Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Kauno tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis nuo 2016-09-30 iki 2017-01-16.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai laikotarpiu nuo 2016-09-30 iki 2017-01-16 (b. l. 24, 25, 26-27).

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose: nuo 2016-09-30 iki 2016-10-04 kameroje Nr. 167, kurios plotas 15,23 kv. m., ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikomi 4 asmenys, t. y., vienam asmeniui teko 3,81 kv. m. ploto; laikotarpiais nuo 2016-10-06 iki 2016-10-10, nuo 2016-10-26 iki 2016-10-31, nuo 2016-11-23 iki 2016-11-28 kameroje Nr. 332, kurios plotas 15,05 kv. m., ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikoma nuo 2 iki 3 asmenų, t. y., vienam asmeniui teko nuo 5,02 kv. m. ploto; laikotarpiu nuo 2016-12-12 iki 2016-12-15 kameroje Nr. 349, kurios plotas 16,53 kv. m., ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų, t. y., vienam asmeniui teko nuo 4,13 kv. m. ploto; nuo 2017-01-11 iki 2017-01-16 kameroje Nr. 167, kurios plotas 15,23 kv. m., ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikomi 3 asmenys, t. y., vienam asmeniui teko 5,08 kv. m. ploto. Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose buvo užtikrinta Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę dalį kamerų gyvenamojo ploto užėmė baldai, dėl ko pareiškėjui trūko laisvos erdvės, negalėjo judėti, nebuvo galimybės atsisėsti prie vieno stalo. Teismas akcentuoja, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Nagrinėjamu atveju byloje konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad dušo patalpose pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, jis jautė pažeminimą, kadangi po vienu dušu turėjo maudytis du asmenys.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 107 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 13, 14 punktus, kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 10 minučių pasinaudoti dušu ir, esant atitinkamoms sąlygoms, t. y. kai nuteistųjų ir suimtųjų skaičius didesnis, naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas 10 min. (b. l. 32-33). Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų pažeidęs paminėtą teisinį reglamentavimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl prausimosi laiko prailginimo, ar dėl to, kad jis nespėjo nusiprausti, ar turėjo dalintis dušu su kitu asmeniu, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjo argumentus dėl privatumo prausykloje pažeidimo paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktos dušo patalpų foto nuotraukos (b. l. 35, 36), iš kurių matyti, kad dušo kabinos yra atskirtos sienelėmis. Teismas taip pat akcentuoja, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja prausyklų konstrukcinių ypatumų. Teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad 2016-10-27 nebuvo leista paskambinti telefonu motyvuojant tuo, jog tą dieną buvo daug norinčiųjų paskambinti.

Iš pareiškėjo pateikto Kalėjimų departamento 2017-01-26 rašto Nr. 2S-466 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ (b. l. 5, 6) matyti, kad pareiškėjas 2017-01-02 skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl to, kad 2016-10-27 Kauno tardymo izoliatoriuje jam nebuvo suteikta galimybė paskambinti telefonu. Kalėjimų departamentas minėtu raštu pažymėjo, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas, V. L. 2016-10-27 nebuvo išvestas paskambinti telefonu dėl didelio suimtųjų bei nuteistųjų, pageidaujančių skambinti, skaičiaus. Galimybė paskambinti telefonu pareiškėjui buvo suteikta kitą dieną - 2016-10-28.

Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 23 straipsnio 1 dalyje (akto redakcija nuo 2016-04-01 ik 2017-01-01) nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija suimtajam leidžia paskambinti telefonu, jeigu nėra gautas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas neleisti suimtajam paskambinti telefonu. Suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Suimtųjų teisės paskambinti telefonu įgyvendinimo tvarką nustato Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (SVĮ 23 str. 3 d.).

Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 74 punktą, tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad suimtiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti kitiems asmenims ir kalbėti su jais telefonu. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2016 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu bei taksofono kortelių įsigijimo tvarkos aprašo (b. l. 50-55) 9 punktą, suimtieji išvedami skambinti eilės tvarka per dvi dienas nuo prašyme nurodytos dienos. Pažymėtina, kad nei Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnis, nei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nenustato, kad pokalbis telefonu suimtajam turėtų būti suteiktas nedelsiant, kai jis to paprašo.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kada konkrečiai pareiškėjas kreipėsi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją su prašymu suteikti jam teisę paskambinti, šių aplinkybių nenurodė nei pareiškėjas, nei atsakovas. Tačiau atsižvelgiant į pareiškėjo atvykimo į Kauno tardymo izoliatorių datą – 2016-10-26 (atvyko iš Klaipėdos aps. VPK) (b. l. 26) bei į įvertinus tai, kad galimybė paskambinti pareiškėjui buvo suteikta 2016-10-28, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, kadangi Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2016 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1-93 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu bei taksofono kortelių įsigijimo tvarkos aprašo 9 punkte nustatyta išvedimo skambinti tvarka nebuvo pažeista.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad atsakovas netinkamai laikė jo asmeninius daiktus – nešiojamąjį kompiuterį, virdulį, mp4 grotuvą, USB atmintinę, kabelius ir pan. Tvirtino, kad pareiškėjo asmeniniai daiktai buvo laikomi maiše ant grindų prie praėjimo, dėl to buvo sugadintas pareiškėjo mp4 grotuvas. Pažymėjo, kad daiktų apžiūros Kauno tardymo izoliatoriuje atliekamos netinkamai, nes asmeniniai drabužiai ir daiktai kratų metu yra išmėtomi.

Pagrindinius suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra: asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas, nuolatinė jų priežiūra panaudojant įstatyme numatytas technines bei administracines priemones (asmenų kratas, turimų daiktų, perduodamų siuntinių, paketų su spauda tikrinimą, draudžiamų laikyti daiktų paėmimą) (SVĮ 9 straipsnis). Iš pateikto teisinio reglamentavimo matyti, kad siekiant užtikrinti suėmimo vykdymo rėžimo laikymąsi turi būti vykdoma nuolatinė asmenų priežiūra, kurios viena iš priemonių yra krata (SVĮ 9 straipsnio 4 dalis).

Kratų ir apžiūrų atlikimą laisvės atėmimo vietose reglamentuoja Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 (toliau – Instrukcija). Pagal Instrukcijos 149 punktą, kratas ir apžiūras atlieka laisves atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitu tarnybų pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A2590-492/2015).

Pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, dėl kokių ir kada įvykdytų kratų jis skundžiasi, nedetalizavo kada buvo mėtomi ar netinkamai saugojami jo asmeniniai daiktai. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjui, galimai padarytų pažeidimų metu ar nedelsiant po jų, nesiskundus tarymo izoliatoriaus administracijai dėl galimo teisių pažeidimo (byloje nėra duomenų apie pareiškėjo pateiktus skundus Kauno tarymo izoliatoriaus administracijai, tokios aplinkybes nenurodo ir pats pareiškėjas), atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga juos paneigti. Akcentuotina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimai neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Kauno tardymo izoliatoriaus) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.