Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-08-06 · Civilinė byla Nr. 2A-2543-560/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-08-06
Bylos Nr.
2A-2543-560/2012
Teisminio proceso Nr.
2-03-3-04457-2011-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
Ieškovas
D. P., A. P.
Atsakovas
UAB „Kostrzewa Baltic“
Civilinė byla Nr. 2A-2543-560/2012Teisminio proceso Nr. 2-03-3-04457-2011-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 18.3.; 114.11; 121.18;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugpjūčio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Aurelijai Drevnickaitė,dalyvaujant ieškovo atstovei adv. Ritai Lankutienei,atsakovo atstovei adv. Jurgitai Judickienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui UAB „Kostrzewa Baltic“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, dėl neišmokėtų su darbu susijusių išmokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas D. P. pateikė ieškinį, kurį patikslinęs, prašė tarp ieškovo ir atsakovo 2011-04-11 sudarytos darbo sutarties Nr. DS-41 nutraukimą 2011-05-03 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 107 straipsnio l dalį pripažinti neteisėtu ir nustatyti, kad darbo sutartis buvo nutraukta 2011-05-09 pagal DK 107 straipsnio 2 dalį; priteisti ieškovui iš atsakovo darbo užmokestį už dirbtus viršvalandžius ir darbą poilsio dienomis - 2 007,36 Lt; priteisti ieškovui iš atsakovo neišmokėtus dienpinigius 1 290 Lt; priteisti ieškovui iš atsakovo delspinigius po 2,04 Lt už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinę dieną nuo 2011-05-03 iki pilno atsiskaitymo dienos; priteisti ieškovui iš atsakovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką - 2 839,85 Lt; priteisti ieškovui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį po 134,59 Lt už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti darbo dieną nuo atleidimo iš darbo 2011-05-03 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti ieškovui iš atsakovo 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui; bei priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sudarytos darbo sutarties pagrindu ieškovas atsakovo įmonėje darbą pradėjo 2011-04-11. Tą pačią dieną ieškovas buvo komandiruotas į Baltarusijos Respubliką. Komandiruotėse šioje valstybėje ieškovas buvo nuo 2011-04-11 iki 2011-04-13 (tris paras) ir nuo 2011-04-15 iki 2011-04-19 (penkias paras). Ieškovas 2011-04-22 buvo komandiruotas į Lenkijos Respubliką. Ieškovas, matydamas, kad jo darbas, sulygtas darbo sutartimi, neatitinka jo faktiškai dirbamo darbo, nes dirbti tenka ne po sutartas 4 valandas per darbo dieną, o ištisai paromis bei kitoje valstybėje, už faktiškai dirbtą laiką jam nėra mokama, nusprendė, kad šitoks darbas jam netinka. Ieškovas 2011-05-06 kreipėsi į darbdavį su prašymu nutraukti su juo sudarytą darbo sutartį tą pačią dieną pagal DK 107 straipsnio 2 dalį. Darbo sutartyje buvo padarytas įrašas, kad sutartis nutraukta pagal DK 107 straipsnio 2 dalį nuo 2011-05-09, kurį pasirašė darbdavio atstovas. Atsakovas, atsiskaitydamas su ieškovu, 2011-05-12 pervedė jam darbo užmokestį už 2011 metų balandžio ir gegužės mėnesius bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 407,14 Lt. Ieškovas 2011-08-05 VSDFV Mažeikių skyriuje išsiėmė pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą ir sužinojo, jog atsakovas jį iš darbo atleido 2011-05-03 pagal DK 107 straipsnio 1 dalį, kas, pasak ieškovo, jam ir trukdė realiai įsidarbinti kitose įmonėse. Nurodė, kad atsakovas su ieškovu pilnai neatsiskaitė, nesumokėjo už komandiruotes į Baltarusijos Respubliką, Lenkijos Respubliką, dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio dienomis. Taip pat, remiantis LR DK 297 str. 4 d, 140 str. 1 d., prašė priteisti iš atsakovo 2 839,85 Lt dydžio išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką (LR DK 141 str. 3 d.), taip pat delspinigius (LR DK 207 str. 1 d.). Atsakovui nurodžius tikrovės neatitinkantį atleidimo pagrindą, buvo sugadinta ieškovo reputacija. Ieškovas jaučiasi labai psichologiškai sukrėstas, apgautas, išnaudotas, priverstas savo interesus ginti teisme. Dėl nurodyto atleidimo pagrindo jis negalėjo rasti normalias darbo sąlygas garantuojančioje Lietuvos įmonėje darbo, todėl yra priverstas ieškotis darbo užsienyje. Jam padarytą neturtinę žalą, atsižvelgdamas į neilgą darbo laiką atsakovo įmonėje, ieškovas įvertina 3000 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Kostrzewa Baltic“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė tenkinti dalyje dėl reikalavimo sumokėti 1 290 Lt dienpinigių, nuo šios sumos priklausančius delspinigius nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, kitoje dalyje ieškinį atmesti. Atsakovas pripažįsta, kad ieškovas iš tikrųjų buvo atleistas pagal DK 107 straipsnio 2 dalį. Pateikiant duomenis Sodrai įsivėlė klaida. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad išėjęs iš darbo niekaip negalėjo susirasti darbo Lietuvoje dėl neva tai neigiamo galimų darbdavių požiūrio į jį kaip į darbuotoją, kuris iš darbo buvo atleistas dėl to, kad netiko sulygtam darbui. Tokios ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės yra akivaizdžiai neatitinkančios tikrovės, nes pats ieškovas siekdamas kuo skubiau išeiti iš darbo nurodė, jog nori kuo greičiau nutraukti darbo santykius, kadangi išvyksta dirbti į užsienį (Norvegiją). Ieškovas klaidina teismą teigdamas, kad galimi darbdaviai galėjo susidaryti neigiamą nuomonę apie ieškovą dėl Sodros duomenų bazėje esančių įrašų apie jo atleidimą, kadangi tokius duomenis darbdaviai galėjo sužinoti tik ieškovo sutikimu, kurio jis nėra davęs. Ieškovui iš darbo išėjus savo valia, jo teiginiai dėl darbo santykių nutraukimo neteisėtumo laikytini nepagrįstais. Atsakovas sutinka su ieškovo reikalavimais priteisti 1 290 Lt dienpinigius, o kartu ir priklausančius delspinigius. Tačiau su kitais ieškovo reikalavimai nesutiko, laiko juos nepagrįstais, neįrodytais. Pažymėjo, kad nei darbo atsakovo įmonėje metu, nei po darbo santykių nutraukimo, ieškovas atsakovui neturėjo absoliučiai jokiu pretenzijų dėl apmokėjimo už tariamai dirbtą viršvalandinį darbą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-03-20 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą UAB „Kostrzewa Baltic“ ne vėliau kaip per penkias dienas, nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai patikslintus duomenis apie ieškovo D. P. atleidimo iš darbo datą (2011-05-09) ir pagrindą (DK 107 str. 2d.), kurie šalių nurodyti 2011-04-11 darbo sutartyje Nr. DS-41 ir patvirtinti šalių parašais; priteisė iš atsakovo UAB „Kostrzewa Baltic“ ieškovo D. P. naudai neišmokėto darbo užmokesčio dalį 111,84 Lt, dienpinigius 1 290 Lt, 1 179,92 Lt kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką (LR DK 140 str. 3 d.), 5,88 Lt delspinigius; įpareigojo atsakovą UAB „Kostrzewa Baltic“, vykdant teismo sprendimą, sumas, priteistas ieškovo D. P. naudai, išmokėti iš jų atskaičius privalomus mokėjimus valstybei bei socialinio draudimo įmokas. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Taip pat teismas priteisė iš atsakovo UAB „Kostrzewa Baltic“ ieškovo D. P. naudai 509,14 Lt bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovo D. P. atsakovo UAB „Kostrzewa Baltic“ naudai 5 269,22 Lt bylinėjimosi išlaidų. Be to, teismas priteisė iš atsakovo UAB „Kostrzewa Baltic“ valstybės naudai žyminį mokestį 73,17 Lt, o iš ieškovo D. P. valstybės naudai 30 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, konstatavo, jog darbo sutartis tarp šalių buvo nutraukta LR DK 107 str. 2 d. pagrindu, o atsakovui pateikiant informaciją VSDFV įsivėlė klaida, dėl darbo sutarties nutraukimo momento bei pagrindo. Teismas laikė, jog vien dėl to, kad apie darbo santykių pasibaigimą nebuvo tinkamai informuota VSDFV, nėra pagrindo pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, todėl šį ieškovo reikalavimą atmetė, tačiau įpareigojo atsakovą patikslinti VSDFV apie darbo sutarties nutraukimo tikrąjį momentą bei pagrindą. Teismas nustatė, kad darbo sutartis buvo nutraukta ne 2011-05-03, o 2011-05-09, todėl ieškovui turėjo būti sumokėtas darbo užmokestis gegužės mėnesį ne už 2, bet už 6 darbo dienas, todėl papildomai priteisė ieškovui neišmokėto darbo užmokesčio. Taip pat priteisė ir 1 290 Lt dienpinigių, kuriuos atsakovas pripažino neišmokėjęs, bei 5,88 Lt delspinigių. Teismas įvertino pateiktus duomenis, jog ieškovas, dirbdamas pas atsakovą, vyko į komandiruotes: nuo 2011-04-11 iki 2011-04-13 ir nuo 2011-04-15 iki 2011-04-19 vyko į Baltarusiją, o 2011-04-22 vyko į Lenkijos Respubliką. Dalis komandiruotėse būto laiko sutapo su savaitgaliu. Teismas, įvertinęs atsakovo komandiruotėse realiai išbūtą laiką, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvoje jokių darbinių funkcijų ieškovas nevykdė, bei į tai, kad ieškovui atsakovas sumokėjo daugiau, nei turėjo sumokėti už realiai pas atsakovą ieškovo dirbtą laiką, atmetė ieškovo reikalavimus priteisti darbo užmokestį už viršvalandžius ir darbą poilsio dienomis. Kadangi teismas nepripažino, kad darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai, todėl atmetė kaip nepagrįstą ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Kartu teismas atsižvelgė į tai, kad nors nutraukiant darbo santykius atsakovas ieškovui nesumokėjo atlyginimo už 4 darbo dienas ir dienpinigių (iš viso 1 401,84 Lt), tačiau išmokėjo darbo užmokestį už atsakovo įmonėje nuo 2011-04-11 iki 2011-05-03 dirbtą laiką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas (viso 407,15 Lt atskaičius mokesčius). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas pas atsakovą dirbo mažiau nei vieną mėnesį, iniciatyvą nutraukti darbo sutartį pareiškė pats ieškovas, kuris po darbo santykių nutraukimo nesikreipė į atsakovą dėl neišmokėtų su darbo santykiai susijusių sumų, o šiuos reikalavimus pareiškė praėjus 4 mėnesiams nuo darbo santykių pabaigos. Teismas nustatė, kad pagal įstatymo nuostatas nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos atsakovas ieškovui turėtų sumokėti 6 374,92 Lt. Ši suma daugiau nei 10 kartų viršija ieškovo darbo laikotarpiu pas atsakovą uždirbtą sumą, todėl atsižvelgiant į faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, proporcingumo principą ir siekiant darbdaviui taikytinos sankcijos adekvatumo padarytam darbuotojų teisių pažeidimui, teismas nusprendė, kad pagal LR DK 141 str. 3 d. ieškovui priteistina kompensacija turi būti mažinama, ir viso ieškovui priteisė 1 179,92 Lt dydžio kompensaciją. Be to, teismas laikė, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kuriais pagrįstų argumentus, kad dėl atsakovo veiksmų jam buvo padaryta neturtinė žala, todėl ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas D. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-03-20 sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas teigia, kad skundžiamame sprendime neteisingai nurodoma, jog atsakovo darbuotojas, jį informavus apie neteisingai nurodytą atleidimo pagrindą, pasiūlė tai parašyti laiške; jog ieškovas apie tai neinformavo atsakovo vadovą. Priešingai, ieškovas telefonu apie susidariusią situaciją šnekėjo tiek su įmonės darbuotoju, tiek ir su vadovu; jam (ieškovui) įžūliai, nepagarbia intonacija buvo nurodyta rašyti laiškus ir pan. Pažymėjo, kad pranešęs atsakovo vadovui apie neteisingus darbo sutarties nutraukimo duomenis, tikėjosi, kad atsakovas juos pakeis, tačiau atsakovas to neatliko, todėl ieškovas kreipėsi į advokatą dėl ieškinio parengimo, kadangi toks jo teisių gynimo būdas jam tiko, kadangi taip pat buvo neišmokėtos jam priklausančios su darbo santykiais susijusios piniginės lėšos. Apeliantas nurodo, teismo išvadų dėl padarytos klaidos įforminant darbo sutarties nutraukimą neteisingumą, patvirtina tas faktas, jog įrašai VSDFV nebuvo ištaisyti nei 2011-08-05, nei bylos nagrinėjimo metu. Be to, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje paskutinė ieškovo darbo diena nurodoma 2011-05-03 ir tai buvo padaryta sąmoningai, tyčia pakeičiant įrašus šiuose dokumentuose. Be to, 2011-05-03 įsakymas „Dėl atleidimo iš darbo“ Nr. 27 paneigia klaidos buvimą ir patvirtina sąmoningą siekį nurodyti ieškovą esant atleistą iš darbo darbdavio iniciatyva. Tai, kad sąmoningai buvo pakeista atleidimo data ir pagrindas į LR DK 107 str. 2 d. patvirtina ir liudytojos A. Ž. parodymai, iš kurių seka, jog tinkamai įformintą atleidimą ji direktoriaus pavaduotojo R. S. nurodymu turėjo pakeisti. Pasak apelianto, kitų liudytojų R. S., A. R. parodymai yra neteisingi, klaidinantys teismą. Apelianto įsitikinimu, visi įrodymai patvirtina sąmoningą, tyčinį atsakovo veiksmą, tik dėl jam vienam žinomų priežasčių siekiant sumenkinti ieškovą ir jį atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva, todėl darbo sutarties nutraukimas 2011-05-03 pagal LR DK 107 str. 1 d. pripažintinas neteisėtu. Pasak apelianto, teismas, apskaičiuodamas keturių neapmokėtų darbo dienų užmokestį, nepagrįstai remiasi atsakovo pateikta vidutinio darbo užmokesčio pažyma, nes joje nėra įtraukti mokesčiai už viršvalandžius bei darbą poilsio dienomis, todėl, apelianto įsitikinimu, turi būti remiamasi ieškovo pateiktu paskaičiavimu. Skunde pažymima, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovas po 2011-04-22 nevykdė darbinių funkcijų. Tą paneigia įrašai laiko apskaitos žiniaraščiuose, darbo sutartimi nustatytas darbo laikas ir apmokėjimas. Pažymėjo, kad kreipdamasis į teismą, ieškovas reikalavimus kėlė tik dėl neapmokėjimo už darbą komandiruočių metu - delspinigių, viršvalandžius, darbą poilsio dienomis. Dėl kitomis dienomis (ne komandiruočių metu) ieškovas reikalavimų nereiškė, todėl ir aplinkybių, nesusijusių su ieškinio reikalavimais, nenurodė. Net ir jei būtų nurodęs, pateikti dokumentus apie tomis dienomis dirbtą laiką negalėjo, nes visi dokumentai buvo grąžinti atsakovui. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog ieškovui būtų suteiktos poilsio dienos tarp komandiruočių, ar kokią kitą dokumentaciją, iš kurios būtų matyti, jog ieškovas tomis dienomis nedirbo. Pasak apelianto, šioje byloje nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, dėl kurių teismas nusprendė, jog ieškovas ne komandiruočių metu nedirbo. Pažymėjo, kad atsakovas patvirtino, jog darbo laiko apskaitos žiniaraščiai labai teisingai atspindi ieškovo dirbtą laiką, t.y. kasdien po 4 darbo valandas. Be to, atsakovo atstovo nebuvo pareikalauta paaiškinti dėl kitų (ne komandiruočių) darbo dienų. Teismas, skaičiuodamas jo darbo laiką komandiruotėse, neatsižvelgė į tai, kad vykstant į Baltarusijos Respubliką ir grįžtant iš jos, būtina buvo užtrukti prie muitinės po keletą valandų, kurios laikytinos dirbtomis valandomis bei privalo būti apmokėtos kaip dirbtas laikas. Tą atsakovas, prieš siųsdamas ieškovą į komandiruotę, numatė. Įsakymuose dėl komandiruočių nėra nurodyta jokių išlygų apie tame termine esančius poilsio laikotarpius ar atsitraukimo nuo užduoties vykdymo galimybes, todėl visas komandiruočių laikas laikytinas dirbtu laiku. Pasak apelianto, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ieškovas, sudarydamas su atsakovu darbo sutartį, taip pat sudarė ir Visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią ieškovas buvo atsakovo įpareigotas ir prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, įsipareigojo tausoti jam perduotą saugoti krovinį. Šalių susitarimas dėl krovinio ir transporto priemonės saugojimo nuo perdavimo momento ieškovui iki perdavimo momento atsakovui laikytinas papildančiu Darbo sutartimi nustatytas ieškovo darbines funkcijas, kurios privalo būti apmokėtos. Kadangi minimų komandiruočių metu ieškovui buvo patikėtos transporto priemonės bei krovinys, o ieškovas šį turtą išsaugojo ir tinkamai perdavė nurodytiems gavėjams, už šį darbą ieškovui turi būti apmokėta. Kadangi šį turtą ieškovas saugojo visų komandiruočių metu, viršijant darbo sutartimi nustatytą laiką, toks ieškovo laikas turi būti apmokėtas kaip viršvalandžiai ir darbas poilsio dienomis, kaip ir buvo nurodyta ieškinyje. Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjant teisme buvo nustatyta, jog ieškovui buvo suteikta atsiskaitymo kortelė, tačiau ja galėjo atsiskaityti tik užpildamas kuro, kitur jo maršrute pagal jo važiavimo-stovėjimo grafiką nei viešbučių, nei motelių ar saugomų aikštelių, kuriose būtų galima apsistoti ir ilsėtis ieškovui bei būtų apsaugota transporto priemonė su kroviniu ir kur būtų galima atsiskaityti kortele, nes grynų pinigų atsakovas ieškovui neišdavė, nebuvo. To atsakovas nepaneigė jokiais objektyviais įrodymais. Taip pat atsakovas, siekdamas sąžiningai pagrįsti ieškovo darbo ir poilsio laiką, būtų pateikęs transporto priemonėje įrengtų tachografų duomenis, tačiau tokių teismui nepateikė, o pirmosios instancijos teismas visus prieštaravimus neatitikimus teisės aktams ir logikai įvertino tik atsakovo naudai ir ieškovo nenaudai. Teismo išvados neatitinka LR Vyriausybės 2003-05-14 Nutarimo Nr. 587 nuostatų apie tai, kas laikoma mobilaus darbuotojo darbo laiku. Apelianto įsitikinimu, teisiškai nepagrįstas ir neteisingas apylinkės teismo paskaičiavimas bei argumentacija apie priteistiną vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką (LR DK 141 str. 3 d.), kadangi atsakovui taikytina sankcija už teisės pažeidimą siejama ne su atsakovo, o su ieškovo elgesiu, kuris niekaip negali įtakoti atsakovo elgesio. Nesant jokios ieškovo kaltės dėl jam atsakovo neišmokėtų uždirbtų lėšų, jam negali būti taikoma sankcija ir teismo nuožiūra sumažintina mokėtina suma, o turi būti priteistas ieškovui vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo laiką. Pasak apelianto, teismo posėdyje atsakovo atstovė pripažino patikslinto ieškinio 4 reikalavimą priteisti ieškovui iš atsakovo delspinigius po 2,04 Lt už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinę dieną. Kadangi 2,04 Lt už kiekvieną kalendorinę dieną yra išvestinis skaičius, darytina išvada, kad tokiu būdu atsakovas, nors ir netiesiogiai, bet pripažino ir visos neišmokėtos sumos dydį. Tačiau teismas šias aplinkybes nutylėjo ir savarankiškai nepagrįstai nusprendė ieškovui priteisti bendrą 5,88 Lt dydžio delspinigių sumą. Ieškovo įsitikinimu, teismo įpareigojimas atsakovą pateikti Sodrai patikslintus duomenis apie darbo sutarties nutraukimą, reiškia ne ką kitą, o ieškovo reikalavimų patenkinimą, nes pakeitus duomenis apdraustųjų duomenų bazėje ieškovo pažeista teisė šiuo klausimu bus apginta. Teismas, neteisingai interpretuodamas šį klausimą, nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo priteisti jam išeitinę išmoką, numatytą LR DK 140 str. 1 d. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismo atsakovui priteistos bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą neatitinka LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų maksimalių dydžių, nes atsakovo atstovo valandiniai įkainiai tokius viršija net tris kartus (įsakymo p. 8.18). Tuo tarpu visos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (tiek už suteiktas teisines pagalbas, tiek už atliktus vertimus, mokestis už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir pan.) visiškai nesietinos su reikalavimų skaičiumi, nes jos buvo būtinos net ir esant bet kuriam vienam iš ieškinio reikalavimų. Visos teismui pateiktos išlaidos yra būtinos ir turėtos dėl atsakovo kaltės vengiant su ieškovu atsiskaityti bei pakeisti darbo sutarties nutraukimo pagrindą ir datą. Taip pat dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų, vilkinant bylos nagrinėjimą, pateikiant su byla nesusijusius dokumentus, ieškovas patyrė papildomų išlaidų, susijusių su atsitraukimu nuo darbo, kelionės išlaidų ir pan. Šios išlaidos turėtų būti priteistos iš atsakovo ieškovo naudai, tuo labiau, kad teismui įpareigojus atsakovą patikslinti atleidimo duomenis Sodroje, priešingai nei laikė teismas, buvo iš esmės patenkintas ieškovo reikalavimas. Dėl šių aplinkybių teismas neteisingai apskaičiavo priteistinas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai laikė neįrodytu, jog dėl neteisingos informacijos pateikimo jis negalėjo susirasti kito darbo. Pažymėjo, jog UAB „Good service Solution“ jis įsidarbino 2011-05-11, t.y. dar iki to, kol atsakovas pateikė duomenis Sodrai, o UAB „Algeritas“ ieškovas įsidarbino tik todėl, kad negalėjo rasti darbo kitoje Lietuvos įmonėje pagal įgytą kvalifikaciją. Teismas neatsižvelgė į ieškovo paaiškinimus, kad UAB „Algeritas“ buvo maža šeimos įmonė, kurioje nebuvo nei darbo, nei uždarbio, nei galimybių pritaikyti savo turimą kvalifikaciją. Apelianto įsitikinimu, teismas nepagrįstai didelį dėmesį teikė duomenims apie ieškovo dirbtą darbą laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2008 m. Pasak apelianto, šie duomenys nesusiję su byla, nesudaro pagrindo juos vertinti ieškovo nenaudai, nes minėtu laikotarpiu ieškovas studijavo universitete ir darbą derino su mokslais. Tuo tarpu šioje byloje reikalavimai yra susiję su profesionalaus vairuotojo darbu ir būtent su šia profesija, kurią ieškovas įgijo tik 2010 m. Todėl įrodžius neteisėtus, kaltus atsakovo veiksmus – atsakovui sąmoningai, tyčia pakeitus darbo sutarties nutraukimo pagrindą bei jos pasibaigimo datą ir paskelbus šiuos duomenis viešajame apdraustųjų asmenų registre bei per visą laikotarpių šių duomenų nepakeitus, konstatuotina ir ieškovui padaryta neturtinė žala – atsakovas sumenkino ieškovą, dėl ko šis pasijautė psichologiškai sukrėstas, apgautas, išnaudotas, buvo sugadinta jo reputacija, užkirstas kelias gauti jo kvalifikaciją atitinkantį darbą. Pasak ieškovo, atsakovo atstovė suklaidino teismą, nurodydama, jog draudėjas, norėdamas Sodros duomenų bazėje sužinoti apie apdraustąjį, privalo gauti pastarojo sutikimą. VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010-06-04 įsakymu Nr. V243 patvirtintose Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklėse tokie apribojimai nenumatyti, todėl bet kuriam naujam potencialiam ieškovo darbdaviui nebuvo jokių problemų prisijungti prie apdraustųjų duomenų bazės bei sužinoti apie jo atleidimą (atleidimo pagrindą ir pan.).

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Kostrzewa Baltic“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pažymi, kad darbo teisinių santykių turinys ir tikroji šalių valia laikytinas svarbesniu teisinių santykių elementu, nei teisinių santykių forma. Nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl darbo sutarties nutraukimo buvusios tikrosios šalių valios – apelianto noro nutraukti darbo santykius. Tai, kad tvarkant su darbo teisinių santykių nutraukimu susijusius dokumentus dėl Atsakovo darbuotojų kaltės įsivėlė klaida ir teikiant duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai buvo nurodyta netinkama darbo sutarties nutraukimo data bei pagrindas, negali būti laikoma juridiniais faktais, pakeitusiais tikrąją šalių valią ir darančiais neteisėtu darbo sutarties su apeliantu nutraukimą. Apelianto ir atsakovo darbo teisinių santykių pasibaigimas negali būti pripažintas neteisėtu, kadangi taip būtų pažeista sutartinių santykių esmė ir paneigta tikroji šalių valia darbo sutartį nutraukti pagal DK 107 str. 2 d. Vien tik formalus darbo sutarties nutraukimo procedūrų pažeidimas negali būti laikomas juridiniu faktu, dėl kurio atleidimas iš darbo tampa neteisėtu. Pasak atsakovo, pildant dokumentus įsivėlusi klaida jokių teisinių pasekmių apelianto atžvilgiu nesukėlė, juo labiau, kad nutraukus darbo santykius apeliantas jokių pretenzijų atsakovui neturėjo, o atsakovas tikrosios šalių valios nutraukiant darbo teisiniu santykius niekada neginčijo. Atsakovo įsitikinimu, apeliantas, inicijuodamas teisminį ginčą siekia nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sumas, susijusias su apelianto neišmokėto darbo užmokesčio dalimi, dienpinigiais, vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, delspinigiais paskaičiavo remdamasis išimtinai atsakovo pateiktomis pažymomis. Atsakovas pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais paskaičiavimais ir laiko juos teisingais. Taip pat atsakovas pažymi, kad CPK 93 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė nepažeisdamas nustatytos tvarkos. Atsiliepime taip pat pažymima, kad visiškai nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis dėl atsakovo neteisingos informacijos pateikimo negalėjo susirasti darbo po to, kai nutraukė darbo santykius su atsakovu. Apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių realių įrodymų, kuriais pagrįstų argumentus, kad būtent dėl atsakovo veiksmų jam buvo padaryta neturtinė žala.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-03-20 sprendimas keistinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė teisingas išvadas, jog nėra pagrindo pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir kad nėra pagrindo ieškovui priteisti 1 mėnesio išeitinę kompensaciją (LR DK 140 str. 1 d.) bei tenkinti kitus ieškovo reikalavimus dėl delspinigių, neturtinės žalos priteisimo. Apylinkės teismas, įvertinęs visas bylos svarbias aplinkybes, pagrįstai ieškovui iš atsakovo priteisė neišmokėtą darbo užmokestį už 4 darbo dienas, neišmokėtus dienpinigius, delspinigius už laikotarpį iki darbo sutarties nutraukimo bei pagrįstai priteisė dalį kompensacijos už laiku nesumokėtą darbo užmokestį bei kitas su darbo santykiais susijusias išmokas (LR DK 141 str. 3 d.). Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė visiškai tenkinti ieškovo reikalavimą priteisti darbo užmokestį už dirbtus viršvalandžius ir darbą poilsio dienomis, todėl šioje dalyje sprendimas keistinas, patenkinant šį ieškovo reikalavimą iš dalies.

Bylos ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad tarp ieškovo D. P. ir atsakovo UAB „Kostrzewa Baltic“ 2011-04-11 buvo sudaryta darbo sutartis Nr. DS-41, pagal kurią ieškovas nuo 2011-04-11 pradėjo dirbti pas atsakovą vairuotoju. Sutartimi šalys sutarė, kad ieškovas dirbs 5 dienų darbo savaitę po 4 valandas per dieną, o atsakovas įsipareigojo ieškovui mokėti 525 Lt darbo užmokestį. Ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu nutraukti darbo sutartį, kadangi jam sutartimi sutartas darbas netiko, t.y. prašė nutraukti darbo sutartį LR DK 107 str. 2 d. pagrindu. Iš prašymuose esančių įrašų matyti, kad šalys susitarė, kad darbo sutartis bus nutraukta nuo 2011-05-09. Iš šalių pateiktų darbo sutarčių originalų matyti, kad darbo sutartis buvo nutraukta 2011-05-09 pagal DK 107 str. 2 d, t.y. taip kaip pageidavo ieškovas. Tuo tarpu atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateikė informaciją, kad darbo santykiai buvo nutraukti 2011-05-03 pagal DK 107 str. 1 d. Analogiškas darbo sutarties nutraukimo momentas ir pagrindas buvo nurodytas atsakovo direktoriaus 2011-05-03 įsakyme Nr. 27. Ieškovas pareikštu patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 2011-04-11 tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos darbo sutarties nutraukimą 2011-05-03 pagal LR DK 107 str. 1 d. neteisėtu ir nustatyti, kad darbo sutartis buvo nutraukta 2011-05-09 pagal LR DK 107 str. 2 d.; priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už dirbtus viršvalandžius ir darbą poilsio dienomis – 2 007,36 Lt, neišmokėtus dienpinigius – 1 290 Lt, delspinigius po 2,04 Lt už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinę dieną nuo 2011-05-03 iki pilno atsiskaitymo dienos, vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 2 839,85 Lt, vidutinį darbo užmokestį, t.y. po 134,59 Lt, už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti darbo dieną nuo atleidimo iš darbo 2011-05-03 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-03-20 skundžiamu sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą UAB „Kostrzewa Baltic“ ne vėliau kaip per penkias dienas, nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai patikslintus duomenis apie ieškovo D. P. atleidimo iš darbo datą (2011-05-09) ir pagrindą (LR DK 107 str. 2 d.), kurie šalių nurodyti 2011-04-11 darbo sutartyje Nr. DS-41 ir patvirtinti šalių parašais, bei priteisė iš atsakovo ieškovo naudai neišmokėto darbo užmokesčio dalį – 111,84 Lt, dienpinigius 1 290 Lt, dviejų ieškovo vidutinių darbo užmokesčio dydžių kompensaciją – 1 179,92 Lt, delspinigius – 5,88 Lt bei atitinkamai bylinėjimosi išlaidas. Su tokiu teismo sprendimu ieškovas nesutinka ir mano, kad ieškinys turi būti patenkintas visiškai.

Dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu

Tiek pareikšdamas ieškinį bei patikslintą ieškinį, tiek apeliacine tvarka skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovas laikosi pozicijos, jog darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai pagrinde dėl to, kad VSDFV buvo pateikta klaidinga informacija, jog darbo santykiai buvo nutraukti 2011-05-03 LR DK 107 str. 1 d. pagrindu, bei dėl to, kad atsakovas geranoriškai atsisakė ištaisyti šiuos duomenis.

Darbo teisiniai santykiai yra sutartiniai teisiniai santykiai; jų atsiradimą lemia darbdavio ir darbuotojo suderinta valia, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas ribas, išreikšta ir įforminta darbo sutartyje (DK 99 str.). Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 str.). Darbo sutartis atspindi teisinių darbo santykių sutartinį pobūdį, darbo savanoriškumo principą. Darbo sutarties pasibaigimo pagrindas yra tam tikri juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja darbo sutarties pasibaigimą. Darbo santykių pasibaigimo pagrindai reglamentuojami DK ketvirtajame skirsnyje „Darbo sutarties pasibaigimas“, kurio 124 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad darbo sutartis baigiasi ją nutraukus šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Vienu iš tokių pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas pagal LR DK 107 straipsnį.

Byloje esantys duomenys vienareikšmiai patvirtina, kad darbo santykių tarp ginčo šalių nutraukimą iniciavo būtent ieškovas, pateikdamas prašymą nutraukti darbo sutartį LR DK 107 str. 2 d. pagrindu. Tokiam darbo sutarties nutraukimui iš esmės neprieštaravo ir atsakovas. Tiek ieškovo, tiek ir atsakovo pateiktose darbo sutartyse esantys įrašai patvirtina, kad darbo santykiai buvo nutraukti LR DK 107 str. 2 d. pagrindu, t.y. darbuotojo iniciatyva dėl jam netinkančio darbo, jo sąlygų. Tai atitinka ieškovo tuo metu išreikštą valią. Taigi, ieškovo pateiktais prašymais išreikšta valia bei sutartyse esantys ir šalių pasirašyti įrašai patvirtina faktą, kad darbo teisiniai santykiai nutrūko 2011-05-09 LR DK 107 str. 2 d. pagrindu, kaip ir pageidavo ieškovas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad būtent šalių suderinta valia, o ne įsakymu ar pranešimu VSDFV, buvo nutraukti tarp šalių susiklostę darbo teisiniai santykiai. Tai, kad atsakovas netinkamai įformino darbo sutarties nutraukimą ar nesutiko (kaip tą nurodo apeliantas) ištaisyti VSDFV pateiktus duomenis, nepaneigia įvykusio fakto (darbo teisinių santykių nutraukimo), tikrojo sutarties nutraukimo pagrindo ir momento, t.y. kad sutartis buvo nutraukta 2011-05-09 LR DK 107 str. 2 d. pagrindu. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo sutikti su apelianto išvedžiojimais, kad darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Tuo labiau, kad kaip teisingai, remiantis byloje surinktais duomenimis, apklaustų liudytojų parodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, informacija apie neteisingą darbo sutarties nutraukimo datą ir pagrindą VSDFV buvo pateikta suklydus (per klaidą). Šiuo atveju teisėjų kolegija pritaria skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų įvertinimui ir neturi pagrindo daryti kitokias išvadas. Šių išvadų nepaneigia apelianto skunde nurodomos aplinkybės dėl jo bendravimo su atsakovo atstovais po darbo sutarties nutraukimo, dėl atsakovo neveikimo neištaisant pateiktus duomenis bei ieškovo išvedžiojimai dėl atsakovo sąmoningų, tyčinių veiksmų, pateikiant VSDFV neteisingą informaciją, klastojant dokumentus, ar kitoks liudytojų duotų parodymų interpretavimas (vertinimas). Kaip ne sykį minėta, byloje nustatyta, kad darbo teisiniai santykiai tarp ginčo šalių nutrūko 2011-05-09 LR DK 107 str. 2 d. pagrindu, kas užfiksuota darbo sutartyje abiejų šalių parašais ir kas atitinka abiejų ginčo šalių valią. Darbo santykių nutraukimo iniciatoriumi buvo būtent ieškovas, todėl netinkamas darbo sutarties nutraukimo įforminimas (klaidingas įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo priėmimas, neteisingos informacijos VSDFV pateikimas) nepaneigia darbo santykių nutraukimo teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu bei nustatyti, kad darbo sutartis nutraukta 2011-05-09 pagal LR DK 107 str. 2 d.

Pagal LR DK 297 str. 4 d. tik nustačius, kad darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką ir nėra galimybės darbuotojo grąžinti į pirmesnį darbą, teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam LR DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Dėl aukščiau išdėstyto nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo priteisti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (2 839,85 Lt), nes tam nėra jokio teisinio pagrindo. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismo įpareigojimas atsakovui ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti VSDFV patikslintus duomenis apie ieškovo atleidimo iš darbo datą ir pagrindą reiškia jo pareikšto reikalavimo patenkinimą. Ieškovo reikalavimas dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nustatymo, kad darbo sutartis nutrūko 2011-05-09 LR DK 107 str. 2 d. pagrindu, buvo atmestas kaip nepagrįstas. Ieškovas nereiškė reikalavimo įpareigoti atsakovą patikslinti VSDFV pateiktus duomenis apie atleidimo laiką ir pagrindą, nors į tai ieškovo atstovės dėmesį atkreipė pirmosios instancijos teismas dar 2011-11-29 parengiamojo posėdžio metu. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei ieškovas būtų suformulavęs tokį reikalavimą, tai nepakeistų teismo sprendimo rezultato dalyje dėl ieškovo reikalavimų pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu bei priteisti išeitinę išmoką.

Dėl priteistinų sumų paskaičiavimo

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskaičiavimu už nesumokėtą darbo užmokestį už 4 darbo dienas, teigia, kad šiuo atveju apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį vienai dienai turėjo būti įtrauktas darbo užmokestis už viršvalandžius bei darbą poilsio dienomis, t.y. turėjo būti remiamasi ieškovo paskaičiavimais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors darbo santykiai buvo nutraukti 2011-05-09, tačiau darbo užmokestis ieškovui buvo sumokėtas tik už dirbtą laiką iki 2011-05-03, t.y. nebuvo sumokėta už likusias 4 darbo dienas. Priešingai nei nurodo apeliantas, galiojant darbo sutarčiai bei darbuotojui tuo metu vykdant sutartimi sulygtą darbą, einant pareigas, mokamas ne vidutinis darbo užmokestis, paskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka, o taikomas darbo užmokestis, numatytas darbo sutartyje, todėl apskaičiuojant mokėtiną atlyginimą už darbo metu atliktas darbines funkcijas neturi būti atsižvelgiama į mokėtinas sumas už viršvalandžius bei darbą poilsio dienomis. Darbo sutartimi šalys susitarė, kad ieškovo mėnesinis darbo užmokestis yra 525 Lt, todėl vienos dienos darbo užmokestis pagal darbo sutartį balandžio mėnesį sudaro – 26,25 Lt (525 Lt / 20 d.d. (LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo 2010-12-27 Nr. A1-623 2.1.1. p.)), o vienos valandos darbo užmokestis pagal darbo sutartį balandžio mėnesį sudaro – 6,56 Lt (26,25 Lt / 4 val.). Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 111,84 Lt dydžio (27,96 Lt x 4 d.) užmokestį už 4 darbo dienas, iš esmės priteisė didesnį nei ieškovui priklausytų darbo užmokestį, tačiau nesant dėl to apeliacinio skundo teismas neturi pagrindo šioje dalyje skundžiamą sprendimą pakeisti. Dėl išdėstyto atmestini apelianto aiškinimai, jog apskaičiuojant darbo užmokestį už 4 darbo dienas teismas turėjo remtis ieškovo pateiktu vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimu ir priteisti ženkliai didesnį darbo užmokestį už šias dienas.

Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo reikalavimo priteisti darbo užmokestį už dirbtus viršvalandžius bei darbą poilsio dienomis. Su šia apelianto pozicija teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies. Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 2011-04-11 iki 2011-04-13, t.y. 3 dienom buvo komandiruotas į Baltarusiją, laikotarpiu nuo 2011-04-15 iki 2011-04-19, t.y. 5 dienom taip pat buvo komandiruotas į Baltarusiją, o 2011-04-22 vienai dienai buvo komandiruotas į Lenkiją. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, šalių paaiškinimus, laiko, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas darbo funkcijas atliko tik minėtų komandiruočių metu, yra nepagrįsta, neatitinkanti byloje esančių įrodymų. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant teisme nei ieškovas, nei atsakovas nenurodė aplinkybių, jog kitomis (ne komandiruočių) dienomis ieškovas nedirbo. Priešingai, iš atsakovo pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščio kopijų seka, jog ieškovas nuo darbo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo dirbo visas darbo dienas (ir faktiškai už visą darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodytą dirbtą darbo laiką atsakovas ieškovui sumokėjo). Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovui šiuo laikotarpiu buvo suteiktos ne darbo dienos, ar kitų objektyvių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas, kad ieškovas darbo dienomis neatliko darbo sutartimi numatytų darbinių funkcijų. Pažymėtina ir tai, jog ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ieškovui priteisė darbo užmokestį už paskutines 4 darbo dienas, rodo, kad ir pats apylinkės teismas pripažino, jog byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas neatliko darbo funkcijų visomis darbo dienomis, kaip pažymėta darbo laiko apskaitos žiniaraštyje. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, jog ieškovas dirbo tik minėtų komandiruočių metu, o atsakovas, nutraukus darbo sutartį, pilnai atsiskaitė su ieškovu (net sumokėjo daugiau).

LR DK 220 str. numatyta, kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis, kuris yra mokamas už visas darbo dienas pagal grafiką. Pagal LR DK 193 str. 1 d. už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto DK 186 str. 2 d., arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Byloje nustatyta, kad antros komandiruotės į Baltarusijos Respubliką laikotarpį (t.y. nuo 2011-04-15 iki 2011-04-19) pateko dvi nedarbo dienos – 2011-04-16 ir 2011-04-17, už kurias ieškovui nebuvo tinkamai sumokėta. Kaip minėta, byloje nėra nustatyta, kad ieškovui buvo suteiktos laisvos dienos, todėl už šias dienas ieškovui turėjo būti sumokėtas darbo užmokestis dvigubu tarifu. Dėl šių aplinkybių ieškovui papildomai priteisiamas darbo užmokestis už darbą poilsio dienomis, t.y. 104,96 Lt (6,56 Lt/val. x 4 val. x 2 dienos x 2 tarifas).

Ieškovas nagrinėjant bylą tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinėje instancijoje laikėsi pozicijos, kad visą komandiruotėse išbūtą laiką jis nepertraukiamai vykdė darbines funkcijas, dėl ko už darbo valandas, viršijančias darbo sutartyje sulygtas 4 darbo valandas, jam turi būti sumokėta kaip už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio dienomis, t.y. viso už 188 val. – 2 007,36 Lt. Su tokiais ieškovo aiškinimais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad komandiruočių į Baltarusijos Respubliką metu ieškovas nepertraukiamai vykdė darbines funkcijas, t.y. dirbo viršvalandinį darbą. Iš byloje esančių duomenų, kartu įvertinant komandiruočių trukmę, darytina išvada, kad atstumai, kuriuos ieškovas turėjo įveikti įvažiuodamas į Baltarusijos Respubliką, galėjo būti įveikti neviršijant 4 darbo valandų per dieną. To nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad vykstant į Baltarusijos Respubliką ir grįžtant iš jos būtina buvo užtrukti prie muitinės po keletą valandų, tačiau šioms nurodomoms aplinkybėms pagrįsti apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų. Be to, tai, kad ieškovas su atsakovu yra pasirašęs visiško individualios materialinės atsakomybės sutartį bei sutartį dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės už jam darbo tikslais valdyti ir naudoti perduotas transporto priemones, pagal kurias ieškovas prisiėmė materialinę atsakomybę už jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad visą komandiruočių laikotarpį nepertraukiamai ieškovas vykdė darbines funkcijas. Tuo labiau, kai iš atsakovo atstovų paaiškinimų, liudytojų parodymų seka, kad kroviniai yra apdrausti, jų nereikia nuolatos saugoti, bet yra vienintelis reikalavimas transporto priemonę palikti arba saugomoje aikštelėje, arba viešbučio teritorija. Šiam tikslui, taip pat ir kuro įgijimui, vairuotojui yra išduodama atsiskaitymo kortelė. Šių aplinkybių ieškovas nepaneigė, nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas komandiruočių metu negalėjo ja pasinaudoti ir kad maršrute pagal jo važiavimo-stovėjimo grafiką nei viešbučių, nei motelių ar saugomų aikštelių nebuvo. Atsižvelgtina į tai, kad ieškovą byloje atstovavo profesionali teisininkė – advokatė, kuriai yra žinoma įrodinėjimo civiliniame procese pareiga, tačiau byloje nebuvo pateikti jokie objektyvūs įrodymai, pagrindžiantys ieškovo aiškinimus dėl jo nepertraukiamo darbo komandiruočių metu, nebuvo teismui pateikti prašymai išreikalauti tachogarfo parodymus ar kitokius objektyvius duomenis nurodomoms aplinkybėms pagrįsti. Taigi, remiantis bylos duomenimis, konstatuotina, jog nėra pagrindo sutikti su apelianto aiškinimais, jog jis visą komandiruočių Baltarusijos Respublikoje laiką nepertraukiamai (24 valandas per parą) vykdė darbines funkcijas. Šių aplinkybių nepatvirtina ir apelianto cituojamos LR Vyriausybės 2003-05-14 Nutarimo Nr. 587 nuostatos. Pažymėtina, kad šiame Vyriausybės nutarime reglamentuojamas darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašas, tokio darbo ir poilsio ypatumai ir pan., tačiau šio nutarimo nuostatos automatiškai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovas, vykdamas į minėtą komandiruotes nepertraukiamai vykdė darbines funkcijas nuo išvykimo iki grįžimo, ko nepatvirtina jokie objektyvūs bylos įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas laikė nustatytu, jog ieškovas komandiruotėje Lenkijos Respublikoje per 1 dieną (2011-04-22) turėjo nuvažiuoti 750 km ir šio atstumo ieškovas negalėjo įveikti per 4 darbo valandas. Teismas laikė, jog šį maršrutą atsakovas nuvažiavo per 9 valandas, su kuo sutiko ir apeliantas (apeliacinio skundo 6 lapo 2 pastraipa). Taigi, tą dieną ieškovas dirbo 5 valandas viršvalandžių, už kurias jam nebuvo tinkamai atlyginta. Pagal LR DK 193 str. už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio. Remiantis išdėstytu papildomai ieškovui priteistina 49,20 Lt (6,56 Lt x 5 val. x 1,5 karto) už viršvalandžius dirbtus 2011-04-22 komandiruotės metu.

Apeliaciniame skunde ieškovas nesutinka su teismo sprendimu priteisti bendrą 5,88 Lt delspinigių dydį. Pažymėtina, kad patikslintu ieškiniu ieškovas prašė priteisti delspinigius po 2,04 Lt už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinę dieną nuo 2011-05-03 iki pilno atsiskaitymo dienos, šį savo reikalavimą grįsdamas LR DK 207 str. 1 d. Šiame straipsnyje numatyta, kad, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pagal LR DK 207 str. bei Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nuostatas delspinigiai yra skaičiuojami tik už laikotarpį iki darbo santykių nutraukimo, todėl ieškovo reikalavimo, remiantis minima įstatymo nuostata, priteisti delspinigius už laikotarpį po darbo sutarties nutraukimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino, o, remdamasis LR CPK 414 str. suteiktomis teisėmis nagrinėjant šios kategorijos bylas, pagrįstai priteisė 5,88 Lt dydžio delspinigius už laikotarpį iki darbo sutarties nutraukimo.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tik iš dalies patenkinti ieškovo reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti darbo dieną nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (LR DK 141 str. 1 d.). Skundžiamu sprendimu teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, priteistiną kompensaciją sumažino bei priteisė 1 179,92 Lt. Apelianto įsitikinimu, toks teismo sprendimas teisiškai nepagrįstas, nes šios kompensacijos dydžio mažinimas galimas tik atsižvelgus į netinkamą ieškovo elgesį ar sunkias įmonės finansines priežastis, kas šioje byloje nebuvo nustatyta.

Pagal LR DK 141 straipsnio nuostatas darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (LR DK 141 str. 3 d.). Jei nustatoma, kad darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė savo pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, taip pat tai, kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, darbdaviui kyla DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės – darbdavys už visą uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką privalo jam sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį. Byloje nustatyta, kad atsakovas, atleisdamas D. P. iš užimamų pareigų su juo pilnai neatsiskaitė, nesumokėjo jam dalies darbo užmokesčio ir dienpinigių. Įstatymas nenumato galimybės darbdavį, jam pažeidus pareigą atleidimo dieną pilnai atsiskaityti su darbuotoju, atleisti nuo LR DK 141 str.3 d. numatytų pasekmių, išskyrus, jei pareigą pilnai atsiskaityti darbdavys neįvykdė dėl darbuotojo kaltės, kas šiuo atveju nebuvo nustatyta. Tačiau pažymėtina, kad LR DK 141 str. 3 d. numatytų pasekmių už darbo pareigų pažeidimą nustatymas atlieka dvejopą funkciją. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, šioje normoje kartu nustatyta sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo laiką išieškojimas laikytinas adekvačia sankcija. Tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis darbo užmokesčio, tai vidutinio darbo užmokesčio išieškojimas už visą uždelsimo laiką gali reikšti neproporcingos, neadekvačios sankcijos, prieštaraujančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taikymą. Neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų darbuotojų interesams, kaip antai: kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į byloje nustatytas svarbias šiam klausimus teisingai išspręsti faktines aplinkybes, jog ieškovas pas atsakovą dirbo nepilną mėnesį, atleidžiant D. P. iš užimamų pareigų atsakovas ieškovui sumokėjo tuo metu paskaičiuotą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tarp atsakovo ir ieškovo nebuvo ginčo dėl priskaičiuotų ir išmokamų sumų, atsakovas visas tuo metu priskaičiuotas sumas ieškovui pilnai sumokėjo, o ieškovas jokiuose dokumentuose ar kitaip iki pateikiant ieškinį teismui neinformavo atsakovo, kad, jo manymu, pastarasis nėra pilnai atsiskaitęs, reikalavimus dėl sumų priteisimo pareiškė praėjus keturiems mėnesiams po darbo santykių nutraukimo. Ieškovui buvo neišmokėtas ne visas darbo užmokestis, bet tik dalis darbo užmokesčio bei kitų priskaičiuotų sumų, ieškovas neužilgo po atleidimo įsidarbino kitoje įmonėje ir gavo pajamas, šios apeliacinio teismo nutarties priėmimo metu iš atsakovo priteistina suma sudarytų apie 10 701,15 Lt (neatskaičius mokesčiu), kas, daug kartų viršytų ieškovo darbo laikotarpiu pas atsakovą uždirbtą sumą, būtų neadekvati, neprotinga, galinti sukelti sunkias juridiniam asmeniui pasekmes sankcija, nevykdytų kompensacijos funkcijos, o iš esmės sudarytų sąlygas ieškovui nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Šios kompensacijos nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp ieškovui priklausančių darbo pajamų už jo išdirbtą laikotarpį ir daugelį kartų jo darbo pajamas viršijančios kompensacijos. Tokia situacija inter alia būtų nesuderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu, neatskiriamu nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistinos kompensacijos dydį sumažinti iki 1 179,92 Lt.. Tokį teismo sprendimą keisti dėl apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių nėra pagrindo, kadangi pirmosios instancijos teismas, priimdamas šį sprendimą, įvertino ir atsižvelgė į visas svarbias aplinkybes bei tinkamai taikė LR DK 141 str. 3 d. nuostatas.

Remiantis aukščiau išdėstytu, skundžiamas teismo sprendimas dalyje dėl ieškovo reikalautų priteisti sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, keistinas, papildomai ieškovui priteisiant 104,96 Lt už darbą poilsio dienomis bei 49,20 Lt už viršvalandžius dirbtus 2011-04-22 komandiruotės metu, viso 154,16 Lt. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo pagrįsto sprendimo, atmetant ieškovo nepagrįstai reikalautas priteisti kitas sumas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl neturtinės žalos

Pagal LR DK 250 str. darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą; jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (LR DK 250 str.), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-02-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009, 2009-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.). Pareiga įrodyti būtinąsias darbdavio atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo forma sąlygas tenka darbuotojui (CPK 178 str.).

Patikslintame ieškinyje ieškovas teigė, jog dėl neteisėto atleidimo jam buvo padaryta didžiulė neturtinė žala; atsakovui nurodžius tikrovės neatitinkantį atleidimo pagrindą buvo sugadinta ieškovo reputacija, jis jaučiasi psichologiškai sukrėstas, apgautas, išnaudotas; dėl neteisingai nurodyto atleidimo pagrindo jis negali rasti normalaus, jo kvalifikaciją atitinkančio darbo ir pan. Analogiškos nuostatos iš esmės nurodytos ir apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad pagal bylos įrodymus negalima daryti išvados apie tai, jog ieškovas patyrė neturtinę žalą, įvertintiną pinigais, pagal CK 6.250 str. 1 d. įvardytus kriterijus (fizinį ar dvasinį skausmą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ir pan.), nes jo apelianto patirtų neigiamų fizinio ar dvasinio pobūdžio išgyvenimų nepagrindžia byloje surinkti įrodymai, o tokie aiškinimai paremti išimtinai tik ieškovo subjektyviais išvedžiojimais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti neturtinę žalą, kaip neįrodytą. Kaip minėta, byloje nenustatyta, kad darbo sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Taip pat nenustatyta, kad atsakovas, veikdamas tyčia, siekdamas pažeminti ieškovą ar kitaip sumenkinti jo reputaciją, VSDFV pateikė netikslią (klaidingą) informaciją apie darbo sutarties nutraukimo datą ir pagrindą. Kaip nustatyta bylos duomenimis, tai įvyko per klaidą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą patikslinti pateiktus VSDFV duomenis apie ieškovo atleidimo datą ir pagrindą, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pripažintina pakankamu ieškovo teisių apgynimu. Nors ieškovas teigė, kad jis ketino įsidarbinti kitose įmonėse, tačiau jo kandidatūra būdavo atmetama dėl neteisingai atsakovo nurodytos informacijos VSDFV, tačiau tą patvirtinančių objektyvių įrodymų teismui nepateikė, t.y. nepateikė jokių įrodymų, jog jis iš tiesų kreipėsi į potencialius darbdavius dėl įsidarbinimo, dalyvavo konkursuose bei kad tretieji asmenys (potencialūs darbdaviai) domėjosi informacija, esančia VSDFV duomenų bazėje, todėl tokie apelianto aiškinimai laikytini nepagrįstais. Tokios išvados nepaneigia ir papildomai ieškovo apeliaciniam teismui pateikti dokumentai. Sutiktina su apelianto teiginiais, jog nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi duomenys apie jo ankstesnes darbovietes, tačiau, nesant objektyvių įrodymų dėl jam padarytos neturtinės žalos, nėra pagrindo teismo sprendimą šioje dalyje laikyti neteisėtu ar nepagrįstu. Priešingi apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovo nurodytos patirtos bylinėjimosi išlaidos už suteiktas teisines paslaugas yra nepagrįstos, neproporcingos, viršijančios LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus maksimalius įkainius. Su šia apelianto pozicija teisėjų kolegija iš dalies sutinka. Iš bylos duomenų seka, kad atsakovo interesus atstovavo advokato padėjėja, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme buvo teikiamas atsiliepimas į ieškinį, patikslintas atsiliepimas į ieškinį, įrodymai, byloje buvo paskirtas 1 parengiamasis posėdis (2011-11-29, trukmė – 50 min), o byla išnagrinėta per 4 teismo posėdžius, vykusius 2011-12-29 (trukmė 2 val. 30 min), 2012-01-10 (trukmė 55 min.), 2012-01-12 (trukmė 1 val. 30 min.), 2012-02-23 (trukmė 2 val. 20 min.). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, minėto Teisingumo ministro įsakymo nuostatas bei teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, konstatuotina, kad atsakovo bylinėjimosi išlaidos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėtų sudaryti ne daugiau nei 4 700 Lt.

Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo būtinos net ir pareiškus bet kurį iš ieškinio reikalavimų. LR CPK 93 str. 2 d. numatyta, jog jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju didžiąja dalimi ieškovo reikalavimai yra atmesti, todėl nėra pagrindo ieškovui priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas ar nukrypti nuo CPK numatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Taip pat nesutiktina su apelianto teiginiais, kad jis papildomas bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl atsakovo veiksmų vilkinant procesą. Atsakovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis byloje nenustatyta. Kaip seka iš 2012-01-10 teismo posėdžio protokolo, atsakovo atstovė pareiškė prašymą leisti pateikti papildomus įrodymus, kam neprieštaravo ieškovo atstovė, o teismas tokį prašymą patenkino. Be to, iš posėdžio protokolo seka, kad, tenkinant ieškovo atstovės prašymą, buvo atšauktas būtinas ieškovo dalyvavimas teismo posėdyje. Bylos duomenys taip pat patvirtina, jog papildomi įrodymai teismui buvo pateikti 2012-02-09, t.y. beveik dvi savaites prieš paskirtą teismo posėdį, todėl ieškovo atstovė turėjo pakankamai laiko susipažinti su dokumentais, suderinti poziciją dėl pateiktų dokumentų su ieškovui ir pasiruošti tinkamai atstovauti ieškovo interesus paskirtame posėdyje. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, jog jis papildomas bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl netinkamų atsakovo veiksmų.

Remiantis LR CPK 93 str. 5 d. nuostatomis, iš dalies pakeistus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomai priteisus dalį reikalautų sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos.

Ieškovas D. P. patikslintu ieškiniu prašė: 1. tarp ieškovo ir atsakovo 2011-04-11 sudarytos darbo sutarties Nr. DS-41 nutraukimą 2011-05-03 pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 107 straipsnio l dalį pripažinti neteisėtu ir nustatyti, kad darbo sutartis buvo nutraukta 2011-05-09 pagal DK 107 straipsnio 2 dalį; 2. priteisti ieškovui iš atsakovo darbo užmokestį už dirbtus viršvalandžius ir darbą poilsio dienomis - 2 007,36 Lt; 3. priteisti ieškovui iš atsakovo neišmokėtus dienpinigius 1 290 Lt; 4. priteisti ieškovui iš atsakovo delspinigius po 2,04 Lt už kiekvieną uždelstą atsiskaityti kalendorinę dieną nuo 2011-05-03 iki pilno atsiskaitymo dienos; 5. priteisti ieškovui iš atsakovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką - 2 839,85 Lt; 6. priteisti ieškovui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį po 134,59 Lt už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti darbo dieną nuo atleidimo iš darbo 2011-05-03 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 7. priteisti ieškovui iš atsakovo 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Nors pirmosios instancijos teismas laikė, kad ieškovas pareiškė 7 atskirus materialinius teisinius reikalavimus, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu reikalavimas priteisti delspinigius yra išvestinis iš ieškovo reikalavimų priteisti dienpinigius bei darbo užmokestį už dirbtus viršvalandžius ir darbo laiką poilsio dienomis, o reikalavimas priteisti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką yra išvestinis iš ieškovo reikalavimo pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas šioje byloje yra pareiškęs 5 atskirus materialinius teisinius reikalavimus, kurių kiekvienas sudaro 20 procentų visų reikalavimų. Neturtinis reikalavimas buvo atmestas, tačiau reikalavimas priteisti neišmokėtus dienpinigius (1 290 Lt) buvo patenkintas visiškai, likę pareikšti turtiniai reikalavimai 28 988,61 Lt sumai (30 278,61 Lt – 1 290 Lt) sudaro 60 procentų visų pareikštų byloje reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat buvo priteista 111,84 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 1 179,92 Lt vidutinio darbo užmokesčio kompensacija, 5,88 Lt delspinigiai (viso – 1 297,64 Lt), o šia apeliacinio teismo nutartimi papildomai ieškovui priteista 104,96 Lt už darbą poilsio dienomis bei 49,20 Lt už viršvalandžius dirbtus 2011-04-22 komandiruotės metu (viso 154,16 Lt), viso teismų priteista 1 451,80 Lt (neskaitant sprendimo priteisti neišmokėtus dienpinigius, nes šis reikalavimas buvo patenkintas visiškai), kas sudaro 5 procentus visų reikalavimų. Taigi, iš išdėstyto seka, kad byloje patenkinta reikalavimų dalis yra 25 procentai, o nepatenkinta reikalavimų dalis – 75 procentai. Iš bylos duomenų seka, kad ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 9 690,26 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių ne tik su atstovavimu bei teisinių paslaugų teikimu, bet ir su dokumentų vertimu, atvykimu į teismo posėdį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymu ir pan.), o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme – 1 000 Lt. Kadangi ieškinys buvo patenkintas iš dalies, patenkinant 25 procentus pareikštų reikalavimų, bei apeliacinis skundas patenkintas iš dalies (papildomai priteisiant su darbo santykiais susijusias išmokas), ieškovui priteistinos 2 672,57 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos (10 690,26 Lt x 25 proc.). Kaip minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas maksimaliai galėjo patirti 4 700 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas. Pateikti teismui dokumentai taip pat patvirtina, kad atsakovas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 288,65 Lt bylinėjimosi išlaidų. Remiantis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgiant į tai, kad netenkintų reikalavimų dalis yra 75 proc., atsakovui viso priteisiamos 4 491,49 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos (5 988,65 lt x 75 proc.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., 329-330 str., teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo A. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą pakeisti: iš atsakovo UAB „Kostrzewa Baltic“ (į.k. 301891670) papildomai priteisti ieškovui D. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 104,96 Lt už darbą poilsio dienomis bei 49,20 Lt už viršvalandžius dirbtus 2011-04-22 komandiruotės metu, viso 154,16 Lt.

Priteisti iš ieškovo D. P. atsakovo UAB „Kostrzewa Baltic“ naudai 4 491,49 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo UAB „Kostrzewa Baltic“ ieškovo D. P. naudai 2 672,57 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Dainius RinkevičiusTeisėjai Romualda JanovičienėDalia Kačinskienė