Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-05-04 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-193-1020/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-04
Bylos Nr.
AN2-193-1020/2018
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Ernestas Rimšelis
Kategorijos
Byla Nr. AN2-193-1020/2018
Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-00592-2018-8Procesinio sprendimo kategorija: 1.4.8.; 21.1.7. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – Muitinė) skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. vasario 26 d. nutarimo, kuriuo A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 208 straipsnio 3 dalį ir jam skirta 3 000 eurų bauda, jos mokėjimą išdėstant 2 metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. 2018 m. vasario 26 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų nutarimu A. P. nubaustas už tai, kad 2018 m. sausio 19 d., apie 10.00 val., Vilniaus rajone, Vilniaus teritorinės muitinės Kenos geležinkelio posto Šumsko pasienio kontrolės punkte, vykdamas per valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką automobiliu ,,Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nedeklaravęs ir nepateikęs muitinės kontrolei bei paslėpęs automobilio durelėse, slenksčiuose, priekiniame ir galiniame bamperyje, galinių sėdynių atlošuose gabeno 1450 pakelių cigarečių ,,Minsk capital“, 900 pakelių cigarečių ,,NZ black“, 20 pakelių cigarečių ,,Portal silver“, 120 pakelių cigarečių ,,5 Minsk superslims“, 260 pakelių cigarečių ,,Queen menthol“, kurių bendra muitinė vertė 8525 eurai. Tokiais veiksmais jis pažeidė 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kurio nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 139 straipsnio 1 dalies a punktą. Šiuo nutarimu teismas taip pat nutarė automobilį Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti jo savininkei Baltarusijos Respublikos pilietei J. I..

Šalies argumentai

2. 2018 m. kovo 16 d. apeliaciniu skundu Muitinė prašo panaikinti 2018 m. vasario 26 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų nutarimą dalyje dėl kontrabandos daiktų gabenimo priemonės – lengvojo automobilio Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinimo savininkei ir šią transporto priemonę konfiskuoti. Skunde nurodoma, kad teismas visiškai nepagrįstai nusprendė automobilio nekonfiskuoti. Pirmiausia nebuvo atsižvelgta į administracinio nusižengimo padarymo aplinkybes, gabentų prekių didelį kiekį, jų slėpimo vietas bei nepagrįstai konstatuotas negalimumas taikyti konfiskavimo, nesant ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindo, neva dėl to, kad transporto priemonės savininkė nežinojo, jog jos automobilis bus naudojamas nusižengimui daryti. Muitinė išreiškė abejonę dėl to, ar apskritai tokio didelio cigarečių kiekio gabenimas per sieną galėjo būti suplanuotas spontaniškai. A. P. versija, kad K. P. pasiūlė papildomai užsidirbti nuvarant automobilį į Lietuvą, kelią labai daug klausimų ir abejonių. Abejotina ar K. P. siūlė nepažįstamam žmogui padaryti nusižengimą už atlygį, bei jam patikėjo tokį didelį cigarečių kiekį bei svetimo žmogaus, klientės, automobilį. Nesuprantama, kaip serviso darbuotojas be klientės sutikimo gali duoti A. P. jos automobilį, rizikuodamas tiek jos, tiek savo gerove, reputacija. Pasak Muitinės, bylos aplinkybių visuma leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad visgi J. I. žinojo apie planuojamą administracinį nusižengimą ir davė sutikimą panaudoti jai nuosavybės teise priklausantį automobilį nusižengimo įvykdymui. Muitinės įsitikinimu, pateikta J. I. versija yra tik gerai apgalvota gynybinė pozicija. Apeliantės įsitikinimu, vien tai, kad A. P. be automobilio nebūtų galėjęs pergabenti kontrabandos dalyko ir, jog jame buvo įrengtos specialios slėptuvės, sudaro privalomą pagrindą konfiskuoti minėtą automobilį. Pasak Muitinės, tuo atveju jei transporto priemonė yra specialiai pritaikyta nusižengimui daryti, jos konfiskavimas yra privalomas visais atvejais, net jei transporto priemonės savininkas nežinojo apie joje įrengtas slėptuves. Taigi byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių būtinybę konfiskuoti automobilį, nes priešingu atveju teisinės atsakomybės poveikis bus formalus ir prieštaraus administracinės nuobaudos tikslams.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą J. I. prašo palikti skundžiamą teismo nutarimą nepakeistą. Muitinės argumentai nurodyti apeliaciniame skunde yra nepagrįsti ir neišsamūs, nes su autoserviso darbuotoju K. P. artimų santykių ji niekada neturėjo; A. P. apskritai nepažįsta; jokių susitarimų su minėtais asmenimis nebuvo ir nėra sudariusi; ji niekada nebuvo patraukta teisinėn atsakomybėn; nieko neišmano apie lengvųjų automobilių remontą ir kvalifikuotos pagalbos visad kreipdavosi į techninio aptarnavimo stotis, kurių darbuotojais pasitikėjo; jokių slėptuvių savo automobilyje ji neįrenginėjo ir į kitus asmenis dėl to nesikreipė. Atsižvelgdama į tai, kas minėta, J. I. pabrėžia, jog automobilis Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), turi būti grąžintas jai, kaip teisėtai jo savininkei.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus teritorinės muitinės apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apygardos teismas, įvertinęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai nekonfiskavo J. I. nuosavybės teise priklausančio automobilio Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesant ANK 29 straipsnyje numatytų šios administracinio poveikio priemonės taikymo pagrindų.

5. ANK 29 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad konfiskuotas gali būti tik turtas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus ANK 29 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. Atitinkamai ANK 29 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad už tam tikruose ANK straipsniuose numatytų administracinių nusižengimų padarymą (tarp jų ir numatyto ANK 208 straipsnyje) gali būti konfiskuojamas ir ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausantis šio straipsnio 2 dalyje nurodytas turtas, jeigu: 1) perleisdamas turtą pažeidėjui ar kitiems asmenims, šis asmuo žinojo, kad šis turtas bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti; 2) turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) turtas jam buvo perleistas kaip pažeidėjo šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.), yra pažeidėjas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridinio asmens vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, priimti sprendimus juridinio asmens vardu ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra administracinio nusižengimo įrankis, priemonė, dalykas ar įstatymų uždraustos veikos rezultatas, gautas dėl administracinio nusižengimo padarymo.

6. Minėtų ANK nuostatų kontekste, apygardos teismas pažymi, jog byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar J. I. atveju egzistavo ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytas, jos, kaip administracinio nusižengimo priemonės savininkės, turto konfiskavimo pagrindas. Pasak Muitinės, bylos duomenų visuma leidžia daryti tikėtiną išvadą, kad minėtas asmuo žinojo, kad jos automobilis bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti.

7. Apygardos teismas pabrėžia, jog Muitinės teiginys, kad J. I. perduodama automobilį į autoservisą žinojo, jog jos automobilis bus naudojamas administraciniams nusižengimams daryti, yra pagrįstas šios institucijos nuomone, prielaidomis bei spėjimais, o ne objektyviais bylos duomenimis. Teismo vertinimu, jokios įrodomosios vertės neturi teiginiai apie tai, jog su šiuo automobiliu K. P. elgėsi lyg su savu, nors būtent šiuo aspektu Muitinė ir grindžia savo manymą, jog J. I. žinojo apie planuojamą administracinį nusižengimą.

8. Pažymėtina, jog byloje nėra paneigta J. I. pozicija, jog ji automobilį atgabeno į servisą 2017 m. gruodžio 10 d., o iš serviso turėjo jį atsiimti tik 2018 m. sausio pabaigoje. Taigi, K. P. daugiau nei mėnesį laiko autoservise faktiškai galėjo eksploatuoti šį automobilį, t. y. šis automobilis buvo laikinai faktiškai jo valdomas, taigi, net ir nesant J. I. sutikimo, be jos žinios, galėjo šį automobilį tikėtis panaudoti neteisėtų veikų darymui (jį pritaikyti šiai veiklai) bei vėliau jį grąžinti savininkei. Šioje apimtyje būtina pažymėti, jog būtent tyrimo įstaigai tenka įrodinėjimo našta pagrįsti tai, kad perduodama automobilį kitam asmeniui, jo savininkė žinojo apie planus daryti administracinį nusižengimą, tačiau byloje nebuvo įrodinėjamas toks J. I. žinojimas – Muitinės atstovas apskritai nedalyvavo teisminio nagrinėjimo metu, institucija nebuvo aktyvi siekdama pagrįsti šias aplinkybes. Kita vertus, pati apeliacinio skundo išraiškos forma leidžia daryti išvadą, kad Muitinės keliamos versijos nėra objektyvios – Muitinė abejoja nubaustojo ir J. I. versijų patikimumu, jai dėl to kyla labai daug klausimų, o galiausiai padaroma išvada, kad J. I. žinojo apie tai, kad perdavus automobilį servisui, jis bus naudojamas administraciniams nusižengimams daryti. Teismas konstatuoja, kad skundo argumentai iš esmės yra prielaidos, kuriomis asmens kaltė negali būti grindžiama ir teismo išvados administracinio nusižengimo byloje negali būti daromos.

9. Pažymėtina, jog pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nesant objektyvių duomenų ir įrodymų, paneigiančių J. I. versiją dėl įvykio aplinkybių, konstatuotina, jog šioje byloje neįrodyta, kad pastaroji laikinai pateikdama automobilį jį remontuoti, žinojo, kad jis bus panaudotas administraciniam nusižengimui daryti (ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punktas).

10. Teismas nesutinka ir su Muitinės pozicija, kad automobilis buvo specialiai pritaikytas administraciniam nusižengimui daryti, ir vien tai sudaro pagrindą konfiskuoti automobilį, net jei ir jo savininkas nežinojo apie jo transporto priemonėje įrengtas slėptuves. Visų pirma, pastebėtina, kad šiuo atveju, cigaretės pagal nustatytas aplinkybes buvo laikomos gamyklinėse automobilio ertmėse, o ne specialiai įrengtose vietose pakeičiant automobilio konstrukciją. O šios aplinkybės niekaip nepaneigia ir netgi atitinka automobilio savininkės argumentus dėl laikino automobilio perdavimo. Visiškai kitokias versijas galima būtų kelti esant priešingai situacijai, t. y. jei laikinas automobilio naudotojas automobilį perdarytų ir įrengtų specialias ertmes cigaretėms gabenti, nes tokiu atveju iš tiesų kyla abejonės ar laikinas automobilio naudotojas galėtų taip elgtis be automobilio savininko žinios. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktiką, vien automobilio pritaikymo faktas nesudaro pagrindo konfiskuoti trečiajam asmeniui priklausantį automobilį, jei pastarasis nežinojo apie su šia priemone atliekamus neteisėtus veiksmus (LAT nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-15-696/2017). Šios bylos kontekste būtina pažymėti, jog nepaneigus J. I. versijos dėl to, kad ji perdavė automobilį autoserviso darbuotojui K. P., o pastarasis savo ruožtu jį patikėjo A. P., kuris nebuvo pažįstamas su J. I. ir nenustačius šios moters ryšio su administracinį nusižengimą padariusiu asmeniu, jos transporto priemonės konfiskavimas būtų neteisėtas ir nepagrįstas.

11. Visgi apygardos teismas nagrinėdamas trečiajam asmeniui priklausančio turto, esančio administracinio nusižengimo padarymo priemone, konfiskavimo klausimą, negali nepažymėti tam tikro ANK 29 straipsnio nuostatų netobulumo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 72 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Taigi, BK yra įdiegtas tam tikras saugiklis, jog viena vertus sąžiningas turto savininkas nenukentėtų dėl neteisėtų kaltininko veiksmų, o kita vertus tuo pačiu konfiskuotino turto požymius atitinkantis piniginis ekvivalentas būtų priteisiamas valstybės naudai iš kaltininko. Visgi naujojo ANK 29 straipsnyje konfiskuoto turto vertę atitinkančios piniginės vertės ekvivalento konfiskavimas nėra numatytas, taigi šios bylos kontekste, nesant pagrindo paneigti J. I. pozicijos ir valstybės naudai konfiskuoti jos automobilio, tuo pačiu nėra teisinės galimybės išieškoti iš kaltininko ir konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos. Teismo vertinimu, įvertinus baudžiamojo proceso ir administracinio nusižengimo teisenos panašumus, tokie ryškūs teisinio reglamentavimo skirtumai yra sunkiai suprantami ir paaiškinami. Visgi, minėtos aplinkybės nekeičia aukščiau minėtų teismo išvadų dėl negalimumo konfiskuoti J. I. automobilio Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

12. Atsižvelgęs į visa tai, kas minėta, apygardos teismas konstatuoja, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. vasario 26 d. nutarimas, kuriuo be kita ko nuspręsta grąžinti automobilį Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jo teisėtai savininkei, yra pagrįstas ir teisėtas.

Todėl teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus teritorinės muitinės skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. vasario 26 d. nutarimą palikti galioti nepakeistą.

Teisėjas Ernestas Rimšelis