- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-29
- Bylos Nr.
- I-552-15-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-66-3-00033-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos Seimo nario Naglio Puteikio
- Kategorijos
- 17.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso tvarka susipažinusi su pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Naglio Puteikio prašymu ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas Lietuvos Respublikos Seimo nario Naglio Puteikio (toliau – ir pareiškėjas) prašymas ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos (toliau – ir Sprendimų vykdymo instrukcija) ( Valstybės žinios, 2005-11-03, Nr.130-4682) 51 ir 52 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 20 str. 1 d. 3 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis inter alia Seimo nariai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje nurodyti subjektai, turintys teisę kreiptis su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo, administraciniams teismams yra priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I6-2/2007, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-1/2009).
Pareiškėjas, kaip matyti iš prašymo turinio, prašo ištirti Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 punkto, nustatančio, kad tais atvejais, kai skolininkas įvykdo sprendimą per raginime arba siūlyme nustatytą terminą, iš skolininko išieškomos bendrosios vykdymo išlaidos ir atskirų vykdymo veiksmų atlikimo išlaidos; atlyginimas antstoliui už sprendimo įvykdymą iš skolininko šiuo atveju neimamas, ir 52 punkto, nustatančio, kad tais atvejais, kai skolininkas įvykdo sprendimą pasibaigus raginime arba siūlyme nustatytam terminui, iš skolininko išieškomos visos vykdymo išlaidos, teisėtumą. Pastebėtina, kad formuluodamas prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, pareiškėjas nenurodė, kokios redakcijos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktų teisėtumu abejoja.
Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo metu galiojančios teisingumo ministro 2014 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. 1R-231 redakcijos Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktai reguliuoja kitus teisinius santykius, nei nurodo pareiškėjas savo prašyme – ne atitinkamais atvejais išieškotinų iš skolininko vykdymo išlaidų rūšis, o tam tikras taisykles dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos 1 lentelėje nurodyto atlygio antstoliui dydžio apskaičiavimo. Savo ruožtu atsižvelgiant į pareiškėjo prašyme nurodytą ginčijamo teisinio reguliavimo turinį bei nurodytą leidinio „Valstybės žinios“, kuriame buvo paskelbtas ginčijamas teisės aktas, numerį, darytina išvada, jog pareiškėjas kelia klausimą dėl originalios – 2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 – redakcijos Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktų teisėtumo.
Pastebėtina, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktai buvo keletą kartų keičiami, įtvirtinant tam tikrus naujus teisinio reguliavimo dėl vykdymo išlaidų atitinkamais atvejais išieškojimo aspektus, pavyzdžiui, tam tikri 51 punkto pakeitimai buvo padaryti teisingumo ministro 2009 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 1R-93, o teisingumo ministro 2011 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1R-8 buvo padaryti ir 51, ir 52 punkto pakeitimai. Teisingumo ministro 2011 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 1R-265 Sprendimų vykdymo instrukcija buvo išdėstyta nauja redakcija – šios redakcijos Sprendimų vykdymo instrukcijoje teisinis reguliavimas dėl vykdymo išlaidų, išieškotinų iš skolininko tais atvejais, kai jis įvykdo sprendimą per raginime įvykdyti sprendimą arba siūlyme sumokėti skolą nustatytą terminą, taip pat kai jis įvykdo sprendimą pasibaigus šiam terminui, buvo įtvirtintas atitinkamai 67 ir 68 punktuose, kurie, savo ruožtu, taip pat buvo keičiami teisingumo ministro 2014 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-5 bei 2014 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-231.
Šiuo metu galiojančios teisingumo ministro 2014 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. 1R-231 redakcijos Sprendimų vykdymo instrukcijos 67 punktas nustato, kad kai skolininkas įvykdo sprendimą arba šalys sudaro taikos ar skolos padengimo sutartį per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą, iš skolininko išieškomos būtinos ir papildomos vykdymo išlaidos, išskyrus vykdymo išlaidas, susijusias su skolininko asmens ir kitų duomenų, susijusių su vykdoma vykdomąja byla ar skolininko turtine padėtimi, patikrinimu; atlygis antstoliui už sprendimo įvykdymą iš skolininko šiuo atveju neimamas, o 68 punktas nustato, kad kai skolininkas įvykdo sprendimą arba šalys sudaro taikos ar skolos padengimo sutartį pasibaigus raginime įvykdyti sprendimą nustatytam terminui, iš skolininko išieškomos visos vykdymo išlaidos. Taigi nors šiuo metu galiojančios redakcijos Sprendimų vykdymo instrukcijoje (jos 67 ir 68 punktuose) yra reguliuojami teisiniai santykiai dėl išieškotinų vykdymo išlaidų tais atvejais, kai skolininkas įvykdo sprendimą per raginime įvykdyti sprendimą nurodytą terminą arba kai skolininkas įvykdo sprendimą pasibaigus šiam terminui, tačiau atsižvelgiant į, be kita ko, atitinkamus teisinio reguliavimo turinio pakeitimus, padarytus jau minėtais teisingumo ministro įsakymais, darytina išvada, kad būtent pareiškėjo nurodyto turinio ginčijamas teisinis reguliavimas, dėl kurio galimo prieštaravimo atitinkamoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas kelia klausimą, nebegalioja.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktų (2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 redakcija) teisėtumą, kelia klausimą dėl nebegaliojančio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai. Tačiau, kaip minėta, kai į administracinį teismą kreipiasi ne teismai, o subjektai, turintys teisę kreiptis su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo (nurodyti ABTĮ 110 straipsnyje), administraciniams teismams priskiriama tirti tik galiojančių norminių administracinių aktų teisėtumą. Todėl atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju yra paduotas abstraktus prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio prasme, pareiškėjo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktų (2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 redakcija) teisėtumą atsisakytina priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.).
III.
Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį ir į kitus pareiškėjo prašymo turinio aspektus, kurie sudaro savarankišką pagrindą daryti išvadą apie šio prašymo priėmimo nagrinėti iš esmės negalimumą.
Kaip minėta, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 dalį su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis inter alia Seimo nariai. ABTĮ šešioliktajame skirsnyje, reglamentuojančiame pareiškimų ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimo ypatumus, nėra nustatyti konkretūs reikalavimai Seimo nario pareiškimo dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo turiniui, tačiau tai negali būti vertinama kaip jokių reikalavimų tokio prašymo turiniui netaikymas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 114 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjamos pagal bendrąsias šiame įstatyme nustatytas proceso taisykles, taigi pareiškimo dėl norminio administracinio akto teisėtumo turinys turėtų iš esmės atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 ir 24 straipsniuose išdėstytus reikalavimus, atsižvelgiant į ginčų dėl norminių administracinių aktų specifiką. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio, reglamentuojančio bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo nutarties prašant patikrinti konkretaus norminio administracinio akto teisėtumą turinį, 1 dalies 6 punktą, joje turi būti nurodyta, kokiais teisiniais argumentais grindžiamos abejonės dėl ginčijamo akto (ar jo dalies) teisėtumo (ABTĮ 4 str. 6 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2427, 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012). Prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų.
Siekdamas pagrįsti savo abejones dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktų (2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 redakcija) atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai kiekvieno žmogaus teisei gauti teisingą apmokėjimą už darbą, pareiškėjas nurodo, kad už darbą turi būti atlyginama pagal darbo sąnaudas, sugaištą laiką, darbuotojo kvalifikaciją, kitus kriterijus, pvz., atliktų veiksmų pagrįstumą ir būtinumą. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nekyla abejonių dėl to, kad antstolis turi teisę gauti atlyginimą už realiai atliktus pagrįstus ir būtinus vykdymo veiksmus, tačiau abejoja Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktų teisėtumu dėl to, kad juose nustatyta skolininko pareiga mokėti atlyginimą už darbą ir kitus vykdymo veiksmus net ir tuo atveju, kai skolininkas pats sumoka skolą, t. y. kai antstolis iki skolos sumokėjimo papildomų priverstinio vykdymo veiksmų neatlieka arba atlieka veiksmus, kurie nėra nei pagrįsti, nei būtini.
Nurodytu aspektu pastebėtina, kad atitinkamos nuostatos dėl vykdymo išlaidų įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatyme, kurio 21 straipsnio 4 dalyje yra apibrėžta, kas sudaro vykdymo išlaidas (vykdymo išlaidos apibrėžtos analogiškai kaip ir Civilinio proceso kodekso 609 straipsnio 1 dalyje), o 5 dalis (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1978 redakcija) nustato, kad vykdymo išlaidos grindžiamos ekonominiais skaičiavimais, kuriais užtikrinamas antstolio ekonominis nepriklausomumas, skatinamas efektyvus išieškojimas ir atsižvelgiama į veiklos, reikalingos antstolio funkcijoms atlikti, pobūdį ir vertę, vykdymo išlaidų perskirstymą (kryžminį subsidijavimą) tarp skirtingų vykdomo proceso dalyvių, antstolio profesinės veiklos ir civilinės atsakomybės riziką, sąnaudas; vykdomosios bylos administravimo išlaidos turi atitikti antstolio ir jo darbuotojų patiriamas sąnaudas (materialines ir laiko) vykdymo veiksmams atlikti; atlygis antstoliui turi užtikrinti pagrįstą investicijų grąžą, galimybę sukurti tinkamas klientų aptarnavimo sąlygas ir įdarbinti reikalingos kvalifikacijos darbuotojus. Taigi šių nuostatų kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjo prašyme akcentuojamas vykdymo išlaidų sutapatinimas tik su darbo užmokesčiu antstoliui taip, kaip jis pareiškėjo apibrėžiamas („už darbą turi būti atlyginama pagal darbo sąnaudas, sugaištą laiką, darbuotojo kvalifikaciją, kitus kriterijus, pvz., atliktų veiksmų pagrįstumą ir būtinumą“) yra grindžiamas tik pareiškėjo tvirtinimu, neparemtu teisiniais argumentais. Nesant jokių teisinių argumentų šiais reikšmingais teisinio reguliavimo, įtvirtinto minėtoje Antstolių įstatymo nuostatoje, aspektais, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas pakankamais ir išsamiais teisiniais argumentais, jame nepasisakyta dėl bylai reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų.
Taip pat pareiškėjas kelia klausimą dėl nurodytų nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šiuo aspektu pareiškėjas nurodo, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktai (2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 redakcija) numato antstolio teisę be teismo išieškoti atlyginimą. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas jokiais teisiniais argumentais nepagrindė, jog antstolio teisė be teismo (sprendimo) išieškoti atlyginimą iš skolininko kyla būtent iš šių Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatų, o ne iš pareiškėjo nurodyto Civilinio proceso kodekso 611 straipsnio.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsisakoma priimti pareiškėjo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktų (2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 redakcija) teisėtumą, nevertina pareiškėjo prašymo kreiptis byloje į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Civilinio proceso kodekso 611 straipsnio 2 dalies galimo prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti priimti pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Naglio Puteikio prašymą ištirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 51 ir 52 punktų (2005 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. 1R-352 redakcija) atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir 48 straipsnio 1 daliai.
Nutartis neskundžiama.