- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-30
- Bylos Nr.
- I-2125-463/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07834-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų nesumokėtas darbo užmokesčio dalis, t. y. pareiginę algą ir priedus už tarnybos stažą bei kvalifikacinę kategoriją, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 1–4).
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – Vilniaus AVPK) dirba nuo 1998 m. Jis nuo 2009-07-14 iki 2013-06-09 dirbo Vilniaus AVPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininku, o nuo 2013-06-10 – Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininku. Nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymui (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines kategorijas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, todėl, pareiškėjo nuomone, jam turėtų būti priteista nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Pareiškėjui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Pareiškėjas 2016-08-19 teismui pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 42). Byla nagrinėjama pareiškėjui nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaudamas ir Lietuvos valstybei, nesutiko su pareiškėjo skundu, jį prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–13).
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodė, kad mokant darbo užmokestį pareiškėjui, vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Sprendimai mokėti pareiškėjui darbo užmokestį buvo priimti iki minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo ir atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą. Šiuo metu dar nėra nustatyto kompensavimo mechanizmo. Be to, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.
Atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos, byla nagrinėjama jam nedalyvaujat rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK viršininko 2009-07-14 įsakymu perkeltas į aukštesnes pareigas, t. y. iš Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 1-ojo poskyrio vyresniojo tyrėjo (A lygis 9 kategorija) į Vilniaus AVPK Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininko (A lygis, 11 kategorija) pareigas (b. l. 22), o nuo 2012-02-27 perkeltas į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininko (A lygis, 12 kategorija) pareigas (b. l. 20). Vilniaus AVPK viršininko 2013-04-04 įsakymu pareiškėjui patvirtinta 1 kvalifikacinė kategorija (b. l. 21).
Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas. Statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apmokėjimą (4 straipsnio 2 dalis).
2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedų už kvalifikacines klases dydžiai, todėl pareiškėjas gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki minėto įstatymo įsigaliojimo. Tai patvirtina ir Vilniaus AVPK pažyma, pagal kurią pareiškėjui buvo neišmokėta 391,37 Eur (1 351,31 Lt; b. l. 23–24).
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Grąžinimo įstatymas), pagal kurį visiems 2009 m. rugpjūčio–2013 m. spalio mėn. ėjusiems valstybės tarnautojų pareigas asmenims neišmokėta darbo užmokesčio dalis bus kompensuojama 2016–2020 m. laikotarpiu Vyriausybės nustatyta tvarka (2015-08-26 nutarimu Nr. 903).
Grąžinimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), konstatuoja, kad Vilniaus AVPK, kaip darbdavys, vadovaudamasis Grąžinimo įstatyme nustatytomis sąlygomis, turi pareigą kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Pareiškėjas skunde neginčijo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo teisėtumo.
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 str., 88 str. 1 p., 132 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.