teismo paskirtam administratoriui (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 d. 1 p.). Atsakovas pripažįsta, kad ginčo dalyku esančių staklių administratoriui UAB “Baklis” neperdavė, nes jos iš įmonės patalpų dingo iki bankroto bylos iškėlimo. Perdavęs tik nuomos pagrindu buvusią PVM sąskaitą faktūrą. Daugiau dokumentų, sudarant nuomos sutartį, nebuvo perduota. Daiktai iš įmonės nuomojamų UAB „Miškas“ patalpų be dokumentacijos buvo išvežinėjami dvi savaites. Dėl ginčo staklių, už kurias niekas nebuvo materialiai atsakingas, dingimo į atitinkamas teisėsaugos institucijas nesikreipęs.

CK 2.87 str. 7 d. nustato, kad juridinio asmens valdymo organas, nevykdantis ar netinkamai vykdantis pareigas, privalo atlyginti žalą juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai ar steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Tai sudaro pagrindą spręsti apie pagrįstumą UAB „Adimra“ reikalavimo teisės, jei tokia teisė būtų realizuojama, buvusiam administracijos vadovui dėl išsinuomoto, priimto savo žinion, tačiau Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka neperduoto administratoriui po bankroto bylos iškėlimo turto grąžinimo. Šią teisę 2006 m. rugsėjo 26 d. sutartimi UAB „Adimra“ perleido L. P. įmonei. Apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog ši reikalavimo teisės perleidimo sutartis pagal požymius priskirtina prie nuginčijamų. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintos kreditorių teisės nustatyti įmonės turto ( šiuo atveju – iš nuomos sutarties atsiradusių savo teisių ir pareigų) pardavimo tvarką, tačiau ši įstatymo nuostata nesudaro pagrindo spręsti apie imperatyvių įstatymo reikalavimų nesilaikymą, sudarant 2006 m. rugsėjo 26 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio trečiosios dalies nuostatas bankrutuojančios įmonės administratorius gina visų kreditorių interesus, atstovauja įmonei sudarant sandorius ( 9,14 punktai). Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra statymų nustatyti pagrindai ( CK 1.78 straipsnio trečioji dalis). Vadovaujantis LR CK 6.102 straipsniu, draudžiama perleisti reikalavimą tik trimis atvejais. Šis sąrašas yra baigtinis ir plečiamai negali būti aiškinamas. Atsakovo nurodomas pagrindas šiame sąraše nenumatytas.

Ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad reikalaujamos grąžinti staklės šiuo metu yra pas atsakovą, tačiau tai neleidžia daryti išvados apie ieškinio nepagrįstumą.

Nors bankroto proceso metu ieškovas nepareiškė iš nuomos sutarties kylančio finansinio reikalavimo bankrutuojančiai nuomininko įmonei, vindikacinio ieškinio pagrindas – reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu įgyta teisėto valdymo teisė (L. P. įmonė yra ir tikrasis ginčo daikto savininkas). Kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą ( CK 4.34 straipsnio pirmoji dalis). Marijampolės policijos komisariato atlikto ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje nr. 64-2-511-04 metu nebuvo nustatyta, kad A. R. būtų pasisavinęs ginčo stakles. Iš baudžiamosios bylos duomenų ir civilinės bylos medžiagos matyti, kad šis daiktas dingo. Dingimo priežastimi galėjo būti tiek nenustatytas jo pardavimas, tiek išvežimas iš įmonės patalpų nežinia kokiu būdu ir kokių asmenų. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad įspėjo nuomotoją dėl daikto pasiėmimo. A. R. atsakomybę teisėtas valdytojas pagrįstai kildina iš įmonės administracijos vadovo atsakomybės už ūkinę įmonės veiklą, pareigos rūpintis įmonei perduotu turtu ir, iškėlus bankroto bylą, jį perduoti bankroto administratoriui.

Ieškovas neprašo priteisti nuostolius, kurie buvo padaryti dėl valdymo pažeidimo, ar atlyginti valdyto daikto vertę. Apygardos teismas sprendžia, kad dėl tokios ieškovo pozicijos negalima daryti išvados apie ieškinio nepagrįstumą. Teisė pasirinkti pažeisto valdymo gynimo būdą priklauso ieškovui ( CK 4.34 straipsnis). Jei vykdymo proceso metu atsakovas negalės grąžinti sprendime nurodyto daikto, šiame procesiniame dokumente nurodytos jo vertės išieškojimo klausimas galės būti išspręstas CPK 284 straipsnyje nustatyta tvarka. Atmestus pagrįstą reikalavimą vien dėl to, kad ieškovas neprašo priteisti daikto vertės, nebūtų apginta pažeista ieškovo teisė bei pasiektas civilinio proceso tikslas kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių ( CK 1.5 straipsnio 4 d.). Pažymėtina, kad 2006 m. kovo 29 d. Kauno apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje nr. 2-202-260/2006 UAB „Adimra“ ieškinys tam pačiam atsakovui buvo atmestas ne todėl, kad pas jį nėra ginčo staklių, o dėl to, kad UAB „Adimra“ buvo išsinuomojusi iš L. P. įmonės ne ieškinio dalyku esančias šlifavimo – kalibravimo stakles, o tos paties pavadinimo šlifavimo – poliravimo stakles.

Apeliantas nepateikė įrodymų apie kitokios, nei nurodyta įsigijimo sutartyje ir tą pačią dieną sudarytoje nuomos sutartyje, staklių kainos buvimą. Pripažino, kad nuomos laikotarpio metu staklės nebuvo naudojamos, todėl spręstina, kad dėl eksploatacijos jos nenusidėvėjo. Reikalavimą dėl sandorio vertės ieškovas įrodė dokumentais. Atsakovas neprašė išreikalauti jokių UAB „Adimra“ bankroto administratoriui perduotų archyvinių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie kitokį staklių vertės nustatytą. Taigi, savo atsikirtimų apie kitokio pobūdžio nusidėvėjimą atsakovas nepagrindė jokiais dokumentais ar skaičiavimais. Tokių duomenų nenurodė ir kaip apeliantas ( CPK 306 straipsnio pirmosios dalies tretysis punktas).

Apeliacine tvarka revizuojamo sprendimo rezoliucija dėl atsakovo įpareigojimo perduoti visą su staklėmis susijusią dokumentaciją pagrįsta staklių perdavimo – priėmimo aktu. Kolegija pripažįsta, kad ši sprendimo dalis yra neaiški. Nors ieškovė negali įvardinti konkrečių perduotų dokumentų, o atsakovas teigia, kad tais dokumentais buvo vienintelė t. 1 b.l. 9 esanti PVM sąskaita –faktūra, tai nesudaro įstatyminio pagrindo minimą sprendimo dalį panaikinti. Staklių nuomos sutartis ir perdavimo – priėmimo aktas, kurie yra vieninteliai įrodymai apie perduotą ir priimtą turtą bei dokumentus, nėra pripažinti negaliojančiais. Šios teismo sprendimo dalies įvykdymo klausimas, kolegijos nuomone, gali būti išspręstas CPK 278 straipsnyje nustatyta tvarka, ieškovui pateikus įrodymus apie konkrečius perduotus dokumentus.

Išdėstytų argumentų pagrindu sprendimas nekeistinas ( CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmasis punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti, 2007 m. spalio 30 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.