- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-16
- Bylos Nr.
- e2S-2333-431/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17556-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltas dūmas“, uždarajai akcinei bendrovei „Laržena“
- Ieškovas
- Vilniaus apygardos prokuratūros
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltas dūmas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Laržena“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Baltas dūmas“ dėl nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia 2015 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovė UAB „Laržena“ pardavė atsakovei UAB „Baltas dūmas“ pastatą – prekybos paviljoną, ir taikyti restituciją natūra – grąžinti atsakovei UAB „Laržena“ pastatą, o atsakovei UAB „Baltas dūmas“ lėšas, sumokėtas pagal sutartį.Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre apie draudimą perleisti pastatą bei jį įkeisti. Nurodė, jog pastatas gali būti perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims, įkeistas ar kitaip apsunkintas, todėl būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 12 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir areštavo pastatą – prekybos paviljoną, kuris nuosavybės teise priklauso UAB „Baltas dūmas“, uždrausdamas areštuoto turto perleidimą, įkeitimą ar kitokį nuosavybės teisių suvaržymą bei apsunkinimą, taip pat turto vertės mažinimą.Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visetą, pripažino, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Teismas nustatė, jog ieškovo tikslas yra ne tik uždrausti ginčo turto perleidimą ir įkeitimą, bet eliminuoti bet kokią atsakovės veiksmų, galinčių sumažinti turto vertę, grėsmę. Todėl teismas sprendė klausimą dėl arešto kaip laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindų egzistavimo, nes būtent areštas apima draudimą atlikti su turtu bet kokius veiksmus (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas nustatė, kad ieškovo tikslas yra nuginčyti sandorį dėl konkretaus nekilnojamojo daikto perleidimo. Vadinasi, ginčo dalykas byloje yra konkretus nekilnojamasis daiktas bei jo sugrąžinimas vienos iš atsakovių dispozicijon tam, kad jį visą būtų galima panaudoti viešojo intereso (atsakovės kreditorių baudžiamojoje byloje turtinių interesų) tenkinimui. Nustatytos aplinkybės patvirtina būtinybę areštuoti ginčo pastatą tam, kad būtų eliminuota atsakovės galimybė perleisti jos nuosavybėje likusį ginčo turtą sąžiningiems tretiesiems asmenims ir tokiu būdu būtų išvengta grėsmės, kad būsimas galimai ieškovui palankus teismo sprendimas nebebus realiai įvykdytas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, arešto mastas, uždraudžiant nekilnojamąjį turtą ne tik perleisti, bet jį įkeisti ar kitaip apsunkinti, leistų pašalinti atsakovei galimybę mažinti šio turto vertę bei atitinkamai eliminuotų būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė UAB „Baltas dūmas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartį ir ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas visiškai nepasisakė dėl ieškinio pagrįstumo, todėl darytina išvada, kad jis jo ir nevertino. Ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Laržena“ pardavė UAB „Baltas dūmas“ pastatą, ir taikyti restituciją. Siekdamas pagrįsti šiuos reikalavimus, ieškovas nurodė, jog Lietuvos kriminalinės policijos biure buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įtariamo nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 ir 5 dalyse, 222 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 300 straipsnio 1 dalyje padarymo. Šiame ikiteisminiame tyrime VSDFV pateikė civilinė ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos 117 470,62 Eur turtinės žalos atlyginimo, o VMI pareiškė civilinė ieškinį dėl 901 528 Eur žalos valstybės biudžetui atlyginimo. Ieškinyje taip pat nurodyta, kad 2013 m. gruodžio 4 d. ir 2014 m. rugsėjo 11 d. prokuroro nutarimais, siekiant užtikrinti galimą civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą arba išplėstinį turto konfiskavimą, buvo apribotos UAB „Laržena“ nuosavybės teisės į jai nuosavybės teise priklausiusį pastatą. Tačiau ieškinyje taip pat nurodytos aplinkybės, jog 2015 m. birželio 16 d. Centrinė hipotekos įstaiga išregistravo pastato areštą iš turto arešto aktų registro, todėl UAB „Laržena“ ir pardavė pastatą UAB „Baltas dūmas“. Tai reiškia, jog pastatas buvo perleistas tuo metu, kai jokie turto apribojimai jam nebuvo taikomi. Civiliniai ieškiniai baudžiamojoje byloje buvo pateikti tik 2018 m. pavasarį, todėl nebuvo pagrindo ir minėtos proceso prievartos priemonės taikymui. Sutarties sudarymas neprieštaravo nei viešajai tvarkai nei gerai moralei, todėl ir nėra pagrindo šį sandorį pripažinti niekiniu ar negaliojančiu. Nurodytų aplinkybių įvertinimas patvirtina, jog ieškovo reikalavimas, remiantis jo pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, negali būti tenkinamas, o tai reiškia, kad ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra galimas. Teismas pripažino, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galėtų pasunkėti ieškovo teisių gynimas, nes galimai palankus ieškovui teismo sprendimas taptų deklaratyvaus pobūdžio ir nebesukeltų ieškiniu siekiamų teisinių pasekmių. Tačiau laikinosios apsaugos priemonių paskirtis - užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Ieškinyje nenurodyta reikšmingų duomenų, pagrindžiančių, kad nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomų teismo sprendimo įvykdymas. Toks pagrindas nenurodytas ir teismo nutartyje.Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras atsiliepimu į atsakovės UAB „Baltas dūmas“ atskirąjį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais: Aplinkybė, kad teismas, atlikdamas preliminarų ieškinio reikalavimų pobūdžio vertinimą, nedetalizavo ir neanalizavo ieškinio argumentų pagrįstumo, nereiškia, kad nebuvo įvertintas ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdis. Ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Todėl teismas šioje civilinės bylos stadijoje pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Teismas aiškiai nurodė, kad atsakovei perleidus nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą, įkeitus ar kitaip jį apsunkinus, ieškovui galimai palankus teismo sprendimas taptų realiai neįvykdomu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Teismų praktikoje pažymima, kad šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas pirkimo - pardavimo sandoris buvo sudarytas vykstant ikiteisminiam tyrimui ir galiojant ikiteisminio tyrimo metu paskirtam UAB „Laržena“ nuosavybės teisių į parduotą turtą apribojimui, apimančiam draudimą jį parduoti, dovanoti, įkeisti, mainyti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims. Būtent ši aplinkybė dar kartą patvirtina, kad atsakovei jau kartą perleidus ginčo turtą, yra didelė tikimybė, kad ginčo turtas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti perleistas tretiesiems asmenims, todėl taptų neįmanomas ieškinyje prašomas restitucijos taikymas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas atsakovei UAB „Baltas dūmas“ priklausantis pastatas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ieškinyje ieškovas prašo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2015 m. spalio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė UAB „Laržena“ perleido atsakovei UAB „Baltas dūmas“ pastatą, ir taikyti restituciją. Šio reikalavimo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo į pastatą bei jo įkeitimo draudimo. Pirmos instancijos teismas pritaikė šio pastato areštą.Atskirajame skunde atsakovė nepagrįstai teigia, jog pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo. Skundžiamoje nutartyje yra nurodyta, kad teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visetą, nusprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Atsakovė atskirajame skunde ieškinio nepagrįstumą įrodinėja aplinkybėmis, jog ginčijamos pastato pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu Turto arešto aktų registre nebuvo įregistruoti jokie perleisto turto apribojimai.Kartu su ieškiniu pateikti duomenys patvirtina, jog ikiteisminio tyrimu metu 2013 m. gruodžio 4 d. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu buvo laikinai apribotos atsakovės UAB „Laržena“ nuosavybės teisės į jai priklausantį turtą. Šis nuosavybės teisių apribojimas buvo tęsiamas 2015 m. birželio 10 d. ir 2015 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimis. Tačiau laiku negavus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo pratęsimo, atsakovės UAB „Laržena“ nuosavybės teisių apribojimas 2015 m. birželio 16 d. buvo išregistruotas iš Turto arešto aktų registro. Pažymėtina, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Byloje yra pateikta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartis, pagal kurią laikino nuosavybės teisės apribojimo į UAB „Laržena“ turtą terminas buvo pratęstas nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. gruodžio 11 d. Taigi atsakovė ginčijamą pastato pardavimo sutartį sudarė 2015 m. spalio 22 d., tai yra galiojant teismo nutartimi nustatytam ribojimui. Todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, jog ieškinys yra preliminariai pagrįstas. Aplinkybės, ar atsakovė buvo tinkamai informuota apie šią teismo nutartį, dėl kokių priežasčių ji nebuvo įregistruota Turto arešto aktų registre, galės būti tinkamai įvertintos tik pirmos instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės ir analizuojant šalių argumentus bei juos grindžiančius duomenis.Ieškiniu yra siekiama atsakovei UAB „Baltas dūmas“ perleistą pastatą grąžinti atsakovės UAB „Laržena“ nuosavybėn. Todėl atsakovei UAB „Baltas dūmas“ bylos nagrinėjimo metu perleidus ginčo turtą tretiesiems asmenims ar kitaip apribojus galimybę juo naudotis, akivaizdžiai būtų apsunkintas galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas, taip pat kiltų grėsmė kitų ieškinių dėl pakartotinio turto perleidimo nuginčijimo nagrinėjimo teisme. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog egzistuoja grėsmė, kad būsimas galimai ieškovui palankus teismo sprendimas nebebus realiai įvykdytas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovė atskiruoju skundu šios teismo išvados nepaneigė.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.