Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-813-327/2015

Teisėjas Sigita Meškauskienė Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00947-2014-0

2015 m. gruodžio 22 d.

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Rimo Švirino, sekre­to­riau­jant Indrei Vitkutei ir Audronei Stan­ke­vičiūtei, dalyvaujant prokurorei Linai Laurusevičienei, nukentėjusiajam J. A., jo ats­to­vei advokatei Odetai Ragauskienei, nuteistajam V. A., jo gy­nėjui ad­vo­ka­tui Sau­liui Majauskui, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nu­teis­tojo V. A. ape­liacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuos­prendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lie­tu­vos Res­publikos bau­džia­mo­jo ko­dek­so (toliau – BK) 138 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu vienuolikai mėnesių.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., 71 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, šiuo laikotarpiu įpareigojant V. A.:

neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

sumokėti penkių MGL dydžių įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką sumokant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieš­kinys tenkintas pilnai ir jo naudai iš V. A. priteista 171,19 eurų.

Nukentėjusiojo J. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš V. A. priteista 300 eurų neturtinės žalos bei 350 eurų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, išklausiusi proceso dalyvių ir atlikusi dalinį įrodymų tyrimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo savo šeimos narį, o būtent: 2014 m. liepos 5 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini), namo kieme, tyčia vieną kartą spyrė savo tėvui J. A. į dešinį šoną, o pastarajam dėl to par­griu­vus ant žemės, tyčia vieną kartą spyrė į galvą, 5-6 kartus į šonus bei kelis kartus į kitas kūno vietas, tuo ne mažiau 11 trauminių poveikių pasėkoje padarydamas nukentėjusiajam J. A. po­odi­nes kraujosruvas krūtinės ląstos dešinėje, pilvo dešinėje, nugaros kairėje, kairio sėdmens sri­ty­je, kryž­mens kairėje, dešiniame dilbyje, dešinėje alkūnėje, odos nubrozdinimus kryžmens kai­rė­je, kai­ria­me dilbyje, kairėje plaštakoje, X šonkaulio lūžį dešinėje, lengvą galvos smegenų su­krė­ti­mą, vir­šu­galvio sumušimą, tai yra padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl X šonkaulio lūžio de­šinėje pusėje, J. A. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 parų laikotarpiui.

Skunde taip pat teigiama, jog įrašai medicininiuose dokumentuose, kurie yra surašyti tik kitą dieną po įvykio, negali būti vertinami kaip neginčijamas apelianto kaltės įrodymas, kadangi akivaizdu, kad jeigu nukentėjusysis dėl nežinia kokiomis aplinkybėmis patirto sužalojimo kitą rytą apkaltino apeliantą, tai V. A. teigimu, logiška, kad ir medikams nukentėjusysis nurodė, jog sužalojo jį būtent V. A..

Apeliantas taip pat pažymi, jog įvykio vietos apžiūros protokole nėra užfiksuota jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų kad toje vietoje, kurią nurodo nukentėjusysis, būtų įvykusios kokios nors muštynės. Pati tariamo įvykio vieta protokole niekaip neidentifikuota. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas nenurodė, kokias aplinkybes detalizuodamas V. A. painiojosi.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Nukentėjusysis ir jo atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. A. ape­liacinis skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­ty­mą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teis­tas. Lietuvos Respublikos bau­džiamojo pro­ceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nu­sta­tyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, va­dovaudamiesi įstatymu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis ir savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuos­pren­dy­je, pagrindė išsamia įro­dy­mų vi­su­mos analize bei išdėstė motyvus, kuriais rem­damasis at­me­tė kitus įrodymus. Apylinkės teismas teisingai kvalifikavo nusikalstamą vei­ką ir skirdamas V. A. bausmę laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė įstatymo reikalavimų, savo sprendimą tinkamai motyvavo.

Skundžiamu nuos­pren­džiu pripažindamas V. A. kaltu teismas rėmėsi įstatymo nu­s­ta­tyta tvarka teis­minio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duo­menimis. Teismas nuos­prendyje nuo­sek­liai išdėstė, išanalizavo ir įver­tino įro­dymus bei padarė išvadas, atitinkančias faktines aplin­ky­bes. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­rogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą surašiusiam as­me­niui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos fak­ti­nių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pa­žeidimu.

Pagal BK 138 str. 2 d. 3 p. atsako tas, kas sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. nurodytų padarinių. Šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde nuteistasis daug dėmesio skiria neatitikimams tarp nukentėjusiojo parodymų. Kolegija sprendžia, kad skunde minimi nesutapimai nėra esminiai. Kaip teisingai pa­žy­mėjo pirmosios instancijos teismas, J. A. iš esmės tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teis­me nurodė tas pačias įvykio aplinkybes. Tapačias aplinkybes jis nurodė ir akistatos su kaltinamuoju metu, ir savo parodymų nepakeitė. Kolegija atkreipia dėmesį, jog nukentėjusysis patyrė intensyvų smurtą, todėl galėjo neįsiminti tikslaus smūgių skaičiaus ir eiliškumo. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog pirminės apklausos metu nukentėjusysis teigė, kad V. A. buvo labai smarkiai apsvaigęs nuo alkoholio, tuo tarpu apklausiamas teisiamajame posėdyje nurodė, kad nežino, ar V. A. buvo blaivus. Teisėjų kolegija pažymi, jog šie prieštaravimai tarp nu­ken­tėjusiojo parodymų taip pat nelaikytini esminiais. Aplinkybė, kad nusikalstamą veiką V. A. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, jam nėra inkriminuojama, todėl ši aplinkybė neturi esminės įtakos vertinant nukentėjusiojo parodymus. Skunde pažymėta, jog nuken­tė­jusysis teisme teigė, kad V. A. atbėgo iš priekio ir spyrė į dešinį šoną. Tačiau apeliantas pažymi, jog yra de­šiniarankis, taigi jo spiriamoji koja taip pat yra dešinė. Atmesdama šiuos skundo argu­men­tus ko­legija pažymi, jog nagrinėjant baudžiamąją bylą, nebuvo tiksliai nustatyta, kokia buvo nuken­tė­ju­sio­jo ir nuteistojo padėtis įvykio metu, kaip tiksliai buvo spiriama ir smūgiuojama, todėl vien ta ap­lin­kybė, kad nuteistasis teigia esąs dešiniakojis ir todėl negalėjo iš priekio spirti nukentėjusiajam į dešinį šoną, nepaneigia jo kaltės.

Nuteistasis taip pat nesutinka su liudytojo R. A. ir liudytojos S. J. pa­ro­dy­mų vertinimu, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teis­mas išsamiai motyvavo, kuriais liudytojų parodymais vadovaujamasi, o kurias liudytojų nuro­dy­tas aplinkybes teismas vertina kritiškai, apeliacinės instancijos teismas su apylinkės teismo moty­vais sutinka, todėl jų nekartoja. Apeliantas skunde taip pat daro išvadą, jog nuosprendyje nutylėtos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę sprendžiant kaltinime nurodyto inkriminuojamo nusikaltimo padarymo laiko pagrįstumą ir teismo išvada, jog nusikaltimas buvo padarytas gerokai iki 19 val., yra neobjektyvi ir nelogiška, tačiau šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, iš byloje pateikto įvykio vaizdo įrašo, matyti, jog įraše fiksuojamas laikas 2014-07-05, 18:04 val., įrašo trukmė 4 min. 26 sekundės. Taigi, įraše iš tiesų užfiksuota, jog nukentėjęs iki 2014-07-05 18 val. 08 min. 30 s. sužalotas dar nebuvo. Liu­dy­tojos S. J. teigimu, ji įvykio dieną atvažiavo apie 19 val. ir pasiėmė V. A.. Tei­gi­nys, jog nukentėjusiojo sužalojimai galėjo atsirasti po V. A. išvykimo, laikytina tik nu­teis­tojo prielaida, kuri nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.

Kolegijos nuomone nėra pagrindo abejoti ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Tei­sia­mo­jo posėdžio metu dalyvavusi ekspertė patvirtino savo išvadas ir išsamiai paaiškino dėl kokių prie­žasčių ekspertizėje buvo duota tikėtina išvada dėl nukentėjusiojo sužalojimų. Skunde taip pat teigiama, jog įrašai medicininiuose dokumentuose, kurie yra surašyti tik kitą dieną po įvykio, negali būti vertinami kaip neginčijamas apelianto kaltės įrodymas, tačiau atmesdama šiuos skundo argu­men­tus kaip nepagrįstus, kolegija pažymi, jog, apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertė parodė, jog nukentėjusiojo patirti sužalojimai nebūdingi griuvimui, nes vieno šonkaulio lū­žis, kuris yra lokalus, būdingas smūgiui. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaus­ta liu­dy­to­ja R. A. nors ir nurodė, kad įvykio dieną matė nukentėjusįjį girtą važinėjant trak­to­riu­mi, tačiau nepatvirtino aplinkybių, kad jis galėjo susižeisti krisdamas iš traktoriaus ir kito­kiu pa­na­šiu būdu. Liudytoja nuteistojo ir nukentėjusiojo konflikto nematė, todėl jos parodymai nei pa­tvir­ti­na, nei paneigia kitais nurodytais įrodymais nustatytas aplinkybes. Kitų objektyvių duo­me­nų, kad nu­ken­tėjusysis galėjo susižaloti pats – byloje nėra, todėl šis apelianto teiginys yra niekuo nepagrįsta prielaida.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teis­mi­nio tyrimo ir teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų pa­da­ry­ti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų su­var­žytos įstatymų garan­tuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Apy­lin­kės teismas ap­kal­tinamajame nuosprendyje išva­das dėl nuteistojo kal­tės, bausmės rūšies, jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir pakankamai moty­vavo, todėl nuos­pren­dis pa­lie­kamas ga­lioti nepa­keistas, o ape­lia­ci­nis skundas atmetamas.

Atsikirtime į apeliacinį skundą nukentėjusysis J. A. prašė priteisti nukentėjusiojo patirtas bylinėjimosi išlaidas už jo atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ir teismui pateikė 300 Eur pinigų priėmimo kvitus. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, pripažinęs kal­ti­namąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. At­si­žvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, teismas gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina ir tai, kad priteisiant nukentėjusiesiems išlaidas advokato darbui apmokėti apeliacinėje instancijoje, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis Nr. 2K-377/2009). Apeliacinį skundą pateikė nuteistasis, todėl nukentėjusiojo išlaidos advokatui buvo pagrįstos būtinumu tinkamai orga­ni­zuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, kurie buvo atmesti. At­si­žvelgiant į tai, kas paminėta ir tai, kad nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato paslaugoms ap­mo­kėti yra adekvačios proceso trukmei bei sudėtingumui, nukentėjusiojo patirtos atstovavimo išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir iš kaltinamosios priteistinos.

Kauno apygardos teisme 2015 m. spalio 14 d. buvo gauta Kauno vals­ty­bės garan­tuo­ja­mos teisinės pagalbos tarnybos pa­žy­ma Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 64), kurioje nu­ro­doma, kad ape­lia­cine tvarka na­grinėjamoje byloje antrinės tei­si­nės pa­galbos, tei­kiamos nuteistajam V. A., iš­laidas sudaro 23,16 eurų. BPK 322 str. 1 d. im­pe­ratyviai nuro­dy­ta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad ape­liaciniame procese, siekiant užti­k­rinti run­gi­mo­si principo įgy­ven­dinimą, dalyvauja tiek kalti­ni­mo, tiek gynybos pusės. Valstybė turi pareigą už­tikrinti galimybę teise į gynybą pa­si­nau­doti kiek­vie­nam baudžiamojon atsakomybėn trau­kia­mam as­me­niui, nepaisant jo turtinės padėties. Todėl an­tri­nės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš ape­lian­to gali būti laikomas ribojančiu jo ga­li­mybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Kons­ti­tu­ci­jos, tiek bau­džia­mojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pa­reikš­to kaltinimo. Todėl Kauno vals­ty­bės garan­tuo­jamos teisinės pagal­bos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisi­nės pagalbos išlaidas iš nuteistojo V. A. neten­kinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo V. A. nukentėjusiajam J. A. 300 Eur (tris šimtus eurų) advokato paslaugoms apmokėti.