Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-375-498-2014

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00077-2013-9

2014 m. lapkričio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo, teisėjų Algerdo Urbšio ir Albino Antanaičio, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant nuteistajam E. M. ir jo gynėjui advokatui V. M., nukentėjusiajam-išteisintajam S. B. ir jo gynėjui advokatui Linui Mažonui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį per laisvės apribojimo laikotarpį tęsti mokslą.

Iš E. M. priteista 3000 (trys tūkstančiai) Lt neturtinės žalos ir 3000 (tris tūkstančiai) Lt proceso išlaidų S. B. naudai.

S. B. išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d., pobūdžio (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

E. M. civilinį ieškinį atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. nuteistas už tai, kad 2012-12-19 apie 11.30 val. Kaune, G. P. P. (duomenys neskelbtini) mokyklos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), prie klasės (duomenys neskelbtini), koridoriuje, dešinės rankos kumščiu suduodamas S. B. į kairę veido pusę, sukėlė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

S. B. buvo kaltinamas fizinio skausmo sukėlimu E. M., t.y., tuo, kad S. B. pats išprovokavo konfliktą ir E. M. sužalojo 2012-12-19 apie 12.00 val. Kaune, G. P. P. kadetų mokyklos patalpose, trenkdamas E. M. į veido kairę pusę.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas privalo išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje dėl prieštaravimų nepasisakė, jų nepašalino. Šios abejonės teismo taip ir liko neištirtos, o teismas priimdamas nuosprendį ir vertindamas įrodymus vadovavosi prieštaringais duomenimis, tačiau padarė kategoriškas išvadas dėl E. M. kaltės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismui nepašalinus nurodytų esminių prieštaravimų dėl paties įvykio aplinkybių, visos abejonės, turėjo būti vertinamos E. M. naudai.

E. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad yra visos sąlygos jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (LR BK 37 str.). Šiuo atveju atsižvelgus į veikos objektyviųjų (objektą dalyką, būdą padarinius, laiką vietą) ir subjektyviųjų (kaltę, tikslus, motyvus) požymių visumą pirmosios instancijos teismas E. M. padarytą veiką už kurią atsakomybė numatyta BK 140 str. 1 d. (nežymus sveikatos sutrikdymas), turėjo pripažinti mažareikšme. Neatsižvelgta ir neįvertinta, kad konfliktas įvyko tarp klasės draugų, teismas neįvertino paties įvykio aplinkybių ir konflikto kilimo priežasčių. Be to, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, nebuvo paneigta, kad ir pats nukentėjusysis S. B. prieš E. M. panaudojo smurtinius veiksmus, trenkė kumščiu į veido sritį, dėl ko jam taip pat buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Taip pat apeliaciniame skunde pažymima, kad neatsižvelgta į tai, kad 2013-12-31 tiek E. M., tiek S. B. K. apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio PK, pateikė patikslinimus, kuriuose abu nurodė, kad tarpusavyje iškilusius nesutarimus išsprendė ir pretenzijų vienas kitam neturi, pareiškimai nebuvo rašomi. Be to, S. B. savo pateiktame 2012-12-31 patikslinime nurodė, kad įvyko tarpusavio konfliktas, kurio metu apsistumdė, kad viską išsiaiškino, E. M. jokių pretenzijų neturi (b. l. 31,32). Šios aplinkybės tik patvirtina, kad įvyko tarpusavio konfliktas, o S. B. kreipėsi į teismą tik todėl, kad jam nebuvo atlyginta žala už išmuštą dantį, t. y, siekiant turtinės naudos. Be to, neatsižvelgta ir į tai, kad teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiajam buvo atlygintas 550 Lt civilinis ieškinys už danties taisymą. Akcentuotina ir tai, kad teismas vertindamas E. M. veiksmus baudžiamosios teisės kontekste, neatsižvelgė į jauną jo amžių, į tai, kad niekada neturėjo jokių problemų nei su teisėsauga, nei mokykloje, yra pažangus mokinys, ką patvirtina byloje pateikta 2013-08-19 E. M. charakteristika iš kurios matyti, kad pamokų metu yra pareigingas, drausmingas, metinis mokymosi vidurkis 8,2. Problemų su suaugusiaisiais ar klasės draugais anksčiau nėra turėjęs, dalyvaudavo popamokinėje veikloje (b.l. 42). Atsižvelgus į tokią situaciją teistumas vos sulaukus pilnametystės už veiką kuri nesukėlė niekam žymių padarinių ir žalos (teisminio nagrinėjimo metu turtinė žala atlyginta), bei tai, kad konflikto metu ir pats nukentėjo, gali turėti žymių neigiamų padarinių E. M. ateičiai, stojant į aukštąją mokyklą, ieškant darbo. Tokiu būdu, net ir nenustačius, kad jis veikė būtinosios ginties (BK 28 str. 2 d.) sąlygomis, teismas į tai atsižvelgęs, turėjo pripažinti, kad jo veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, todėl turėjo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 str., jo padarytą veiką pripažįstant mažareikšme. Tačiau apie tai pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje apskritai nepasisakė, nepateikė jokio teisinio vertinimo.

Apeliantas skunde taip pat nesutinka su priteistu 3000 LT neturtinės žalos atlyginimu nukentėjusiojo S. B. naudai. Pažymėtina, kad nukentėjusysis neįrodė ir nepagrindė kuo pasireiškė jo patirti išgyvenimai, liekamieji reiškiniai tolesniam gyvenimui. Be to, priteistos sumos dydis, atsižvelgiant į padaryto sužalojimo mastą (nežymus sveikatos sutrikdymas), sužalojimo aplinkybes, neatitinka nei protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų, įtvirtintų LR CK 1.5 str., nei suformuotos teismų praktikos. Nustatant neturtinės žalos dydį turėjo būti atsižvelgta į tai, kad sužalojimą S. B. patyrė abipusio konflikto metu, kurio metu nukentėjusysis E. M. taip pat trenkė į veido sritį, dėl ko jis patyrė sužalojimą (nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas) ir jo lydymus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus kasdieniniame gyvenime. Be to, teismo nurodyta aplinkybė, kad S. B. pakeitė mokyklą nebuvo susijusi tiesiogiai su įvykiu, dėl kurio buvo sutrikdyta S. B. sveikata, ši aplinkybė byloje nebuvo nustatyta. Priešingai, S. B. buvo pašalintas iš G. P. P. (duomenys neskelbtini) mokyklos už nepažangų mokymąsi ir netinkamą elgesį, o ne pats buvo priverstas išeiti po įvykusio konflikto, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas. Taigi, įvertinus visų aplinkybių visumą ieškinys dėl neturtinės žalos turėtų būti arba visiškai atmestas, arba priteista suma sumažinta.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėtas ir pagrįstas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir kuris priimtas ir surašytas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir teisingai sprendė dėl E. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 140 str. 1 d. yra įrodyta. Pripažindamas E. M. kaltu pagal BK 140 str. 1 d., o S. B. išteisindamas pagal BK 140 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė bei aptarė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, tinkamai įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl E. M. kaltės ir S. B. išteisinimo. Iš to seka, kad apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas vadovavosi tik nukentėjusiojo S. B., liudytojų M. M., M. G., E. P. ir K. A. parodymais, o R. B., E. A. ir E. M. parodymų nuoseklumą įvertino kritiškai ir juos nepagrįstai atmetė, ir tokiais veiksmais šiurkščiai pažeidė BPK nuostatas, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Apeliantas skunde nurodo, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi tik nukentėjusiojo S. B., liudytojų M. M., M. G., E. P. ir K. A., kurie neatitinka tikrovės, o R. B., E. A. ir E. M. parodymus vertino kaip nenuoseklius ir pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Aukštesnysis teismas pabrėžia, jog pagal BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti BPK 20 str. 5 d. reikalavimų pažeidimą teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmos instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų bei nenurodė, dėl kokių priežasčių vienus parodymus pripažino tinkamais, o kitus atmetė. Priešingai, pirmos instancijos teismas pasisakė, dėl kokių priežasčių liudytojų M. M., M. G., E. P. ir K. A. parodymus pripažino teisingais ir dėl kokių priežasčių atmetė liudytojų R. B., E. A. parodymus. Pirmos instancijos teismas taip pat analizavo ir pasisakė, dėl kokių priežasčių paties E. M. parodymus pripažino kaip nevisiškai teisingus.

Tikrinant įvykio aplinkybes ir vykdant apelianto prašymą apeliacinės instancijos teisme liudytoja buvo apklausta M. J., kuri parodė, kad minėtą dieną mokyklos koridoriuje matė konfliktą tarp E. M. ir S. B.. E. M. ir S. B. iš pradžių apsižodžiavo, paskui E. M. trenkė S. B.. Ji nematė, kad S. B. būtų sudavęs E. M.. Grįžus į klasę ji matė, kad S. B. išmuštas dantis.

Vertinant liudytojos M. J. parodymus pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme apklaustos M. J. parodymai iš esmės atitinka paties S. B., liudytojų liudytojų M. M., M. G., E. P. ir K. A. parodymus bei nepaneigia pirmos instancijos teismo padarytų išvadų dėl įvykio aplinkybių ir E. M. kaltės padarant jam inkriminuotą nusikaltimą.

Pažymėtina, kad ir pats E. M. neneigia, kad sudavė smūgį S. B., tačiau nurodo, kad smūgis buvo suduotas iš dalies skirtingomis aplinkybės, nei nurodo pirmos instancijos teismas, taip pat nurodo, kad galimai veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Vertinant ar E. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmos instancijos teismo išvados dėl BK 28 straipsnio netaikymo nagrinėjamoje byloje padarytos tinkamai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas bei nepadarant esminių BPK pažeidimų. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad E. M. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Byloje nustatyta, kad S. B. veiksmai E. M. atžvilgiu nebuvo pavojingi ir negali būti vertinami kaip realus ir akivaizdus E. M. užpuolimas ar grasinimas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra surinkta duomenų, patvirtinančių , kad S. B. sudavė ar realiai siekė suduoti smūgį E. M., ką patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų M. J., M. M., M. G., E. P. ir K. A. parodymai.

Nenustačius aplinkybių, kad S. B. sudavė smūgį E. M. ir tokiu būdu būtų padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą E. M., apeliacinės instancijos teismas netenkina E. M. apeliacinio skundo dalyje dėl pripažinimo S. B. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino E. M. priepriešinį privataus kaltinimo skundą ir teisingai pripažino, kad S. B. nepadarė veikos, turinčio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmos instancijos teismas tinkamai ir motyvuotai pagrindė šį savo sprendimą, paaiškino, remiantis kokiais įrodymais išteisino S. B., tinkamai nurodė išteisinimo pagrindą. Nenustačius, kad S. B. būtų sudavęs smūgį E. M., apeliaciniame skunde minima specialisto išvada dėl kūno sužalojimo mąsto nustatymo E. M. ir išrašai iš medicininių dokumentų negali būti vertinami kaip kategoriškas S. B. kaltės įrodymas.

Nustačius faktą, patvirtinantį, kad E. M. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą S. B., apeliacinio skundo argumentai dėl tolimesnių E. M. ir S. B. susitarimų neturi reikmės kvalifikuojant E. M. veiksmus kaip nusikalstamos veikos padarymą.

Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad E. M. kaltė padarant nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d. yra visiškai įrodyta. Nustačius, kad E. M. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 140 str. 1 d., apeliacinės instancijos teismas vertina apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą atleisti E. M. nuo baudžiamosios atsakomybės.

Apeliaciniu skundu prašoma E. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 37 str. pagrindu. Vertinant šį prašymą apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nusikalstamą veiką nuteistasis E. M. padarė būdamas nepilnametis. Tokiu būdu, prieš vertinant ar egzistuoja bendri Lietuvos Respublikos BK VI skyriaus numatyti atleidimo nuo baudžiamosios pagrindai, privalu įvertinti ar byloje nėra specialių nepilnamečių asmenų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK XI skyriuje.

Įvertinus E. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, įvykio aplinkybes, paties E. M. asmenybę ir duotus parodymus, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad yra visos aplinkybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 93 str. 1 d. 3 p., leidžiančios atleisti E. M. nuo baudžiamosios atsakomybės.

Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad Nepilnametis, pirmą kartą padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis: pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Toks įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad nepilnametis asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės LR BK 93 str. 1 d. 3 p. pagrindu gali būti atleistas esant dviem alternatyviom galimybėm, pirma – kuomet jis pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikaltimą, antra – kuomet yra pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra visi pagrindai konstatuoti, kad E. M., kuris nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Jau buvo minėta, kad E. M. nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis. E. M. anksčiau neteistas, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, mokėsi G. P. P. (duomenys neskelbtini) mokykloje, kur charakterizuojamas teigiamai, siekia tarnauti krašto apsaugos sistemoje. E. M. padarytas nusikaltimas nėra itin pavojingas, nesukėlę sunkių nepataisomų padarinių, teismo vertinimu, yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir necharakterizuoja E. M. kaip asmenį, linkusį daryti naujus teisės pažeidimus ar pažeisti visuomenės priimtas elgesio normas. E. M. turi šeimą su kuria susaistytas tvirtais socialiniais ryšiais. Vertinant ar E. M. gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad E. M. atlygino turtinę nusikaltimu padarytą žalą, iš esmės pripažino faktinę aplinkybę dėl smūgio sudavimo S. B..

Esant visoms išvardintoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas vertina, kad yra visos baudžiamojo įstatymo numatytos sąlygos atleisti E. M. nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su civiliniu ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmos instancijos teismo iš E. M. priteistas neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis.

Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais, kad S. B. patyrė nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, dėl ko jam atsirado teisė į neturtinės žalos atlyginimo. Kartu, atsižvelgiant į Lietuvoje suformuotą teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, S. B. padarytų kūno sužalojimų pobūdį, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tikslinga sumažinti S. B. priteistos neturtinės žalos dydį.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos E. M. išlaidas iki 2014 m. balandžio 10 d. sudaro 306,80 litų dydžio advokato užmokestis. P. K. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos rašte nėra suformuluotas prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokia pažyma traktuojama kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigojanti teismą šias išlaidas priteisti iš kaltinamojo. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojamą teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo. Be to, pats E. M. 2014-04-09 yra sudaręs sutartį su advokatu V. M.. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo E. Ž. nepriteistinos.

Nukentėjusiojo ir jo gynėjo prašymas priteisti iš E. M. teismo išlaidas advokato apmokėjimui apeliacinės instancijos teisme tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p.

nusprendžia:

Nuteistojo E. M. apeliacinį skundą tenkinti dalinai.

Pakeisti 2014 m. vasario 10 dienos Kauno apylinkės teismo nuosprendį:

panaikinti nuosprendžio dalį dėl E. M. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir bausmės jam paskyrimo, šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

E. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

2014 m. vasario 10 dienos nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio priteisimo pakeisti:

priteisti iš E. M. 1500 Lt S. B. naudai neturtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeista.

Priteisti iš E. M. S. B. naudai 1000 Lt teismo išlaidų advokato dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme apmokėjimui.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, iš E. M. nepriteisti.