Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-10 · Administracinė byla Nr. A-662-3380-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2011-10-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-492-52-12Nutartis · 2012-02-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-10
Bylos Nr.
A-662-3380-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03803-2010-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
L. G.
Atsakovas
Ministro Pirmininko tarnybos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Ministro Pirmininko tarnybos
Advokatai
Loreta Globienė
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-3380/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03803-2010-0Procesinio sprendimo kategorija 16.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjai L. G.,pareiškėjos atstovei advokatei Loretai Globienei,atsakovo atstovei R. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Ministro Pirmininko tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. G. skundą atsakovams Ministro Pirmininko tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Ministro Pirmininko tarnybos, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja L. G. skundu (b. l. 1-4, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Ministro Pirmininko kanclerio 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymą Nr. P-285 „Dėl L. G. atleidimo“ (toliau – ir Įsakymas); pripažinti, kad pareiškėja iš valstybės tarnybos Ministro Pirmininko tarnyboje atleista teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; iš atsakovo Ministro Pirmininko tarnybos priteisti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministro Pirmininko tarnybos, priteisti 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad Įsakymu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. buvo atleista iš Ministro Pirmininko tarnybos Reformų departamento Socialinės aplinkos reformų skyriaus patarėjos pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įsakymas) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu. Teigė, kad daug metų dirbo Ministro Pirmininko tarnyboje karjeros valstybės tarnautoja - patarėja socialiniais klausimais, gerai išmanė savo darbą. Atleidimo metu užėmė pareigybę, kurios lygis A kategorija 15. Pareiškėjai buvo suteikta 2 klasė. Valstybės tarnyboje ji dirbo 17 metų ir 4 mėnesius. Paaiškino, kad Socialinės aplinkos skyriuje viena iš A lygio 15 kategorijos patarėjų pareigybių nuo 2010 m. gruodžio 1 d. buvo panaikinta, vietoje septynių pareigybių turėjo likti šešios. Ministro Pirmininko kancleris 2010 m. lapkričio 2 d. priėmė įsakymą Nr. V-105, kuriuo papildė 2010 m. rugsėjo 15 d. įsakymą Nr. V-81 561 punktu, ir Socialinės aplinkos skyriuje nuo 2010 m. lapkričio 3 d. įsteigė vieną patarėjo pareigybę, kurios lygis A, kategorija 15, žyma „riboto naudojimo“. Nurodė, kad naujai įsteigta pareigybė buvo tokia pati kaip ir ta, kuri naikinama nuo 2010 m. gruodžio 1 dienos. Įsigaliojus 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymui Nr. V-105, Socialinės aplinkos skyriuje nuo 2010 m. lapkričio 3 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d. buvo viena patarėjo, kurio lygis A, kategorija 15, žyma „riboto naudojimo“, pareigybe daugiau nei prieš tai. Nuo 2010 m. gruodžio 1 d. Socialinės aplinkos skyriuje vėl buvo tiek pat ir tokių pačių pareigybių, kokios buvo prieš priimant 2010 m. rugsėjo 15 d. įsakymą Nr. V-81. Nuo 2010 m. lapkričio 3 d. įsigaliojus 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymo Nr. V-105 1.1.3 punktui dėl naujos pareigybės steigimo Socialinės aplinkos skyriuje, 2010 m. lapkričio 3 d. Ministro Pirmininko kanclerio įsakymu Nr. P-256 „Dėl E. N. perkėlimo“, E. N. buvo perkelta į šią pareigybę kaip į laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Kadangi skyriaus funkcijos nekeistos, skyrius dirba ta pačia apimtimi ir esant tam pačiam tarnautojų skaičiui, pareiškėjos nuomone, jos pareigybė faktiškai nebuvo panaikinta. Darė išvadą, kad pareigybės naikinimas buvo formalus, siekiant pareiškėją atleisti iš valstybės tarnybos ir priimti kitą asmenį. Pabrėžė, kad pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalį jai turėjo būti pasiūlytos kitos pareigos. Atkreipė dėmesį, kad atleidimo iš valstybės tarnybos metu jai buvo 61 metai, todėl teigė, kad buvo atleista bei diskriminuojama dėl amžiaus. Nurodė, kad tai prieštarauja Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktui, 44 straipsnio 1 dalies 6 punktui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 4 punktui, Vyriausybės 2009 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 317 „Dėl nacionalinės antidiskriminacinės 2009-2011 metų programos patvirtinimo“ 12 ir 18 punktams, Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimo Nr. 189 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-2012 metų programos įgyvendinimo priemonių patvirtinimo“ 1256 punktui. Į ankstesnę tarnybą prašė negrąžinti, nes bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Tvirtino, kad dėl neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos, diskriminuojamo darbdavio elgesio dėl amžiaus patyrė skaudžių dvasinių išgyvenimų: pajuto netikrumo jausmą, pasijuto nereikalinga, nepagrįstai ir nepelnytai negalinti dirbti darbo, kurį dirbo daug metų ir gerai išmanė, nepagrįstai negalinti pritaikyti savo turimų žinių ir patirties, buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai dirbti valstybės tarnyboje iki sukaks 65 metai. Dėl patirtų neigiamų išgyvenimų, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Lygių galimybių įstatymo 13 straipsniu, prašė atlyginti neturtinę 20 000 Lt žalą, kuri, pareiškėjos nuomone, yra darbdavio Ministro Pirmininko tarnybos neteisėtų veiksmų rezultatas. Paaiškino, kad personalo skyriaus vadovė, pateikdama įspėjimą apie atleidimą, atleidimo priežastimi nurodė jos pensinį amžių bei nurodymą ją atleisti. Vėliau, pareiškėjai pareiškus, kad ši priežastis prieštarauja Konstitucijai, jai paaiškino, jog ji atleidžiama dėl to, kad nėra kur perkelti E. N.. Pareiškėjos manymu, jai galėjo būti pasiūlytas darbas tose laisvose pareigybėse, kuriose numatyta iki A 15 kategorijos ir iki B1 anglų kalbos lygio. Teigė, kad būtų sutikusi dirbti ir darbą pagal darbo sutartį. Prašė atsižvelgti į tai, kad Ministro Pirmininko tarnyboje ne visada laikomasi pareigybės aprašymo reikalavimų, nes E. N. į pareigas buvo paskirta neturint pakankamos būtinos patirties.

Atsiliepimas

Atsakovai Ministro Pirmininko tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministro Pirmininko tarnybos, atsiliepimu į skundą (b. l. 45-48, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad sprendimas panaikinti pareiškėjos užimtą pareigybę buvo priimtas atsižvelgiant į Vyriausybės veiklos prioritetų pasikeitimą, kai dalis socialinės srities klausimų neteko turėtos prioritetinės reikšmės. Ministro Pirmininko tarnyboje 2010 metų rugsėjo mėnesį atliekant struktūrinius pokyčius dalis pareigybių buvo naikinamos ir steigiamos naujos atsižvelgiant į formuluojamus Vyriausybės prioritetus, prioritetines veiklos sritis. Kadangi pagrindinė Ministro Pirmininko tarnybos paskirtis yra padėti vykdyti Vyriausybės ir Ministro Pirmininko funkcijas, teigė, kad Vyriausybės veiklos prioritetinių krypčių pasikeitimas gali įtakoti Ministro Pirmininko tarnybos funkcijų turinį ir struktūrinius pokyčius. Patvirtinus 2011 metų Vyriausybės veiklos prioritetus, pirmaeilės svarbos neteko kai kurie socialinės srities klausimai: socialinės srities struktūrinė reforma, darbo vietų kūrimo ir nedarbo mažinimo priemonės. Nurodė, kad socialinėje srityje 2011 metais veiklos prioritetu numatytas šeimos politikos stiprinimas. Paaiškino, kad, įvertinus planuojamą prioritetinių veiklų socialinėje srityje pokytį, buvo numatyta panaikinti pareiškėjos užimamą Socialinės aplinkos skyriaus patarėjo pareigybę. 2010 m. lapkričio 3 d. tame pačiame skyriuje įsteigta patarėjo pareigybė, kuriai numatytos funkcijos šeimos politikos ir nevyriausybinių organizacijų plėtros srityse. Teigė, kad pareiškėja nepagrįstai nurodė, jog Socialinės aplinkos skyriuje jos pareigybė buvo panaikinta fiktyviai, vėliau įsteigiant tokią pat. Pabrėžė, kad naujoji pareigybė, nors yra tokios pat kategorijos kaip ir panaikintoji, savo paskirtimi, funkcijomis iš esmės skiriasi ir negali būti laikoma tapačia. Nesutiko, kad pareiškėjai besąlygiškai turėjo būti pasiūlytos kitos pareigos. Tvirtino, kad tokios galimybės nebuvo, kadangi pareiškėjos įspėjimo laikotarpiu nebuvo pareigų, kurių reikalavimus pareiškėja būtų atitikusi. Kadangi pareigų siūlymas turėjo būti užtikrintas darbuotojams, turintiems darbo vietos išsaugojimo garantiją, teigė, kad siūlymai užimti pareigas pirmiausia buvo įteikti tiems, kurie atitiko pareigybės reikalavimus bei atsižvelgiant į atitinkamos srities darbinę patirtį ir turimą išsilavinimą. Nurodė, jog, įteikus siūlymus užimti pareigas kitiems darbuotojams, nebeliko laisvų pareigų, kurias pareiškėja galėtų atitikti. Paaiškino, kad Europos ir tarptautinių klausimų skyriuje esančios laisvos pareigybės aprašymas numato reikalavimą turėti 4 metų patirtį tarptautinių santykių ar Europos Sąjungos politikos srityje, o tokios patirties pareiškėja neturėjo. Pažymėjo, kad dėl tų pačių priežasčių pareiškėjai negalėjo būti pasiūlyta Socialinės aplinkos skyriuje įsteigta patarėjo pareigybė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja neteisingai aiškina Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą garantiją būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas. Teigė, kad ši norma nėra absoliuti ir turi būti taikoma atsižvelgiant į Įstatymo 9 straipsnio 5 dalį, nustatančią, kad į valstybės tarnautojo pareigas priimamas asmuo turi atitikti specialius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme. Paaiškino, kad, aprašant naujai steigiamą patarėjo pareigybę Socialinės aplinkos skyriuje, buvo nustatyti reikalavimai, kurie yra numatomi kiekvienai tokio lygio ir kategorijos Ministro Pirmininko tarnybos pareigybei, pavyzdžiui turėti universitetinio lygmens išsilavinimą ir magistro kvalifikacinį laipsnį, žinoti žmogiškųjų išteklių valdymo principus, mokėti B2 lygiu užsienio kalbą pagal Europasą. Teigė, kad pareiškėjai siūlymas užimti pareigybę nebuvo įteiktas, nes ji neatitiko reikalavimo mokėti nustatyto lygmens užsienio kalbą. Nurodė, kad Ministro Pirmininko kanclerio 2010 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. K-77 pareiškėja buvo siunčiama mokytis anglų kalbos A2 lygmeniu, o pakopą baigus jai buvo išduotas A2 lygmens pirmos pakopos baigimo pažymėjimas. Tvirtino, kad pareigybės panaikinimo priežastys buvo objektyvios, nelikus ankstesnio poreikio vykdyti pareigybėje numatytas funkcijas, pareiškėja atleista negalint pasiūlyti kitų Ministro Pirmininko tarnyboje esančių pareigų, todėl neturėjo pagrindo teigti, kad pareiškėja buvo diskriminuojama dėl amžiaus. Kadangi pareiškėjos atleidimas iš pareigų buvo teisėtas, teigė, kad prievolė atlyginti neturtinę žalą neatsirado. Nesutiko su pareiškėjos reikalavimu išmokėti jai keturių mėnesių atlyginimo dydžio išeitinę išmoką, kadangi jos atleidimo iš pareigų metu Ministro Pirmininko kanclerio įsakymu Nr. P-285 „Dėl L. G. atleidimo“ buvo pavesta išmoką mokėti lygiomis dalimis kas mėnesį, išmoka pradėta mokėti gruodžio mėnesį ir mokama iki šiol.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies, Įsakymo dalį dėl pareiškėjos atleidimo panaikino ir laikė, kad pareiškėja iš valstybės tarnybos Ministro Pirmininko tarnyboje yra atleista teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Teismas priteisė L. G. naudai iš Ministro Pirmininko tarnybos darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos 24845,75 Lt, o nuo 2011 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 215,05 Lt už kiekvieną darbo dieną penkių dienų darbo savaitėje. Taip pat priteisė L. G. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministro Pirmininko tarnybos, 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Nurodė Įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A662-674/2011, A756-346/2011, A146-174/2011, pagal kuriose formuojamą praktiką, sprendžiant dėl Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (paskyrimo į kitas pareigas) numatytos garantijos, pirmiausia turi būti įvertinama, ar yra įvykęs valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Teismas pripažino pagrįstais atsakovo motyvus dėl darbo funkcijų pasikeitimo pakeitus Vyriausybės veiklos prioritetus ir laikė, jog struktūros pakeitimai buvo objektyviai pateisinami, o pareigybės panaikinimas realus. Nors ir buvo įsteigta nauja pareigybė A lygio 15 kategorijos, tačiau šios pareigybės paskirtis, funkcijos skyrėsi nuo pareiškėjos užimtos pareigybės, todėl šios pareigybės nelaikė tapačia pareigybe. Konstatavo, kad panaikintos pareigybės aprašyme pateikiamos veiklos sritys atitinka 2010 metų Vyriausybės veiklos programos prioritetus, o naujai įsteigtos pareigybės – 2011 metų programos prioritetus.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, A662-684/2010 ir konstatavo, kad atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjos atleidimo klausimą. Nurodė, kad Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu yra ribojamas imperatyvaus įpareigojimo ieškoti galimybių prieš tai paskirti karjeros valstybės tarnautoją į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas (Įstatymo 43 str. 1 d.).

Teismas pripažino pagrįstu atsakovo argumentą, jog pareiškėjai naujai steigiama patarėjo pareigybė Socialinės aplinkos skyriuje negalėjo būti pasiūlyta dėl to, kad ji neatitiko specialiojo reikalavimo mokėti užsienio kalbą B2 lygiu pagal Europasą. Atkreipė dėmesį, kad Ministro Pirmininko kanclerio 2010 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. K-77 pareiškėja 2010 m. rugsėjo 6-10 d. buvo komandiruota į Trakus dalyvauti intensyviuose anglų kalbos kursuose (A 2.1 lygio grupė, 40 akademinių valandų). Darė išvadą, kad pareiškėjos anglų kalbos lygis - A 2, pirmo lygio, o specialusis reikalavimas pareigybei buvo mokėti užsienio kalbą B2 lygiu pagal Europasą. Pažymėjo, kad pareiškėja neginčijo administracinio akto – Ministro Pirmininko kanclerio 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymo Nr. V-105, kuriuo patvirtintas A lygio 15 kategorijos patarėjo pareigybės aprašymas ir nustatyti atitinkami specialieji reikalavimai, todėl darė išvadą, kad pagal pareiškėjos iškelto ginčo ribas atitinkamų specialiųjų reikalavimų nustatymo šių pareigybių aprašyme pagal pareigybės paskirtį, veiklos sritis ir priskirtas funkcijas objektyvumo vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėjo, kad atsakovas pateikė pakankamus duomenis, pagrindžiančius anglų kalbos mokėjimo B2 lygiu būtinybę.

Nustatė, kad E. N. Ministro Pirmininko tarnyboje nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. užėmė Reformų departamento Ekonomikos pažangos skyriaus patarėjo pareigas. Nuo jos paskyrimo į šias pareigas iki 2010 m. spalio 29 d. ji buvo vaiko priežiūros atostogose. Panaikinus užimtą pareigybę E. N. buvo pasiūlyta Socialinės aplinkos skyriuje naujai įsteigta pareigybė. Atkreipė dėmesį į Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje numatytą garantiją, neleidžiančią panaikinus užimamą pareigybę atleisti iš pareigų asmens, auginančio vaikus iki trejų metų.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė tik bendro pobūdžio teiginius ir buvo akivaizdžiai nepakankamai aktyvus, įrodinėdamas faktą, jog neturėjo galimybės pasiūlyti pareiškėjai užimti laisvų pareigų. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 25 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti paaiškinimą, kodėl pirmenybė užimti pareigas buvo suteikta kitiems asmenims bei pateikti jų pirmumą patvirtinančius įrodymus. Atsakovas, vykdydamas teismo įpareigojimą, pateikė tik duomenis apie buvusias laisvas pareigybes, o kitų teismo reikalautų duomenų nepridėjo. Darė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėja neatitiko specialiųjų reikalavimų užimti valstybės tarnautojo pareigas, kurios buvo ne aukštesnės kategorijos, nei pareiškėjos turėta bei ne aukštesnio kalbos lygio kaip B1, kadangi be kalbos žinių trūkumo konkrečiai neįvardijo, kokių pareigybių specialiųjų reikalavimų pareiškėja neatitiko ar kokios konkrečios darbinės patirties neturėjo. Atkreipė dėmesį, kad Strateginio valdymo departamento planavimo ir stebėsenos skyriaus 8 patarėjų pareigybių aprašymuose nurodyta ne aukštesnė nei A 15 kategorija ir ne didesnis nei B1 kalbos mokėjimo lygis. Teismas nevertino kitų pareiškėjos kvalifikacijos duomenų bei jos turimo darbo stažo srities kaip kvalifikacinio reikalavimo pareigybėms užimti. Reikalavimą turėti patirtį strateginio planavimo srityje teismas laikė gana abstrakčiu ir leidžiančiu šios srities patirtimi laikyti įvairią darbo praktiką. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, jog, dirbdama Ministro Pirmininko tarnyboje, be kita ko, rengė strateginius planus. Konstatavo, kad atsakovas nepateikė duomenų, jog sprendė klausimą dėl pareiškėjos atitikimo laisvų pareigybių reikalavimams ir vertino jos turimą darbo patirtį ar pirmumo teisę gauti darbo pasiūlymą. Kadangi teismas neturi pareigos vertinti pareiškėjos atitikimo specialiesiems reikalavimams, negali nustatyti koks asmuo darbdaviui galėtų būti tinkamas ir į kurias pareigybes galėtų būti priimtas, atsakovui nepateikus duomenų jos įrodinėjimo naštai priskirtą faktą laikė neįrodytu ir konstatavo, kad pareiškėjai turėjo būti siūlomos žemesnės kategorijos pareigybės. Teigė, kad faktas, jog pareiškėja neatitiko B1 kalbos lygio, nors kelerius metus atliko darbą, reikalaujantį B1 kalbos lygio, turėjo būti atsakovo įrodytas. Teismo manymu, ilgai dirbdama B1 lygio reikalaujantį darbą bei tobulindama anglų kalbos žinias (lankė A2.1 lygio grupę) pareiškėja galėjo tokį lygį pasiekti. Nesant kitų duomenų teismas sprendė, kad pareiškėja laikytina atitinkančia kalbos lygį, kuris numatytas paskutiniame jos pareigybės aprašyme. Nurodė, kad pareiškėjai galėjo būti siūlomas darbas ne aukštesnės kategorijos nei A15 ir ne aukštesnio kalbos lygio kaip B1, ir pažymėjo, kad tokios pareigybės yra Organizacinių reikalų Redagavimo ir vertimų skyriaus patarėjo, Administravimo valdybos Personalo skyriaus vyriausiojo specialisto.

Nurodė Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalį, Įstatymo 43 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad pareiškėjos pagal jos pareigybės aprašymą eitos pareigos leistų jai dirbti Organizacinių reikalų valdybos Dokumentų skyriaus vyriausiųjų specialistų, Administravimo valdybos Informacinių sistemų ir turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto, Komunikacijos departamento spaudos ir komunikacijos skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigas, į kurias darbuotojai buvo paskirti jau po įspėjimo pareiškėjai įteikimo, todėl darė išvadą, kad atsakovas turėjo pareigą svarstyti galimybę šias pareigas pasiūlyti pareiškėjai.

Nurodė Darbo kodekso 297 straipsnio 3, 4 dalis, 140 straipsnio 1 dalį, laikė, kad šiuo atveju darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos ir darė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos yra pagrįstas. Nustatė, kad nuo pareiškėjos atleidimo iki teismo sprendimo paskelbimo dienos yra 5 mėnesiai ir 9 darbo dienos bei darė išvadą, kad jai turi būti priteista 24845,75 Lt suma.

Kadangi ginčo tarp šalių dėl kompensacijos mokėjimo nėra, 2011 m. kovo 15 d. teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė pripažino, kad kompensacija yra mokama, teismas laikė, kad pareiškėjos teisės šioje dalyje nėra pažeidžiamos ir gynimo nereikalauja. Pažymėjo, kad nėra ginčijama Įsakymo dalis dėl kompensacijų priteisimo, todėl panaikino Įsakymo dalį, kuria pareiškėja atleista iš tarnybos. Pažymėjo, kad tiek išeitinė išmoka, tiek kompensacija pareiškėjai priklauso ir Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalies taikymo atveju.

Nurodė CK 6.250, 6.271 straipsnius ir pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos bei teismo nustatytos jos atleidimo iš darbo aplinkybės, kai pareiškėjai esant dideliam darbo vietų pasirinkimui Ministro Pirmininko tarnyboje nebuvo siūlomas kitas darbas ir net nesvarstoma dėl pasiūlymo pateikimo, o į darbo vietas buvo priimami kiti asmenys, leidžia teigti, jog dėl tokio darbdavio požiūrio pareiškėja galėjo patirti neigiamus išgyvenimus – nereikalingumo jausmą, pažeminimą, teisėtų lūkesčių valstybės tarnyboje dirbti iki 65 metų amžiaus praradimą. Nustatydamas priteistinos sumos dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja neteisėtai atleista dėl procedūrinių pažeidimų, atleidimo metu jokių tarnybinių nuobaudų neturėjo, jos darbo atlikimas vertintas gerai. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1134/2009, teismas darė išvadą, kad tinkama neturtinės žalos atlyginimo suma yra 4000 Lt.

III.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 21-28, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjos skundą atmesti.

Paaiškina, kad teismui buvo pateikti duomenys apie visas pareiškėjos įspėjimo laikotarpiu buvusias naujai įsteigtas ir laisvas pareigybes bei visi šių pareigybių aprašymai su konkrečiais reikalavimais, kuriuos asmuo turi atitikti prieš užimdamas pareigas. Teigia, kad pareiškėjai kitos pareigos nebuvo siūlomos dėl to, jog ji neatitiko reikalavimų. Mano, kad nurodyti reikalavimai turi būti vertinami kaip visuma, nepakanka atitikti vieną ar kelis reikalavimus. Teigia, kad teismas nepagrįstai vienus reikalavimus laikė svarbesniais nei kitus, neteisingai aiškino jų turinį. Pažymi, kad teismas privalėjo įvertinti visas aplinkybes, leidžiančias konstatuoti darbdavio veiksmų neteisėtumą ar teisėtumą, t. y. ne tik pareiškėjos anglų kalbos žinių lygį, bet ir atitikimo kitiems reikalavimams faktą. Daro išvadą, kad to nepadarius buvo klaidingai konstatuota, jog pareiškėjai galėjo būti siūlomos Organizacinių reikalų valdybos Redagavimo ir vertimų skyriaus patarėjo, Administravimo valdybos Personalo skyriaus vyriausiojo specialisto, Strateginio valdymo departamento Planavimo ir stebėsenos skyriaus 8 patarėjų pareigos. Teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į specifinės darbinės patirties turėjimo svarbą. Mano, kad teismo teiginys, jog pareiškėja dirbo su strateginiais veiklos planais, neįrodo strateginio valdymo srities patirties turėjimo. Atkreipia dėmesį, kad L. G. buvo siunčiama dalyvauti anglų kalbos kursuose A2.1 lygiu, pareiškėja teismo posėdyje patvirtino, kad jos turimas anglų kalbos lygis yra pradinis. Pabrėžia, kad nebuvo pareigybių, kurių reikalavimus pareiškėja atitiktų. Pažymi, kad tarnybiniai santykiai dėl perkėlimo į kitas pareigas naikinant pareigybę yra aiškiai reglamentuoti, todėl nėra pagrindo taikyti Darbo kodekso normas ir siūlyti valstybės tarnautojui ne tik karjeros valstybės tarnautojo pareigas, bet ir pareigas, užimamas sudarant darbo sutartį. Paaiškina, kad pareiškėjos užimtų pareigų panaikinimą bei atleidimą iš valstybės tarnybos sąlygojo objektyvūs veiksniai: Vyriausybės veiklos prioritetų pasikeitimas, nebuvimas pareigų, kurios galėjo būti pareiškėjai siūlomos. Daro išvadą, kad dėl to atleidimas iš pareigų buvo teisėtas, todėl prievolė atlyginti neturtinę žalą neatsirado. Atkreipia dėmesį, kad byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų apie patirtos neturtinės žalos pobūdį bei mastą, patirtų išgyvenimų pasekmes.

Atsiliepimas

Pareiškėja L. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 64-72, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad atsakovas net nesvarstė jos kandidatūros kuriai nors pareigybei užimti, nesprendė jos ir kito asmens pirmenybės teisės užimti kurią nors laisvą pareigybę. Teigia, kad tarp Ministro Pirmininko tarnyboje nuo 2010 m. spalio 1 d. įsteigtų naujų pareigybių yra Strateginio valdymo departamento Planavimo ir stebėsenos skyriaus patarėjų pareigybės, kurioms ji tinka tiek pagal bendruosius, tiek pagal specialiuosius reikalavimus. Paaiškina, kad yra baigusi ekonomiką, Ministro Pirmininko tarnyboje dirbo nuo 1993 m. liepos 21 d., valstybės tarnyboje dirbo daugiau nei 20 metų, nurodo savo darbo patirtį, pobūdį, rezultatus ir daro išvadą, kad galėjo pretenduoti į minėtas pareigybes. Nesutinka, kad neturi reikalaujamos 3 metų patirties strateginio valdymo bei planavimo srityse, nes pagal išsilavinimą yra ekonomistė, daug metų ja dirbo, analizavo savo kuruojamos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos strateginių veiklos planų projektus, teikė išvadas ir pasiūlymus dėl šios ministerijos strateginių veiklos planų, jų tobulinimo, tinkamo įgyvendinimo priemonių parinkimo, prisidėjo prie teisės aktų, teiktinų Vyriausybės strateginio planavimo komiteto svarstymui, rengimo. Nesutinka, kad neturi darbo su teisės aktų projektais patirties, nes nuo 1993 metų dirbdama Ministro Pirmininko tarnyboje dirbo su teisės aktų projektais. Nesutinka, kad neturi darbo patirties Europos Sąjungos srityje, nes dirbdama Ministro Pirmininko tarnyboje dirbo su Europos Sąjungos teisės aktais, Europos Sąjungos lėšų įsisavinimu, dalyvavo Europos Sąjungos teisėkūroje, lankė konferencijas, seminarus, Europos Sąjungos politikos klausimais, dalyvavo Europos Sąjungos Tarybos Socialinių klausimų darbo grupės posėdyje. Tvirtina turinti ryšių su Seimu patirties, kadangi, dirbdama Ministro Pirmininko tarnyboje daug metų palaikė ryšį su Seimu, kuruodama teisės aktų, tarp jų ir įstatymų, projektus, dažnai dalyvaudavo Seimo komitetų, komisijų posėdžiuose. Teigia, turinti patirties informacinių sistemų srityje, taip pat viešojo administravimo srityje. Pabrėžia, kad ėjo aukštos kategorijos pareigas, vykdydama tarnybos funkcijas bendravo su institucijomis ir pareigūnais, teikė pavedimus vykdymui, kontroliavo jų įvykdymą, organizavo ir kontroliavo teisės aktų vykdymą, dalyvavo teisės aktų teisėkūroje. Tvirtina mokanti užsienio kalbą B1 lygiu pagal Europasą. Mano, kad nei viena iš pareigybių nebuvo jai pasiūlyta dėl pareiškėjos pensinio amžiaus. Atkreipia dėmesį, kad valstybės tarnautoju tampama konkurso būdu, o valstybės institucijose įsidarbinant pagal darbo sutartį keliami mažesni reikalavimai. Daro išvadą, kad konkurso būdu patikrintas asmuo negali turėti mažiau garantijų nei asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, todėl atsakovas turėjo pasiūlyti ne tik laisvą pareigybę valstybės tarnyboje, bet ir laisvą darbo vietą pagal darbo sutartį. Teigia, kad būtų galėjusi dirbti pagal darbo sutartį Organizacinių reikalų valdybos dokumentų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybėje. Mano, kad jai priteistos neturtinės žalos dydis nėra per didelis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl pareiškėjos L. G. atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja 2010 m. lapkričio 30 d. atleista iš Reformų departamento Socialinės aplinkos reformų skyriaus patarėjo pareigų Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu (panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė) Ministro Pirmininko kanclerio 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. P-285 (b. l. 13, I t.).

Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Todėl, sprendžiant dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojos pareigybės panaikinimo faktas. Šiuo aspektu paminėtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies nuostata, numatanti, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, A662-684/2010, A62-340/2011) ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Ministro Pirmininko tarnyboje įvykdytos socialinės srities struktūrinės reformos, kurios metu buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė, realumą, teisingai nustatė, kad atsakovo struktūros pakeitimai buvo objektyviai pateisinami, ir darė pagrįstą išvadą dėl pareiškėjos iki atleidimo užimtos pareigybės faktinio panaikinimo.

Atsižvelgus į tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti pareiškėjos atleidimo klausimą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymas ne tik įtvirtina pagrindus, kuriems esant valstybės tarnautojai gali būti atleidžiami iš tarnybos, bet ir nustato pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys (Įstatymo 2 str. 14 d.), nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, taip pat numato atitinkamas valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas.

Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011 pažymėjo, kad Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Todėl tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas.

Pasisakydama dėl DK 129 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, taikymo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad darbo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymą valstybės tarnautojams nustato Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, pagal kurį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Kaip matyti, Įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta garantija valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama. Šiuo aspektu pažymėtina, kad minėta Įstatymo 43 straipsnio 1 dalis kaip karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantiją numato tik paskyrimą į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos (valstybės tarnautojo sutikimu) karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Todėl pareigybių, užimamų pagal darbo sutartį, pareiškėjai atsakovas neprivalėjo siūlyti. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2011 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2643/2011). Todėl atmestini pareiškėjos teiginiai, kad atsakovas jai turėjo siūlyti ne tik laisvą pareigybę valstybės tarnyboje, bet ir laisvą darbo vietą pagal darbo sutartį. Taip pat konstatuotina, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies aiškinimas laikytinas prieštaraujančiu administracinių teismų suformuotai praktikai, o apygardos administracinio teismo prieita išvada dėl atsakovo pareigos svarstyti galimybę pareiškėjai pasiūlyti pareigas, užimamas pagal darbo sutartis, nepagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja iš tarnybos atleista nepagrįstai ir neteisėtai, nustatęs, jog atsakovas neįrodė, kad neturėjo galimybės pasiūlyti pareiškėjai užimti laisvų pareigų. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 2 d. posėdyje (b. l. 1-6, III t.) teigė galėjusi užimti Strateginio valdymo departamento planavimo ir stebėsenos skyriaus vyriausiojo specialisto, patarėjų pareigas, Personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Pažymėjo pretenduojanti į pareigybes, kurios yra 15 kategorijos, anglų kalbos žinojimo lygis B1. Atsiliepime į apeliacinį skundą tvirtina atitinkanti Strateginio valdymo departamento Planavimo ir stebėsenos skyriaus patarėjų, Organizacinių reikalų valdybos Posėdžių rengimo skyriaus patarėjų pareigybių reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjai galėjo būti siūlomos Organizacinių reikalų valdybos Redagavimo ir vertimų skyriaus patarėjo, Administravimo valdybos Personalo skyriaus vyriausiojo specialisto, Strateginio valdymo departamento Planavimo ir stebėsenos skyriaus 8 patarėjų pareigybės. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis apie pareiškėjos įspėjimo apie atleidimą laikotarpiu buvusias naujai įsteigtas ir laisvas pareigybes, šių pareigybių aprašymus ir tvirtino, kad pareiškėjai nebuvo siūlomos kitos pareigos dėl to, jog ji neatitiko šioms pareigoms keliamų reikalavimų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Strateginio valdymo departamento Planavimo ir stebėsenos skyriaus 8 patarėjų pareigybėms keliami reikalavimai turėti 3 metų darbo patirties atitinkamai strateginio valdymo srityje, strateginio planavimo ar ekonomikos srityje, strateginio planavimo srityje, viešojo administravimo ir ryšių su Seimu srityje, strateginio valdymo, socialinės apsaugos ir darbo srityse, 2 metų darbo patirtį valdymo, viešojo administravimo srityje. Visoms šioms pareigybėms taip pat nustatytas reikalavimas mokėti užsienio kalbą (anglų, vokiečių ar prancūzų) B1 lygiu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja atitinka reikalaujamą kalbos lygį, taip pat laikė, kad reikalavimas turėti patirtį strateginio planavimo srityje yra gana abstraktus ir leidžia šios srities patirtimi laikyti įvairią darbo praktiką, atkreipė dėmesį, kad pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, jog dirbdama Ministro Pirmininko tarnyboje rengė strateginius planus.

Iš pareigybių, kurioms nustatytas darbo patirties reikalavimas strateginio valdymo, strateginio planavimo srityse, aprašymuose įtvirtintų valstybės tarnautojo funkcijų matyti, kad šis reikalavimas nėra deklaratyvus ar neesminis, tokios patirties turėjimas reikalingas atitinkamai padedant rengti Ministro Pirmininko tarnybos strateginį planą ir (ar) metinį veiklos planą, dalyvaujant rengiant Vyriausybės metinius veiklos prioritetų projektus, analizuojant Vyriausybės veiklos prioritetų įgyvendinimo pažangą, teikiant išvadas ir pasiūlymus, analizuojant vidaus reikalų ministrui pavestų valdymo sričių strateginių veiklos planų projektus, teikiant savo išvadas ir pasiūlymus, analizuojant strateginio planavimo dokumentų įgyvendinimo vertinimo kriterijų sistemą, svarbiausių ilgos trukmės strateginio planavimo dokumentų įgyvendinimą atspindinčius socialinius ir ekonominius rodiklius, analizuojant gerą užsienio šalių praktiką strateginio planavimo srityje ir teikiant pasiūlymus dėl strateginio planavimo sistemos tobulinimo, analizuojant strateginio planavimo dokumentų įgyvendinimo vertinimo kriterijų sistemą, svarbiausių ilgos trukmės strateginio planavimo dokumentų įgyvendinimą atspindinčius pagrindinius socialinius ir ekonominius rodiklius, pagal kompetenciją analizuojant socialinės apsaugos ir darbo ir sveikatos apsaugos ministrams pavestų valdymo sričių strateginių veiklos planų projektus, teikiant savo išvadas ir pasiūlymus, analizuojant ir teikiant pasiūlymus dėl strateginio valdymo sistemos tobulinimo, padedant organizuoti Vyriausybei atskaitingų valstybės institucijų strateginių veiklos planų (įskaitant biudžeto programų) įgyvendinimo veiklos rezultatų stebėseną (b. l. 165-168, 170-172, I t.).

Iš Reformų departamento Socialinės aplinkos reformų skyriaus patarėjo (iš šių pareigų buvo atleista pareiškėja) pareigybės aprašymo (b. l. 62, I t.) matyti, kad minėtai pareigybei nebuvo nustatytos funkcijos strateginio valdymo ar strateginio planavimo srityse. Tokios funkcijos nebuvo numatytos ir ankstesnėms pareiškėjos eitoms pareigybėms (b. l. 44-56, III t.). Nors, pareiškėjos teigimu, dirbdama Ministro Pirmininko tarnyboje, ji dalyvaudavo Vyriausybės Strateginio planavimo komiteto posėdžiuose (b. l. 3, III t.), minėtų pareigybių aprašymuose įtvirtintos valstybės tarnautojo funkcijos rodo joms nustatytos darbo patirties nuolatinį ir specifinį pobūdį (tiesioginio dalyvavimo rengiant strateginius planus). Pažymėtina, kad iš byloje esančių įsakymų dėl Vyriausybės kanceliarijos strateginio planavimo, Ministro Pirmininko tarnybos strateginio planavimo darbo grupių sudarymo (b. l. 30-43, III t.) matyti, jog pareiškėja nebuvo įtraukta į šių grupių sudėtį. Darytina išvada, kad pareiškėja turi tik siauros srities strateginio planavimo patirties, kuri labiau susijusi ne su strateginių planų rengimu, bet su jų vertinimu. Atsakovas teisėtai nesiūlė pareiškėjai užimti atitinkamų Strateginio valdymo departamento Planavimo ir stebėsenos skyriaus patarėjų pareigybių, kadangi ji neatitiko šioms pareigybėms nustatyto specialiojo reikalavimo dėl darbo patirties turėjimo.

Strateginio valdymo departamento Planavimo ir stebėsenos skyriaus patarėjo pareigybė (b. l. 169, I t.), kuriai nustatytas ne mažesnės kaip 3 metų darbo patirties viešojo administravimo ir ryšių su Seimu srityje reikalavimas, be kita ko, reikalinga užtikrinti Seimo sesijos darbų programos dėl Vyriausybės pateiktų Seimui įstatymų projektų įgyvendinimo stebėseną. Darytina išvada, kad šiai pareigybei nustatytas darbo patirties reikalavimas yra esminis, todėl reikalaujama patirtis turi būti nevienkartinio pobūdžio. Pareiškėjos teiginiai, kad ji palaikė ryšį su Seimu, kuruodama teisės aktų projektus, dalyvaudama Seimo komitetų, komisijų posėdžiuose, atsižvelgus į L. G. eitoms pareigybėms nustatytas funkcijas, nepatvirtina pareiškėjos atitikimo 3 metų darbo patirties viešojo administravimo ir ryšių su Seimu srityje reikalavimo.

Iš Ministro pirmininko kanclerio 2010 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo Nr. K-77 (b. l. 66, I t.) matyti, kad 2010 m. rugsėjo 6-10 d. dalyvauti intensyviuose anglų kalbos kursuose į Trakus buvo komandiruotos dvi grupės Ministro Pirmininko tarnybos darbuotojų: B1.1 lygio grupė ir A2.1 lygio grupė, į kurią įrašyta ir pareiškėja. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo 2011 m. kovo 15 d. posėdyje (b. l. 97, I t.) pareiškėja pripažino, kad puikiai anglų kalbos nemoka, dėl didelio darbo krūvio negalėjo išeiti į paskaitas. Pirmosios instancijos teismo 2011 m. gegužės 2 d. posėdyje (b. l. 1-6, III t.) L. G. nurodė, kad skyrius konvencijų į lietuvių kalbą nevertė, nes yra specifinių dalykų, teigė be problemų perskaitydavusi gautus pasveikinimus, kvietimus į konferencijas ir pan. Todėl tai, kad pareiškėjos pareigybės, iš kurios atleista pareiškėja, aprašyme (b. l. 62, I t.) buvo reikalavimas mokėti bent vieną užsienio kalbą (anglų, vokiečių, prancūzų) B1 lygiu pagal Europasą, nepatvirtina, kad pareiškėja realiai atitiko šį reikalavimą. Atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad dirbant pareiškėjai nebuvo didelio poreikio žinoti anglų kalbą, tačiau situacija pasikeitė (b. l. 4, III t.). Atkreiptinas dėmesys į viešosios įstaigos „American English School“ 2011 m. gegužės 24 d. raštą Nr. 134 (b. l. 57, III t.), kuriame pažymėta, jog L. G. išklausė 30 procentų A2.1 lygio mokymo programos turinio, todėl nepasiekė A2 lygio. Visuotinai žinoma (ABTĮ 58 str. 1 d.), kad B1 yra aukštesnis anglų kalbos mokėjimo lygis ir kad tam, jog būtų galima mokytis anglų kalbos pagal šį lygį, reikia anglų kalbą mokėti prieš tai einančiu žemesniu lygiu, konkrečiu atveju – A2. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, jog anglų kalbos B1 lygį pareiškėja galėjo pasiekti. Pažymėtina, kad pati pareiškėja jokių rašytinių įrodymų, kad ji anglų kalbą moka B1 ar aukštesniu lygiu nepateikė. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos anglų kalbos žinios nesiekė B1 lygio, todėl L. G. neatitiko ir pareigybių aprašymuose nustatyto specialiojo reikalavimo mokėti bent vieną užsienio kalbą (anglų, vokiečių, prancūzų) atitinkamai B1 ar B2 lygiu pagal Europasą.

Pareiškėjai pagrįstai nebuvo siūloma Komunikacijos departamento Spaudos ir komunikacijos skyriaus patarėjų pareigybė dėl jos neatitikimo atitinkamai specialiesiems reikalavimams mokėti bent vieną užsienio kalbą (anglų, vokiečių, prancūzų) B1, B2 lygiu pagal Europasą, neatitikimo specialiesiems išsilavinimo reikalavimams (b. l. 189-191, I t.). Pareiškėja taip pat neatitiko Administravimo valdybos Informacinių sistemų ir turto valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei nustatyto reikalavimo turėti 3 metų darbo patirtį informacinių technologijų srityje (b. l. 200, I t.). Nors atsiliepime į apeliacinį skundą L. G. paaiškino, jog dirbdama Ministro Pirmininko tarnyboje susipažino su informacinėmis sistemomis, moka jomis naudotis, iš minėtos pareigybės aprašyme įtvirtintų šias pareigas einančio valstybės tarnautojo funkcijų pobūdžio, priešingai nei tvirtina pareiškėja, matyti, kad nustatytas specialusis darbo patirties reikalavimas nėra deklaratyvus, kadangi šias pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo informacinių ir komunikacinių sistemų priežiūrą, minėta pareigybė reikalinga kompiuterizuotų sistemų Ministro Pirmininko tarnyboje bei tarpinstitucinio apsikeitimo informacija kompiuteriniais tinklais planavimui, organizavimui ir palaikymui, tarnybinių stočių darbingumo užtikrinimui, konsultacijų Ministro Pirmininko patarėjams, Ministro Pirmininko tarnybos ir Vyriausybės atstovų apskrityse tarnybų darbuotojams informacinių sistemų naudojimo, kompiuterių operacinių sistemų optimizavimo srityse teikimui. Pareiškėjos eitos pareigos nebuvo susijusios su minėtoje pareigybėje įtvirtintų funkcijų vykdymu. Darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjai nesiūlė užimti šių pareigų dėl pareiškėjos neatitikimo specialiajam darbo patirties reikalavimui. Tas pats konstatuotina ir dėl pareiškėjos neatitikimo Organizacinių reikalų valdybos Posėdžių rengimo skyriaus patarėjo pareigybei nustatytų reikalavimų turėti 3 metų darbo su teisės aktų projektais ir informacinėmis sistemomis patirties, taip užsienio kalbos žinių B1 pagal Europasą (b. l. 4, II t.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo pripažinti skundžiamą Įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas priešingą sprendimą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos veiksmai byloje nenustatyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies nepagrįstai.

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjos skundo dalis atmesta, paliktina nepakeista, kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas pareiškėjos skundą atmetant kaip nepagrįstą (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos apeliacinis skundas tenkinamas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria panaikinta Ministro Pirmininko kanclerio 2010 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. P-285 „Dėl L. G. atleidimo“ dalis dėl L. G. atleidimo ir laikyta, kad L. G. iš valstybės tarnybos Ministro Pirmininko tarnyboje yra atleista teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, panaikinti ir skundą šioje dalyje atmesti. Sprendimo dalį, kuria L. G. naudai iš Ministro pirmininko tarnybos priteistas darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos 24845,75 Lt, o nuo 2011 m. gegužės 12 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant po 215,05 Lt už kiekvieną darbo dieną penkių dienų darbo savaitėje, panaikinti ir skundą šioje dalyje atmesti. Sprendimo dalį, kuria L. G. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministro Pirmininko tarnybos, priteista 4000 Lt neturtinei žalai atlyginti, panaikinti ir skundą šioje dalyje atmesti. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius