Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iš esmės išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-4188-356/2019 pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovui (duomenys neskelbtini) dėl sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovas (duomenys neskelbtini) iki nustatyto termino atsiliepimo į ieškinį nepareiškė, ieškinio neginčijo, įrodymų neteikė, įgalioto atstovo Lietuvoje nepaskyrė, į 2019-10-28 ir 2019-11-28 teismo posėdžius atsakovas ar jo įgaliotas atstovas neatvyko.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Ieškovas yra fizinis asmuo, savo gyvenamąją vietą deklaravęs Lietuvoje, Utenos rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), o atsakovas – Vokietijos verslo įmonė, užsiimanti automobilių pardavimu, kurios buveinė yra Vokietijoje, (duomenys neskelbtini). Ieškovo teigimu, atsakovas užsiima prabangių automobilių pardavimu ir turi ilgametę (nuo 1994 m.) patirtį šiame versle, ši jo veikla orientuota ir į tarptautinę rinką, apie tai skelbiama atsakovo tinklapyje adresu: (duomenys neskelbtini).

Šalys (duomenys neskelbtini) sudarė automobilio Porsche Cayenne Diesel pirkimo – pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kurios sudarymo faktą patvirtina atsakovo (duomenys neskelbtini) išrašyta ir ieškovo apmokėta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sąskaita) 71 995 EUR sumai (13 b. l.). Ieškovo sumokėtą sumą (kaina bruto) – 71 995 EUR sudaro automobilio kaina – 60 500 EUR ir 19 proc. PVM – 11 495 EUR.

Sąskaitoje nurodyta ieškovo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Kaip matyti iš atsakovo ir ieškovo atstovo R. K. 2014 m. kovo 21 - 25 dienomis vykusio dalykinio susirašinėjimo duomenų (144, 150-153 b. l.), atsakovo atstovas prašė nurodyti pirkėjo adresą, kuris buvo būtinas parengti sąskaitą už automobilio laikinus numerius 1 mėnesio laikotarpiui. Laikinas automobilio numeris (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas (duomenys neskelbtini), jo išdavimu pasirūpino atsakovas. Lietuvoje ieškovas automobilį Porsche Cayenne Diesel Valstybės įmonėje „Regitra“ pastoviam naudojimui įregistravo (duomenys neskelbtini) (29 b. l.). Rašytiniai įrodymai patvirtina (13 b. l.), jog automobilio rida, prieš jį įsigyjant ieškovui, siekė 50 km, taigi ieškovas įgijo naują automobilį.

Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751) 92 straipsnio 8 dalies nuostatas, kai naują transporto priemonę iš kitos valstybės narės įsigyja fizinis asmuo, kuris nėra ir pagal šį įstatymą neprivalo būti PVM mokėtoju, jis privalo ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po naujos transporto priemonės įsigijimo, 25 dienos pateikti centrinio mokesčio administratoriaus nustatytus dokumentus, susijusius su šiuo sandoriu. Mokestis, kurį apskaičiuoja mokesčio administratorius, turi būti sumokėtas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dienos, kurią fizinis asmuo buvo informuotas apie apskaičiuotą mokesčio sumą.

Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jis savo iniciatyva šios pareigos neatliko, ieškovo padarytą įstatymo pažeidimą – PVM nesumokėjimą nustatė mokesčio administratorius 2015 metais. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (duomenys neskelbtini) pranešimu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas buvo įpareigotas, todėl į Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą 2015-12-30 sumokėjo 12 705 EUR pridėtinės vertės mokestį (21 proc. nuo automobilio kainos – 60 500 EUR) (15-16, 19, 22 b. l.). Taigi nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad ieškovas už iš atsakovo įsigytą naują automobilį PVM sumokėjo du kartus: valstybėje narėje, kurioje įsigijo, ir valstybėje narėje, kurioje automobilį įregistravo pastoviam naudojimui.

Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo PVM tvarka buvo harmonizuota, įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios sistemos pagrindu yra 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva), iš dalies pakeista 2010 m. liepos 13 d. Tarybos direktyva 2010/45/ES.

Pagal PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį PVM neapmokestinamo asmens įsigijimas Bendrijos viduje naujos transporto priemonės apmokestinamas paskirties valstybės narės teritorijoje, o pagal PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punktą tos pačios naujos transporto priemonės tiekimas Bendrijos viduje neapmokestinamas PVM išsiuntimo ar išgabenimo valstybėje narėje. Pagal šį mechanizmą mokestinės pajamos perduodamos valstybei narei, kur patiektos prekės galutinai vartojamos ir užtikrinamas aiškus kompetencijos mokesčių srityje pasidalijimas. Taigi prekių tiekimo Bendrijos viduje neapmokestinimą PVM siejant su prekių įsigijimu Bendrijos viduje, leidžiama išvengti dvigubo apmokestinimo. Pagal PVM direktyvos 20 straipsnio pirmą pastraipą prekių įsigijimas Bendrijos viduje apibrėžiamas kaip teisės disponuoti kilnojamuoju materialiuoju turtu kaip savininkui įsigijimas, kai prekes įsigyjančiam asmeniui į kitą valstybę narę nei tą, iš kurios prekės yra išsiųstos ar išgabentos, siunčia ar gabena pardavėjas arba prekes įsigyjantis asmuo ar kitas asmuo pardavėjo arba prekes įsigyjančio asmens vardu. PVM direktyvos 138 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad valstybės narės neapmokestina PVM naujų transporto priemonių tiekimo, kai jos išsiunčiamos ar išgabenamos įsigyjančiam asmeniui į paskirties vietą, esančią Sąjungoje, bet ne jų atitinkamoje teritorijoje. Taigi schema, kurią sudaro, pirma, valstybės narės, iš kur pradedamas tiekimas, dėl kurio atliekamas siuntimas ar gabenimas Bendrijos viduje, vykdomas neapmokestinimas ir su tuo susijusi tos valstybės narės taikoma sumokėto pirkimo PVM atskaita ar grąžinimas, ir, antra, valstybės narės, į kurią atgabenamos prekės, vykdomas įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimas, siekiama užtikrinti aiškų valstybių narių mokestinio suvereniteto atskyrimą. Prekių tiekimas Bendrijos viduje, įvykęs prieš prekių įsigijimą Bendrijos viduje, yra neapmokestinamas PVM, jei įvykdomos trys sąlygos, t. y. kai teisė, kaip savininkui disponuoti preke, perduota įgijėjui, tiekėjas nustato, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir po šio išsiuntimo ar išgabenimo jos fiziškai nebėra tiekimo valstybėje narėje. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, ieškovui negalėjo atsirasti pareiga už įsigytą naują automobilį PVM mokėti du kartus.

Asmuo, kuris yra neapmokestinamasis asmuo, įsigydamas naują transporto priemonę, tampa galutiniu vartotoju ir teisės į PVM atskaitą neįgyja. Tokios teisės jis neįgyja net ir tuo atveju, kai vėliau šią transporto priemonę perparduoda. Nagrinėjamu atveju ieškovas, nors (duomenys neskelbtini) perleido nuosavybės teises į automobilį Porsche Cayenne Diesel (29 b. l.), tačiau buvo įpareigotas ir, kaip jau nustatyta, 2015-12-30 sumokėjo 21 proc. dydžio PVM. Pažymėtina, kad ieškovas, prieš sumokėdamas 12 705 EUR PVM, (duomenys neskelbtini) kreipėsi (24-25 b. l.) išaiškinimo į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kuri atsakė, jog įpareigojimas sumokėti PVM yra teisėtas ir pagrįstas.

Po to, kai ieškovas sumokėjo 12 705 EUR PVM, jis 2016-02-15 kreipėsi į atsakovą (34-35 b. l.) su prašymu grąžinti jam 2014 m. sumokėtą 11 495 EUR PVM, vėliau vyko susirašinėjimas elektroniniu paštu, tačiau jokio konkretaus pasiūlymo šios problemos sprendimui negavo, atsakovas jokių veiksmų nesiėmė (52-55 b.l.). Ieškovas 2016-03-24 kreipėsi į (duomenys neskelbtini) Mokesčių inspekciją su prašymu (40-41, 45-46 b. l.) imtis priemonių ieškovui grąžinti PVM, ši institucija nurodė mananti, kad atsakovas, įrašydamas į Sąskaitą PVM neklydo, nes parduodant privačiam asmeniui, reziduojančiam Europos Sąjungos valstybėje, laikoma, kad pardavimas įvyko šalies viduje ir todėl yra apmokestinamas, tačiau vėliau, nustačius, kad automobilis pateko į kitą Europos Sąjungos šalį, galėjo atlikti tam tikrus veiksmus (išrašyti naują sąskaitą be PVM) ir PVM būtų grąžintas. Institucija nurodė, kad negali tiesiogiai ieškovui grąžinti PVM, nes tai jau yra civilinės teisės procesas, todėl pretenzijos gali būti reiškiamos tik atsakovui.

Dėl tokios susidariusios nepalankios situacijos – dvigubo apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu ir atsakovo neveikimo ieškovas (duomenys neskelbtini) pateikė skundą (61-63 b. l.) VŠĮ „Europos vartotojų centrui“, prašė imtis priemonių dėl PVM grąžinimo. Ši viešoji įstaiga kreipėsi į Europos vartotojų centrą Vokietijoje, tačiau ieškovo skundo nagrinėjimas buvo baigtas, nes atsakovas tik nurodė atliksiąs tam tikrus veiksmus, tačiau iš esmės nebendradarbiavo ir atsisakė iškilusią problemą spręsti kompromiso būdu (69-70 b. l.).

Kadangi ieškovas, nesant tokios įstatyme numatytos pareigos, PVM sumokėjo du kartus, atsakovo vienasmeniškai nustatytą Sutarties sąlygą dėl 19 proc. PVM sumokėjimo laiko nesąžininga ir jam, kaip vartotojui, negaliojančia. Ieškovas neturėjo galimybės dėl šios sąlygos individualiai derėtis, o atsakovas neišaiškino, kad PVM turi būti mokamas ne Valstybėje narėje, kurioje automobilis įsigyjamas, o Valstybėje narėje, kurioje bus naudojamas. Be to, atsakovas Sutartimi neįsipareigojo PVM grąžinti, kai automobilis bus įregistruotas pastoviam naudojimui kitoje Valstybėje narėje. Gera valia atsakovas jokių veiksmų, nors žadėjo, neatliko ir ieškovui negrąžino jo be teisinio pagrindo sumokėto 11 495 EUR PVM. Pažeistas teises ieškovas prašė ginti Sutarties sąlygą dėl 19 proc. PVM taikymo pripažįstant nesąžininga ir priteisiant ieškovui iš atsakovo 11 495 EUR nuostoliams atlyginti. Pažeistas teises prašė ginti jo, kaip vartotojo, nuolatinės gyvenamosios vietos teisme.

Atsakovas yra juridinis asmuo, jo buveinė – užsienio valstybėje Vokietijoje, kuri, kaip ir Lietuva, yra Europos Sąjungos narė, todėl sprendžiant bylos teismingumo klausimą buvo vadovaujamasi tiesiogiai taikomu Europos Sąjungos teisės aktu – 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 4 skirsnio 18 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kad vartotojas gali pareikšti ieškinį kitai sutarties šaliai, neatsižvelgiant į kitos sutarties šalies nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, – vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose.

Sutartis dėl automobilio Porsche Cayenne Diesel tarp šalių sudaryta (duomenys neskelbtini), todėl taikytinas ginčijamos Sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), įtvirtinantys vartojimo sutarties sampratą, nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę. Šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.2281, 6.2284 straipsniuose.

Remiantis Sutarties sudarymo metu galiojusia CK 1.39 straipsnio 1 dalimi, vartojimo sutartimi laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. CK 6.350 straipsnis (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.) nustatė, kad pagal vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas – asmuo, kuris verčiasi prekyba, pardavėjo atstovas įsipareigoja parduoti prekę – kilnojamąjį daiktą pirkėjui – fiziniam asmeniui pastarojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, o pirkėjas įsipareigoja sumokėti kainą. Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartyse negali būti sąlygų, pasunkinančių vartotojo (pirkėjo) padėtį arba panaikinančių ar suvaržančių vartotojo (pirkėjo) teisę pareikšti ieškinį pardavėjui dėl sutarties sąlygų pažeidimo. Pardavėjui draudžiama vykdyti pirkėjui nesąžiningą komercinę veiklą. Nesąžiningos komercinės veiklos rūšis ir atvejus nustato įstatymai. Kai pardavėjas pažeidžia pirkėjo teises, pirkėjas įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo į vartotojų teises ginančias institucijas ar teismą. CK 6.351 straipsnis įtvirtina, kad jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita, laikoma, kad vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nuo to momento, kai pirkėjas išsirenka perkamą daiktą arba kitokiu būdu pareiškia savo valią. Nagrinėjamu atveju rašytinė automobilio pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo.

Atsakovui neginčijant ieškinio ir nepateikus jokių įrodymų, yra pagrindas remtis ieškovo pateiktais įrodymais ir prieiti prie išvados, kad ieškovas Sutartį sudarė asmeniniam naudojimui, nesusijusiam su verslu, prekyba, amatu ar profesija, t. y. vartojimo tikslui, o kita Sutarties šalis – atsakovas yra įmonė, kuri verčiasi automobilių pardavimu, todėl šalis siejanti (duomenys neskelbtini) sudaryta Sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi (CK 1.39 straipsnio 1 dalis). CK 1.39 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu vartojimo sutarties šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teisė.

Pripažinus šalių Sutartį vartojimo sutartimi, būtina jos teisminė kontrolė, siekiant įvertinti ir nustatyti, ar šios sutarties sąlyga, pagal kurią ieškovas privalėjo sumokėti atsakovui 19 proc. dydžio PVM, nėra nesąžininga CK 6.188 straipsnio 2 dalies prasme.

Sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.188 straipsnis (galiojantis CK 6.228⁴ straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB), kurios tikslas – apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų sąlygų pardavėjų ar tiekėjų su jais sudaromose sutartyse.

Direktyva 93/13/EEB nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui. Atsižvelgiant į tokią mažiau palankią vartotojo padėtį, Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nesąžiningos sąlygos nėra jam privalomos. Tai yra imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę.

CK 6.188 straipsnio 6 dalis (šiuo metu galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis) nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimas, ar vartotojas gali suprasti sutarties sąlygą, sprendžiamas atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo. Pagal CK 6.188 straipsnio 5 dalį (šiuo metu galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalis), ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jai sudaryti turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.

Kaip jau nustatyta, atsakovo išrašytoje Sąskaitoje buvo nurodyta, kad ieškovo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, atsakovo atstovas prašė nurodyti pirkėjo adresą, pats pasirūpino laikinųjų numerių išdavimu. Nebuvo ginčijama, kad atsakovas naują automobilį pardavė Vokietijoje išrašęs Sąskaitą ieškovui, kad ieškovas pats pervežė prekę į Lietuvą (parvyko savo eiga) ir kad ji buvo įregistruota šioje valstybėje narėje. Taigi sprendime minėtos trys sąlygos, būtinos kad prekių tiekimas Bendrijos viduje, įvykęs prieš prekių įsigijimą Bendrijos viduje, būtų neapmokestinamas PVM, buvo įvykdytos. Taigi atsakovui Sutarties sudarymo metu buvo žinoma, kad automobilis bus išgabentas iš Vokietijos galutiniam naudojimui į Lietuvą, o todėl suprantama, kad PVM turės būti mokamas Lietuvoje.

CK 6.353 straipsnis (redakcija, galiojusi Sutarties sudarymo metu) nustatė pardavėjo pareigą informuoti pirkėją: pardavėjas nurodydamas parduodamo daikto etiketėse ar kitokiu būdu privalo suteikti pirkėjui būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamus daiktus: jų kainą (įskaitant visus mokesčius), kokybę, vartojimo būdą ir saugumą, kokybės garantijos terminą, tinkamumo naudoti terminą bei kitas daiktų ir jų naudojimo savybes, atsižvelgiant į daiktų pobūdį, jų paskirtį, vartotojo asmenį bei mažmeninės prekybos reikalavimus. Pardavėjas, pažeidęs šią pareigą, turi atlyginti dėl to pirkėjo patirtus nuostolius.

Ieškovo teigimu, Sutarties sudarymo metu jis neturėjo pagrindo abejoti atsakovu, nes pardavėją rinkosi atsakingai, atliko viešai skelbiamos informacijos apie atsakovą analizę ir jokių neigiamų atsiliepimų nerado, taigi pasitikėjo, kad atsakovas suteiks visą sutarčiai sudaryti reikalingą informaciją apie naujų automobilių įsigijimo apmokestinimo reikalavimus, taikomus Vokietijoje ir Europos Sąjungos viduje.

Atsakovui, kaip verslininkui, kuris nuolat užsiima naujų automobilių prekyba, t. y. kaip savo srities profesionalui, kuriam taikomi aukštesni rūpestingumo reikalavimai, teko pareiga ieškovui, kaip vartotojui, išaiškinti, kad už įsigytą naują automobilį, kai jis bus įregistruotas Lietuvoje, teks sumokėti atitinkamo dydžio PVM į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. Įrodymų visuma byloje patvirtina, kad atsakovas ieškovui neatskleidė tokių duomenų. Tikėtina, kad ieškovas, kaip vartotojas, neturėjo jokių aiškių ir suprantamų kriterijų, kuriais būtų galėjęs įvertinti jam galinčius kilti neigiamus ekonominius padarinius (PVM sumokėti 2 kartus) ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotą sąlygą dėl 19 proc. dydžio PVM sumokėjimo automobilio įsigijimo valstybėje. Be to, atsakovas, jeigu ketino apsaugoti savo interesus ir sumokėti PVM Vokietijoje, galėjo ir turėjo pareigą aptarti su ieškovu bei Sutartimi įsipareigoti (po automobilio įregistravimo Lietuvoje) atlikti atitinkamus veiksmus ir ieškovui grąžinti jo sumokėtą 19 proc. PVM.

Minėta, kad atsakovas ieškiniui neprieštaravo, įrodymų neteikė. Teismas, atsižvelgęs į visas ieškovo nurodytas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus, vertina, kad ieškovas, atsakovui į Sąskaitą įtraukus PVM sumą akivaizdžiai galėjo suprasti, kad jis, apmokėdamas automobilio kainą (kaina bruto) pagal šią Sąskaitą sumoka ir privalomą mokestį – 19 proc. dydžio PVM už įsigytą naują automobilį, o visos jo prievolės baigiasi tinkamu įvykdymu. Tolimesni ieškovo veiksmai – įregistravo transporto priemonę, ja naudojosi, mokesčių administratoriui neteikė jokių duomenų apie įsigytą naują automobilį, o PVM sumokėjo tik mokesčio administratoriui to pareikalavus ir ieškovui įsitikinus, kad privalo PVM sumokėti, leidžia padaryti išvadą, kad atsakovas nebuvo suteikęs jokios informacijos ieškovui apie PVM mokėjimą. Po Sutarties sudarymo atsakovo elgesys – nesiėmė jokių veiksmų, kad ieškovo sumokėtas PVM būtų grąžintas, nebendradarbiavo nei su ieškovu, nei su Europos vartotojų centru Vokietijoje, neieškojo jokio kompromiso susidariusiai situacijai išspręsti jau nuo 2016 metų vasario net ir būdamas apie tai informuotas – neišrašė Sąskaitos be PVM, negrąžino ieškovui 11 495 EUR, leidžia padaryti išvadą, kad atsakovas, kaip verslininkas, pažeidė ieškovo, kaip vartotojo, kuris neturėjo galimybės derėtis dėl atsakovo nustatytos sąlygos dėl 19 proc. PVM įtraukimo į Sąskaitą, teises, nes neįvykdė pareigos informuoti apie visus mokesčius už įsigyjamą naują automobilį, jų mokėjimo tvarką ir Sutartimi nenustatė sau jokių pareigų dėl PVM grąžinimo ieškovui.

Taigi ieškovas, kaip vartotojas, dėl sprendime aptartų atsakovo veiksmų ir neveikimo yra atsidūręs itin nepalankioje jam teisinėje situacijoje, nes už automobilį sumokėjo 11 495 EUR daugiau ((duomenys neskelbtini) Mokesčių inspekcija tiesiogiai ieškovui grąžinti PVM negali), ir tik dėl atsakovo neveikimo ir nebendradarbiavimo šis ieškovo teisių pažeidimas tęsiasi.

Teismas, įvertinęs Sutarties turinį, jos sudarymo aplinkybes, šalių elgesį Sutarties sudarymo metu ir po Sutarties sudarymo, prieina prie išvados, kad Sutarties sąlygą, kuri nustato, kad automobilio pardavimui taikomas 19 proc. dydžio PVM tarifas, kurį sudaro 11 495 EUR, nenustačius jokių pareigų atsakovui dėl PVM grąžinimo, yra pagrindas pripažinti nesąžininga CK 6.188 straipsnio 6 dalies (šiuo metu galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalies) prasme. Nesąžininga sutarties sąlyga vartotojui nėra privaloma, ji negalioja ab initio, be šios sąlygos Sutartis gali galioti, nes automobilio kainos dalis be PVM, kuri atiteko atsakovui, yra 60 500 EUR ir jam lieka (CK 6.228⁴ straipsnio 1-2, 6, 8-9 dalys). Taigi nagrinėjamu atveju šalių Sutartis nenutraukiama (CK 6.353 straipsnio 9 dalis).

Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija (lot. restitutio – grąžinimas į ankstesnę padėtį) yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ji perdavusi kitai šaliai. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). PVM sumą – 11 495 EUR ieškovas sumokėjo atsakovui, (duomenys neskelbtini) Mokesčių inspekcija, minėta, nurodė, kad negali tiesiogiai ieškovui grąžinti PVM, todėl tokio pobūdžio reikalavimą būtina reikšti atsakovui. Nagrinėjamu atveju ieškovo pažeistos teisės gintinos Sutarties sąlygą dėl 19 proc. PVM pripažįstant nesąžininga ir taikant restituciją – atsakovas įpareigotinas (priteistina iš atsakovo) ieškovui grąžinti 11 495 EUR sumą (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis).

Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai turėtos, susijusios su bylos nagrinėjimu išlaidos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93, 98 straipsniai). Ieškinys tenkinamas, ieškovas yra šalis, kurio naudai priimtas teismo sprendimas, todėl turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

CPK 93 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas vertina, kad šalių procesinis elgesys iš esmės buvo tinkamas, todėl pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsniu nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių nėra.

Ieškovas už advokatės teisines paslaugas civilinėje byloje 2019 m. III ketvirtyje turėjo 1 500 EUR išlaidų už ieškinio ir jo priedų, prašymų parengimą, atstovavimą teisme (104-112 b. l.). Ieškovo turėtų išlaidų advokatės pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“: 8.2, 8.16, 8.17, 8.19, 8.20 papunkčiuose, 9 punkte numatytais maksimaliais užmokesčio dydžiais, į tai, kad 2019 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydis buvo 1 262,70 EUR, teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo ieškovo atstovė, truko 2 val. (132-134, 172-175 b. l.), pripažintina, kad ieškovo realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos buvo būtinos, turėtų išlaidų dydis neviršija nustatytų maksimalių dydžių, išlaidos – 1 500 EUR yra proporcingos bylos sudėtingumui ir advokatės darbo ir laiko sąnaudoms, todėl mažinti pagrindo nėra.

Ieškovas taip pat turėjo iš viso 1 996,55 EUR kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, susijusių su nagrinėjama civiline byla, numatytų CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkte: 1 100 EUR sumokėjo už advokatės paslaugas – dokumentų parengimą siekiant ginčą išspręsti iki civilinės bylos iškėlimo; 896,55 EUR sumokėjo už dokumentų vertimą.

Ieškovui iš atsakovo priteistina 1 500 EUR už advokatės teisines paslaugas ir 1 996,55 EUR kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, susijusių su nagrinėjama civiline byla (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas, 93, 98 straipsniai).

Byloje susidarė 36,49 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ieškovas, kaip vartotojas, buvo atleistas nuo ieškinio apmokėjimo žyminiu mokesčiu (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Iš atsakovo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamas priteistina 259 EUR žyminio mokesčio (11 495 EUR x 3 proc.= 344,85 EUR; 344,85 EUR x 75 proc. = 259 EUR) ir 36,49 EUR išlaidoms padengti (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 96 straipsnis, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 265 straipsniais, 268 –270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio tarp ieškovo J. V. ir atsakovo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) sudarytos automobilio Porsche Cayenne Diesel, VIN kodas: (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties, įformintos sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), sąlygą, nustatančią, kad automobilio pardavimui taikomas 19 proc. dydžio PVM tarifas, kuris sudaro 11 495 EUR.

Priteisti iš atsakovo (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), ieškovo J. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai: 11 495,00 EUR sumą (ieškovo sumokėtą kaip PVM) ir 3 496,55 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamas: 259,00 EUR žyminio mokesčio ir 36,49 EUR išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, padengti.

Valstybei priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, ir žyminį mokestį privalu sumokėti į pasirinktą Lietuvos Respublikos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos mokesčio kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.