Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą nuteistojo D. U. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo iš dalies pakeistas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. nuosprendis: pašalinta iš nuosprendžio D. U. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir D. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, o pritaikius BK 64 straipsnį ši bausmė subendrinta su bausme pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 8 d. baudžiamąjį įsakymą ir D. U. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir 1625 Lt bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. nuosprendžiu D. U., pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, buvo nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį iki 2007 m. liepos 1 d. neatlygintinai išdirbti 160 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, o pritaikius BK 64 straipsnį minėta bausmė buvo subendrinta su bausme pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 8 d. baudžiamąjį įsakymą ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams ir 1625 Lt bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. U. nuteistas už tai, kad 2006 m. balandžio 28 d., apie 10.30 val., įsibrovė į Panevėžyje esantį butą ir iš ten pasikėsino pagrobti nukentėjusiajai priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Apkaltinamasis nuosprendis D. U. priimtas pagrįstai, nes byloje esantys įrodymai patvirtina jo kaltę padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. To neginčija ir kasatorius. Jo motyvai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų apkaltinamojo nuosprendžio pakeitimų nėra pagrįsti.

Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos nuosprendį, pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. U. bausmę, neteisingai įvertino jo veikos motyvą, kitas svarbias aplinkybes, D. U. asmenybę. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad D. U. veika buvo suplanuota ir apgalvota, padaryta panaudojant specialius įrankius, o tai rodo didesnį kaltininko pavojingumą visuomenei, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegija, atsižvelgė ir į aplinkybes, charakterizuojančias D. U. asmenybę, tarp jų – ankstesnius teismų sprendimus dėl D. U. nusikalstamų veikų. Nutartyje pagrįstai nurodyta, kad D. U. BK 27 straipsnio 1 dalies prasme yra recidyvistas, nes tyčinę veiką šioje byloje padarė jau būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, be to, neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė, o pagal BK 57 straipsnio 1 dalį bausmė už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant, be kita ko, ir į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą. Todėl laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas D. U. laisvės atėmimo bausmę, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. D. U. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė kaip BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkis. Tokia bausmė atitinka BK 41 ir 54 straipsnių nuostatas. Skirdamas šią bausmę apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į nukentėjusiosios poziciją, turto vertę, taip pat – į kaltininko elgesį po nusikalstamos veikos padarymo bei kitas aplinkybes.

Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pašalino iš nuosprendžio jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir taip pažeidė jo teisę į gynybą, atmestini. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažinęs, kad padarė nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasmę aplinkybės – kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – lengvina kaltininko atsakomybę tik abi drauge. Iš byloje esančių įrodymų, kuriuos tinkamai įvertino apeliacinės instancijos teismas, matyti, kad D. U. ikiteisminio tyrimo pradžioje nepripažino esminių bylos aplinkybių, jog buvo įėjęs į nukentėjusiosios butą ir ten ieškojo turto, ir tai nurodė tik tada, kai buvo surinkti minėtas aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Vėliau D. U. vėlgi savo poziciją derino su surinktais įrodymais. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad toks D. U. elgesys neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką bei nuoširdaus gailėjimosi dėl šios veikos, ir nusprendė pašalinti iš nuosprendžio D. U. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Minėta apeliacinės instancijos teismo išvada yra pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl pripažinti ją neteisinga nėra pagrindo.

BK 64 straipsnyje nurodyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką, teismas paskyręs bausmę už naują nusikalstamą veiką, bausmes subendrina. Nustačius, kad D. U. šioje byloje padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, neatlikęs jam Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 8 d. baudžiamuoju įsakymu, kuris laikomas nuosprendžiu, paskirtos baudos, t. y. jos nesumokėjęs, jam ši bauda, remiantis BK 64 straipsniu, pagrįstai buvo subendrinta su bausme, paskirta skundžiamu nuosprendžiu. Taikant BK 64 straipsnį aptariamu atveju svarbu tai, kad minėta bauda nebuvo sumokėta iki D. U. naujos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Be to, BK 64 straipsnį taikė ne tik apeliacinės instancijos teismas, bet ir pirmosios instancijos teismas, kurio nuosprendį kasatorius prašo palikti galioti be pakeitimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. U. kasacinį skundą atmesti.