Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Alvydo Barkausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantės atsakovės G. K. (P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Baltijos langų technika“ ieškinį atsakovei G. K. (P.) dėl žalos atlyginimo

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės G. K. (P.) 96 125 Lt žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė nuo 1997-07-14 iki 2005-03-15 dirbo UAB „Baltijos langų technika“ vyr. finansininkės (finansų direktorės) pareigose. Su atsakove sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. 2005-03-15 darbo sutartis su atsakove nutraukta LR DK 127 str. 1 d. pagrindu (jai pačiai prašant). 2005-01-12 – 2005-01-17 Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija UAB „Baltijos langų technika“ atliko patikrinimą, kuriuo metu tikrintas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėjimas už laikotarpį nuo 2004-05-01 iki 2004-11-30. Patikrinimo metu nustatyta, kad pradedant 2004 m. liepos mėnesiu buvo neteisingai užpildomas atitinkamas PVM deklaracijų laukelis, ko pasėkoje, į PVM ataskaitą buvo įjungtas du kartus apskaičiuotas pirkimo PVM nuo įsigytų prekių. Tokiu būdu neteisingai, 831241 Lt sumai, padidintas PVM ataskaita ir ta pačia suma sumažintas mokėtinas PVM. 2005-01-17 Vilniaus apskrities VMI patikrinimo aktu bei 2005-02-15 Vilniaus apskrities VMI viršininko sprendimu Nr. 17-2-30, mokesčių administratorius nurodė ieškovui sumokėti į biudžetą priskaičiuotą 831241 Lt PVM, taip pat 13001 Lt delspinigių bei 83124 Lt PVM baudą. Dėl taikytų sankcijų ieškovas patyrė 96 125 Lt žalą, už kurios padarymą tiesiogiai atsakinga atsakovė. Atsakovė privalėjo užtikrinti, kad ataskaitiniai duomenys būtų teisingi (vyr. finansininko pareiginių nuostatų 1.1 punktas), į jos tiesiogines darbo funkcijas įėjo mokesčių apskaičiavimas ir jų savalaikis pervedimas į biudžetą (2.4.2.4 p.). Atsakovė žalą, kilusią dėl netinkamo pavestų pareigų atlikimo, privalo atlyginti pilnutinai (LR DK 257 str. 1 d.) Negali pateikti teismui materialinės atsakomybės sutarties, nes po darbo sutarties su atsakove nutraukimo 2005-03-15, pastebėtas šios sutarties, materialinės atsakomybės sutarčių su kitais darbuotojais, sutarčių registravimo žurnalo bei kai kurių kitų atsakovės žinioje buvusių dokumentų dingimas. Pažymėjo, kad atsakovė klastojo dokumentus, suklastotų dokumentų pagrindu švaistė įmonės pinigines lėšas, taip pat yra neteisėtai išmokėjusi sau premijas. Suklastoto papildomo susitarimo Nr. 01/1-02 pagrindu ji išeikvojo apie 150 000 Lt UAB „Baltijos langų technika“ lėšų.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nuo 1997-07-15 iki 2001-11-21 ėjo vyr. finansininkės pareigas, nuo 2001-11-21 finansų direktorės pareigas. 2005 m. kovo 14 d. su įmonės direktoriumi įvyko konfliktas, kurio metu direktorius ją neteisėtai apkaltino pasisavinimu lėšų, ko pasekoje naudodamas psichologinį ir jėgos spaudimą, 2005-03-14 privertė parašyti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pačiai prašant. Nurodo, kad su ja nei kaip su vyr. finansininke, nei kaip su finansų direktore, niekada darbdavys nebuvo sudaręs visiškos materialinės atsakomybės sutarties. VMI 2005-02-15 priėmė sprendimą Nr. 17-2-30, kuriuo patvirtintas 2005-01-17 patikrinimo aktas Nr. 07-05-10-15 ir jame priskaičiuotas 83 1241 Lt PVM, 13 001 Lt delspinigių bei skirta 83 124 Lt PVM bauda. Pažymėjo, kad 2005 m. kovo 9 d. UAB „Baltijos langų technika“, nesutikusi su sprendimu kreipėsi su skundu į centrinį mokesčio administratorių. Bendrovė skunde nurodė, kad valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo metu nustatytas nesumokėtas PVM yra dėl įsivėlusios buhalterinių duomenų suvedimo į buhalterinę programą klaidos. Buhalterinė programa neparodė, kad duomenyse yra klaida, todėl buvo pasikliauta programiniais duomenimis ir sumokėtas nurodytas PVM, kuris, kaip vėliau paaiškėjo buvo klaidingas. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad jokių tyčinių veiksmų iš bendrovės pusės nėra. Nepaisant to, kad centrinis mokesčio administratorius paskirtą baudą paliko, nėra teisinio pagrindo besąlygiškai laikyti įmonei skirtą sankciją esančią priežastiniame ryšyje su atsakovės kalte. Tvirtina, kad pagal LR Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 21 str., LR CK 2.28 str. 3 d. už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą atsako ne finansų direktorius, o įmonės vadovas. Vadovaujantis LR Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 14 str. 2 d. už dokumentų surašymą atsako apskaitos dokumentus pasirašę asmenys. Įmonės vadovas pasirašė PVM ataskaitą, todėl visi kaltinimai vien tik jai laikytini nepagrįstais. Teigia, kad nei vieno pagrindo visiškai materialinei atsakomybei nėra, ieškovas neįrodė jos kaltės ir atsakomybės, todėl ji už žalą įmonei neatsako.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės G. K., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovui UAB „Baltijos langų technika“, į. k. 2410138, 9 900 Lt žalos atlyginimo, 288,38 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo UAB „Baltijos langų technika“ atsakovei G. K., 450 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus konstatavo, kad byloje yra visos įstatymo nustatytos sąlygos taikyti atsakovei materialinę atsakomybę: 1) ieškovui padaryta reali žala – 2005 m. sausio 17 d. patikrinimo metu nustatytas nesumokėtas PVM mokestis lygus 831241 Lt, ko pasėkoje ieškovui buvo nurodyta sumokėti 13001 Lt delspinigių bei buvo paskirta 83124 Lt PVM bauda. Ieškovas minėtas sumas sumokėjo (T 1, b. l. 17-21, T 2, b. l. 50-51); 2) neteisėta atsakovės veika – neteisingas PVM deklaracijų užpildymas bei pateikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai; 3) neteisėtos atsakovės veikos ir ieškovės patirtos žalos priežastinis ryšys – atsakovės veiksmai padarė ieškovui žalą; 4) atsakovės kaltė dėl neteisingai nurodyto PVM ir ieškovui padarytos žalos – atsakovė buvo atsakinga už teisingų duomenų pateikimą Valstybinei mokesčių inspekcijai (T 1, b. l. 70-73).; 5) žalos padarymo metu ieškovę ir atsakovę siejo darbiniai santykiai (T 1, b. l. 7-8, 10, 11); 6 ) žalos atsiradimas susijęs su atsakovės darbo veikla (T 1, b. l. 12-16). Konstatavo, atsakovas neįrodė, kad egzistuoja LR DK 255 str. 1 d. 3 p. sąlyga (CPK 178 str.), laikė, kad priimant atsakovę į darbą, su ja nebuvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (CPK 178 str.), todėl iš atsakovės ieškovo naudai priteisė trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio žalą, t. y. 9900 Lt (DK 246, 254 str.).

Apeliaciniu skundu apeliantė G. K. (P.) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo atmesti ieškinį. Apeliaciniame skunde nurodo, kad sprendimas yra naikintinas dėl netinkamų procesinės teisės normų taikymo, kadangi dėl to buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Nurodo, kad ieškovas pareiškė atsakovei iš darbo santykių kylantį ieškinį dėl 96 125 Lt materialinės žalos atlyginimo DK 255 str. 1 d. 3 punkto pagrindu (žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis). Nagrinėjamu atveju, nors teismas sprendime nurodė, kad tenkina ieškinį iš dalies, tačiau iš esmės teismas sprendimų pasitarimų kambaryje pakeitė tiek ieškinio pagrindą, tiek dalyką, nesant nei atitinkamo raštiško ieškovo prašymo nei atsakovo sutikimo, nei išnagrinėjęs tokio pakeitimo būtinumą, nes ieškovas nebuvo byloje pateikęs reikalavimo dėl ribotos materialinės atsakomybės taikymo atsakovei. Taigi, šioje byloje teismas, pažeisdamas asmenų lygybės, rungimosi ir teismų nešališkumo principus, atliko tam tikrus procesinius dalykus, kuriuos gali nustatyta tvarka atlikti tik ieškovas. Todėl teismas į blogesnę padėtį pastatė atsakovę, kuri iš esmės atsikirtinėjo tik į ieškovo reikalavimus priteisti prašomą sumą tuo pagrindu, neva tarp šalių buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Teismas nepagrįstai taikė DK 255 str. 1 d. 3 p, nes ieškovas ieškinyje nurodė negalintis pateikti visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Nurodo, jog teismas nepagrįstai buvo sustabdęs šios bylos nagrinėjimą, nes baudžiamoji atsakomybė taikyta atsakovei visai kitu teisiniu pagrindu ir dėl kitokių faktinių aplinkybių. Pažymėjo, jog teismas nagrinėdamas bylą nedalyvaujant atsakovei pažeidė betarpiškumo principą (CPK 14 str.), neturėjo galimybės ištirti visus įrodymus, tarp jų ir atsakovės paaiškinimus, kurie yra svarbūs, jų negalėjo pateikti, nes atlieka laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose. Prašė bylą nagrinėti žodinio proceso apeliacine tvarka.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei ištirti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos, esančios pagrindu taikyti atsakovei materialinę atsakomybę. Atkreipia dėmesį, kad apeliantė iš esmės neginčija teismo padarytų išvadų dėl materialinės atsakomybės jos atžvilgiu taikymo pagrįstumo, o apeliacinį skundą grindžia tik tuo motyvu, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, pakeitė ieškinio pagrindą ir dalyką. Su šiais apeliantės argumentais ieškovas nesutinka, nes tikrasis ieškinio pagrindas yra aiškiai išdėstytas pačiame ieškininiame pareiškime dėl žalos atlyginimo ir išsamiai aptartas pirmosios instancijos teismo priimtame sprendime. Nors pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad su ieškove buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, vien ši aplinkybė negali būti pagrindu konstatuoti ieškinio nepagrįstumą. Jeigu darbdavys neįrodo, kad su darbuotoju sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kaltais darbuotojo veiksmais padarytos žalos atlyginimas apribojamas trijų vidutinių darbuotojo darbo užmokesčių suma remiantis DK 254 str. nuostatomis. Apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio dalyko pakeitimo ne tik nepagrįsti jokiomis teisės normomis, bet ir nelogiški. Dalinis ieškinio reikalavimų patenkinimas negali būti pripažįstamas ieškinio dalyko pakeitimu. Taip pat pažymi, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas yra teismo prerogatyva. Kadangi bylos nagrinėjimo metu atsakovė buvo atstovaujama advokato, negalima sutikti su apeliantės skundo argumentu, kad buvo pažeistas proceso betarpiškumo principas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacijos tikslas – atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas, patikrinti skundžiamo teismo sprendimo teisinį, faktinį ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus. Tai reiškia, kad savo iniciatyva apeliacinės instancijos teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str., 329 str.). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas, teisėjų kolegija nenustatė. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliantės G. K. (P.) apeliacinio skundo skundo motyvai, susiję su teismo netinkamu procesinės teisės normų taikymu, sąlygojusių neteisingą bylos išsprendimą, todėl dėl jų kolegija ir pasisako.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti jos apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai nėra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.). Šalys procesiniuose dokumentuose yra pateikusios išsamų savo ginčo situacijai taikytinos teisės aiškinimą ir įrodymų vertinimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos esmė gali būti atskleista ir nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, todėl apeliantės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl skundo argumentų, susijusių su ieškinio pagrindo ir dalyko keitimu

Apeliantės teigimu, ieškinio dalykas byloje buvo priteisti iš atsakovės 96 125 Lt žalos atlyginimą, o ieškinio pagrindas visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Pirmosios instancijos teismas priteisdamas žalos atlyginimą iš dalies pakeitė tiek ieškinio pagrindą, tiek dalyką nesant atitinkamo ieškovo prašymo. Tokiais veiksmais teismas pažeidė šioje byloje asmenų lygybės, rungimosi ir teismų nešališkumo principus (CPK 6 str., 12 str., 21 str.), nes šiuos procesinius veiksmus gali atlikti tik ieškovas.

Su šiais apeliantės skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka, laiko juos teisiškai nepagrįstais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis disponuoja savo nuožiūra (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo. Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ieškovės reikalavimas atsakovei yra 96 125 Lt žalos atlyginimas, kuris yra kildinamas iš materialinio teisinio pobūdžio juridinių faktų, įvardintų DK 246 str., 255 str. 3 p., 256 str.. Ieškovas ieškinio reikalavimą grindė aplinkybe, kad atsakovė buvo jo darbuotoja; su ja sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią kyla pareiga atlyginti žalą; kad atsakovė kaltais veiksmais pažeidė darbines pareigas, tarp netinkamai atliktų pareigų ir kilusios žalos yra priežastinis ryšys, kad ieškovui padaryta 96 125 Lt turtinė žala. Taigi atsakovės materialinės atsakomybės sąlygoms ir dydžiui (riboms) nustatyti reikia taikyti būtent DK nuostatas ( DK 4 str. 1 d. 11 p.).

Pirmosios instancijos teismas byloje ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, konstatuodamas, kad yra nustatyta sąlygų visuma byloje taikyti atsakovei materialinę atsakomybę: 1) ieškovui padaryta reali žala (2005 m. sausio 17 d. patikrinimo metu nustatytas nesumokėtas PVM mokestis lygus 831241 Lt, ko pasėkoje ieškovui buvo nurodyta sumokėti 13001 Lt delspinigių bei buvo paskirta 83124 Lt PVM bauda); 2) neteisėta atsakovės veika – neteisingas PVM deklaracijų užpildymas bei pateikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai; 3) tarp neteisėtos atsakovės veikos ir ieškovės patirtos žalos priežastinis ryšys – atsakovės veiksmai padarė ieškovui žalą; 4) atsakovės kaltė dėl neteisingai nurodyto PVM ir ieškovui padarytos žalos – atsakovė buvo atsakinga už teisingų duomenų pateikimą Valstybinei mokesčių inspekcijai (t 1, b. l. 70-73).; 5) žalos padarymo metu ieškovę ir atsakovę siejo darbiniai santykiai (t 1, b. l. 7-8, 10, 11); 6 ) žalos atsiradimas susijęs su atsakovės darbo veikla (T 1, b. l. 12-16). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, atsakovas neįrodė, kad egzistuoja LR DK 255 str. 1 d. 3 p. sąlyga (CPK 178 str.), teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad priimant atsakovę į darbą su ja buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (CPK 178 str.), todėl taikė ribotą atsakomybę ir iš atsakovės priteisė trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio žalą, t. y. 9900 Lt (DK 246, 254 str.). Taigi, teismas byloje nepakeitė nei faktinio ieškinio pagrindo nei dalyko, jis remdamasis ieškovo nurodytu faktiniu pagrindu ieškinio dalyką tenkino iš dalies, kas negali būti traktuojama kaip CPK 6, 12, 21 str. pažeidimas. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė procesiniuose dokumentuose atsikirtinėdama į ieškovo ieškinį nurodė, kad jos atžvilgiu nėra pagrindo taikyti nei ribotai nei visiškai materialinei atsakomybei, tačiau šiuos argumentus pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais, nesudarančiais pagrindo ieškiniui atmesti (t.1, b.l. 56-57). Taigi, atsakovė atsikirtinėjo ir dėl ribotos atsakomybės taikymo nebuvimo.

Dėl apeliantės skundo argumento, susijusio su betarpiškumo principo pažeidimu

Skunde nurodoma, kad išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant apeliantei, kuri tuo metu atliko bausmę Panevėžio pataisos namuose, teismas pažeidė CPK 14 str. įtvirtintą betarpiškumo principą. Tvirtinama, kad nedalyvavus posėdyje atsakovei nebuvo galimybės teismui ištirti visus įrodymus, tarp jų ir atsakovės paaiškinimus, kurie svarbūs.

Su šiais apeliantės skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka, atmeta juos kaip nepagrįstus.

CPK 14 str. įtvirtintas betarpiškumo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti kokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Tik laikantis šių įstatymo reikalavimų priimtas teismo sprendimas gali būti vertinamas teisėtu ir pagrįstu. Tinkamo proceso principas reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses. Teisės būti išklausytam, žodinio proceso, tinkamo pranešimo ir kiti proceso principai reikalauja, kad apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje būtų tinkamai informuoti visi byloje dalyvaujantys asmenys, jie turi teisę teikti paaiškinimus, prašymus, naudotis kitomis procesinėmis teisėmis.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė pateikė teismui atsiliepimą (t.1, b.l. 53-59), dalyvavo teismo posėdžiuose (t.1, b.l. 92-93), pagrindiniame teismo posėdyje buvo atstovaujama advokato (t.2, b.l. 69-71), procesinių prašymų pripažinti atsakovės dalyvavimą būtinu byloje nebuvo pateikta. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad byloje nebuvo pažeisti CPK 14, 15 str. nuostatos, nes atsakovė buvo tinkamai informuota apie procesą, buvo atstovaujama advokato, procesinių pašymų pripažinti dalyvavimą teismo posėdyje būtinu nebuvo pareikšta. Todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad pačios atsakovės nedalyvavimas teismo posėdyje pažeidė jos teises ar trukdė nustatyti kokias nors svarbias bylai aplinkybes.

Dėl kitų apeliantės skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kaip neturinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas neteisingai aiškino ar taikė procesinės teisės normas, taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.). Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, tenkintinas ieškovo prašymas dėl išlaidų už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje priteisimo – 1 000 Lt (už dokumento surašymą). Šių išlaidų turėjimas pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (t. 2, b.l. 99). Prašoma priteisti išlaidų už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus dydžius (8.11 punktas, už atsiliepimą į apeliacinį skundą), todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas, priteisiant 1 000 Lt, kaip ir yra numatyta minėtų rekomendacijų 8.11 punkte.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės G. K. (P.) a/k (duomenys neskelbtini) 1 000 (vieną tūkstantį) litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų ieškovui UAB „Baltijos langų technika“ (į/k 124101382).