Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-244/2012

Teisėjas Mindaugas Striaukas Teisminio proceso Nr. 7-10-1-02808-2002-5

2012 m. kovo 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 260 str. 1 d. (dėl 0,131 g narkotinės medžiagos – heroino platinimo) ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams penkiems mėnesiams, pagal BK 260 str. 1 d. (dėl 0,425 g narkotinės medžiagos – heroino platinimo) ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste - BPK) 105 str. 1 p., iš T. D. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos naudai pritiesta 17 972,15 Lt (septyniolika tūkstančių devyni šimtai septyniasdešimt du litai penkiolika centų) proceso išlaidų dėl ekstradicijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. D. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2002 metais, nenustatytu laiku, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš kito asmens įgijo ne mažiau kaip 0,131 g narkotinės medžiagos - heroino, kurią 2002 m. lapkričio 3 d., apie 20.00 val., atsinešė prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, kur minėtą narkotinę medžiagą neteisėtai perdavė A. V., o 2002 m. lapkričio 4 d., apie 10.00 val., kratos metu pas A. V. bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, policijos pareigūnai rado ir paėmė likusią dalį – 0,131 g narkotinės medžiagos - heroino.

Taip pat nuteistas už tai, kad jis 2002 metais, nenustatytu laiku, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš kito asmens įgijo 0,425 g narkotinės medžiagos - heroino, kurią 2002 m. lapkričio 4 d., apie 17.00 val.. atsinešė prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, kur minėtą narkotinę medžiagą pasikėsino parduoti A. V., tačiau nepardavė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi pamatęs policijos pareigūnus, bėgdamas prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, išmetė 0,425 g narkotinės medžiagos - heroino.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nepavyko surinkti pakankamai duomenų, patvirtinančių jo kaltę dėl pirmojo epizodo, t. y. dėl 0,131 g. narkotinės medžiagos heroino pardavimo A. V., dėl to bausmė jam paskirta netinkamai.

Nuosprendžiu teismas nustatė, kad A. V., pakartotinai, būdamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 232¹ str. 4 d., 2002 m. lapkričio 3 d., apie 20.00 val., prie namo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš nenustatyto asmens nusipirkdamas už 300,00 Lt įgijo, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, ne mažiau 2,5 g narkotinės medžiagos - heroino, laikydamas su savimi, atsinešė į savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur nenustatytą dalį heroino suvartojo pats, o 2002 m. lapkričio 4 d., apie 10.00 val. ir 11.30 val.. ne mažiau 0,06 g narkotinės medžiagos perdavė A. B. ir A. K., 12.30 val., 0,1 g heroino pardavė A. S., o likusią dalį heroino - 0,131 toliau laikė savo bute, kur 2002 m. lapkričio 4 d., laikotarpiu nuo 13.00 val. iki 13.30 val., kratos metu šis kiekis narkotinės medžiagos - heroino buvo surastas ir paimtas. Tuo metu teisme A. V. parodė, kad narkotikus pirkdavo iš vaikino vardu Artūras, o 2002 m. lapkričio 3 d., apie 20.00 val., jis iš „Ženios“, bet ar tai buvo T. D. - pasakyti negali, prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, už 300,00 Lt nusipirko apie 2,5 g heroino, kurių dalį suvartojo. 2002 m. lapkričio 4 d., apie 13.00 val., bute atlikę kratą policijos pareigūnai surado bei paėmė 0,131 g heroino.

Pasikeitus baudžiamajam įstatymui, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 362¹ str. ir Lietuvos Respublikos 2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX-1162 10 str. 2 d., 8 d., A. V. veika buvo perkvalifikuota iš senojo Lietuvos Respublikos BK 232¹ str. 5 d. į naujojo BK 260 str. 1 d. ir jam paskirta devyniasdešimties parų arešto bausmė, vadovaujantis naujojo BK 66 ir 65 str., į bausmės laiką įskaičius sulaikymo ir suėmimo laiką, jis buvo paleistas iš pataisos namų, atlikus nuosprendžiu paskirtąją bausmę, papildoma bausmė - turto konfiskavimas panaikinta.

Iš pažymos apie asmens duomenis matyti, kad A. V. mirė 2010 m. gruodžio 25 d.

Baudžiamojoje byloje, kurioje T. D. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, ikiteisminio tyrimo metu A. V. nebuvo apklaustas liudytoju, nebuvo aiškinamasi kokiomis aplinkybėmis jis 2002 m. lapkričio 3 d. nusipirko narkotikus. Kaip matyti iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, A. V. tiesiogiai nepatvirtino, kad nuteistasis T. D. būtent tą dieną jam pardavė narkotikus. Jokių kitų duomenų byloje nėra. Apklausti teisme liudytojai D. N., A. N. ir V. D. taip pat nepatvirtino fakto, kad būtent nuteistasis T. D. A. V. 2002 m. lapkričio 3 d. pardavė heroiną. A. V. parodė, kad narkotikus jam pardavinėjo vaikinai vardu - Artūras, „Ženia“ ir kt.

Taip pat, nuteistojo nuomone, liko nepaneigtas jo teiginys, kad jį su A. V. supažindino vaikinas vardu Olegas ir pasiūlė nuteistajam parduoti A. V. narkotikus ir, kad nuteistojo bandymas parduoti narkotikus A. V. 2002 m. lapkričio 4 d. buvo pirmas. Be to, skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog lengvinančių apelianto atsakomybę aplinkybių nenustatyta, nors jis pagal antrą epizodą savo kaltę pripažino nuo pat pirmos savo apklausos ikiteisminio tyrimo metu. Be to, teismas nevertino tos aplinkybės, kad būdamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, nuteistasis dirbo.

Skunde taip pat teigiama, kad teismas nuteistajam turėjo skirti švelnesnę bausmę, nes sutinkamai su 2003 m. balandžio 10 d. Baudžiamojo kodekso 260 ir kitų straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 39¹ ir 306¹ straipsniais įstatymu Nr. IX-1495 buvo pakeista BK 260 str. 1 d., numatant, kad už šioje straipsnio dalyje numatytą veiką baudžiama areštu arba laisvės atėmimu nuo penkerių iki aštuonerių metų. Tokiu būdu, šiuo atveju, nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, todėl teismas turėjo jam ir pagal pirmą epizodą, ir pagal antrą epizodą pritaikyti švelnesnę bausmę, o būtent areštą. Šis įstatymas buvo pritaikytas ir kitam kaltinamajam A. V., kuris padarė analogiškus nusikaltimus ir laikė ir platino žymiai didesnį kiekį heroino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad T. D. neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš nenustatyto asmens įgijo narkotinę medžiagą heroiną, kurią gabeno iki (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, kur šią narkotinę medžiagą – 0,131 g heroino 2002 m. lapkričio 3 d. neteisėtai perdavė A. V.. Nors T. D. kaltu dėl šio epizodo neprisipažino, tačiau pirmos instancijos teismo vertinimu, jo kaltė dėl minėto epizodo įrodyta kitais bylos duomenimis. Iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matosi, kad teismas dėl šio epizodo T. D. kaltu pripažino remdamasis atpažinimo protokolais (t. 1, b. l. 55- 56, t. 1, b. l. 82-83), kratos protokolu (t. 1, b. l. 9-11), specialisto išvadomis (t. 1, b. l. 13-14, t. 1, b. l. 46), daiktinių įrodymų apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 47) ir liudytojų A. V. (šiuo metu yra miręs), D. N., A. N. bei V. D. parodymais.

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. yra nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinta, kad apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažindamas T. D. kaltu pagal BK 260 str. 1 d. dėl narkotinės medžiagos platinimo A. V. 2002 m. lapkričio 3 d., pažeidė jau išdėstytų Lietuvos Respublikos BPK normų reikalavimus, nesivadovavo įtvirtinta teismine praktika vertinant įrodymus, todėl nuosprendis šioje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma teismo išvadų dėl T. D. dalyvavimo minėtos nusikalstamos veikos padaryme ir jo kaltės nepatvirtina. Nuteistasis T. D. kaltės dėl 0,131 g narkotinės medžiagos - heroino platinimo nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu. Pažymėtina, kad 2002-11-11 asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos metu, kur T. D. nuotrauka buvo pažymėta Nr. 5, liudytojas A. V. parodė, kad iš jam pateiktų atpažinimui asmenų, atpažįsta asmenį Nr. 5, kaip asmenį, iš kurio jis įsigydavo narkotinę medžiagą - heroiną, tačiau tiksliai tvirtinti, kad tai yra būtent „Ženia“, negali (t. 1, b. l. 36-37), 2002-11-12 asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos metu, kur T. D. nuotrauka buvo pažymėta Nr. 6, liudytojas A. V. parodė, kad iš jam pateiktų atpažinimui asmenų, jis atpažįsta asmenį Nr. 6, iš kurio pirkdavo heroiną, tačiau tvirtinti, kad tai yra būtent tas asmuo - negali (t. 1, b. l. 82-83).

Lietuvos Respublikos BPK 191 str. 2 d. numato, kad atpažįstantysis asmuo pirmiau turi būti apklausiamas apie aplinkybes, kuriomis jis matė atpažintiną asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį. Šio kodekso 192 str. 1 ir 5 dalyse, 195 str. 2 d. numatyta, kad atpažinimui pateikiami asmenys, pagal išorę kuo panašesni į atpažintiną, atpažinimas gali būti daromas pagal asmens nuotrauką ir jeigu atpažįstantysis asmuo nurodo vieną iš parodytų asmenų, jam pasiūloma paaiškinti, pagal kokias žymes ar ypatybes jis tą asmenį pažino.

Iš bylos medžiagos – A. V. apklausų protokolų (t. 1, b. l. 29-30, 33-34) matyti, kad jis buvo apklaustas tik atlikus asmens atpažinimą. Prieš atliekant atpažinimą nebuvo aiškintasi pagal kokius bruožus jis galėtų atpažinti jam žinomą asmenį. Iš 2002-11-04 liudytojo apklausos protokolo matyti, kad liudytojas taip pat nebuvo apklaustas apie jo įvardinto asmens vardu „Ženia“ žymes ar ypatybes, pagal kurias jis galėtų atpažinti asmenį (t. 1, b. l. 80-81). Iš atpažinimų metu liudytojui pateiktų nuotraukų matyti, kad T. D. pateikta nuotrauka skiriasi nuo kitų penkių pateiktų nuotraukų, kadangi asmuo nufotografuotas daugiau iš veido profilio, kai tuo tarpu kiti asmenys nufotografuoti iš priekio.

Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad liudytojui A. V. atpažinti iš nuotraukų procesinis veiksmas atliktas nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 191 str., 192 str. reikalavimų, todėl šio veiksmo metu gauti duomenys negali būti pripažinti įrodymais BPK 20 str. prasme.

Apklaustas kaltinamuoju, A. V. papildomos apklausos metu nurodė, kad 2002 m. lapkričio 4 d. kratos metu rastą narkotinę medžiagą jis pirko iš asmens vardu „Ženia” 2002 m. lapkričio 3 d., apie 20.00 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, tačiau patvirtinti, kad tai T. D. jis negali (t. 1, b. l. 29-31). Kadangi liudytojas A. V. yra miręs, minėto prieštaravimo pašalinti nėra galimybės. Pažymėtina, kad kitų liudytojų parodymų, galinčių patvirtinti, kad T. D. 2002 m. lapkričio 3 d. perdavė A. V. 0,131 g narkotinės medžiagos - heroino, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra. Liudytojų D. N., A. N. ir V. D. parodymai yra susiję su kita nusikalstama veika (dėl 0,425 g narkotinės medžiagos – heroino platinimo), dėl kurios padarymo nuteistasis prisipažino visiškai. Kitų nuteistojo kaltę patvirtinančių įrodymų šioje kaltinimo dalyje, išskyrus vienintelio liudytojo A. V. duotus parodymus, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu surinkta nebuvo. 2002 m. lapkričio 4 d. ekspertizės akte Nr. 7339 yra nurodyta, kad 2002 m. lapkričio 4 d. sankcionuotos kratos metu A. V. bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, tamsių miltelių iš plastikinio maišelio sudėtyje yra narkotinė medžiaga - heroinas, kurio bendra masė milteliuose yra 0,131 g. Tiek minėtoje išvadoje, tiek kituose rašytiniuose dokumentuose, kuriais pirmosios instancijos teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį T. D. atžvilgiu dėl 0,131 g narkotinės medžiagos - heroino perdavimo A. V., nėra užfiksuota jokių duomenų, galinčių patvirtinti pirmos instancijos teismo išvadą, kad minėtą kiekį narkotinės medžiagos A. V. perdavė būtent T. D.. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs kaltu T. D. dėl 0,0131 g narkotinės medžiagos - heroino perdavimo A. V., pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. įtvirtintą reikalavimą teismui įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šis pažeidimas sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto sprendimo T. D. atžvilgiu priėmimą, todėl dėl minėto nusikalstamos veikos jis turi būti išteisintas.

Apeliacinį skundą nagrinėjančios kolegijos nuomone, nuteistojo kaltė dėl to, kad jis 2002 m. lapkričio 4 d., apie 17.00 val., 0,425 g narkotinės medžiagos - heroino, atsinešė prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, kur minėtą narkotinę medžiagą norėjo parduoti A. V., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi pamatęs policijos pareigūnus, bėgdamas prie (duomenys neskelbtini) namo, Vilniuje, 0,425 g narkotinės medžiagos - heroino išmetė, yra visiškai įrodyta byloje surinktais įrodymais, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kaltės dėl šio nusikaltimo padarymo neginčija ir pats nuteistasis.

Nuteistasis T. D. šiame epizode nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. taip pat ir dėl to, kad jis 2002 metais, nenustatytu laiku, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš kito asmens įgijo 0,425 g narkotinės medžiagos – heroino.

BPK 305 str. 1 d. 1 p. numato, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės: jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais remiantis teismas atmetė kitus įrodymus. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme nebuvo nustatyta kada, iš kokio asmens T. D. įgijo minėtą narkotinę medžiagą. Jam inkriminuojamos narkotinės medžiagos kiekių įgijimo faktas nenustatytas jokiais byloje surinktais duomenimis, kaltinimas šioje dalyje neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Todėl šis T. D. inkriminuotas BK 260 str. 1 d. objektyvusis požymis iš kaltinimo šalintinas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis T. D. taip pat nurodo, kad už minėtą nusikalstamą veiką jam turėjo būti paskirta švelnesnė bausmė.

Byloje nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta 2002 m. lapkričio 4 d. Šios veikos padarymo metu galiojo 1961 m. BK, kuriame tokia nusikalstama veika buvo kvalifikuojama pagal BK 232¹ str. 3 d., kurios sankcijoje buvo numatyta bausmė laisvės atėmimas nuo penkerių iki dešimties metų. Šiuo metu ta pati nusikalstama veika pagal galiojantį naująjį baudžiamąjį kodeksą yra kvalifikuojama pagal BK 260 str. 1 d. Kaltinimas minėtą veiką ir kvalifikavo būtent pagal BK 260 str. 1 d., tačiau nors šiame BK yra keletas 260 str. redakcijų, tačiau pagal kurių metų redakciją T. D. buvo pareikštas kaltinimas dėl minėtos nusikalstamos veikos, nėra nurodyta. To nebuvo padaryta ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei priimant skundžiamą nuosprendį. Įsigaliojus naujajam baudžiamajam kodeksui, BK 260 str. 1 d. vėlesnėse redakcijose bausmė už šią nusikalstamą veiką buvo sugriežtinta, todėl teismas, pagal susiformavusią praktiką privalo taikyti kaltininkui jam palankiausią įstatymo redakciją. Pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. visas įstatymų redakcijas, matyti, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. liepos šios straipsnio dalies sankcija numatė, jog už šią veiką asmuo baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu nuo penkerių iki aštuonerių metų. Tokiu būdu, T. D. veika turi būti kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo. Nr. IX-1495 redakcija), nes būtent šioje Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. redakcijoje yra numatyta kaltininkui palankiausia įstatymo redakcija, t. y. šioje įstatymo redakcijoje yra numatyta alternatyvios bausmės – arešto paskyrimo nuteistajam galimybė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistajam palankiausia yra laikytina šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. redakcija, numatanti tik laisvės atėmimo nuo dvejų iki aštuonerių metų už padarytą nusikaltimą skyrimą kaltininkui, laikytina nepagrįsta.

Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir skiria bausmę didesnę arba mažesnę nei bausmės vidurkis. Pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo. Nr. IX-1495 red) T. D. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, be to, jis slapstėsi ir vengė baudžiamosios atsakomybės. Tačiau nuteistasis po jo sulaikymo iš karto prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. (dėl 0,425 g narkotinės medžiagos – heroino platinimo), iki sulaikymo Jungtinėse Amerikos Valstijose dirbo, buvusių darboviečių charakterizuojamas teigiamai, iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo teistas. Nusikalstama veika padaryta prieš devynerius metus, akivaizdu, kad padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis yra sumažėjęs. Visos šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra neabejotinai reikšmingos, sprendžiant jam skirtinos bausmės klausimą. Tokiu būdu, Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai gali būti tinkamai įgyvendinti nuteistajam paskiriant arešto bausmę, nustatant maksimalų arešto bausmės terminą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 49 str. 3 d.

Bylos duomenimis nustatyta, kad T. D. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbuvo nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2012 m. kovo 29 d. (tris šimtus dvidešimt aštuonias dienas). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. 1 d., nuteistojo laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas įskaitytinas į jam paskirtąją bausmę, todėl pritaikius Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d. 1 p. „a“ p. p., T. D. laikytinas pilnai atlikusiu nuosprendžiu jiems paskirtą bausmę.

Kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 2 p., 329 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nuosprendį pakeisti. Panaikinti nuosprendį dalyje dėl T. D. (T. D.) nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. (dėl 0,131 g narkotinės medžiagos – heroino platinimo 2002 m. lapkričio 3 d.) ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Išteisinti T. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. (dėl 0,131 g narkotinės medžiagos – heroino platinimo 2002 m. lapkričio 3 d.), neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Nuosprendžio dalį, kuria T. D. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo. Nr. IX-1495 redakcija) (dėl 0,425 g narkotinės medžiagos – heroino platinimo 2002 m. lapkričio 4 d.) pakeisti ir už šią nusikalstamą veiką paskirti areštą devyniasdešimčiai parų.

Pašalinti iš nuosprendžio nustatomosios dalies aplinkybę, kad T. D. 2002 metais, nenustatytu laiku, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš kito asmens įgijo 0,425 g narkotinės medžiagos – heroino.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis 63 str. 1 d. ir 4 d. T. D. buvo subendrintos bausmės.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d. 1 p. „a“ p. p., 66 str., į paskirtą bausmę įskaityti laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2012 m. kovo 29 d. (tris šimtus dvidešimt aštuonias dienas), ir laikyti jį pilnai atlikusiu nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.