- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-08-28
- Bylos Nr.
- eI2-10997-1066/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07564-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti 2023 m. liepos 2 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) sprendimą Nr. 23S100523 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei 2023 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 23S100853 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) dėl draudimo atvykti.
2. Savo skundo reikalavimą grindžia tokiais argumentais:
2.1. Sprendimu Nr. 1 buvo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo pagrindu, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, o Sprendimu Nr. 2 buvo nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 3 d. iki 2028 liepos 2 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas pažymi, kad Departamentas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi priimti sprendimai buvo grįsti tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) pateikta išvada ir vieninteliu abstrakčiu argumentu, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną dėl papildomos informacijos gavimo (toliau – ir Klausimynas) ir atsakydamas į 2 punkte esantį klausimą apie visų darboviečių nurodymą, atsakė, jog 1999-2007 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje ir dėl to jis neva tai privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai, palaikyti jos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, dėl ko priėmė neobjektyvų ir nepagrįstą sprendimą.
Šalies argumentai
2.2. Pareiškėjas paaiškina, kad pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, kadangi dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, pagal trūkstamų profesijų sąrašą. Pažymi, kad vien tas faktas, kad jis prieš 16 metų dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, niekaip neįrodo, kad jis yra lojalus Baltarusijos valdžiai ir kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui. Pabrėžia, jog jis eidamas savo tiesiogines pareigas, vadovavosi išimtinai galiojančių teisės aktų nuostatomis bei laikėsi teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių piliečių teisių ir laisvių užtikrinimą.
2.3. Teigia, kad nors nuo 2001 metų dirbo jaunesniuoju miško apsaugos inspektoriumi Minsko apskrityje, o nuo 2005 m. dirbo budėtoju bausmių vykdymo departamente, tačiau 2007 m. savo noru išėjo iš tarnybos visam laikui, kadangi jis suprato, kad jo pažiūros neatitiko valdžios vykdomos politikos, todėl daugiau nenori turėti nieko bendro su valdžios įstaigomis. Akcentuoja, kad būtent nuo to laiko jis ir neturi jokių ryšių su jokiomis Baltarusijos institucijomis ir gyvena, kaip paprastas eilinis pilietis. Taigi atsižvelgiant, kad jis nuo 2009 metų išimtinai dirba privačiame sektoriuje ir neturi absoliučiai jokių ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis, teigia, kad nėra lojalus Baltarusijos valdžiai bei seniai (net šešiolika metų) nepalaiko jokių ryšių su valdžios įstaigomis. Taip pat pabrėžia, kad Departamentas nevertino to fakto, kad jis pildydamas Klausimyną aiškiai nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje bei kad Krymas priklauso Ukrainai, kas, pasak pareiškėjo, tik patvirtina faktą, kad jis nebuvo ir nėra lojalus Baltarusijos valdžiai. Paaiškina, kad atsakovas nepateikė duomenų ir nepagrindė išvados, kad pareiškėjas palaiko Baltarusijos režimą ir todėl mano, kad atsakovas neįsigilino į pareiškėjo individualią situaciją bei neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, todėl nepagrįstai priėmė Sprendimą Nr.1, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui.
2.4. Pažymi, kad VSD vertinimas, kuris nurodo, kad pareiškėjas yra lojalus Baltarusijos valdžiai ir palaiko jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, yra visiškai nepagrįstas bei neįrodytas ir prieštaraujantys tikrosioms faktinėms aplinkybėms. Neatlikus individualios situacijos įvertinimo, pareiškėjo vertinimu, yra nesąžininga perkelti paprastam žmogui, kuris dirba ir išlaiko savo šeimą, visą atsakomybę už Rusijos ir Baltarusijos valdžios vykdomą politiką vien todėl, kad jis yra Baltarusijos pilietis ir kad prieš šešiolika metų dirbo valdžios įstaigoje iš pradžių jaunesniuoju miško apsaugos inspektoriumi, o vėliau budėtoju bausmių vykdymo departamente, kur atliko paprastas funkcijas ir niekada nebuvo užėmęs vadovaujančių pareigų.
2.5. Pabrėžia, kad atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos politika Baltarusijos piliečių atžvilgiu nėra nuosekli, kadangi iš vienos pusės Lietuvos valdžia oficialiai deklaruoja, kad ji palaiko Baltarusijos piliečius ir ten gyvenančius žmonės, kurie atsidūrė sudėtingoje politinėje krizėje ir neturi jokių teisių ir laisvių bei nepalaiko to, kas vyksta, tačiau iš kitos pusės, itin formaliai vertina imigravusių asmenų individualias situacijas, sudaro labai paradoksalų vaizdą, nes daugelis (kaip ir pareiškėjas) dėl šios priežasties išvykę iš Baltarusijos dirbti į skirtingas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybes, būna „išvaryti“ iš šalies esant itin formaliems pagrindams, šiuo atveju vien dėl to, kad pareiškėjas prieš daugelį metų, kurį laiką dirbo Baltarusijos vidaus reikalų sistemoje paprastu darbuotoju. Kelia klausimą nesuprasdamas, kodėl liks ,,nubaustas“ visą likusį gyvenimą, jei kadaise dirbo vidaus reikalų ministerijoje, atsižvelgiant į tai, kad šie duomenys niekada neišnyks iš asmens istorijos ir būtent dėl tokių duomenų jis visą likusį gyvenimą bus laikomas asmeniu keliančiu grėsmę valstybės saugumui, kas yra visiškai neprotinga bei neteisinga. Pažymi, kad atsakovas itin formaliai vertino jo individualią situaciją, kadangi neatliko jokio vertinimo ir neišsiaiškino, kokias pareigas jis ėjo, kokias funkcijas atliko, ar priėmė svarbius sprendimus, kodėl nusprendė išeiti iš darbo ir pan. Teigia, kad neturi absoliučiai jokių sąsajų ir ryšių su savo kilmės ar kokios nors kitos Lietuvos atžvilgiu priešiškai nusiteikusios valstybės teisėsaugos, karinėmis, žvalgybos ar saugumo institucijomis.
2.6. Teigia, kad gyvendamas Lietuvoje nėra padaręs jokių nusikaltimų ar nusižengimų bei atlikęs veiksmų nukreiptų prieš Lietuvos valstybę. Pažymi, kad atsakovas neatsižvelgė į faktą, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena jau pakankamai ilgą laiką, sąžiningai dirba ir moka mokesčius, darbo metu yra įrodęs, kad yra geras ir atsakingas darbuotojas, ką patvirtina darbdavio teikiama charakteristika, todėl gyvendamas Lietuvoje jis sparčiai integruojasi į Lietuvos visuomenę, kas rodo, kad sieja glaudūs ekonominiai ir socialiniai ryšiai. Taigi, atsižvelgęs į Departamento argumentus dėl nepakankamo integravimo į Lietuvos visuomenę, nori akcentuoti, kad planavo tvarkytis dokumentus dėl leidimo gavimo nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau žinąs, kad norint gauti šį leidimą, reikia išlaikyti lietuvių kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminus, todėl mokslams reikia skirti nemažai laiko, kurio tuo metu, pareiškėjas dėl intensyvaus darbo grafiko, neturėjo.
2.7. Paaiškina, kad nėra jokios informacijos apie ankstesnius jo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamus sprendimus. Todėl atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, bet nenustačius konkrečių veiksmų praeityje ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina pareiškėjo akivaizdžiai formalia ir neatitinkanti teisėtumo reikalavimų. Kadangi vien tik tokia, praeityje egzistavusi formali aplinkybė, sprendžiant dėl jo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinama visumoje kartu su pareiškėjo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis.
2.8. Atkreipia dėmesį į tai, kad nors VSD rašte nurodyta, kad, pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau sprendimus priėmęs subjektas yra Departamentas ir būtent jis turi atlikti nustatytų aplinkybių vertinimą ir padaryti galutinę išvadą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui. Todėl atsižvelgiant į tai, atsakovas turėjo visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes ir tik jas sistemiškai įvertinęs, galėjo daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą, pažymi, kad atsakovas šiuo atveju nepakankamai bendradarbiavo su pareiškėju, prieš priimdamas sprendimus, neatskleidė jam gautos informacijos, neiškvietė į apklausą ir nesudarė galimybių apsiginti bei pateikti paaiškinimus, oficialius įrodymus, paneigiančius atsakovo įtarimus. Pabrėžia, kad grėsmė valstybės saugumui turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais), o ne tariama ar spėjama, tačiau atsakovas neįvertino ir nepateikė argumentų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumo.
2.9. Pažymi, kad Sprendimas Nr.2, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkis metus, nenustačius pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui yra akivaizdžiai neproporcingas bei nepagrįstas. Pabrėžia, kad atsakovas visiškai nevertino pareiškėjo individualios situacijos ir neįsiaiškino, ar pareiškėjas tikrai kelia realią grėsmę valstybės saugumui bei nevertino to fakto, kad pareiškėjas nepadarė jokio nusižengimo, nepažeidė jokių migracijos teisės aktų nuostatų (taisyklių) ir neatliko absoliučiai jokių veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvą, todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjo atžvilgiu taikyti draudimą atvykti į Lietuvą, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįrodė jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Akcentuoja, jog nėra pateikta duomenų, rodančių, kad jis praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokius nors teisės pažeidimus.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia tokiais argumentais:
3.1. Atsakovas pažymi, kad priėmė Sprendimą Nr. 1 atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgęs į VSD vertinimą, kuriame buvo nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir vadovavęsis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pabrėžia, kad remiantis 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Taigi, priimdamas ginčijamus sprendimus, Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada, kadangi Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Akcentuoja, kad VSD yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, todėl Departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
3.2. Teigia, kad vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjas turėjo nacionalines vizas, galiojusias nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. spalio 5 d. bei leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusius nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2023 m. birželio 21 d. Taip pat Sodros duomenų bazės duomenimis pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki dabar dirba Lietuvos Respublikos įmonėse ir neturi šeiminių ryšių su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Todėl įvertinus situaciją ir galimą grėsmę, kuri susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu bei atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktus, pareiškėjui Departamento sprendimu buvo nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Paaiškina, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijami sprendimai atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
3.3. Pabrėžia, kad atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, kas lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, nes negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Todėl grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Taigi, įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje) VSD surinktos informacijos kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pažymi, kad ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, kas reiškia, kad sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo veiksmus, ryšius su Lietuvos Respublika, visas su pareiškėju susijusias aplinkybes.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo skundą nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia tokiais argumentais:
4.1. VSD nuomone, skundžiami Departamento sprendimai yra priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir ES teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Vadovaudamasis UTPĮ 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, įpareigojančiomis VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2023 m. birželio 15 d. raštu Nr. 18-6619 MD pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD atskleidžia, kad pareiškėjas nuo 1999 m. iki 2007 m. dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Todėl atsižvelgiant į tai, kad Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
4.2. VSD vertinimu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalių piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę šių šalių valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus, kas tik patvirtina palankią terpę Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklai, kuria sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis šių valstybių valdantiesiems režimams, Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Pabrėžia, kad žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių - gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalies piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus - šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).
4.3. Pažymi, kad kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms - propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui. Taigi atsižvelgiant, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra reali ir ji didėja, kadangi Minsko agresyvumas ES kaimynių atžvilgiu atitinka Kremliaus interesus, todėl atitinkamai ir karinis Baltarusijos ir Rusijos Federacijos bendradarbiavimas intensyvėja.
4.4. Pabrėžia, kad atsižvelgiant į Seimo 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimą Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nurodoma, kad dėl 2022 m. vasario 24 d. pradėtos atviros Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, sudarytos palankios sąlygos Rusijos ir Baltarusijos valdžios institucijų nurodymu ar su jų žinia vykdyti hibridines atakas ir įvairaus pobūdžio provokacijas prieš Lietuvą, ir į tai, kad tęsiamas Rusijos karių ir ginkluotės telkimas Baltarusijos teritorijoje, nutariama įvesti nepaprastąją padėtį visame Lietuvos pasienio ruože prie Lietuvos valstybės sienos su Baltarusija. Nepaprastosios padėties įvedimo tikslas - pašalinti dėl Rusijos ir Baltarusijos veiksmų ir jų lemiamų procesų kilusią grėsmę pirmaeiliams Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.
4.5. Teigia, kad atsižvelgiant tiek į UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, tiek į UTPĮ 133 straipsnio 5 dalį, kurioje nurodyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvą, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui – šios nuostatos yra imperatyvios, todėl faktas, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, yra pakankamas, kad jo, kaip užsienio šalies piliečio, teisės būtų apribotos, atsisakant jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždraudžiant jam atvykti į Lietuvą. Pažymi, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš ES valstybių narių diskrecijai, todėl valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taigi Departamento sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
5. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2023 m. liepos 2 d. sprendimo Nr. 23S100523 ir 2023 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 23S100853 teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2023 m. gegužės 4 d. pareiškėjui atvykus į Migracijos departamentą pateikti prie prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pridėtų dokumentų originalus ir biometrinius duomenis, jam buvo pateiktas užpildyti klausimynas dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas atsakydamas į klausimus, nurodė, kad 2005 m. baigė Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (MVD) akademiją, 1999-2007 m. dirbo Borisovo rajono vidaus reikalų skyriuje, budinčių darbuotojų skyriuje.
7. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 76 punktu ir siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjui gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, VSD 2023 m. gegužės 5 d. pateikė elektroninį paklausimą, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
8. Departamentas 2023 m. birželio 16 d. gavo VSD išvadą Nr. 18-6619 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
8.1. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įstaigoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
9. Departamentas, įvertinęs VSD išvadas, siekdamas užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (Sprendimas Nr. 1). Priėmus sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, atitinkamai, vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi, kaip išvestinis buvo priimtas sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 3 d. iki 2028 m. liepos 2 d. (Sprendimas Nr. 2).
10. Pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.
11. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
12. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr. pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
13. Nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016). EŽTT šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Kaip matyti iš aptartų nuostatų, šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
14. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, vadovavosi VSD išvada, kurioje pateikta informacija apie pareiškėjo tarnybą Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skyriuje (Borisovo rajono vidaus reikalų skyrius, budinčių darbuotojų skyrius), jo galimą lojalumą Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotam Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.
15. Atsižvelgus į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, nacionalinę ir tarptautinę teismų praktiką, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, gavęs VSD pažymą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes būtent VSD yra įgaliota atlikti žvalgybos veiksmus ir vertinti valstybei kylančias grėsmes. Pareiškėjas savo teises, Departamentui priėmus jam nepalankius sprendimus, gali ginti teisme, kuriame yra įvertinami tiek procedūriniai skundžiamų sprendimų aspektai, tiek skundžiamų sprendimų turinys. Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.
16. Departamentas vadovavosi VSD Išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje, VSD vertinimu, kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis, kaip buvęs vidaus reikalų sistemos darbuotojas, gali turėti ryšių su Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis, kurios galimai gali pareiškėją, kaip lojalų ir patikimą Baltarusijos Respublikos valdžiai asmenį, išnaudoti Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Taigi, kaip nustatė VSD, išvados neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas – pareiškėjo praeityje buvę ryšiai su vidaus reikalų sistemos struktūrose dirbusiais asmenimis, kurios (tarnybos, struktūros) yra laikomos grėsme valstybės saugumui.
17. Teismo vertinimu, VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad Departamentas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą sprendimą, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokia išvada, teismo vertinimu, darytina atsižvelgus į tai, kad įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiktina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
18. Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas 2007 metais savanoriškai paliko tarnybą Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skyriuje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su atitinkamomis vidaus reikalų sistemos struktūromis yra išnykusi. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
19. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nors ir nurodo, kad iš tarnybos išėjo dar 2007 m., tačiau, teismo vertinimu, tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su vidaus tarnybos struktūrose/ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz. buvę kolegos ir pan.) ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikoma aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pareiškėjas Balraeusijos vidaus tarnyboje dirbo sąlyginai netrumpą laiko tarpą, nuo 1999 m. iki 2007 m. Taip pat pareiškėjas įgijo spciaizuotą išsilavinimą šioje srityje (nurodo, kad baigė Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (MVD) akademiją, įgijo juristo kvalifikaciją), t. y. jo pasirinktas darbas šioje sistemoje nebuvo atstitiktinis ir fragmentiškas. Teismo vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir kurie nebuvo niekaip paneigti. Surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo ryšius, taip pat veiklą Rusijos režimo kontroliuojamuose subjektuose ir jie nebuvo paneigti. Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai.
20. Pažymėtina, kad nors iš atsakovo priimto sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti leidimą laikinai gyventi, matyti, jog esminis sprendimo pagrindas yra išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skyriuje, tačiau iš minėto sprendimo turinio taip pat matyti, kad Departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y. įvertino, kad pareiškėjas turėjo nacionalines vizas, galiojusias nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo 2017 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. spalio 5 d. bei leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusius nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2023 m. birželio 21 d.; pareiškėjo darbą Lietuvos Respublikos įmonėse nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki dabar; kad pareiškėjas ilgalaikių šeimyninių ryšių su Lietuva neturėjo), todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Pabrėžtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjui nacionalinės vizos bei leidimai gyventi buvo išduoti teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam ir vėliau bus išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais. Šios aplinkybės savaime nėra laikytinos labiau reikšmingomis nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl jos nėra pakankamos konstatuoti ir Sprendimo Nr. 1 neproporcingumą. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad, kaip jau minėta, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Migracijos departamentas pagrįstai įvertino, kad pareiškėjas glaudžių šeimyninių ryšių su Lietuva neturėjo. Taigi jo interesas gyventi Lietuoje negalėjo nusverti valstybės saugumo intereso.
21. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 5 dalį, užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Vertinant sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumą ir pagrįstumą (Sprendimas Nr. 2), atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje bei ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnyje nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat automatinis užsieniečio duomenų įrašymas į Užsieniečių registrą bei perspėjimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedimas tuo atveju, jei užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi priimant tokio pobūdžio sprendimus turi būti atsižvelgiama į argumentus, dėl kurių užsieniečiui buvo priimtas neigiamas sprendimas dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tokiu sprendimu siekiami tikslai, taip pat įvertinta, ar priimtos ribojančios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams.
22. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
23. Teismo vertinimu, kaip jau minėta, VSD surinkti ir pirmiau aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis, kurie bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti. Departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 2, tinkamai įvertino visas su pareiškėju susijusias aplinkybės (galimas ryšių su kilmės valstybės atitinkamose tarnybose dirbančiais pareigūnais turėjimas, glaudžių šeimyninių ryšių su Lietuva neturėjimas) bei pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus laikytina proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą.
24. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog išnagrinėjus bylą nenustatyta teisinių pagrindų panaikinti Departamento Sprendimą Nr. 1, kadangi pareiškėjui pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes. Atsisakius išduoti leidimą laikinai gyenti Lietuvoje, Departamentas turėjo teisinį pagrindą priimti Sprendimą Nr. 2 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. liepos 3 d. iki 2028 m. liepos 2 d. (UTPĮ 133 straipsnio 5 dalis). Esant nustatytoms aplinkybėms pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
25. Pareiškėjo skundas netenkinamas, todėl bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.