Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Vinco Versecko,

dalyvaujant ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Girstupio prekyba“ atstovui administratoriui Raimondui Ladygai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Girstupis“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-962-153/2006 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Girstupio prekyba“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Girstupis“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas taip pat sprendė, kad ginčo sandorio šalys žinojo, jog sudarytas sandoris dėl turto perleidimo ir skolos užskaitymo prieštarauja sąžiningumui, teisingumui ir protingumui, pažeidžia kitų kreditorių teises ir prieštarauja pačios UAB ,,Girstupio prekyba“ veiklos tikslams. Šią išvadą teismas grindė nurodydamas aplinkybes, jog ieškovas 2005 m. balandžio 4 d. kreipėsi į akcininką Lietuvos invalidų sporto draugiją dėl leidimo padengti bendrovės skolą atsakovui turtu, o Lietuvos invalidų sporto draugijos valdybos 2005 m. balandžio 7 d. susirinkime buvo nutarta padengti UAB ,,Girstupio prekyba“ skolą atsakovui perduodant šiam ginčo automobilį (b. l. 17). Teismas nustatė, kad atsakovas už ginčo turtą sutartos sumos ieškovui nesumokėjo, todėl sprendė, jog ieškovas ne pardavė automobilį atsakovui, o grąžino skolą. Taip pat teismas nurodė, jog minėto Lietuvos invalidų sporto draugijos valdybos posėdžio protokolą, ginčo sandorio PVM sąskaitą-faktūrą bei automobilio pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė A. S. , kuris buvo ir UAB ,,Girstupis“ atstovu, todėl jam buvo žinomos automobilio perleidimo sandorio sudarymo aplinkybės, ieškovo įmonės turtinė padėtis bei ginčo sandorio šalių susitarimas dėl skolos užskaitymo turtu įforminant šį skolos dengimą pirkimo-pardavimo sutartimi.

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB ,,Girstupis“ paršo minėtą teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

Teismas netinkamai pritaikė CK 6.66 straipsnio pirmąją ir antrąją dalis, 6.67 straipsnio 4 punktą, ir nepagrįstai nustatė sandorio negaliojimo pagrindą bei atsakovo nesąžiningumą. Teismas nepagrįstai konstatavo sandorio šalis buvus nesąžiningomis.Teismas nenustatė automobilio rinkos vertės, o nustatydamas ir priteisdamas iš atsakovo automobilio likutinę vertę – netinkamai įvertino įrodymus bei taikė teisės normas. VMI priimtas patikrinimo aktas negali būti pakankamas ir leistinas įrodymas automobilio rinkos vertei nustatyti, nes turto rinkos vertė gali būti nustatoma tik turto vertinimo ataskaitos pagrindu. Pagal CPK 177 straipsnio ketvirtąją dalį, bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas vadovavosi netinkamu įrodymu turto rinkos vertei nustatyti, todėl pažeidė CPK 177 straipsnio ketvirtąją dalį bei CPK 185 straipsnį. Be to, VMI patikrinimo akto tikslas yra ne turto vertinimo atlikimas, o mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių vykdymo priežiūra ir kontrolė. Patikrinimo akte nurodyta automobilio likutinė vertė yra visiškai nemotyvuota, neaišku, kokiu būdu, kuo remiantis, ji tokia nustatyta. Teismas nustatė ne automobilio rinkos vertę, o likutinę vertę, tuo tarpu CK 6.147 straipsnio antroji dalis, priteisiant piniginį ekvivalentą, reikalauja nustatyti ne likutinę, o rinkos daikto vertę. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi aplinkybėmis, kurios nebuvo paminėtos nei ieškinyje, nei dublike, nei kituose ieškovo procesiniuose dokumentuose. Kauno apskrities VMI 2006 m. lapkričio 6 d. patikrinimo aktas buvo pateiktas paskutinio teismo posėdžio metu, nei ieškinyje, nei kituose procesiniuose dokumentuose nebuvo vadovaujamasi aplinkybe, jog automobilio likutinė vertė buvo 54 518,57 Lt. Dėl to tik priėmus skundžiamą teismo sprendimą, atsakovui atsirado būtinybė paneigti teismo sprendime išdėstytas aplinkybes, susijusias su automobilio įvertinimu. Tą darydamas atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2006 m. liepos 26 d. automobilio vertinimo ataskaitą Nr. 2607169, kurioje buvo nustatyta, kad turto vertė yra 33 600 Lt. Teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo nesąžiningumą ir netinkamai taikė CK 6.67 straipsnio 4 punktą, nes jokios priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos nebuvo. Daikto perleidimas įvyko už skolą, kurios suma yra panaši kaip daikto rinkos vertė, žymaus skirtumo tarp daikto rinkos vertės ir skolos dydžio nėra.Teismo išdava, kad A. S. žinojo apie UAB ,,Girstučio prekyba“ skolas, yra neparemta jokiais įrodymais ir argumentais. Vien ta aplinkybė, jog jis yra Lietuvos invalidų sporto draugijos valdybos narys, nesudaro pagrindo išvadai, kad UAB ,,Girstupis“ žinojo apie ieškovo skolas. Nei valdybos posėdžio protokole (b. l. 17), nei ieškovo rašte (b. l. 16), nėra nurodyti ieškovo įsiskolinimai kreditoriams ar jų dydžiai. Teismas nenustatė, kad A. S. būtų domėjęsis ieškovo finansine būkle ar veikla, byloje nėra duomenų, kad atsakovo direktoriui sandorio sudarymo metu būtų žinoma apie ieškovo sunkią finansinę padėtį. Be to, teismas nepagrindė savo išvados, kad A. S. sužinojo apie ieškovo nemokumą iš 2005 m. balandžio 4 d. prašymo ar apie tai būtų kalbama valdybos posėdyje. Teismas nepagrįstai netaikė dvišalės restitucijos, tai yra negrąžino šalių į pradinę padėtį, ir taip pažeidė CK 6.145 straipsnio nuostatas. Ginčo sandoris buvo atlygintinas, nes automobilis buvo perleistas už skolą, todėl teismas turėjo taikyti dvišalę restituciją ir pripažinti atsakovui teisę į 29 384,94 Lt skolos reikalavimą iš ieškovo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose nustatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Kaip buvo minėta, atsakovas nesutinka su teismo sprendimo argumentais dėl atsakovo nesąžiningumo sudarant šį sandorį ir CK 6.67 straipsnio 4 punkto, 6.66 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių taikymo, o taip pat teigia, kad Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. lapkričio 6 d. patikrinimo aktas Nr. 17-06-22-28, kuriuo rėmėsi teismas, nustatydamas ginčo automobilio vertę, nėra leistinas ir pakankamas įrodymas šio daikto rinkos vertei nustatyti (CPK 177 str. 4 d., 6.147 str. 2 d.). Teigia, jog teismas pažeidė CK 6.145 straipsnio reikalavimus, nes netaikė dvišalės restitucijos.

Teisėjų kolegija, atmesdama apelianto argumentus, susijusius su ginčo automobilio vertės nustatymu, sprendžia, kad apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, jog turto vertinimo ataskaita, pateikta remiantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, turi būti vertinama kaip didesnės vertės įrodymais. Iš tiesų, šio įstatymo 24 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė ginčo automobilio vertinimo 2006 m. liepos 26 d. ataskaitą Nr. 2607169 (b. l. 64-80), tačiau šios ataskaitos teisėjų kolegija nevertina kaip įrodymo, patvirtinančio apelianto teiginius dėl automobilio vertės sandorio sudarymo metu (CPK 185 str.). Kaip minėta, ginčo sandoris buvo sudarytas 2005 m. balandžio 14 d., o ginčas yra kilęs dėl minimo turto vertės sandorio sudarymo metu. Tuo tarpu, kaip matyti iš atsakovo pateiktos ataskaitos, ištirto ginčo turto vidutinė vertė nustatyta jo vertinimo laikotarpiui, tai yra automobilio apžiūros dienai.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad automobilio vertė sandorio sudarymo metu gali būti nustatinėjama remiantis tik vieninteliu įrodymu - turto vertinimo ataskaita (CPK 177 str. 4 d.) ir laiko, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šio turto vertės sandorio sudarymo dienai, pagrįstai rėmėsi visa byloje surinkta medžiaga: UAB ,,Girstupio prekyba“ administracijos vadovės kreipimųsi į vienintelį bendrovės akcininką Lietuvos invalidų sporto draugiją dėl leidimo padaryti skolą turtu, šios draugijos valdybos susirinkimo protokolo Nr. 57 duomenimis, Kauno apskrities VMI akto duomenimis (b. l. 16, 17, 43 - 46). Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog faktiniai duomenys apie automobilio vertę, kuriais rėmėsi teismas, gauti iš nežinomo šaltinio. Kaip matyti iš paminėto VMI akto, ši institucija, nustatydama turto rinkos vertę sandorio sudarymo metu – 73 698 Lt, rėmėsi Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 871 ,,Dėl rinkos kainos, pagal kurią mokesčio administratorius apskaičiuoja prekių ar paslaugų apmokestinamąją vertę savo sprendimu, nustatymo metodų ar paslaugų ir jų taikymo tvarkos patvirtinimo“ bei Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti 2005 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 1 ,,Dėl nekilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo 2005 m. vasario 1 d.“ Ši institucija nustatė, kad įvertinus kainos sumažėjimą dėl turto nusidėvėjimo, vidutinė rinkos vertė buvo 73 698 Lt, tačiau įvertinusi tai, kad buvo dirbtinai sumažinta turto vertė, kuri neatitinka to turto rinkos kainos, laikė jog nustatoma palankesnė mokesčių mokėtojui rinkos kaina ir apmokestinamoji vertė prilyginta turto likutinei vertei – 54 518,54 Lt. Taigi, atmetami apelianto argumentai, jog teismas, nagrinėdamas šį ginčą, pažeidė CK 6.147 straipsnio antrosios dalies reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog bylos medžiaga patvirtina ieškovo teiginius, jog perleidžiant minimą automobilį atsakovui už skolą, sandorio šalys nesirėmė šio turto rinkos verte ir nesiekė jos nustatyti. Tai patvirtina ir nurodytas ieškovo administracijos vadovės 2005 m. balandžio 14 d. prašymas, adresuotas vieninteliam bendrovės akcininkui (b. l. 16). Šiame prašyme nurodoma, jog likutinė automobilio vertė yra 55 383,93 Lt, ir nėra duomenų ar argumentų apie tai, kad ši vertė neatitinka turto rinkos vertės, tuo tarpu perduodama turtą atsakovui ieškovo administracija vieninteliam akcininkui siūlo, kad šiuo turtu būtų padengta 29 384,94 Lt skolą. Kaip matyti iš šio akcininko valdybos 2005 m. balandžio 7 d. susirinkimo protokolo (b. l. 17), akcininkas taip pat nesvarstė klausimo dėl turto likutinės vertės bei dengiamos skolos dydžio ženklaus skirtumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šias aplinkybes, taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad vienu iš Lietuvos invalidų sporto draugijos valdybos narių buvo A. S. , sekretoriavęs šiam susirinkimui. Tuo pat metu šis asmuo buvo ieškovo kreditoriaus (atsakovo), kurio skola buvo padengta tokiu būdu, administracijos vadovu, kuris 2005 m. balandžio 14 d. pasirašė ir ginčijamą sutartį, ir PVM sąskaitą – faktūrą Nr. GPP serija Nr. 0000075 (b. l. 11, 14).

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bylos medžiaga patvirtina ieškovo argumentus, jog ieškovo BUAB ,,Girstupio prekybos“ atsakovui UAB ,,Girstupis“ perduoto turto vertė žymiai viršijo skolą jo skolą atsakovui, o tai leidžia preziumuoti atsakovo nesąžiningumą, kurį paneigti turi pats atsakovas. Tuo tarpu bylos medžiaga rodo, jog nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių šią prezumpciją (CK 6.67 str. 1 d. 4 p., CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas teisingai konstatavo, jog ieškovas taip pat paneigė atsakovo sąžiningumą, kaip to reikalauja CK 6.66 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių normos. Tokią išvadą patvirtina šioje nutartyje anksčiau paminėta aplinkybė, susijusi su A. S. dalyvavimu šio sandorio sudaryme tiek iš pirkėjo, tiek iš pardavėjo pusės. Be to, iš Kauno apygardos teismo 2005m. birželio 15 d. nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui matyti, kad 2005 m. gegužės 31 d. duomenimis ši bendrovė įvairiems kreditoriams jau buvo skolinga 613 161 Lt, o jos nuostoliai sudarė 302 171 Lt. Galiojančia teismo nutartimi yra nustatyta, kad minimu metu bendrovė buvo nemoki ir šios bendrovės vieninteliam akcininkui - Lietuvos invalidų sporto draugijai, jos valdybai, o tuo pačiu jos nariui A. S. , ši aplinkybė buvo arba turėjo būti žinoma (CK 1.5 str.). Taip pat šiems asmenims buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog tokiu sandoriu vienam ieškovo kreditoriui – atsakovui, yra suteikiamas pranašumas ir sumažinama ieškovo galimybė atsiskaityti su kitais bendrovės kreditoriais (CK 6.66 str. 1 d.). Remdamasi paminėtais argumentais, teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, susijusius su atsakovo sąžiningumu (CPK 185 str.).

Taip pat atmetami apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepritaikė abipusės restitucijos ir tuo pažeidė CK 6.145 straipsnio reikalavimus. Kaip minėta, pripažinus negaliojančiu šį sandorį, ieškovui iš atsakovo yra priteistas minimo turto, kuriuo buvo padengta skola, vertės atlyginimas. Atsakovas, sumokėjęs ieškovui teismo priteistas lėšas, gali Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka reikšti kreditorinį reikalavimą ieškovui (ĮBĮ 3 str., 11 str. 3 d. 10 p., 21 str. 1 d. 1 p., 26 str.). Tokia teisė yra nustatyta paminėtu Įmonių bankroto įstatymu.

Be to, teisėjų kolegija laiko, jog svarbu dar kartą paminėti, kad ieškovas yra bankrutuojanti bendrovė. Anksčiau minėta teismo nutartimi ieškovui bankroto byla buvo iškelta dėl jo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, ir neabejotina, kad šie įsipareigojimai susidarė ne teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo momentu. Kaip žinoma, įstatymuose yra įtvirtinta įmonių kreditorių teisių apsauga, o bankrutuojančios įmonės administratorius nagrinėjamoje byloje pareiškė ieškinį būtent siekdamas apginti kreditorių teises. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2006 m. sausio 16 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K–3–30/2006; bankrutuojanti R. M. stomatologinės klinika v. BUAB ,,Ratio“, UAB bankas ,,Snoras“, A. M., R. M.; procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.2; 21.4.1.4; 22.5; 114.11; 126.5) nagrinėdama klausimus dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais pagal bankrutuojančios bendrovės ieškinį, yra nurodžiusi, kad tokiu atveju bylos esmė – ne atsakovo sutartiniai santykiai su ieškovu, bet ieškovo kreditorių teisių gynimas. Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat atitinka šią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmeta (CPK 263 str. 1 d.).

Remiantis CPK 88, 93 straipsniais iš atsakovo UAB ,,Girstupis“ valstybei priteisiama 6 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (b. l. 89). Sutinkamai su CPK 98 straipsniu iš atsakovo UAB ,,Girstupis“ ieškovui BUAB ,,Girstupio prekyba“ priteisiama 200 Lt išlaidų už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 83).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB ,,Girstupis“ valstybei 6 Lt (šeši litai) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, ir 200 Lt (du šimtai litų) ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Girstupio prekyba“ už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.