Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Ramunė Mikonienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų N. J. B., T. A., L. A., N. M., D. T. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-89-1012/2019 pagal atsakovų N. J. B., T. A., L. A., N. M., D. T. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovams N. J. B., T. A., L. A., N. M., D. T. B., dėl teisės įsirengti terasą (inžinerinį statinį) be žemės sklypo bendraturčių sutikimo pripažinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje – J. Š., išvadą byloje teikianti institucija – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Anot atsakovų, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių - neuždraudus ieškovei įgyvendinti Projekto Nr. (duomenys neskelbtini) iki kol įsiteisės sprendimas byloje - pasunkės įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimo įvykdymas, kadangi jau šiuo metu yra vykdomi Projekte Nr. (duomenys neskelbtini) numatyti darbai.

9. Pažymi, kad byloje ieškovė siekė gauti leidimą įteisinti priestatą pagal Projektą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nėra rekonstrukcijos projektas, nors priestatas buvo pastatytas rekonstravimo būdu.

10. Teigia, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų iš esmės pažeistos atsakovų teisės. Pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas niekaip nepažeistų ieškovės interesų įsiteisinti priestato statybą, kadangi ieškovė savavališką priestato statybą galėtų įsiteisinti pagal rekonstrukcijos projektą. Nurodo, jog priestatą įteisinus pagal Projektą Nr. (duomenys neskelbtini) nebūtų sutvirtintos pastato laikančiosios konstrukcijos, kurios buvo susilpnintos priestato statybos metu ir tokiu būdu būtų pažeistos atsakovų teisės gyventi teisės aktų reikalavimus atitinkančiame pastate.

11. Atkreipia dėmesį, jog atsakovų teisės yra pažeidžiamos jau nuo 2007 metų, kai savavališkai atliktos rekonstrukcijos būdu buvo pastatytas priestatas.

12. Nurodo, jog byla, kurioje buvo priimtas 2019 m. birželio 3 d. sprendimas, yra glaudžiai susijusi su civiline byla Nr. 2-3315-600/2014, kurioje jau yra įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimas, kuriuo teismas pripažino, kad priestatas pastatytas savavališkai įvykdžius rekonstrukciją ir įpareigojo jį nugriauti, jei statinys nebus įteisintas teisės aktų nustatyta tvarka per devynis mėnesius nuo 2014 m. sausio 3 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovų nuomone, laikinosios apsaugos priemonės turi būti pritaikytos, nepaisant to, kad pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas ne nagrinėjamoje byloje priimto 2019 m. birželio 3 d. sprendimo įvykdymas, o 2014 m. sausio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014, įvykdymas, kadangi šios bylos yra neatsiejamai susijusios.

14. Anot ieškovės, atskirojo skundo nagrinėjimas ir galimas jo tenkinimas, t. y uždraudimas įgyvendinti Projektą Nr. (duomenys neskelbtini) iki įsiteisės teismo sprendimas, šioje situacijoje nebeturi tikslo ir nebus galimybės tokią nutartį (esant draudimui įgyvendinti Projektą Nr. (duomenys neskelbtini)) vykdyti, nes Projektas Nr. (duomenys neskelbtini) jau yra įgyvendintas ir priestato pertvarkymo darbai atlikti.

15. Atkreipia dėmesį, jog teismo sprendimu buvo konstatuota, kad ne teismo, bet statybos valstybinę priežiūrą atliekančių institucijų prerogatyva yra nustatyti ir įvertinti, ar ieškovės pateiktas Projektas Nr. (duomenys neskelbtini) pašalins savavališkos statybos padarinius.

16. Teigia, kad ieškovė nesutinka su atsakovų teiginiais, jog priestatą pastatytą 2007 metais galima pertvarkyti į I kategorijos inžinerinį statinį tik pagal rekonstrukcijos projektą; tokius atsakovų teiginius paneigė ir byloje dalyvavusi bei išvadą teikusi Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

17. Anot ieškovės, skunde nurodyti atsakovų argumentai dėl laikančiųjų konstrukcijų susilpninimo yra nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Nurodo, jog laikančiosios namo konstrukcijos pagal teisinį reguliavimą yra savininkų bendroji dalinė nuosavybė, tačiau durų anga buvo išskirtinai susijusi tik su ieškovės butu. Ieškovės teigimu, pastato laikančiosioms konstrukcijoms įtaką galėtų turėti tokios durų angos buvimas, tačiau ją pašalinus tokie klausimai buvo išspręsti.

18. Atkreipia dėmesį, kad skunde teigiama, jog visų atsakovų teisės yra pažeidžiamos, tačiau šioje byloje yra atsakovų, kurie neturi nuosavybės teise valdomo buto pastate arba žemės sklypo dalies.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis, 338 straipsnis)

20. Pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju atsakovai kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui naujus įrodymus – nuotraukas, kuriomis grindžia atskirojo skundo teiginius dėl šiuo metu vystančių darbų įgyvendinant Projektą Nr. (duomenys neskelbtini). Savo ruožtu, ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikė teismui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos rašto kopiją. Vertinant tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl teisės įsirengti terasą (inžinerinį statinį) be žemės sklypo bendraturčių sutikimo pripažinimo, o ne klausimas dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, tiek atsakovų, tiek ir ieškovės pateikti apeliacinės instancijos teismui įrodymai laikytini esant nesusijusiais su nagrinėtinu byloje ginčo klausimu, dėl ko šiuos įrodymus atsisakytina priimti bei atitinkamai jie nėra vertintini sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovai neturėjo galimybės šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, ar kad pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus nepagrįstai atsisakė priimti, ar kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, jog byloje neegzistuoja teisinis pagrindas naujų įrodymų prijungimui, dėl ko kartu su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus teismas atsisako priimti bei jų nevertina.

22. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. nutartis, kuria buvo atmestas atsakovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. uždraudimo ieškovei įgyvendinti Projektą Nr. (duomenys neskelbtini) iki kol įsiteisės sprendimas šioje byloje.

23. Išanalizavus atskirojo skundo turinį, nustatyta, jog atsakovai pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia iš esmės aplinkybėmis, jog laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas sąlygoja įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimo įvykdymo pasunkėjimą (šiuo metu jau vykdomi Projekte Nr. (duomenys neskelbtini) numatyti darbai) ir atsakovų teisių pažeidimą; teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į aplinkybę, jog ši byla buvo iškelta tik įsiteisėjusio 2014 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014 pagrindu; įstatyme nėra eksplicitiškai nurodyta, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali būti pareikštas tik jeigu toje pačioje byloje, kurioje prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimamo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Su šiais atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

24. Remiantis Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Savo ruožtu, konkrečioje byloje gali būti taikoma tik tokia laikinoji apsaugos priemonė, kuri atitinka ieškovo pareikštų reikalavimų esmę ir yra susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymu. Taikoma laikinoji apsaugos priemonė turi maksimaliai užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, atsakovui nepadaryti nuostolių arba nuostoliai turi būti minimalūs.

25. Teismų praktikoje išaiškinta, kad laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Tiesiogiai su pareikštu reikalavimu ir būsimo teismo sprendimo įvykdymu nesusijusių bei įtakos teismo sprendimo įvykdymui nedarančių apribojimų dėl atsakovo taikymas pažeidžia ekonomiškumo principą, todėl yra neteisėtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008).

26. Atsakovai atskirajame skunde patvirtino aplinkybę, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – uždraudimo ieškovei įgyvendinti Projektą Nr. (duomenys neskelbtini) iki kol įsiteisės sprendimas byloje – pagrindas šiuo atveju yra grėsmė dėl 2014 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014 vykdymo pasunkėjimo. Taigi, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, pateiktas atsakovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra susijęs ne su civilinėje byloje Nr. e2-89-1012/2019 priimto sprendimo vykdymu (kurioje pateiktas tokio pobūdžio atsakovų prašymas), tačiau su civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014 priimto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimo vykdymu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovai ginčo civilinėje byloje pateikdami prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekia užtikrinti ne būsimo šioje civilinėje byloje galutinio teismo sprendimo įvykdymą, tačiau visai kito ne šios civilinės bylos sprendimo įvykdymą. Taigi, konstatuotina, jog laikinųjų apsaugos priemonių ginčo situacijoje taikymo būtinumas grindžiamas visai ne šioje civilinėje byloje galimai, anot atsakovų, egzistuojančia grėsme dėl teismo sprendimo įvykdymo.

27. Atsižvelgiant į šias aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovai nagrinėjamu atveju prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios nėra susijusios su šioje konkrečioje byloje pareikštais materialiniais ieškinio reikalavimais, dėl ko, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką. Šių aplinkybių kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog esant tokiai situacijai atsakovų prašymo tenkinimas ir uždraudimas ieškovei įgyvendinti Projektą Nr. (duomenys neskelbtini) iki kol įsiteisės sprendimas byloje ne tik pažeistų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, bet ir prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių instituto esminei paskirčiai, t. y. garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo konkrečioje byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Vien tai, jog, anot atsakovų, ši byla buvo iškelta tik įsiteisėjusio 2014 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3315-600/2014 pagrindu ir šios dvi civilinės bylos tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo spręsti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų šioje civilinėje byloje buvimą, kadangi atsakovai šių pagrindų buvimą grindžia nepagrįstai plečiamai aiškindami įstatymo normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą.

28. Remdamasis aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.

29. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisakytina.

30. Ieškovė vadovaudamasi prašo priteisti jos naudai iš atsakovų 363 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos tik bylą išnagrinėjus iš esmės, o ne atlikus atskirus procesinius veiksmus, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl pateikto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis)"

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

atsakovų N. J. B., T. A., L. A., N. M., D. T. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-89-1012/2019 palikti nepakeistą.