Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Emilijos Akelienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Rūtai Baltušninkaitei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistojo A. B. gynėjai advokatei Angelei Fominienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 10 mėnesių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. pagal Baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009-12-13, apie 21 val., (duomenys neskelbtini), valstybės sienos kvadrate AE11, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 punkto reikalavimus – neteisėtai, apeidamas pasienio kontrolės punktą, nenustatytoje valstybės sienos kirtimui vietoje, perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją ir atgal iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką.

Apeliacinį skundą A. B. argumentuoja tuo, kad 2009-12-13 jis valstybės sienos nekirto, o tik vaikščiojo pasienio ruože, kuriame kaip vietinis gyventojas turi teisę vaikščioti su savimi turėdamas asmens dokumentus. Apeliantas teigia, kad pasieniečių rasti pėdsakai pasienio ruože Lietuvos Respublikos teritorijoje yra jo, o už Lietuvos Respublikos sienos ribų- ne jo. Apeliantas nurodo, kad rasti pėdsakai su jo avalyne nebuvo sulyginti, o valstybės sienos kirtimas yra tuomet, kai yra akivaizdūs tokio kirtimo požymiai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Valstybės sieną sausumoje galima pereiti tik po patikrinimo pasienio kontrolės punkte.

Iš byloje esančio A. B. paaiškinimo (pateikto netrukus po įvykio) matyti, kad 2009-12-13, apie 20.30 val., paprašytas nepažįstamo vyriškio už atlygį nueiti prie Rusijos sienos ir pažiūrėti, ar toje vietoje nėra rusų pasieniečių, jis įėjo į Rusijos teritoriją apie 50 metrų, bet, pamatęs automobilio šviesas, perbėgo į Lietuvos teritoriją, kur buvo sulaikytas pasieniečių, dėl savo poelgio gailisi. Apklaustas įtariamuoju, praėjus kelioms dienoms po įvykio (2009-12-15), A. B. taip pat nurodė, kad 2009-12-13, prie parduotuvės nepažįstamas vyriškis, paklausęs ar jis yra vietinis, už atlygį paprašė pažiūrėti, ar nėra kareivių už upelio. A. B. žinojo, kad ties upeliu yra valstybės siena, tačiau jis sutiko ir nuėjo į Rusijos Federaciją pažiūrėti, ar nėra rusų kareivių, nuėjęs už upelio apie 30 - 40 metrų, pamatė Lietuvos pusėje automobilio šviesas, todėl greit grįžo į Lietuvos Respublikos teritoriją, kur buvo sulaikytas valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. B. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad suprato, jog perėjo valstybės sieną ją pažeisdamas, t.y., į Rusijos teritoriją buvo įėjėjęs 20-50 metrų, paskui grįžo, aiškino, kad dėl padaryto nusikaltimo gailisi. Tyrimo metu 2009-12-18 įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje A. B. parodė vietą, kurioje neteisėtai perdėjo Lietuvos Respublikos – Rusijos Federacijos valstybės sieną, tai užfiksuota protokole. Viso bylos nagrinėjimo metu A. B. duoti parodymai buvo nuoseklūs ir nekintantys, todėl netikėti jais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, šiuos nuteistojo parodymus patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų E. V. ir G. M. parodymai (teisme dėl sutrumpinto įrodymų tyrimo jie nebuvo tirti), iš kurių matyti, kad minimu laiku ir vietoje, jie patruliuodami pastebėjo neteisėtą valstybės sienos perėjimą ir maždaug už 20 metrų nuo valstybės sienos sulaikė Lietuvos Respublikos pilietį A. B.. Taip pat nuteistojo parodymus patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame nustatytoje vietoje užfiksuoti žmonių batų pėdsakai per Lietuvos Respublikos – Rusijos Federacijos valstybės sieną bei susitikimo prie valstybės sienos protokolai, kuriais konstatuotas neteisėtas dviejų asmenų valstybės sienos perėjimas.

A. B., žinodamas, jog ties upeliu yra valstybės siena, už kurios prasideda Rusijos Federacijos teritorija, suvokdamas, kad toje vietoje nėra pasienio kontrolės punkto, per kurį atlikus patikrinimą galima teisėtai pereiti valstybės sieną, nuėjo už upelio, t.y. į Rusijos Federacijos teritoriją (apie 20 - 50 metrų) ir grįžo atgal į Lietuvos Respublikos teritoriją, tokiu būdu A. B. neteisėtai pereidamas Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tokie nuteistojo veiksmai atitinka Baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalies dispoziciją, todėl A. B. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas. Teismas teisingai taikė ir bausmės skyrimo pagrindus, numatytus Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, paskirdamas nuteistajam tiek savo rūšimi, tiek dydžiu teisingą bausmę. A. B. praeityje teistas septynis kartus, visus septynis kartus jam skirtos laisvės atėmimo bausmės, nė vienas teistumas nėra išnykęs.

Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Tačiau surašant nuosprendį, yra padaryta klaidų, kurios pagal galimybę ištaisytinos nekeičiant nuosprendžio esmės.

Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios kas turi būti išdėstoma apkaltinamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, 1 punkte nurodyta, kad teismas išdėsto įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t.y. tos nusikalstamos veikos aplinkybės, kurias pagrindžia teisme ištirtų įrodymų visuma. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje šio procesinio reikalavimo laikomasi nebuvo, išdėstant nusikalstamos veikos aplinkybes, vartojamas terminas „kaltinamas“ kaip ir kaltinamajame akte. Tačiau šis Baudžiamojo kodekso proceso reikalavimo pažeidimas šiuo atveju neturėjo lemiamos įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje, teismas turi nurodyti laisvės atėmimo įstaigos, kurioje nuteistasis turės atilikti laisvės atėmimo bausmę, rūšį (Baudžiamojo kodekso 50 straipsnio 3 dalis). Tačiau šio reikalavimo apylinkės teismas taip pat nesilaikė, nenurodė, kur A. B. turi atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Kadangi tai gali kelti abejonių vykdant skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismo padaryta klaida taisytina, nurodant, kad A. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė atliktina pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 2 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį nurodant, kad A. B. paskirtą laisvės atėmimo bausmę 10 (dešimčiai) mėnesių paskirti atilikti pataisos namuose.