Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-05-08 · Administracinė byla Nr. P-143-55-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-05-08
Bylos Nr.
P-143-55-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Antanas Ablingis, Anatolijus Baranovas, Stasys Gagys
Pareiškėjas
G. M.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai
Kategorijos
  • 66.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P143 – 55/2008Procesinio sprendimo kategorija 66.1; 66.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2008 m. gegužės 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Stasio Gagio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. M. (G. M.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5-699/2004 pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. M. (toliau – pareiškėjas) skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių (toliau – ir atsakovas) skirti ir mokėti jam Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją.

Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo paskirta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija iki išvykimo į Ukrainos Respubliką slaugyti sunkiai sergančios motinos nuo 1997 m. kovo 18 d. iki 2003 m. liepos 3 d. Po išvykimo atsakovas nutraukė pensijos mokėjimą, remdamasis 1994 m. rugsėjo 27 d. susitarimu tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės ,,Dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje“. Grįžęs kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo, tačiau atsakovas 2003 m. rugpjūčio 23 d. atsisakė mokėti senatvės pensiją. Pareiškėjo manymu, toks sprendimas neteisėtas, nes jis nebuvo išvykęs nuolatiniam gyvenimui į kitą šalį ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, o Ukrainos pilietybės neįgijo. Pagal Konstitucijos 52 straipsnį, valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės pensiją. Be to, pagal 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojusio naujo susitarimo tarp Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos Vyriausybių ,,Dėl socialinės apsaugos“ nuostatas, pensininkams, po 2002 m. vasario 8 d. persikėlus gyventi iš vienos valstybės į kitą, paskirtosios socialinio draudimo pensijos mokėjimą tęsia šią pensiją paskyrusi valstybė. Lietuvos Respublikos paskirtą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją turi mokėti Ukrainos Respublika. Teisę gauti pensiją asmuo įgyja pagal šią sutartį ir tos šalies teisės aktus, pagal kuriuos įgytas draudimo (darbo) stažas, suteikiantis teisę gauti pensiją ar pašalpą. Nurodė, kad jo visas darbo stažas įgytas Lietuvoje. Sutartyje taip pat numatyta, kad negalima atsisakyti skirti pensijos ir pašalpos, taip pat žalos atlyginimo, į kuriuos asmuo įgyja teisę pagal vienos šalies teisės aktus, o paskirtųjų negalima sumažinti, sustabdyti arba nutraukti jų mokėjimo dėl to, kad asmuo gyvena kitos šalies teritorijoje.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2004 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui 1994 m. gruodžio 1 d. buvo paskirta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija. Pareiškėjas 1997 m. kovo 18 d. iš Lietuvos Respublikos išvyko nuolat gyventi į Ukrainą. Tokią išvadą teismas padarė, nustatęs, kad pareiškėjas pardavė Lietuvos Respublikoje nekilnojamąjį turtą, gavo leidimą emigruoti. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. įstatymo redakcija) 41 straipsnis nustato pensijos mokėjimo taisykles persikėlus gyventi į užsienį. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarpvalstybines sutartis dėl pensijos mokėjimo pensija mokama taip, kaip numatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Ukrainos Vyriausybė 1994 m. rugsėjo 27 d. susitarimu ,,Dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje“ susitarė dėl asmenų, nuolat gyvenančių vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje ir persikeliančių nuolat gyventi į kitos Susitariančiosios Šalies teritoriją, pensinio aprūpinimo. Susitarimo 5 straipsnyje buvo nustatyta, kad susitarimo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims, išskyrus 10 ir 11 straipsniuose numatytus atvejus, pensijas skiria ir moka tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje jie nuolat gyvena, kompetentingos įstaigos pagal šios Susitariančiosios Šalies įstatymus ir iš jos lėšų. Susitarimo 8 straipsnis numatė, kad pensininkui persikėlus iš vienos Susitariančiosios Šalies teritorijos nuolat gyventi į kitos Susitariančiosios Šalies teritoriją, pensija mokėti nutraukiama nuo pirmosios dienos mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį jis išsikėlė, o pagal susitarimo 9 straipsnį Susitariančiosios Šalies, į kurios teritoriją atsikėlė pensininkas, kompetentinga įstaiga pagal šios Susitariančiosios Šalies įstatymus skiria atsikėlusiajam pensininkui pensiją nuo tos dienos, nuo kurios pensijos mokėjimas jam buvo nutrauktas ankstesnėje gyvenamojoje vietoje. Teismas nustatė, kad pareiškėjui persikėlus nuolat gyventi į Ukrainą atsakovas nuo 1997 m. balandžio 1 d. pensijos mokėjimą nutraukė. Nuo šios datos pensija pareiškėjo prašymu buvo paskirta ir mokama Ukrainos Respublikoje. Pareiškėjas gyvenamąją vietą nuo 2003 m. liepos 3 d. deklaravo Lietuvos Respublikoje. Teismo teigimu, jam skirti ir mokėti senatvės pensiją pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nėra teisinio pagrindo. Dar prieš išvykstant nuolat gyventi į Ukrainą jam turėjo būti žinoma, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 27 d. susitarimo nuostatos bus keičiamos. Susitarimo Baigiamojo protokolo l ,,b“ punkte buvo nurodyta, kad nuo 2000 m. sausio l d. asmenims pensijos bus skiriamos ir mokamos laikantis principo, jog persikėlus pensininkui iš vienos Susitariančiosios Šalies teritorijos nuolat gyventi į kitos Susitariančiosios Šalies teritoriją senatvės pensijas iš savo lėšų mokės jas paskyrusi Susitariančioji Šalis. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai gauti didesnę Lietuvos Respublikos paskirtą senatvės pensiją. Nuo 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojusio naujos redakcijos susitarimo 33 straipsnio l dalyje nustatyta, kad pensijos, paskirtos iki šios sutarties įsigaliojimo, neperžiūrimos, o 34 straipsnyje – kad nuo šios sutarties įsigaliojimo momento nustoja galioti 1994 m. rugsėjo 27 d. susitarimas, tačiau pagal šią sutartį įgytos asmenų teisės turi tęsti pensiją paskyrusi šalis – Ukrainos Respublika. Pareiškėjui pensija buvo paskirta ir mokama pagal Ukrainoje galiojančius įstatymus ir toliau ją turi mokėti Ukrainos valstybė. Teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog pareiškėjui Ukrainoje paskirta pensija buvo sumažinta dėl jo persikėlimo gyventi į Lietuvą, todėl pareiškėjo argumentas, jog buvo pažeistas susitarimo ,,Dėl socialinės apsaugos“ 5 straipsnis, draudžiantis mažinti paskirtas pensijas, nepagrįstas. Teismas taip pat nurodė, kad įstatymai analogiškai pritaikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A3-209/2004.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. rugsėjo 2 d. nutartimi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas 1997 m. kartu su sutuoktine A. M. išvyko iš Lietuvos į Ukrainą. Dėl šio fakto atsakovas priėmė sprendimą nutraukti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, paskirtos 1993 m., mokėjimą pareiškėjui nuo 1997 m. balandžio 1 d. Pareiškėjo išvykimo metu galiojusio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 41 straipsnio 3 dalis, reglamentavusi pensijos mokėjimą persikėlus gyventi į užsienį, numatė, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarpvalstybines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip numatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse. 1994 m. rugsėjo 27 d. susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės ,,Dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje“ reglamentavo, kad pensijas skiria ir moka tos Susitariančios Šalies kompetentingos įstaigos pagal šios Susitariančios Šalies įstatymus ir iš jos lėšų, kurioje asmuo nuolat gyvena (5 str.). Asmeniui, iš vienos Susitariančios Šalies persikėlus nuolat gyventi į kitos Susitariančios Šalies teritoriją, pensiją skiria Susitariančiosios Šalies, į kurios teritoriją atsikėlė pensininkas, kompetentinga įstaiga pagal šios Susitariančios Šalies įstatymus (9 str.). Persikėlusiam asmeniui vidutinis uždarbis pensijai skirti apskaičiuojamas pagal pensiją skiriančios Susitariančiosios Šalies įstatymus iš uždarbio, gauto bet kurioje Susitariančiojoje Šalyje (7 str.). Teismas pažymėjo, jog nustatytos aplinkybės (atsakovo sprendimas nutraukti pensijos mokėjimą nuo 1997 m. balandžio 1 d., pareiškėjo 1997 m. balandžio mėn. prašymas Ukrainos Zaporožės srities Tokmako rajono Gyventojų socialinės apsaugos skyriui paskirti pensiją, 1997 m. balandžio 8 d. pareiškimas RGSAV Moločansko filialo viršininkei dėl atvykimo į nuolatinę gyvenamąją vietą – Moločansko miestą, 1997 m. balandžio 11 d. pareiškimas RGSAV Moločansko filialo viršininkei išduoti pensijos pažymėjimą ir kt.) įgalina konstatuoti, kad pareiškėjo išvykimas į Ukrainą pagal 1994 m. rugsėjo 27 d. susitarimo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės ,,Dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje“ prasmę buvo traktuojamas kaip pareiškėjo persikėlimas nuolat gyventi į kitos Susitariančios Šalies teritoriją: nuo 1997 m. balandžio 11 d. pareiškėjui pensiją skyrė ir mokėjo Ukrainos kompetentingos įstaigos (Ukrainos pensijų fondo Zaporožės srities centrinės valdybos 2003 m. lapkričio 14 d. raštas Nr. 03/2888). Šios aplinkybės paneigia apelianto argumentus, kad į Ukrainą jis išvyko laikinai ir negali būti laikomas persikėlusiu nuolat gyventi asmeniu pagal 1994 m. rugsėjo 27 d. susitarimo taikymo prasmę. Pareiškėjas atsakovo sprendimo nuo 1997 m. balandžio 1 d. nutraukti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimą neskundė, pats inicijavo administracines procedūras, kuriomis jam pensija buvo paskirta ir mokama Ukrainoje pagal šios valstybės įstatymus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą nuo 2003 m. liepos 3 d. deklaravo Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis faktas nesudaro atsakovui teisinio pagrindo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją pareiškėjui mokėti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Kaip minėta, nuo 1997 m. balandžio 11 d. pareiškėjui pensiją paskyrė Ukrainos kompetentingos įstaigos. Nustojus galioti 1994 m. rugsėjo 27 d. susitarimui tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ukrainos Vyriausybės ,,Dėl bendradarbiavimo pensinio aprūpinimo srityje“, pagal šią sutartį įgytos asmenų teisės išlieka, paskirtos pensijos neperžiūrimos (2001 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties ,,Dėl socialinės apsaugos“ 33 str. 1 d., 34 str.). Pareiškėjas 1994 m. rugsėjo 27 d. susitarimo pagrindu įgijo teisę gauti Ukrainos valstybės pagal jos įstatymus paskirtą ir mokamą pensiją. 1994 m. rugsėjo 27 d. susitarimo nuostatos, reglamentavusios, kad pensijas skiria ir moka tos Susitariančios Šalies kompetentingos įstaigos pagal šios Susitariančios Šalies įstatymus ir iš jos lėšų, kurioje asmuo nuolat gyvena, 2003 m. negaliojo ir negalėjo būti taikomos, nes nuo 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojo 2001 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis ,,Dėl socialinės apsaugos“. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovą skirti ir mokėti Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją, todėl pagrindo patenkinti apeliacinį skundą nėra.

IV.

Pareiškėjas 2007 m. liepos 5 d. ir 2007 m. liepos 25 d. patikslinęs Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5-699/2004 vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktais. Pareiškėjas prašo atnaujinti ir terminą prašymui paduoti, jei jis praleistas. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Esminė bylos aplinkybė, kurios neįvertino ir nenagrinėjo teismas, yra ta, kad 2001 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis ,,Dėl socialinės apsaugos“ įsigaliojo jam gyvenant Ukrainoje, todėl pagal šios sutarties 5 straipsnį ir įstatymo negaliojimo atgal principą pensija turėjo būti perskaičiuota pagal Lietuvoje galiojančius tarifus ir ją mokėti turėjo būtent Lietuva. Jam nepagrįstai nepritaikytos šios sutarties nuostatos. Tačiau sugrįžus į Lietuvą sutarties nuostatos buvo pritaikytos netinkamai, nes pensiją mokėti buvo įpareigota Ukraina, nors ją turi mokėti valstybė, kurios pilietis jis yra ir pagal kurios teisės aktus jam buvo apskaičiuoti darbo stažas ir pensijos dydis (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 p.).

2. Aukščiau nurodytos aplinkybės yra akivaizdus įrodymas dėl esminio teisės normos ir tarptautinių teisės aktų bei susitarimų pažeidimo, kuris turėjo įtakos priimti neteisėtus sprendimus (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

3. Įstojus į Europos Sąjungą piliečių teises ir pareigas papildomai reglamentuoja Europos Sąjungos teisė. Šių teisės aktų tinkamas taikymas, analizavimas bei suderinamumas reikšmingi vienodos administracinių teismų praktikos formavimui (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

4. Jis yra senyvo amžiaus, labai nuskurdęs, neturintis teisinių žinių žmogus, todėl apie nurodytas aplinkybes sužinojo tik 2007 m. gegužės mėnesį (ABTĮ 156 str.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Nors pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktais, tačiau jo prašyme nurodytos aplinkybės iš esmės atitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą. Pagal šią teisės normą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalį, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Vadovaujantis šia teisės norma, prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu paduotinas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties įsiteisėjimo dienos (tada pareiškėjas turėjo sužinoti apie materialinės teisės normų pažeidimus).

Šiuo atveju trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiuotinas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. 2004 m. rugsėjo 2 d. (ABTĮ 145 str.). Paskutinė prašymo pateikimo diena buvo 2004 m. gruodžio 2 d. Pareiškėjas prašymą padavė 2007 m. liepos 5 d., t. y. praleidęs ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nustato, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Kaip nurodyta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis įsiteisėjo 2004 m. rugsėjo 2 d., o prašymą dėl termino atnaujinimo pareiškėjas padavė 2007 m. liepos 5 d., t. y. daugiau nei po vienerių metų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, todėl, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalimi, terminas negali būti atnaujintas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti, todėl procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A5-699/2004 pagal pareiškėjo G. M. (G. M.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisAnatolijus BaranovasStasys Gagys