Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-341-64/2007 m.

Teisėjas Alfredas Vilbikas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.; 2.4.7.; 1.2.14.2.2.; 1.2.14.13.

2007 m. gruodžio 21 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal LR BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu dvejiems metams 6 mėnesiams;

pagal LR BK 187 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d., paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su nenustatytais asmenimis, 2006-01-31 apie 03.30 val. iš Radviliškio (duomenys neskelbtini) namo kiemo, Šiauliuose, pagrobė Lietuvos policijos Operatyvinės veiklos tarnybai priklausantį automobilį VW Transporter, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 28600 litų vertės, kuriuo naudojosi Lietuvos Kriminalinės policijos biuras ir kurį tarnybiniam naudojimui buvo paėmęs Šiaulių m. VPK KP NTT APGTS viršininkas T. V., tuo padarydamas Lietuvos policijos Operatyvinės veiklos tarnybai 28600 litų turtinę žalą.

Be to, jis 2006-01-31 apie 03.30 val. automobilio VW Transporter, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vagystės metu, siekdamas patekti į minėtą automobilį sugadino posūkio žibintą, automobilio vairuotojo durelių spynelę, užkurdamas automobilį sugadino degimo spynelės mechanizmą, degimo spynelės kontaktus, degimo spynelės korpusą, be to, sugadino vairo mechanizmą bei saugiklius, viso sugadino svetimo, Lietuvos policijos Operatyvinės veiklos tarnybai, priklausančio turto už 1986 litus 49 centus.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Ž. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-07-12 nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, nes nuosprendis nepagrįstas, byla išnagrinėta šališkai, pažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis bei baudžiamojo proceso įstatymai. Nurodo, kad duodamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme visą laiką neigė savo kaltę, nurodė, kad šio nusikaltimo padaryme nedalyvavo ir apie šio nusikaltimo padarymo aplinkybes jam nieko nėra žinoma. Jam pareikšti įtarimai, kaip nurodyta nuosprendyje, buvo tik operatyvinės informacijos pagrindu, kurios turinys bylos medžiagoje neatsispindi (nėra legalizuota), todėl ja remtis teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį negalėjo. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais (LR BPK 20 str. 4 d.). Teismas neteisėtai apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė vieninteliu įrodymu – 2007-02-02 specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad kvapų pėdsake, paimtame 2006-01-31 įvykio vietos apžiūros metu iš automobilio VW Transporter, v/n (duomenys neskelbtini) nuo vairuotojo sėdynės, rastas jo kvapas. 2006-01-31 įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad išimti du stiklainiai su kvapais, nenurodant kaip jie buvo paimti ir kokiu būdu įpakuoti, be parašų ir antspaudo. Toks kvapų išėmimas, pažeidžiant LR BPK 92 str. 2 d. ir 4 d. reikalavimus bei 2003-12-24 Policijos Generalinio komisaro įsakymo Nr. V-742 „Dėl žmogaus kvapo pėdsakų, lyginamųjų pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo metodikos patvirtinimo“ nuostatas daro įrodymą niekiniu. Kvapai išimti 2006-01-31, įtariamojo R. Ž. kvapai paimti 2006-03-09, tuo tarpu ekspertizei pateikti tik 2006-10-17 (praėjus daugiau kaip septyniems mėnesiams). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl automobilio VW Transporter, v/n (duomenys neskelbtini) vagystės, teismas, nesant jokių objektyvių įrodymų, rėmėsi tik tuo, kad nuo automobilio vairuotojo sėdynės buvo paimti odorologiniai pavyzdžiai (automobilio salono foninis kvapas nepaimtas). Iš 2006-10-17 specialisto išvados matyti ant vairuotojo sėdynės yra rastas jo kvapas. Kaip žinia, minėto tyrimo atlikimas tiesiogiai susijęs su šuns, kaip biologinio kvapo detektoriaus, panaudojimu. Apie minėto tyrimo atlikimą bei su juo susijusias problemas savo monografijoje „Kriminalistinė odorologija ir jos problemos“ habilituotas mokslų daktaras E.Palskys tvirtino, kad „šuo pagal kvapą atpažįsta žmones, suranda jų daiktus, bet kaip jis tatai padaro, koks jo atpažinimo mechanizmas – mokslininkai dar nežino. Šiandien negalima tiksliai pasakyti, kada šuns „parodymai“ teisingai, o kada jis klysta. Objektyvių būdų tai patikrinti dar neturime. O kol nėra objektyvių mokslinių kriterijų, kurie leistų teisingai ir tiksliai nustatyti, kada šuo suranda žmones ar išrenka daiktus teisingai, o kada klysta, tokie jo „parodymai“ vargu ar gali turėti įrodomąją reikšmę byloje. Todėl informaciją, gautą panaudojus šunis, galima naudoti tiktai organizaciniam ir operatyviniam darbui...“. Apeliantas mano, kad teismas, priimdamas nuosprendį vadovavosi prielaida, todėl nuosprendis pagrįstas vieninteliu šiuo įrodymu yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl dėl minėto nusikaltimo padarymo jis turi būti išteisintas. Be to, teismo proceso metu pagal jo prašymą buvo atliktas eksperimentas, kurio metu buvo atkurta įvykdytos vagystės situacija pagal filmuotoje medžiagoje matomą vaizdą visiškai akivaizdu, kad jis negalėjo būti vienas iš vagystę įvykdžiusių asmenų, nes jis yra žymiai aukštesnis už dalyvavusius vagystėje asmenis. Tai teismas taip pat nepagrįstai ignoravo. Teismas nuosprendyje polimizuoja su kaltinamojo ir jo gynėjo teiginiais, tuo perkeldamas nekaltumo įrodinėjimo pareigą jam, kas prieštarauja visiems baudžiamosios teisės principams. Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę, o ne prielaidomis. Įrodymai, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, ypač jei kaltė įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, turi sudaryti vieningą, vienus su kitu atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. Iš jų analizės neabejotinai, logiškai ir įtikinamai turi išplaukti kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Tuo tarpu nuosprendyje išvados pagrįstos tik prielaidomis ir išvedžiojimais, kad kaltinamojo ir jo gynėjo teiginiai nėra pagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti ir jo ginamąjį išteisinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas atmestinas. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Apeliantas nepateikė jokių motyvuotų argumentų, kurie leistų kolegijai suabejoti pirmosios instancijos teismo šališkumu ir konstatuoti LR BPK 58 str. numatytus teisėjų nušalinimo pagrindus. Tokie pagrindai byloje nėra nustatyti. Vien deklaratyvus apelianto teiginys apie teismo priėmusio apkaltinamąjį nuosprendį, šališkumą, negali būti pagrindas teigti, jog tokį nuosprendį surašęs teismas buvo šališkas. Visa bylos medžiaga patvirtina, kad teismas nuodugniai ištyrė byloje surinktus faktinius duomenis ir teisminio nagrinėjimo metu buvo išanalizuoti ne tik apeliantą kaltinantys nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, taip pat specialisto išvada dėl kvapų identifikavimo, bet ir teisinantys įrodymai. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų nepažeidė, nes nepažeidė nuostatos, jog įrodymus teisėjas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. LR BPK 242 str. 1 d. numato, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, išklausyti pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nepažeidė. Teismas bylą išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai ištyrė bei įvertino bylos įrodymus, t.y. apklausė kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, atliko eksperimentą ir perskaitė kitus dokumentus. Laikydamasis LR BPK 301 str. reikalavimų, teismas išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais. Išsamiai ir nešališkai ištyręs bei teisingai įvertinęs įrodymus, teismas pagrįstai pripažino R. Ž. kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d., ir 187 str. 1 d. ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Siekdamas išsiaiškinti, apelianto manymu, byloje esamus pažeidimus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, patikrino byloje surinktus duomenis ir konstatuoja, jog šie visi duomenys kartu sudaro vieningą, detalėse sutampančią įrodomąją medžiagą. Nors R. Ž. viso proceso metu kaltu neprisipažino, jo kaltę įrodo byloje surinktų bei ištirtų ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės instancijos teisme įrodymų visuma: tai nukentėjusiojo T. V., liudytojų T. K., A. B., E. M. parodymai, specialisto išvados duomenys. Nuteistojo R. Ž. parodymai, kad nusikaltimo metu jis buvo namuose, jo kvapas buvo pareigūnų sufabrikuotas, o kvapas iš automobilio buvo paimtas neteisėtai yra prieštaringi ir vertintini kritiškai, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

Apeliacinės instancijos teisme liudytoja A. B. parodė, jog kvapų pavyzdžius gavo kartu su byla, įvykio vietos apžiūros protokole buvo nurodyta, kokie pėdsakai buvo paimti. Kadangi buvo jos vadovo nurodymas, ji atliko tyrimą. Pėdsakus ir bylą saugojo savo seife – pėdsakus saugojo seifo apačioje, o bylą – viršuje. Kvapų pavyzdžiai buvo tinkamai užantspauduoti, nes priešingai Vilniaus laboratorijos darbuotojai kvapų nebūtų priėmę ir netyrę ir grąžinę atgal. Lyginamuosius pavyzdžius ji pati paėmė, tinkamai užantspaudavo ir pasirašė ir kartu su užduotimi bei kvapų pavyzdžiais išsiuntė į Odorologijos laboratoriją. Paimant lyginamuosius kvapų pavyzdžius, asmuo, kurio kvapas paimamas, pasirašo protokole. Kvapų pavyzdžiai iš karto nebuvo išsiųsti tyrimui, nes buvo ieškoma kitų trijų įtariamųjų, dalyvavusių nusikaltime, siekiant sulyginti visų kvapus, kadangi nepavyko nustatyti kitų įtariamųjų, prokuroro nurodymu turimi kvapų pavyzdžiai buvo išsiųsti tyrimui, kur pagal specialisto išvadą buvo sunaudota didžioji dalis kvapų pavyzdžių.

Teismo posėdyje apklaustas liudytoju įvykio vietoje specialistu dalyvavęs E. M. parodė, jog 2006-01-31 atliekant įvykio vietos apžiūrą: automobilio, stovėjusio pamiškėje nakties metu, apžiūrą buvo ne tik fotografuojama, bet ir buvo išimtas kvapo pėdsakas. Įvykio vietos apžiūra buvo atlikta vadovaujantis Lietuvos generalinio komisaro 2003-12-24 įsakymu Nr. V-742 patvirtinta metodika „Dėl žmogaus kvapo pėdsakų, lyginamųjų kvapo pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo, odorologinių tyrimų atlikimo“. Jis užsimovęs gumines pirštines, kad nepaliktų savo kvapo, paėmė stiklainį su medvilnės atraiža, pincetu išėmė medvilnės atraižą, padėjo ją ant tiriamo objekto – vairuotojo sėdynės, palaikė ją 1 valandą, po to vėl pincetu paėmė medvilnės atraižą, įkišo ją į stiklainį ir užsuko dangtelį, ant kurio užklijavo etiketę, kurioje nurodė aplinkybes ir pasirašė. Visą, ką dabar pasakojo, protokole nenurodė, nes pagal metodiką to nebūtina rašyti, tačiau būtina stiklainius užantspauduoti, nes priešingu atveju stiklainius su kvapais nepriims tyrimui į Odorologijos centrą. Įvykio vietos apžiūros protokolą rašė kriminalistas, o jis protokole parašė savo pastabas ir pasirašė. Vykdamas į įvykio vietą visada pasiima lagaminėlį su 8 stiklainiais kvapų pėdsakams, iš viso gali būti 10 indelių, viskas sutvarkoma įvykio vietoje, protokole pažymima, kad paimti kvapų pavyzdžiai ir kas juos paėmė, kad stiklainiai užantspauduoti ir kokiu būdu paimti kvapų pavyzdžiai ne visuomet įrašoma į protokolą. Rekomenduotina protokole įrašyti su kuo daryti pėdsakai ar pavyzdžiai, kaip jie supakuoti. Šių liudytojų parodymais neginčytinai nustatyta, kad kvapų pavyzdžių paėmimas įvykio vietos apžiūros metu nebuvo neteisėtas, kaip teigiama apeliaciniame skunde.

Pirmosios instancijos teisme apklausta ikiteisminį tyrimą atlikusi A. B. davė analogiškus parodymus ir paaiškino, kad kvapų lyginamuosius pavyzdžius ji paėmė nuvykusi į Jonavos rajono policijos komisariatą, kur buvo sulaikytas R. Ž. ir šis procesinis veiksmas buvo atliktas laikantis norminių aktų reikalavimų. Šiuos liudytojos parodymus patvirtina pavyzdžių lyginamajm tyrimui paėmimo protokolas (b.l. 115, t. 1), kuriame nurodyta, jog R. Ž. sutikus Jonavos r. PK areštinės patalpose tyrėja A. B. lyginamajam tyrimui paėmė kvapų lyginamuosius pavyzdžius. Šiame protokole nurodyta pati lyginamųjų kvapų paėmimo procedūra: naudojant baltą medžiaginę skiautę, kurią įtariamasis pats savo rankomis išėmė iš 0,5 litro talpos stiklainio ir užsikišo minėtą skiautę už rombo, kita skiautė naudota foniniam kvapui paimti buvo išimta naudojant guminę pirštinę ir padėta ant stalo. Praėjus vienai valandai įtariamasis tokiu pat būdu savo rankomis išėmė skiautę iš už rombo ir įdėjo ją į stiklainį bei užsuko jį. Foninio kvapo skiautė įdėta į stiklainį naudojant guminę pirštinę. Dalyvavusių asmenų pareiškimų nebuvo gauta ir šį protokolą be pastabų pasirašė davęs pavyzdžius asmuo R. Ž. (b.l. 115, t. 1).

Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų, užfiksuotų protokoluose, nuteistasis nereiškė pastabų ar prieštaravimų dėl veiksmų atlikimo, baigiant ikiteisminį tyrimą jis nepareiškė jokių prašymų dėl ikiteisminio tyrimo papildymo (b.l. 187, t. 1). Apeliacinės instancijos teismui papildomai ištyrus aplinkybes dėl įvykio vietos apžiūros ir apeliaciniame skunde ginčijamo vienintelio kaltės įrodymo – kvapų pavyzdžių paėmimo, nustatyta, kad kvapų paėmimo procedūra pažeista nebuvo, atitiko visus baudžiamojo proceso keliamus reikalavimus. Specialisto išvada dėl kvapų priklausomybės nustatymo, yra teisėta ir šia specialisto išvada tiek pirmosios instancijos teismas, kaip ir apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai rėmėsi nustatydamas nuteistojo R. Ž. kaltę dėl automobilio vagystės ir svetimo turto sugadinimo. Paneigiant apelianto motyvą, kodėl tik praėjus daugiau kaip 7 mėnesiams R. Ž. lyginamajam tyrimui paimti kvapų pavyzdžiai buvo pateikti tyrimui, apklausta liudytoja A. B. motyvuotai nurodė, jog buvo siekiama nustatyti ir kitus įtariamuosius, dalyvavusius nusikaltime, sulyginti jų visų kvapų pavyzdžius, tačiau šių tikslų nepasiekus, prokuroro nurodymu, paimti iš įvykio vietos kvapų pavyzdžiai ir R. Ž. lyginamajam tyrimui paimti kvapų pavyzdžiai kartu su užduotimi buvo pateikti specialistams.

Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad nuteistasis R. Ž. nusikaltimo, už kurį pripažintas kaltu, nepadarė, nes pagal atliktą eksperimentą matyti, kad nuteistasis „visa galva aukštesnis už automobilį, todėl apeliantas ir jo gynėjas teigia, kad R. Ž. negalėjo padaryti nusikaltimo. Šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. LR BPK 197 str. numatytas proceso veiksmas - eksperimentas suteikia galimybę patikrinti jau esančius ikiteisminio tyrimo duomenis ir turi būti daromas sąlygomis, maksimaliai panašiomis į buvusias tiriamo įvykio metu: veiksmas daromas toje pačioje vietoje, toje pačioje aplinkoje, tuo pačiu paros laiku (pagal galimybę ar būtinumą ir tuo pačiu metų laiku), tomis pačiomis apšvietimo sąlygomis, panaudojant tuos pačius daiktus ir darant bandymus tokiu pat greičiu, kokiu vyko tiriamas įvykis. Iš byloje atlikto eksperimento matyti, kad šis veiksmas buvo atliktas sąlygomis, kurios visiškai neatitinka tokiam veiksmui keliamų reikalavimų: eksperimentas atliktas šviesiu paros metu, kitoje vietoje, nei buvo užfiksuotas nusikaltimas ir kt., todėl daro jį niekiniu.

Įstatymas įtvirtino nuostatą, kad įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo ar nukentėjusiojo, liudytojų) dalyvavimas eksperimente turi būti savanoriškas, nes priešingu atveju eksperimento rezultatai gali būti nepatikimi: kaltinamasis, žinodamas iš anksto, kad bus atliekamas eksperimentas, gali būti suinteresuotas atlikti tik jam pačiam naudingus eksperimento veiksmus, ką pirmosios instancijos teismas nurodė ir nuosprendyje, jog eksperimento metu kaltinamasis stovi išsitempęs, o įvykio metu prie spynelės jis yra palinkęs. Šis apylinkės teismo pastebėjimas yra pagrįstas ir šis apelianto skundo argumentas nepaneigia jo nekaltumo dėl vagystės ir svetimo turto sugadinimo, o apelianto pateikta versija, jog jis nepavogė automobilio reiškia, kad eksperimentas, kaip tyrimo veiksmas, prarado savo aktualumą.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, susiję su byloje surinktų duomenų pripažinimu įrodymais ir jų vertinimu nustatant R. Ž. kaltę yra išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas pritardamas apylinkės teismo motyvams, konstatuoja, kad atskirų duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo kompetencija, o ne teismo šališkumas. Teismo nuosprendis yra pagrįstas, motyvuotas ir apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nuosprendžio naikinti nėra pagrindo, R. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu dėl padarytų nusikalstamų veikų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 12 d. nuosprendžio atmesti.