Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-11-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-1119-209-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-10
Bylos Nr.
1A-1119-209-2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Stasys Lemežis (pirm.), Virginija Švedienė, Leonarda Gurevičienė
Kaltinamasis
J. N.
Advokatai
Mindaugas Kukaitis, Indrė Panovaitė
Kategorijos
Pranešėjas Stasys LemežisTeisėjas Gintautas Būga
Baudžiamoji byla Nr. l A-1119/2010 Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.25.4.; 2.4.7.VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. lapkričio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teisėjų Virginijos Švedienės, Leonardos Gurevičienės,sekretoriaujant Vaidai Jurkevičiūtei,dalyvaujant prokurorei Teresai Harnikienei,išteisintajam J. N.,gynėjai advokatei Indrei Panovaitei,nukentėjusiojo atstovui advokatui Mindaugui Kukaičiui,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo atstovų L. G. bei Mindaugo Kukaičio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2010-07-08 nuosprendžio, kuriuo J. N. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. l d., jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. l d. l p.).

Išnagrinėjusi bylą, kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. N. buvo kaltinamas pagal LR BK 281 str. l d. tuo, kad 2008-04-04 apie 15.30 val., Vilniuje, Laisvės pr. - Ozo g. sankryžoje (ties Laisvės pr. pastatu Nr.43C), vairuodamas jam priklausantį automobilį Nissan Terrano, v/Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas Ozo g. šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje, kurioje jo važiavimo ties raudonu šviesoforo signalu pritvirtinta lentelė su žalia rodykle, nukreipta į dešinę, sukdamas į dešinę nedavė kelio dviratininkui D. T., kuris įvažiavo į sankryžą, degant žaliam šviesoforo signalui nuo Laisvės prospekto kairiojo šaligatvio (žiūrint D. T. judėjimo kryptimi), ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu nukentėjo D. T., kuriam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais savo veiksmais J. N. pažeidė Kelių eismo taisyklių 53, 120 punktų reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2010-07-08 nuosprendžiu J. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. l d. išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Tokią savo išvadą teismas motyvavo tuo, kad nukentėjusysis D. T. buvo vairuotojas, vairavo kelių transporto priemonę dviratį, važiavo ne važiuojamąją kelio dalimi skirta važiuoti transporto priemonėms, o šaligatviu - pėstiesiems skirta kelio dalimi, važiavo ne dešine kelio puse, o kairiąja, t.y. prieš eismą, vairavo techniškai netvarkingą transporto priemone, vežė keleivį nesant įrengtos specialios sėdėjimo vietos, ja įvažiavo į pėsčiųjų perėją skirtą pėstiesiems pereiti per kelią, tuo pažeidė tuo metu galiojusių KET (2002-12-11 red.) 53, 104, 105, 110.4, 144, 169,172 p.p. O automobilio vairuotojas J. N. šioje situacijoje (jam degė raudonas šviesoforo signalas, tačiau sukti į dešinę leido rodyklė), sukdamas į dešinę privalėjo duoti kelią ir nesudaryti kliūties kitoms

transporto priemonėms jam važiuojančioms iš kairės pusės ir pėstiesiems, einantiems per pėsčiųjų perėją, jis neprivalėjo ir negalėjo tikėtis, kad jam iš dešinės pusės prieš eismą, tam neskirta kelio dalimi - šaligatviu, atvažiuos transporto priemonė - dviratis, vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET reikalavimų ir nesukels pavojaus eismo saugumui, transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad yra teorinė galimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo saugumo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui. J. N. nepažeidė tuo metu galiojančių KET 53 ir 120 p.p., dėl autoįvykio kilimo kaltas pats D. T., kuris įvažiavo į sankryžą, pažeisdamas KET reikalavimus, kaip parodė liudytojai A. N. ir D. R. staiga, matomumas J. N. iš dešinės pusės buvo ribotas.

Apeliaciniuose skunduose Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas ir nukentėjusiojo atstovai prašo panaikinti Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2010-07-08 nuosprendį, kuriuo J. N. buvo išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 281 str. l d. padarymo, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo J. N. pripažinti kaltu pagal LR BK 281 str. I d. Prokuroras siūlo skirti jam 30 MGL dydžio baudą ir vadovaujantis LR BK 68 str. paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę - atimti teisę l metus vairuoti transporto priemonę, o nukentėjusiojo atstovai prašo skirti bausmę sankcijos ribose.

Prokuroras tvirtina, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad J. N. nepažeidė tuo metu galiojančių KET 53 ir 120 p. reikalavimų, dėl autoįvykio kilimo kaltas pats D. T., kuris įvažiavo į sankryžą, pažeisdamas KET reikalavimus. Teismas, apsiribodamas konstatavimu, kad D. T. pats kaltas dėl eismo įvykio, neanalizavo ir nenustatinėjo abiejų eismo įvykio dalyvių veiksmų ir priežastinio ryšio tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir BK 281 straipsnyje numatytų padarinių.

Šalies argumentai

Apeliantai teigia, kad teismas visiškai nevertino išteisintojo J. N. parodymų, kad vairuojant automobilį prie šviesoforo jam reikėjo sukti į dešinę, kad bevažiuojant jam užsidegė raudonas šviesoforo signalas, kad šviesoforas buvo su pritvirtinta lentele su žalia rodykle. Jis pažiūrėjo į dešinę-pėsčiųjų perėjoje nebuvo, pažiūrėjo į kairę. Jam baigiant pervažiuoti pėsčiųjų perėją, iš dešinės pamatė kapišoną ir pajuto smūgį į savo automobilio priekinę dalį. Byloje nustatyta, kad automobilis atsitrenkė į dviratininką, o ne dviratininkas į automobilį. Be to, dviratininkui per pėsčiųjų perėją degė žalias šviesoforo signalas, leidžiantis pėsčiųjų perėjos taku kirsti kelią, todėl akivaizdu, kad jam kirsti kelią per pėsčiųjų perėją buvo pirmenybė, nei automobiliui kirsti pėsčiųjų perėją nepraleidus jame einančio ar važiuojančio dviratininko ar kito asmens. Pagal bylos duomenis eismo sąlygos buvo geros - saulėta, asfaltas sausas. Eksperimentų protokoluose nurodytas matomumas yra nuo 9 metrų iki 56,9 metrų. Esant šiems duomenims akivaizdu, kad J. N. savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 120 punktus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo NR. 1950, įsigal. 2003 m. balandžio l d. (Žin., 2003, Nr. 7-263) redakcija). 53 punkte nustatyta, kad eismo dalyvis privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų saugumui. KET 120 p. nustatyta, kad sankryžoje, kurioje ties raudonu šviesoforo signalu pritvirtinta lentelė su žalia rodykle, nukreipta į dešinę, vairuotojams leidžiama sukti į dešinę ir degant draudžiamam šviesoforo signalui, tačiau vairuotojai privalomai įpareigojami duoti kelią ir nesudaryti pavojaus kitoms transporto priemonėms ir pėstiesiems. Šiuo atveju J. N. pripažįsta, kad jis nebuvo atidus, nesiėmė visų atsargumo priemonių, nepastebėjo dviratininko, nors galėjo ir privalėjo pastebėti ir jį praleisti, nes tinkamai įgyvendinant KET reikalavimus, artėdamas ir įvažiuodamas į sankryžą, jis privalėjo būti ypač atidus ir stebėti ne vien pėsčiųjų perėją, bet ir pėsčiųjų perėjos bei važiuojamosios kelio dalies prieigas - o to jis nepadarė. Jis nepastebėjo artėjančio prie pėsčiųjų perėjos dviratininko, nors tai jį įpareigojo padaryti KET 120 p. ir jis privalėjo jį praleisti.

Akivaizdu, jog automobilio vairuotojas nedavė kelio dviratininkui ir į jį atsitrenkė ant pėsčiųjų perėjos, kas sąlygojo autoįvykio kilimą. Dėl to apkaltinamojo nuosprendžio esmę ir turėjo

sudaryti konstatavimas fakto, kad automobilio vairuotojas nepraleido dviratininko sankryžoje ties raudonu šviesoforo signalu (kur pritvirtinta lentelė su žalia rodykle, nukreipta į dešinę) sukdamas į dešinę, kai dviratininkas kirto kelią pėsčiųjų perėja. Kirsti kelią pėsčiųjų perėja degant žaliam šviesoforo signalui dviratininkui taip pat nedraudžiama, o leidžiama.

Prokuroras pažymi, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodo, jog neginčytinai įrodyta, kad D. T. buvo vairuotojas, vairavo kelių transporto priemonę dviratį, bei pažeidė tuo metu galiojusių KET (2002-12-11 red.) 53,104,105,110.4, 144,169,172 p.p. Teismas, visų pirma, nepagrįstai dviračio vairuotoją D. T. priskyrė prie transporto priemonės vairuotojų. Dviratininkams ir transporto priemonių vairuotojams pagal KET yra taikomi skirtingi reikalavimai. KET 169 punktas apskritai yra taikomas tik motorinėms transporto priemonėms, kurioms yra draudžiama važiuoti veja, šaligatviu, pėsčiųjų taku. Be to, teismas nevertino tos aplinkybės, kad dviračio vairuotojui D. T. įvažiuojant į pėsčiųjų perėją degė žalias šviesoforo signalas, o J. N. raudonas su galimybe sukti į dešinę tik prieš tai privalomai duodant kelią ir nesudaryti pavojaus kitoms transporto priemonėms ir pėstiesiems. Eismo dalyviams galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad eismo dalyvis turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui, todėl iš nukentėjusiojo ( nepilnamečio) D. T., kuriam degė žalias šviesoforo signalas ir jis turėjo pirmumo teisę, nepateisinama būtų reikalauti įvertinti, kad kiti eismo dalyviai gali pažeisti KET reikalavimus. Teismas nepagrįstai nevertino 2009-10-27 specialisto išvados Nr. 11-2090(09), kurioje nurodyta, kad J. N. veiksmai, - reguliuojamoje sankryžoje, kurioje ties raudonu šviesoforo signalu pritvirtinta lentelė su žalia rodykle, nukreipta į dešinę, sukdamas į dešinę, nedavė kelio iš dešinės prie jo artėjusiam dviratininkui D. T., techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.

Prokuroras teigia, kad teisminio nagrinėjimo metu yra nustatyta, kad nukentėjusysis D. T. įvykio vietoje padarė KET reikalavimų pažeidimų (tai nurodyta ir 2009-10-27 specialisto išvadoje Nr. 11-2090(09)), tačiau pažymi, kad šie pažeidimai nebuvo kilusių pasekmių priežastis. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu išteisintojo J. N. vairuojamas automobilis nebūtų partrenkęs dviratininko D. T., pastarajam nebūtų nesunkiai sutrikdyta sveikata. Taigi išteisintojo veiksmai buvo būtina kilusių padarinių sąlyga. Tuo atveju, jei J. N. būtų laikęsis KET reikalavimų, būtų atidus, laiku pastebėjęs dviratininką ir jį praleidęs, būtų išvengta partrenkimo; vadinasi, J. N. veika buvo autoavarijos metu kilusių pasekmių priežastis. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo veiksmai, nors ir neatitikę KET reikalavimų, patys savaime nebūtų sukėlę kokių nors pasekmių, jei šių taisyklių nebūtų pažeidęs J. N.. Pagrindinė autoavarijos priežastis yra išteisintojo J. N. padaryti KET reikalavimų pažeidimai.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas neįverto visų bylos aplinkybių, t.y. faktų, kad J. N. turėjo ir galėjo matyti prie sankryžos artėjančius vaikus, buvo nerūpestingas ir neatidus eismo dalyvis, nepaisė KET, ir jo veika buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu, dėl ko nepagrįstai išteisino J. N..

Nukentėjusiojo atstovai teigia, kad nesutinka su teismo nuostata, jog autoįvykio kilimo priežastis yra nukentėjusiojo dviratininko veiksmai ir pažymi, kad pagal KET 10 p. „ Dviračių takas" -tai ženklu „ Dviračių takas" pažymėta, dviračių ir mopedų eismui skirta kelio dalis arba takas, kuriuose draudžiamas motoriniu transporto priemonių eismas. DVIRATIS- ne mažiau kaip du ratus turinti transporto priemonė, varoma tik jo važiuojančio asmens raumenų jėga, naudojant pedalus. Kadangi dviratis neturi variklio (žr. KET 28 p.), todėl nukentėjusysis turėjo teisę važiuoti taku, kuriuo važiavo iki susidūrimo. Teismas minėtą taką įvardino ŠALIGATVIU, tačiau minėtame take nėra jokių ženklų, nurodančių, kad tai ŠALIGATVIS ar pėsčiųjų takas ir, kad jame dviratininkų eismas yra negalimas. Be to, jeigu butu pažymėta, jog tai ŠALIGATVIS - pastarasis yra laikomas TAKU, kuriame nėra draudžiama važiuoti dviračiu. Apeliantai taip pat pažymi, jog teismas neteisėtai nurodė, kad dviratininkas važiavo šaligatviu - pėstiesiems skirta kelio dalimi, važiavo ne dešine kelio puse, o kairią/a, t.y. prieš eismą ir tuo pažeidė KET. Nukentėjusysis važiavo ten, kur jam nebuvo draudžiama važiuoti, todėl važiuodamas taku ar šaligatviu jis nepažeidė KET reikalavimų. Be to, pats važiavimas taku ar šaligatviu, dešine ar kaire jo puse, iš kairės į dešinę

ar iš dešinės į kairę nesudarė autoįvykio kilimo priežasties, todėl tai nėra pagrindas nei nuteisti, nei išteisinti J. N., nei teigti, kad dviratininkas yra kaltas dėl autoįvykio.

Be to, apeliantai nurodo, kad pagal KET 145 p. prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo krypti vairuotojas privalo Įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad automobilio vairuotojo matomumas buvo ribotas, tačiau nei specialisto išvada, nei liudytojų parodymai neįrodo, kad automobilio vairuotojas objektyviai galėjo nematyti dviratininko važiuodamas iki pėsčiųjų perėjos ir taip sustabdyti transporto priemonę, kad ji nebūtų kirtusi pėsčiųjų perėjos ir nebūtų partrenkusi dviratininko. Atvirkščiai, liudytojai įrodė, kad automobilio vairuotojas nei iki pėsčiųjų perėjos, nei per ją važiuodamas net nebandė pristabdyti ir sustojo tik po autoįvykio. Pagal KET 159 p. kai transporto priemonių važiavimo trajektorijos kertasi, o važiavimo tvarka šiose taisyklėse neaptarta, kelią privalo duoti vairuotojas, kuriam transporto priemonė artėja iš dešinės: KET 200 p. sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią visiems eismo dalyviams, kertantiems važiuojamąją dalį į kurią suka. To objektyviai nepadarė J. N., jis nepraleido dviratininko ir jį partrenkė, ko pasėkoje įvyko autoįvykis. Liudytojai parodė, kad J. N. net nesustojo prieš pėsčiųjų perėją, t.y. jis neįvykdė pareigos įsitikinti ar jo sukimas į dešinę ir važiavimas per pėsčiųjų perėją bus saugus. Dviratininkas nevažiavo greitai, kad neįmanoma būtų buvę jo matyti. Mano, kad automobilio vairuotojas žiūrėjo ne į dešinę, o į kairę - į važiuojančius automobilius, nes jis norėjo įsitikinti ar saugiai įsiterps į iš kairės važiuojančių automobilių gretas ir nepažiūrėjo į dešinę, todėl nesustabdė automobilio priešais perėja jau esantį dviratininką. Neturi jokios teisinės įtakos dviračio stabdžiai (niekas objektyviai neįrodė, kad jų nebuvo), nes dviratininkas jau stovėjo pėsčiųjų perėjoje iki to momento, kol jį partrenkė.

Šalies argumentai

Apeliantai nurodo, kad minėtos aplinkybės įrodo, jog J. N. sankryžoje, kurioje jo važiavimo kryptimi ties raudonu šviesoforo signalu pritvirtinta lentelė su žalia rodykle, nukreipta į dešinę, sukdamas į dešinę nedavė kelio dviratininkui D. T., kuris įvažiavo į sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui. Dviratininkas važiavo taku, kuriuo važiuoti jam nebuvo draudžiama, todėl J. N. nepraleidęs dviratininko iš dešinės pažeidė KET, todėl yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio ir yra įvykdęs veiką, numatytą BK. 281 str. l d. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė yra absoliuti, t.y. atsiranda tiek esant valdytojo kaltei, tiek jos nesant. Taip pat pažymi, kad kvalifikuojant J. N. veiksmus neturi įtakos tai, kad dviratininkas vežė ant skersinio kitą keleivį, nes ne tai sukėlė autoįvykį ir tai neatleidžia J. N. nuo pareigos praleisti visus eismo dalyvius kertančius pėsčiųjų perėją; nuo pareigos praleisti visus eismo dalyvius artėjančius iš dešinės; nuo pareigos praleisti visus eismo dalyvius sukant į dešinę ir degant draudžiamam šviesoforo signalui ir esant leidžiamai rodyklei ir nuo pareigos įsitikinti, kad jo manevras yra sugus ir nesukels autoįvykio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis J. N. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo atstovų L. G. bei Mindaugo Kukaičio apeliaciniai skundai atmestini.

Šalies argumentai

Apeliantų teiginiai, kad J. N. savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 ir 120 punktus, yra nepagrįsti ir atmestini. Pažymėtina, kad konstatuojant, jog BK 281 str. numatyti padariniai kilo pažeidus vertinamojo pobūdžio bendruosius KET reikalavimus, numatytus KET 53 p. (t.y. kad eismo dalyvis privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų saugumui), privaloma nustatyti papildomas aplinkybes, pagrindžiančias jų pažeidimą. Byloje aplinkybių, kuriomis galima būtų pagrįsti faktą, jog J. N. pažeidė KET 53 p. reikalavimus, nenustatyta. Priešingai tokios nustatytos aplinkybės kaip: automobilio vairuotojui sukant į dešinę ribotas matomumas, t.y. nukentėjusysis D. T. su dviračiu leidosi šaligatviu nuo kalniuko, kur auga medžiai, važiavo pėsčiųjų taku, kuriuo važiuoti jam nebuvo galima, dviratininko greitis buvo gan didelis, dviračio priekiniai rato stabdžiai neveikė, prieš pervažiuodamas į kitą kelio pusę nesustojo, nenulipo nuo dviračio ir pan., leidžia teigti, kad J. N. šioje situacijoje negalėjo numatyti staiga atsiradusios kliūties iš dešinės. Tą patvirtino ir išteisintasis J. N., t.y. kad jis privažiavęs sankryžą su rodykle, leidžiančia jam sukti į dešinę, įsitikino, kad tai saugu, t.y. pažiūrėjo į dešinę pusę ir matė, kad pakankamai dideliu atstumu, apie 20 metrų, šaligatvis yra tuščias. Esant minėtoms aplinkybėms negalima teigti, kad išteisintasis J. N. pažeidė KET 120 p. reikalavimus.

Apeliantų aiškinimas, kad kirsti kelią pėsčiųjų perėja degant žaliam šviesoforo signalui dviratininkui nedraudžiama, o leidžiama, yra teisingas, tačiau tai neduoda pagrindo teigti, kad nukentėjusysis, siekdamas pervažiuoti į kitą kelio pusę nepažeidė KET. Priešingai, šiuo atveju nukentėjusysis turėjo nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį, nes kaip matyti iš bylos medžiagos autoįvykio vietoje eismas buvo intensyvus, o pagal KET 105 p. jeigu eismas intensyvus ir reikia pervažiuoti į kitą kelio pusę, dviračio vairuotojas turi nulipti ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį, nesudarydamas kliūties kitoms transporto priemonėmis.

Taip pat nepagrįstas ir atmestinas apeliantų teiginys, kad dviratininkas važiavo taku, kuriuo važiuoti jam nebuvo draudžiama, kadangi pagal KET 104 p. važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra - tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus KET 150 p. numatytus atvejus. Kaip nurodo patys apeliantai „ Dviračių takas“- tai ženklu „ Dviračių takas" pažymėta, dviračių ir mopedų eismui skirta kelio dalis arba takas, kuriuose draudžiamas motoriniu transporto priemonių eismas (KET 10 p.). Kelio dalis, kuria važiavo D. T. nebuvo paženklinta ženklu „Dviračių takas“, todėl D. T. važiuoti dviračiu šioje vietoje nebuvo galima. Atsižvelgiant į tai, kolegija teigia, kad pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. T. vairuodamas kelių transporto priemonę - dviratį, važiavo ne važiuojamąja kelio dalimi skirta važiuoti transporto priemonėms, o šaligatviu - pėstiesiems skirta kelio dalimi (KET 2 skyrius).

Šalies argumentai

Apeliantų teiginys, jog dviratininkas nevažiavo greitai, kad neįmanoma būtų jo matyti, yra nepagrįstas, nes kaip nurodo nukentėjusysis D. T., jie važiavo nuo kalno (b.l. 218), liudytojai (D. R., A. N. ) teigia, kad greitis buvo nemažas, buvo nuokalnė, prieš 10 metrų D. T. pamatęs, jog užsidegė žalias šveisaforo signalas pradėjo greičiau minti, o likus apie 1,5 metro stabdyti (b.l. 52, 218, 220).

Apeliantai nurodo, kad nei specialisto išvada, nei liudytojų parodymai neįrodo, kad automobilio vairuotojas objektyviai galėjo nematyti dviratininko važiuodamas iki pėsčiųjų perėjos ir taip sustabdyti transporto priemonę, kad ji nebūtų kirtusi pėsčiųjų perėjos ir nebūtų partrenkusi dviratininko, yra nepagrįsti ir atmetami. Pažymėtina, kad nors specialisto išvadoje nurodyta, kad abu eismo dalyviai pažeidė KET, tačiau bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme ekspertas nurodė, kad jis negali pagrįsti išvados dėl vairuotojo J. N. kaltės, nes iš jam pateiktų duomenų negalėjo objektyviai paskaičiuoti, ar automobilio vairuotojas galėjo išvengti susidūrimo, nes nebuvo žinoma tiksli partrenkimo vieta, abiejų transporto priemonių greičiai.

Apeliantų teiginys, kad dviratininkas jau stovėjo perėjoje iki to momento, kol jį partrenkė yra nepagrįstas, nes tiek pats nukentėjusysis, tiek liudytojai (D. R., A. N.) nurodė, kad nukentėjusysis D. T. pradėjo stabdyti likus 2-3 metrams iki gatvės, bet buvo slidu ir jie iššoko beveik į vidurį sankryžos, kur pajuto smūgį (b.l. 218-219, 220-222).

Apeliantų teiginiai, kad J. N. sankryžoje, kurioje jo važiavimo kryptimi ties raudonu šviesoforo signalu pritvirtinta lentelė su žalia rodykle, nukreipta į dešinę, sukdamas į dešinę nedavė kelio dviratininkui D. T., kuris įvažiavo į sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui, todėl J. N. nepraleidęs dviratininko iš dešinės pažeidė KET, taip pat, kad automobilio vairuotojas nesilaikė KET 159 p. ir 200 p. reikalavimų, nepraleido dviratininko ir jį partrenkė, todėl yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio ir yra įvykdęs veiką, numatytą BK. 281 str. l d., yra nepagrįsti, nes automobilio vairuotojas J. N. dėl aukščiau minėtų dviratininko padarytų KET 104 p., 105 p. pažeidimų, didelio dviratininko greičio, vietovės reljefo, neturėjo ir negalėjo numatyti, jog dviratininkas neleistinoje vietoje iššoks į kelią.

Be to, pirmos instancijos teismas pagrįstai dviračio vairuotoją priskyrė prie transporto priemonės vairuotojų, nes, vadovaujantis KET 2 skyriaus nuostatomis, dviratis – ne mažiau kaip du ratus turinti transporto priemonė, varoma tik ja važiuojančio asmens raumenų jėga, naudojant pedalus ar rankenas. Dviračių vairuotojams taikomos KET nustatytos transporto priemonių vairuotojams pareigos ir reikalavimai.

Esant minėtoms aplinkybėms automobilio vairuotojas J. N. negalėjo laiku pastebėti kelyje atsiradusios kliūties ir jos išvengti. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad J. N. šioje situacijoje neprivalėjo ir negalėjo tikėtis, kad jam iš dešinės pusės prieš eismą, tam neskirta kelio dalimi - šaligatviu, atvažiuos transporto priemonė - dviratis, nes vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET reikalavimų ir nesukels pavojaus eismo saugumui, transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonės vien tik dėl to, kad yra teorinė galimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo saugumo taisyklių ir pažeisti transporto priemonės vairuotojo pirmumo teisę, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui.

Esant šioms aplinkybėms pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad automobilio vairuotojas J. N. savo veiksmais kelių eismo taisyklių nepažeidė, o padarinių išvengti negalėjo. Keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo atstovų L. G. bei Mindaugo Kukaičio apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Teisėjai Stasys LemežisVirginija ŠvedienėLeonarda Gurevičienė