- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-03
- Bylos Nr.
- N-575-1131-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-03-3-00623-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Virgilijus Valančius, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutarimo A. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s tatė:
I.
A. M. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas UAB „Sauluvos maistas“ direktoriumi, esant darbo sutarties požymiams, tačiau be rašytinės darbo sutarties leido dirbti jo vadovaujamoje įmonėje darbuotojams D. V., M. M., L. S. ir R. K. P., t.y. administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, padarymu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 23 d. nutarimu nutarė nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad D. V., M. M., L. S., R. K. P. su A. M. asmeniškai nebendravo, prašymų dėl priėmimo į darbą nerašė, dėl darbo bei apmokėjimo nesitarė, darytina išvada, kad nebuvo darbo sutarties požymių. Kadangi jie dirbo nesant darbo sutarties požymių, jų atliekamas darbas negali būti vertintinas kaip nelegalus darbas, todėl administracinio teisės pažeidimo byla A. M. atžvilgiu nutrauktina nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutarimą panaikinti, o bylą grąžinti teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo suformuota teismų praktika.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konsta tuoja:
II.
Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2009 m. liepos 22 d. įstatymo Nr. XI-394 redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio Kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).
Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo atliktu likusių įrodymų vertinimu ir jų nekartoja.
D. V. parodė, kad direktorių matė tik vieną kartą – kai kavinė buvo statoma, dėl darbo užmokesčio tarėsi ir darbo užmokestį mokėjo G. S. (b.l. 106-107). Analogiškus parodymus davė ir M. M., L. S., R. K. P.. Iš bylos medžiagos matyti, kad būtent G. S. buvo įgaliotas ir organizavo visus darbus, tame tarpe ir darbuotojų priėmimą, mokėjo jiems atlyginimą. Pažymėtina, kad G. S. ir A. M. santykiai yra konfliktiniai, todėl G. S. parodymai nėra patikimas įrodymų šaltinis. Atsižvelgiant į įmonės veiklos formą ir specifiką įmonės vadovas šioje byloje nėra tinkamas subjektas.
Taigi, teismas teisingai konstatavo, kad byla A. M. atžvilgiu nutrauktina nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties.
Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.